Posts Tagged ‘vasara’

Vasara vaizdžiai

// Rugsėjis 2 2009 // 4 komentarai » // sąrašai

Be šiokio tokio vasaros apibendrinimo mes neapseisim, todėl peržiūrėjusi nuotraukų failus, nusprendžiau vaizdžiai Jums parodyti, ką gi veikiau šią vasarą..

00

06-13 dar nesibaigus mokslo metams kartu su klasiokėmis ir vienu Tadu (:D) aplankėm Evės sodą (a.k.a. evės soduxs no. 1), kur kepėm dešreles, vėliau ant dūmų – duoną, vogėm braškes, bučiavomės šiltnamyje (kas taip, o kas ir ne), žaidėm alias, šokom (kas pagal čiuožki čiužki, o kas ne) ir dainavom (kas john the revelator, o kas ne) bei šiaip pasilinksminom ir pasibuvom kartu

0

06-20 – 06-29 iš karto po mokslo metų kartu su Santa ir dar keliais klasiokais bei būriu kitų iš mokyklos, keliavom po kroatiją bei bosniją ir hercogoviną, kur matėm krūvas visokių įdomybių, kur naktimis ir autobuse spardydavausi su Santa, kur matėm daug gražių vietų, žmonių ir neką prastesnę jūrą, kur kažkas į ją pastatė mane su visais batais, kur susipažinom su daug žmonių iš savo mokyklos, kurių anskčiau net nepažinojom, kur nepilnamečiams pardavinėjo vyną, kur palydėdavom saulę, kur taip smagiai rinkom lauktuves, kur kariavom su agurkais ir lašiniais, kur gyventi Makarskos kurorte buvo tolygu pasakai ir taip taip taip toliau

2

kartais laiką leisdavau su Hermanni ir Charlotta, o tąkart 07-17 aplankėm ir harį poterį

3

07-20 – 07-24 su Sima buvau LMS’o stovykloje – forume iš kurios parsivežiau krūvą gerų atsiminimų ir kurioje susitikau su gausybę įdomių ir protingų žmonių ir mes būtinai važiuosim į kitus forumus

4

kartais būdama Trakiškyje vartydavausi hamake ir nieeeko neveikdavau, tik vartydavausi

5.1

ir dar daaaug laiko praleisdavau galerijoje xx, kur sakėm, galėtume įsirengti lovas, kur išgėrėm nesuskaičiuojamą arbatos puodelių kiekį ir suvalgėm n porcijų keptos duonos su sūriu ar fri bulvyčių, o kartais, po Lingos kniaukimų, išgirsdavome ir klausimų “ar čia yra kačiukas?” (taip taip, visa esmė čia už Evės)

5

ir džiaugiausi sulaukusi sugrįžusių draugų (kelių policijai nuolaida – 52,84 proc.)

08-01 su Sima dalyvavau BSP09, kur ir gavom šiuos jėgiškus (ekologiškus) akinius ir, žinoma, sutikom nemažai blogerių

7

08-14/08-15 naktį praleidom pas Lingą namuose, kur ir prasidėjo do-na-to era, kur pusryčiavom šeštą ryto ir visą naktį nemiegojom, kur puikiai pasišokom, kur turėjom daug gero alulio ir smagaus laiko

8

ir galiausiai, ne vieną ir ne du, o netgi visus kartus dalyvavau burbuliatoriuje, kuris kuo toliau, tuo labiau man patinka bei veeeeža..

neskaitant to, kas matyti nuotraukose dar turėčiau paminėti, kad:

a) buvau Vilniuje, kur nusipirkau fyską bloknotą ir dar fyskesnį puodelį su dm ir šiaip, gana įdomiai pasibuvau (:D)
b) velniškai gerai pailsėjau
c) perskaičiau 8 knygas (kas yra FAIL) iš kurių tik viena yra mokyklai (dar vienas FAIL)
d) visai, visai nesimokiau (taip sakant, bukėjau)
e) teparašiau vos kelis laiškus (kas irgi yra FAIL)
f) atgaivinau (o paskui vėl numarinau) dalyvavimą postcrossinge
g) niekas pas mane neatvažiavo (čia jau nelinksmas FAIL)
h) aš pas nieką nevažiavau
i) neoficialiai apturėjau daug vibe meet’ų (supraskit, mes visos keturios vibe’inam)
j) dm klausiau kiek tik širdis geidžia
k) n – ąjį kartą įsitikinau kaip gera turėti Draugų
l) turbūt ką nors pamiršau (kaip visad būna)
m) pirmą kartą gyvenime aplankiau tikrą undergroundinį klubą x120
n) praleidau naktį su Sima (nors šiaip, tokių jau ne viena buvo :D)
o) atidariau savo cd kepimo kompaniją (a.k.a. Tukas records)
p) kartu su Lingaile, Eve ir Sima įkūrėm grupę “prezervatyvai burokėliuose”
r) (ir tai vieta jūsų pasiūlymams)

O dabar, trumpai trumpai tariant: pasiilgsiu aš vasaros, nes ji buvo puiki, girdit, P U I K I !!

