Tėčio jaunystės paliktas.
// Rugsėjis 27, 2008 // blog
Kambary, ant mano apkrauto stalo, guli mano pirmasis asmeniškas fotoaparatas, kuris anaiptol nėra naujas. Tai mano tėčio senasis zenitas. Vakar parodė kaip reikia naudotis, įdėjom kartu juostelę. Manau jis džiaugiasi, kad jį perėmiau, mačiau tai jo akyse, girdėjau balse, nes iš tikrųjų Eimantas labai mėgdavo fotografuoti. Ir jam patinka, kad esu panaši į jį. Tikrai panašesnė, nei į mamą, nes turim daug daugiau bendro. Tas fotoaparatas protingas nors net neturi jokios mikroschemos ir tai daug ką pasako. Ir dėl jo aš labai džiaugiuosi ir nekantrauju kada galėsiu eiti pliauškinti tos dvidešimt keturių kadrų juostelės. Ko gero eisiu su Egle. Kad ir kokie iš pradžių bus rezultatai, išmokti tikrai įmanoma, tereikia su laiku ateinančių įgūdžių!




Tau jėga, o mano tėtė po visus namus ieško veidrodinio fotiko ir nerado, tai sakėm gal mama kur padėjus. ;D Bet šiaip norėjau aš jo jau seniai, o dabar kai yra galimybė sutvarkyti neberandam. ;(
kai fainai :) perduok tėčiui linkėjimus :D o aš irgi planuoju perimti tečio aparatus. tereikia trupučio laiko :)
perduosiu. :D
Oh, fotkinti juosta šiaip yra jėga. x) O jei dar pats ryškinies po to… (inlove)
Aš turiu du sugedusius. ;/ Dabar kilo noras nešt taisyt. : D Taip ir padarysiu.
nešk nešk, neverta tokiems dalykams gulėti, dulkėti ir būti nenaudojamiems. norėčiau pati ryškinti, tik ko gero neturėčiau tam sąlygų. nors jeigu patiks taip fotografuoti, gal tada ir būs galima apie ryškinimą galvoti. :)
Ineta, gali ryškinti toj savo spintoj didelėj, koridoriuj, ten tamsu :D
tik, kad ten nelabai yra kur apsisukti. pati tokioj ir ryškink. :D