You opened my eyes to the world.

// Kovas 15, 2009 // blog

Labas rytas. Gaila, kad neatėjau parašyti tuomet, kai atsikėliau, nes dabar į rytą nelabai ir panašu, bet kieme apsiniaukę, mano ausinės maloniai vibruoja ir skleidžia dar malonesnius garsus, todėl esu nusiteikusi rašyti. Kai tik prisėdau prie pacuko, google readery radau du naujus Meno Duobės pranešimus, o kadangi nebežinojau, ką dar paveikus, nuėjau ir perskaičiau kelis straipsnius, vienas ypatingai mane užkabino. Ir tuomet aš pagalvojau, ar pati būčiau ten sustojusi? Žinoma, norėčiau tikėti, kad būčiau, bet negaliu būti tuo visiškai tikra, nors iš kitos pusės, dabar, po šio straipsnio, sustočiau ir ne todėl, kad į galvą šautų mintis jog ten galėtų stovėti koks nors virtuozas, kurio pasirodymas kainuoja 1000 dolerių už minutę, o todėl, kad norėčiau kuo daugiau pastebėti. Iš esmės, tai nemėgstu lėkti pametusi galvą, dažniau renkuosi ėjimą lėtu žingsniu ir visa ko stebėjimą, tiek žmonių, tiek mašinų, tiek medžių kamienų įvairovės, tiek balų bangavimo, ir viso kito, kas tik užkliūna už akių, tad tai sustiprina viltis, jog būčiau sustojusi. Ir po galais, kur visi skuba? Kodėl išėjus į miestą, reikia lėkti taip, lyg ruoštumeisi ką nors gelbėti?

„Kiekvieną kartą, kai pro šalį praeidavo suaugęs žmogus su mažu vaiku, vaikas visada pradėdavo eiti lėčiau, atsilikti ir sukti galvą į garsų pusę. Ir kiekvieną iš šių kartų, suaugęs timptelėdavo savo atžalą ir paragindavo nestoviniuoti… Gimdami atsinešame su savimi poezijos ir muzikos supratimą, deja laikui bėgant šiuos gabumus prarandame..” – citata iš „The Washington Post” dienraščio.

Taigi, galima sakyti, kad suaugusieji yra kažkiek šikniai, nes ne tik tempia save, bet tempia ir vaikus, o iš jų tokius sugebėjimus, kaip stebėjimas, atimti yra dvigubai blogiau, nes jeigu vaikas jau nuo mažens nuo to atpratinamas, vargu ar galės tuos gebėjimus susigrąžinti ir apskritai, koks vaikas, kuris negali stebėti ir paklausęs tėčio ar mamos “o kas čia?” sulaukti atsakymo apie tai, ko klausė. Dabar galėčiau sau žadėti, kad niekada nenustosiu stebėti, kas vyksta aplinkui, niekada netraukčiau paskui savęs vaiko, bet nesu tikra, kad sugebėčiau to pažado laikytis, nors ir žinau, kaip nenorėčiau. Tas straipsnis kur kas platesnis, bet vienai jo pusei nuomonę ir pastebėjimus išsakiau, nors kaip žiūriu, gavosi gana savanaudiškas įrašas, nes kalbu beveik vien apie save, nors iš tiesų, norėjau ne visai to. Atrodo, kad tiek rašau apie save, kad kitaip nebemoku, kas mane tuo pačiu ir pykdo ir liūdina. Sandra, tikiuosi, tau pavyko geriau, nei man.

2 komentarai apie “You opened my eyes to the world.”

  1. Sandra rašo:
    Kovas 15, 2009 1:54 vakare

    Lauksim ir žiūrėsim, kuriai pavyko gerai, bet aš už nuomonę, kad abiems gerai pavyko : }

  2. Otilija rašo:
    Kovas 15, 2009 6:01 vakare

    Aš irgi skaičiau tą staripsnį. Ir ta dalis apie suaugusiuosius man pasirodė gan ironiška – juk tėvai turėtų ugdyti vaikų smalsumą ir požiūrį, o ne tempti nuo muzikuojančio menininko.

Rašyti komentarą