Galerija xx, jau pravėrusi duris

// Rugpjūtis 13 2009 // 6 komentarai » // blog

DSC09276Diena iš dienos sėdėdami galerijoje xx pastebim tuos pačius žmones, tuos pačius praeivius, kurie po truputį tampa kasdienybę, nors net nėra pažįstami, bet matyti juos vis tiek gera. Į tą vietą traukte traukia tos patogios vietos, tie lengvai stumdomi stalai, tie dailūs arbatos puodeliai, tie žmonės ir apskritai – pati jauki aplinka. Žinot, jeigu būtų mano valia, aš tikrai kas dieną prasėdėčiau ten po kelias valandas, išgerčiau po kelis puodelius arbatos, maitinčiausi keptomis bulvytėmis ar duona su sūriu ir tiesiog kalbėčiausi, juokčiausi ir stumčiau lengvas, paskutines vasaros dienas.
Tad jeigu norėsit mus rasti, t.y. mane, Lingailę, Simą, Evę, o kartais ir Tadą, Laurą ir dar ką nors, ateikit į galeriją xx maždaug nuo 11 iki 18 valandos, nemažai šansų, kad jums pavyks.

(žiūrėti daugiau šiandienos nuotraukų..)

Nothing more than you can feel now

// Rugpjūtis 6 2009 // 3 komentarai » // blog

Šiandieninė mano nuotaika keičiasi taip pat, kaip ir klausomos muzikos diapazonas: nuo kornų iki santanos, nuo santanos iki gravel, nuo gravel iki dm ir nuo tų iki anų, kurių aš iš vis neklausau, o žinot, taip retai būna.

Diena prasidėjo nuo to, kad išgirdau koridoriuje vaikštančią Tanę su mašinos raktais rankose – tas jų tarškėjimas visada padeda ją identifikuoti. Tuomet paaiškėjo, kad ji ketina važiuoti vertis į ausį trečio auskaro, kad galėtų nešioti turko padovanotą auskarą – baltą gėlę (wtf? – kai pirmą kartą išgirdau), o kad jau aš seniai noriu dar auskarų į savo ir taip jais nusėtas ausis, suskubau prisijungti, Ir dabar aš turiu dar vieną gražuolį kairiosios ausies kremzlėje, o iš viso šešis gražuolius, nors nesuprantu, kodėl šiandien aš tik vieną vėriau, juk galėjau du..galėjau ir tris, ir keturis..gal bent penkis įsivėrus tėtis būtų pastebėjęs, nes dabar tai nepastebėjo, nors nesusilaikiau neparodžiusi ir jam nepatiko, bet koks skirtumas, lyg man labai rūpėtų. Jų nebuvo namuose, nu tai nejau pradėsiu skambinėti dėl vieno, dėl dar vieno mažo auskaro ir klausinėti, ką jie apie tai mano? Žinoma, kad ne. :D Reikalas tame, kad nė velnio nereikia ilgai planuoti tokių dalykų (ne taip, kaip mudvi su Sima – pusę metų), o atsibusti vieną rytą ir išsiruošti, ir padaryti, ir tada džiaugtis. Bent jau dabar džiaugiuosi, kol dar neteko su juo miegoti, bet jeigu dabar kas nors pasiūlytų dar įsiverti, nemanau, kad sudvejočiau ir nesutikčiau. Sutikčiau, tik kitame salone, nes Vaneloje mergina visai nesiteikė man pati paaiškinti kaip prižiūrėti naują skylę, kiek laiko nekeisti auskaro ir kas kiek laiko ją valyti, tad sakykit ką norit, bet net ir tuo atveju, jei jau turiu penkis auskarus, ji vis tiek turi dar kartą tai paaiškinti, nes nei velnio aš neatsimenu tos priežiūros, kai paskutinį kartą vėriau prieš metus (Tane tai prieš kokius 7-9). Tai va

Vakare aplankė mane Sima su Eve, kartu su virtinukais ir sausainiukais, ir labai smagiai pasijuokėm bei paklausėm mano senų cd, o tai yra labai gerai, nes baisiai neturėjau ką veikti ir be to, velniškai pasiilgau Evės, velniškai pasiilgau visų: Evės, Lingailės, Simos, Santos, Dovilės, Tado, žodžiu, bene visos likusios klasės! Ir kaip aš prie to nepratusi, nes niekada nepasiilgdavau klasės, bet dabar..dabar taip norėčiau juos apkabinti! Tad, kad galėčiau tai padaryti, kad galėtume pabūti drauge, kai tik grįš Lingailė, būtinai, būtinai susitiksim kur nors (oh Eve, gal priimsi į sodą?), pasibūsim, išgersim alaus, pažaisim alias, “pasibučiuosim” šiltnamiuose (o die, tada pomidorų juk bus!), pasimaitinsim varlytėmis ir išsikepsim kokių skanumynų (tik gal nepamirštam šį kartą malkų?). Kaip laukiu, kaip laukiu, kaip nekantrauju!

