Teta kalbėtoja.
// Balandis 18, 2007 // blog

Užplūsta baimė. Padažnėja širdies plakimas. Kaistantis veidas. Tai man reiškia tik vieną. Būti scenoje. Kalbėti prieš auditoriją. Atvirai sakau, to aš, nekenčiu. Niekada neisivaizduoju savęs, savo noru scenoje, nors gal. Mėgstu kalbėti, bet tas raudomavimas varo mane iš proto. Šiandien teko ten būti – scenoje. Su klasioke pristatėme paprastą, savo šių metų projektą. Nors sekėsi gena gerai nors ir strigo mikrafonas, jaudulys buvo nežmoniškas. Buvo minčių nualpti. O po kalbos kūną išbėrė kažkokiais raudonais plėmais. Siaubas. Telieka džiaugtis, kad ateinančiu laiku, vėl savo pasirodymo ant scenos neplanuoju. O kas buvo šiandien, bandoma pamiršti. Buvimas scenoje, mantarsi ėjimas prieš vėją.




Man irgi šis dalykas klaikiai nepatinka..;// Puikiai tave suprantu;*
Tuomet tikrai malonu, kad supranti mane. Linksmiau būti ne vienai tokiai. (: