Seks bomb, seks bomb
// Sausis 23 2010 // 2 komentarai » // blog
Šiandien buvau mokykloje ir buvo labai gera susilaukti tų apkabinimų ir smagiųjų Luko “o! Ineta!!”. Visa kita pernelyg daug džiaugsmo neteikė, gal nebent anglų, bet gerai, kad nuėjau, mažiau kitai savaitei liks atsiskaityti, t.y. tik matematika, informatika, rusų pasakojimas, plius minus rusų daina, kas ten dar, kas ten dar..ai, anglų žodžiai ir muzika (?). Faktas numeris vienas – sirgti likus porai savaičių iki pusmečio pabaigos tikrai nėra smagu, bet kad jau pasiryžau nepasilikti jokių skolų, neketinu nuvilti savęs pačios, o ketinu ramia sąžine važiuoti į koncertą. Taigi, faktas numeris du – po savaitės lagaminai jau turėtų būti sukrauti. Turėtų, bet tai nereiškia, kad taip ir bus, daug šansų, kad štai tokiu metu po visą mano kambarį bus išmėtyti daiktai: štai šių krauti dar negalima, šiuos jau galima, šitų visgi išvis nereikia ir taip taip taip toliau. Kadangi pastaruoju metu gana retai kur keliauju su nakvyne, retai teko taikyti taisyklę “neprisikrauk nereikalingų daiktų”, a vdug pamiršau. Ypač, kad tai bus tik penkios puikios dienos, o tam man visai nereikia dviejų knygų, trejų džinsų, penkių megztinių, užrašų knygos, taip? Nors gal lapus laiškams teks pasiimti su adresų knygute, gal pavyzdžiui užeis noras kokią naktį parašyti kam nors laišką, ką gali žinoti. Bet šiaip, tas “ką gali žinoti” yra didžiausias “neprisikrauk nereikalingų daiktų” priešas, todėl teks dar tai apsvarstyti, paskirsiu tam maždaug tris minutes savo gyvenimo.
Kol sirgau, laiką leidau žiūrėdama Europos dailiojo čiuožimo čempionatą Estijoje, nes šiaip, tai aš visada mėgau stebėti dailųjį čiuožimą, nors gyvai jo taip ir neteko pamatyti. Prisiminiau tuos laikus, kai mūsų šalį atstovavo Margarita Drobiazko bei Povilas Vanagas, prisiminiau, kaip velniškai man jie patikdavo, kaip jie krito ir per visą kūna banga persirito ir štai jau daugiau nei valandą youtubinu jų pasirodymus. Siaubas, kokie jie beprotiškai įspūdingi.. Aista, greitis, technika, veido išraiškos, nepakartojama choreografija – viskas tobula! Ir bent jau palyginti su tais, kuriuos mačiau dar šiandien, jiems nei vieni neprilygsta, nei vieni nesugebėjo taip prikaustyti dėmesio kaip jie. O ką Evgeni Plushenko? Plushenko dar nuo vaikystės giliai įsikalęs į atmintį su tuo pasirodymu :D tad labai smagu jį dar kartą pamatyti.