Beje, šiandien Paulius parodė šitai, ir dar atsiuntė mano mėgstamiausią world in my eyes versiją iš devotional turo, kurios jau baisiai seniai norėjau. Tad paganykit akis ir jūs, kas dar neganėt!

O vakaras įsipaišo į “be ryšio” vakarų sąrašą, kurį galbūt kada nors pradėsiu vesti, o šiaip, tai tikrai ne, bet retai kada pasitaiko toks masiškas nuotaikos kreivės svyrimas žemyn. Bet  kadangi tas naktinis drugys-gaidys vis neatstoja nuo manęs, geriau jau eisiu ir apie savo nuotaikas toliau nebetęsiu (ahh, nusivilimo šūksniai), nes mano akys jau lipte limpa.

Pietų Kroatija 06.20-06.29

// Birželis 30 2009 // 3 komentarai » // blog

Labas Labas Labas!!!

Man iš tiesų gaila, kad prieš išvažiuodama į šiltuosius kraštus nespėjau su Jumis visais atsisveikinti ir/ar net leptelėti trumpą “iki”. Visgi, džiaugiuosi grįžusi namo, pas savus žmones, pas lietuvius (!!) ir nekantraudama skubu jums viską pasakoti, kol dar niekas nesusipynė atmintyje. Šiais metais, kartu su Santa, beveik (ahaaa..) kiekvieną vakarą surašydavom galvoje išlikusių dienos įspūdžių nuotrupas. Juokinga tai ar ne, bet tobulėju ir šito laikiausi net penkias dienas, t.y. pusę kelionės. Žiūrėkit jūs man, gal iki kokios trečios dešimties savo gyvenime išmoksiu įamžinti ir visą kelionę, o ne tik jos dalį. Taip pat, iš karto pranešu, kad foto reportažas bus kiek vėliau, nes kaip tik rytoj einu į mokyklą apsikeisti su visais nuotraukomis, o kai jau turėsiu visas..tuomet ir parodysiu geriausias :)

2009-06-20 (Kelionė per Lenkiją ir Slovakiją)
Lenkija sucks; vėmalai (Lauryno); pardavėja, kuri nemokėjo nei angliškai, nei rusiškai, o už tualetą prašė 15 zlotų (skaičiuotuvo pagalba); vaikinas, kuris turi 18 metų ir alaus; purtomos kėdės; mergaitė, kuri mėto į mokytojas butelius ir už tai gauna liuks apartamentus; Tartų kalnai; labai dūminanti gamykla, kuri turi daaaaug kaminų; Zbitkis ir kamasutra; per trumpa antklodė; kampe voras Bilas; išvarvėjusi silkė; maišelių trūkumas; trivietis kambarys dvejoms; viršuj (antrame aukšte, po galais) miegantys vairuotojai; kėdė žudikišku žvilgsniu; sraunus upelis; prasmirdęs autobusas; dešra, lašiniai ir šokoladas Milka už 4 zlotus, plius du kinder kiaušiniai-siurprizai; Santos gyvenimo draugas Klausas; Inetos gyvenimo draugas – degradas; karbonadas; dm autobuse (SOTU cd); mokytoja ant kelio; oranžinė (apiplyšusi) patalynė.

2009-06-21 (Kelionė per Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, plius sustojimas Budapešte)

Abra kadabra – no viagra!; 2x didelis dm plakatas su TOTU reklama Slovakijoje; autobusai smirda taip, kaip ir Lietuvoje; 18 atvirukų; vyras su dideliu paukščiu ir skirtingų spalvų pėdkelnėmis; pusnuogis vyras balkone; velniškai daug kukurūzų; “Choristai”; Zbitkio nuotaikų kaita (turbūt dėl kažko panašaus į pms); labai rožinis pensionas; pensionas Bibis; labai girti kroatai; fooling around – lazdavoti; gražūs (!!!) turistai; deformuotas pusryčių batonas; pliktelėjusių mergaičių intelektas; Zagrebo bokštas; trys pabėgę avinai; neveikianti degalinė Ina; vyrų gausa; paveikslas su žirgu; pasibaigęs Santos kremas; suvalgytas karbonadas (valio!!!).

2009-06-22 (Plitvicos nacionalinis parkas ir Makarskos rivjeros kurortas)
Mergaitė su degtukais, be be degtukų; visur Santos įsivaizduojamos ynybinės sienos; “dingę 4ever”; JŪRA!!!; karšti berniukai ir dar karštesnės mergaitės; iš kambario išvariusi bobikė; didis nosis; šiukšlių maišai; kriokliai ir kitos grožybės; mokytoja galutinai ir nenuginčijamai išsiaiškina, kuri yra Santa, o kuri Ineta; baisus kambarys; visada tik karštas vanduo (brrr); supuvę Naglio agurkai; naktinės muštynės; Vitalijus lipa per langą; Kalorija valgo šokoladuką ir meta kalorijas eidama iki tualeto; langai priešais mūsiškius; iškaba su paslėpta w raide žodyje View.

2009-06-23 (Splitas ir Triogiras)
Underwater dingęs 4vere; rytinis pasivaikščiojimas; apyrankė su žuvytėmis; į burną cigaretę įsikandęs pardavėjas; velniškai gražios tašes (kurių vėliau ieškojom 2 dienas); Kalorija šoka ir “o jūs matėt, kaip vakar greitai sutemo”; ledai su daug šokolado ir cukraus vata; tualeto paieškos ir pasiūlymas už 5 kunas; keliai nudaužyti į kvailus varpinės laiptus; du vyrukai besijuokiantys iš mūsų, tirpstančių lietuje; aptinkame gidą Mindaugą piešiantį!!; picutės už 10 kunų; laivai lyg ant slidžių; trys vaivorykštės; kalnai skęstantys debesyse; daug kartų minti tie patys keliai turgelyje ir mus jau atpažįstantys prekeiviai; jūrų ežiai Naglio rankose; karštos mergaitės prisiplaka prie mokytojų; keisti garsai už lango (morčius? vaikas?); kroatiški gezai.

2009-06-24 (Dubrovnikas)
Pagaliau ynybinės sienos; kiaušiukai klasiokai įmirkdo mano kojas su visais conversais į Adrijos jūrą; žaibuoja; Kalorija jaučiasi kaip Adamkienė; (į)degėm; šturmuojam suvenyrų parduotuves; pačios nusipirkusios vyno jaučiamės laisvos; ispanai pralaimi prieš jav 0:2; uždarytos suvenyrų parduotuvės Makarskoje ir bevaisė tašių paieška; išgeriam lauktuvių vyną; Santa sulaukia skambučio, o aš guliu ant palangės; du kartus apsipilam kava; kaka nuotaika dėl nežinia ko; klajonės po siauras Dubrovniko gatveles; pokalbis su Egle (2:22min= ~8lt); D su šiaudine skrybėle; Santa visus kremais teplioja; pagaliau karšta. Ties čia baigiasi mano užrašai.

2009-06-25 (Bosnija ir Hercogovina – Mostara, Medžugorje ir Kravice kriokliai)
Pasirodo, jog vienos dvyliktokės pasas pasibaigęs prieš bene metus (?); Mostaroje sutinkame gidą su labai tamsiomis akimis, kurio net nesiklausyti baisu; aplankome mečetę; ragaujame šlykštaus turkiško maisto; pamirštu pasiimti eurus; bene pusvalandį renkamės auskarus; grįžtant į autobusą mus užklumpa lietus; šuntam su ilgais džinsais; apšaudyti Mostaro pastatai; senasis vienaarkis tiltas ant kurio stovi keli jaunuoliai ir už 25 jevrus šokinėja nuo jo; dokumentinio filmo ištraukos apie miesto sugriovimą; Medžugorje – mergelės Marijos apsireiškimų vieta; iš Jėzaus kelio varvantis vanduo (stebuklas?); suvenyrai vien su šventaisiais; citrininiai ledai; baimė, kad rimta Marija neapsireikštų; nejaukumo pojūtis būnant tarp besimeldžiančių; net nebeypatingi Kravice kriokliai ir labai stačios nuokalnės einant link jų.

2009-06-26 (Išvyka su laivais po Adrijos jūrą)
Stipri ir saldi kava; Kalorija žygiuoja; dainuojami “trys milijonai”; lietus; apleistas viešbutis su vis dar stovinčiomis lovomis ir antrame aukšte aptiktu kažkieno miegamu čiužiniu; žmonės, kurie spėliojo iš kur mes (variantai: Čekija ir Slovakija (?)); durniaus lošimas slepiantis nuo lietaus prie to pačio viešbučio; pagaliau maudynės ir daaaaug jūros ežių; šokiai laive pagal rimiškio dainas; gražus vaikis iš laivo; velniškai skani žuvis ir alkanos žuvėdros; mokytojai leidžia ir mums viešai gerti vyną; vėjas toks, kad visas kortas reikėjo prilaikyti. Vakare – diskotekos paieškos – nesėkmingos, net labai.

2009-06-27
Bene visai laisva diena. Mes maudomės, deginamės ir pagaliau džiaugiamės karšta diena. Baigiame pirkti visas lauktuvės ir apie aštuntą valandą einam vakarieniauti. Valgom nežinia ką, nors, kaip vėliau paaiškėjo, avieną su bulvėmis. Viskas buvo tikrai riebu. Prasideda šokiai pagal Mikutavičių, o mes su Santa išeinam namo krautis lagaminų. Beeinant mus išgąsdina žaibas, o mes išgąsdinam kažkokį vyriškį rakinantį savo mašiną. Daiktus kraunamės iki pirmos nakties ir su liūdesiu krentam paskutiniam miegui Makarskoje.

2009-06-28
Papusryčiavę paliekam Makarską, savo nefaina viešbutį net šešioms dienoms tapusiu mūsų namais ir keliaujam per Kroatiją, Slovėniją, Austriją ir Čekiją. Miegam tame pačiame viešbutyje kaip ir praeitais metais. Prieš miegą su Santa apturim daiktų mūšį, kurio metu pro langą vos neišskrenda mano džiovinti vaisiai. O lovos tai visai minkštos.

2009-06-29
Papusryčiavę taip sočiai, kaip dar nei karto nebuvo tekę, tęsiam kelionę per Čekiją ir fū Lenkiją. Visi nusikalę, visi pavargę miega autobuse. Žiūrim kažkokius filmus, tarp jų, ir Lūšnyno Milijonierių (o gal jį žiūrėjom ir praeitą dieną, nepamenu), kuris man labai patiko ir Pykšt Pokšt Tu Negyvas. Lietuvą pasiekiam kažkur devintą valandą, o po pirmos grįžtame jau ir į Panevėžį. Su visais atsisveikinam ir susitariam kada susitiksim, kas be ko, apsikeičiam kontaktais.

Viskas buvo maždaug šitaip ir apgailestauju, jei kai kas liko suprantama tik ten buvusiems žmonėms. Jeigu reikėtų daryti reziumė, galėčiau pasakyti, kad viskas buvo bene puiku. Kelionė su bendraamžiais turi kur kas daugiau privilegijų nei kelionė su tėvais. O jeigu kalbant apie tai, ką pamačiau..kai esi aplankęs garsiuosius Italijos miestus ar Paryžių, Kroatijos miestai savaime nublanksta, bet nedrįstu sakyti, kad jie man nepatiko, nes jie savaip įdomūs ir gražūs. Kroatijos gamta tikrai velniškai graži, tik štai vietiniai prekeiviai galėtų pasimokyti anglų kalbos, nes net ir matydami, kad tu užsienietis ir nei velnio nesupranti ką jie sako, mala toliau.

The End

Jis turi pinčerį

// Vasaris 28 2009 // 5 komentarai » // blog

Šiandien pas mane wrong diena, žinoma, ji nėra wrong, nes šeštadienis, bet ji priklauso wrong dainai, nes ji be galo puiki, o ir klipą jau galiu žiūrėti su dideliu susidomėjimu, nes iš pradžių buvo “kas per”, bet reikalas tame, kad reikia įsižiūrėti ir patartina, ne vieną kartą. O Amerikoje jį uždraudė. Be to, kadangi Paulius pranešė, kad nuo pirmadienio jį rodys mtv, gal netgi kartais reikės įsijungti, nes retai kada pamatysi per mtv dm, bent jau aš, niekada nemačiau, nors gal ir mačiau, lyg dabar imčiau ir atsiminčiau. Iš tikrųjų, tai vakar Sandrai žadėjau parašyti į blogą ir vakar mes visai daug kalbėjom. O vakar nusipirkau, šiaip jau neperkamą, žurnalą Žmonės, nes ten yra Dave ir jo mažojo pinčerio nuotrauka, tai pasijaučiau lyg kokia išprotėjusi antrokė, kuri perka žurnalus dėl vienos nuotraukos ar trumpiausio straipsnelio, bet juk tas žurnalas pravers netgi visai savaitei, raminu pati save, bet užtat dabar išsikirpsiu tą iškarpą ir pasikabinsiu ant “skelbimų” lentos kambaryje, nes praeitą savaitę tėtis ją pritvirtino, kaip ir dvi dm plokšteles, netgi sienos nuotrauką įdedu (^), o tėtis dabar labai knisasi internete ir ieško adatos patefonui, nes prašiau, kad atvežtų, o trūksta tik adatos ir tada galėsiu klausyti vinylines plokšteles, o dar būtų visai neblogai sau gimtadienio proga pasidovanoti šitai už gimtadienio proga gautus pinigus, o tikiuosi, kad jų gausiu pakankamai, nors abejoju, ar kas nors man leis pirkti, tai, ko aš noriu, nes palaikys mane visiškai išprotėjusia, už tai, kad noriu dm išleisti 500lt plius ~80lt pristatymas, nors užtektų man ir šito už 300lt + 80lt. Tai štai kokios mano svajonės, iš šalies pagalvočiau, kad kvailos, ko gero, nes tai pinigai fucking krizės metu, bet koks skirtumas.
O dar nepasakojau apie planus vasarai, kurie jau yra beveik užfiksuoti. Mokykloje geografijos mokytoja pasiūlė po mokslo metų važiuoti į Pietų Kroatiją ir Bosniją ir Hercogoviną, tai taip gavosi, kad tėvai irgi nori važiuoti į Kroatiją, tik šiais metais poilsinę, o ne turistinę, tai aš pagalvojau: o koks skirtumas, ar aš važiuosiu su tėvais ar su mokykla, vistiek pinigine verte gausiai tas pats. Pašnekėjau su tėvais ir jie sutiko! O žinot, koks kitoks jausmas važiuoti su savo bendraamžiais ir draugais, nei su tėvais? Jau seniai apie tai svajojau ir taip taip jėga dabar. Tik svarbu, kad leistų Evę, Simą ir dar ką nors iš klasės, taip būtų dar šauniau, nes vienai su beveik nepažįstamais mokiniais nebūtų labai įdomu, bent jau iš pradžių, bet atrodo tai negresia, nes Evę tai lyg ir išleidžia. Tad dabar bus ko laukti ne tik iki gegužės 27, bet ir iki birgelio 20! Nežinau kas vakar buvo, bet anglų mokytoja liepė nusišypsoti, du kartus.
Ir pastebėjot, kad šiandien paskutinė žiemos diena? Spėju, kad pastebėjot, nes nežinau nei vieno, kuris nelauktų kada ji baigsis.

Italija (09-15).

// Rugpjūtis 24 2008 // 6 komentarai » // blog

Esu pasiruošusi visą tai papasakoti kitiems, Jums, skaitytojams. Neverta prisiminimus pasilikti vien sau, kai po kito įspūdingo smūgio juos gali išbarstyti nors iš esmės, tokie dalykai išbarstomi nėra. Bet aš noriu papasakoti ir viską sudėlioti į savas vietas. Kadanors, kai peržiūrėsiu, išnagrinėsiu ir nuspresiu, kurios vertos dėmesio nuotraukos, padarysiu kažką panašaus į foto reportažą.
/
Pirma diena.
Kelionė praėjo lengvai, labai. Nors tiesa, skaudėjo pilvą: valgyti riešutus kelionės metu yra lieva. Vodovas (toliau – Vytautas) geras, įdomiai pasakoja. Ir nesuprantu, kaip žmonės tiek daug atsimena! Viešbutis tipinis čekiškas: lovos kietos, rozečių nėra, užtat yra muilo. Kaip ir praeitais metais žiūrėjom filmus – Byną. Mamai nepatiko, kitiems patiko. Dar Taxi. Nevalgiau kotletų, smirdinčios mėsos ir kotletų, bet valgiau balandėlį su bulvėm, nelabai šiltą, pakelės kavinėj. Didelių ginčų kol kas nėra, tikiuosi ir ateityje nebus. Ryt kelsiuosi 6,30, einu miegot. Arivaderci. Gal jau ir prasideda. Man nepatinka, kai mane tildo ir dėl visko kaltina. Lyg dėl kiekvieno ginčo kalta būčiau aš, eina po paraliais! Tikrai einu miegot.
/
Antra diena.
Pusryčiams gavom raudonas korteles, panašiai kaip maisto bilietai ar kas ten būdavo. Tada važiavom. Viena graži, didinga ir panašiai. Šv. Stepono katedra atrodo įspūdingai, ypač kontrastas tarp stogo ir kitų jos dalių. Ant rožių buvo keistos kortelės, kurių paskirties nežinau, bet ant jų buvo kažkas užrašyta ir dar metai. Tai arba ten rūšis ir išvedimo metai, arba ten rūšies pavadinimas ir pasodinimo metai. Valgiau McChickeną, naudojausi macdonaldo tuoletu. Su Tane pašnekėjau prieš miegą, seseriškai. Dar gavau paglostyti Getės koją, taigi į Vieną dar turėčiau grįžti, neprieštaraučiau. Paminklas Mocartui velniškai gražus ir ta nata priešais atrodo įspūdingai: gelėmis apsodinta. Ten jaučiasi meno dvasia. Pirkau atvirukų. Ir beje, kai važiavom pro Austriją reikėjo skaičiuoti tunelius. Jų buvo 21 ir tai sudarė 17,663km, nors iš tikrųjų tai buvo 17,963km., bet vistiek gavau dovanų novaturo kuprinėlę. Tėvų ir Justo kambarys gražesnis, bet nieko.
/
Trečia diena.
Važiavom pro Alpes, dar niekada nebuvau mačiusi kažko panašaus. Įvažiavom į Italiją. Pirmasis sustojimas – Florencija. Žinau, tai svarbus miestas, bet nepasakyčiau, kad jis man labai įspūdingai patiko. Bet patiko. Buvom Santos Marijos del Fiorės katedroje, Santa Crose bazilikoje. Ir Ponte Vecchio tiltas atrodo labai įdomiai, pirmą kartą mačiau tokį statinį, ant kurio gyvenama, nors apie tokius jau buvau girdėjusi ir anksčiau. Buvom prie Rojaus Vartų, valgėm ledų su vafliu už šešis eurus, labai skanu.
Paskui važiavom į Pizą (it. Pisa). Elegantiškai pasviręs bokštas ir policininkų nebuvimas sukvietė žmonės ant visai nesumindžiotos pievelės pozavimams. Ir ko tik žmonės nesugalvoja: vienas laiko, kitas spiria, kitas lenkia ir taip toliau. Prisipažinsiu, ir aš tam neatsispyriau. Be to, Pizoje nėra jau taip ko žiūrėti, arba mums nerodė, bet tai tik Campo dei Miracoli (stebuklas laukas), kuriame pati aplankiau Katedrą bei Krikštyklą. Su malonumu būtume ir į Pizos bokštą pakilę, bet tam nebuvo nei laiko, nei noro stovėti eilėje, o ji, buvo, švelniai tariant, gana didelė. Taigi to padaryti nepavyko. Justas nusipirko kamuolį, o aš norėjau akinių, tik tas kažkaip nesigavo. Kai ėjom į autobusą tėtis pamatė nukritusį konkorėžį ir jau buvo pusiaukelėje prie jo, bet staiga iš už mašinos išlindo kažkoks vietinis ir jį pasiėmė, o konkorėžiai ten didesni už suaugusio žmogaus delną, tiesa, vėliau pavyko jų gauti. Grįžom į autobusą ir tada jau važiavom į Montekatinį. Viešbutis buvo gražus, bet jame jau taip karšta, taip karšta, kad žodžių trūksta.
Vakare buvo galimybė pasikelti į Senają Montekatinio miestelio dalį, progos nepraleidau ir kaip dėl to nepasigailėjau. Funikulieriaus reikėjo laukti pusvalandį, bet pats kilimas buvo labai įdomus, atsivėrė gražus vaizdas. O apvaikščioję kalvą sumanėm nueiti į piceriją, tai ir užsukom į pačią pirmą pasitaikusią. Atsisėdom ir galvojam ko norim, tai aš su tete nuėjau pasiklausti į vidų ir tada..tada pamačiau gražiausią kadanors matytą žmogų ir gal gražiausią pasaulyje padavėją, jis buvo toks gražus, kad man keliai bene sulinko, veide visai nelauktai atsirado šypsenėlė, o pilve siautė viesulai ir uraganai. Jis kažką sakė mums, bet aš nei labai klausyti norėjau, nei tiesą sakant, supratau jo anglų kalbą su ryškiu itališku akcentu, bet kadangi tėtis tvirtino, kad labai nori dviejų picų, jis truputį pasinervavo (mano manymu) ir nuėjo pasišnekėti su kažkuo ten, bet tada prie manęs priėjo maloni ponia, kurios anglų kalba lengvai suprantama netgi man ir paaiškino, kad picos reikėtų laukti bene dvi valandas, kas mums buvo ryškiai per ilgai, todėl išėjom. Tik kažkaip tingėjom eit kitur. :D Ir tada nusileisdami susipažinom su Marija, na, pašnekėjom ten truputį ir viskas. Užtat aš visą vakarą, visą kitą dieną turėjau apie ką galvoti. Apie mane pribloškusį italą ir tada aš pradėjau pastebėti kokie jie visi gražūs. Nors tuo pačiu mane nustebino faktas, kad 40 procentų savo pajamų jie išleidžia drabužiams ir įvairiausiems kitiems daikčiukams vardan savo išvazdos. Ir tai taip sumautai gražiai matosi. Ir užmigau aš su tokiom pakiliom mintim.
/
Ketvirta diena.
Iki Romos važiavom kažkur keturias valandas, bet nesuprantu kodėl tas važiavimas praeidavo taip greitai. Buvo nerealiai karšta ir aš džiaugiausi, kad tą dieną nebuvo aprangos kodo. Bet vistiek aš jaučiau kaip tragiškai aš atrodau su savo į viršų sukeltais plaukais. Tanė sakė, kad kaip gaidžiukas ar viščiukas. Taigi. Mes velniškai be galo daug vaikščiojom, bet Romoje vaikščioti – verta. Aplankėm Koliziejų, kurio rūsiai man padarė didelį įspūdį, tik gaila nebuvo galima juose vaikščioti. Forumą, kuris iš dalies būdamas griūvėsiais, iš dalies gerai išlikęs sugeba padaryti tokį įspūdį, kad nei žodžiais, nei nuotraukomis jo neapibūdinsi. Reikia būti tai mačius, kad tikrai suprastum. Trevi fontano vanduo skalavo mano nugarą, įmečiau centų ir Vytautas sakė, kad kažkuriais čia metais iš fontano buvo ištraukta 30000 eurų, gera žinoti, kad dabar ir aš prie to prisidėjusi. Nusipirkau tašę ir piniginę, labai mielas su karvėm. Kai ėjom į Panteoną mane ir Tanę užkalbino kažkokie italai, kurie dalimo skrajutes. O jie taip įtikinėjo ateiti į kažkokį klubą, bet aš pasakiau, kad jau šiandien mes paliekame Romą, taigi ateiti tikrai negalėsim ir dar truputį su juo pašnekėjusi pasivyjau kitus. Bet taip fainai. Beje, Panteonas vadovėliuosi vaizduojamas kaip stačiakampio figūrą, bet žinot ką, jis netgi nėra toks. Tai tik jo fasadas susideda iš kolonų, o toliau jis yra apskritas. Tai va. Navaros aištėje aš buvau jau tokia pavargusi, kad vietoje to, jog klausyčiau ką pasakoja Vytautas visą laiką žiūrėjau į gatvėje sedėjusi labai malonų prekeivį. Jis vis dėliojo, ar savo ar nesavo, darbus į rėmelius ir pasisveikino, nusišypsojo. O jie darbai tokie žavūs, turiu nuotrauką, bet būčiau nusipirkusi jeigu būčiau turėjusi dar pinigų, dėja. To tai man tikrai dar iki šiol gaila.
Atvykome į viešbutį ir nusistebėjome koks jis gražus. Toks senas, tvarkomas visos šeimos, o šeimininkai labai malonūs ir paruošė tikrai gardžią vakarienę, kuri buvo labai pigi. Ir Jie turi kažkokį draugą, kuris daro vyną, taigi ir vynui teikė labai didelę nuolaidą. Tėvai prisipirko, Tanę irgi, norėjau ir aš Eglei paimti, bet tėvai neleido. :D Pilnu pilvuku lėkėm į baseiną, tiesa, jis nebuvo didelis, bet atsigauvinimui ir tas suėjo. Tatjana susipažino su Iveta, kuri man pasirodė truputį, tokia šiuolaikiškumo ir mados (nors skonio pas ją nerasta) užvaldytas žmogus, taip sakant, buka, nors gerai, kad pati nei bendravau su ja nei ką. Atsigulusi dar pažiūrėjau kažkokį filmą ir labai kietai užmigau. Nors ir buvau naktį atsibudusi dėl karščio.
/
Penkta diena.
Pusryčiai buvo labai a le gausūs, kaip ir kitomis dienomis. Išvykome į Vatikaną ir pirmasis objektas – Vatikano muziejus, kuris kaip niekas kitas mane užkniso. Turbūt dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirma, eilė apsiviniojo beveik visą muziejaus sieną ir mes pralaukėm beveik dvi valandas, o ką jau kalbėti apie svilinantį karštį. Antriausia, gidė kalbėjo rusiškai, o kai mano rusų kalba gerokai suprastėjusi, mažai ką supratau ir vien jau todėl buvo gana neįdomu, o be to, daugelis kūrinių buvo religiniai. Ir trečiausia, žmonių buvo tokia gausa, kad eidavo pro mane vos ne lipdami, nei pažiūrėsi normaliai nei sustosi. Per tuos žmones buvo baisiai karšta, silpna ir man skaudėjo kulnus. Užtat salėje aptiktas kondicionierius ar ventiliatorius buvo didesnė palaima už meno kūrinius. Žiauriai skamba. Nuo žiūrėjimo į Mikelandželo ištapytas lubas paskaudo ir galvą, ir kaklą. Bet kai atsirado Vytautas iškart pasidarė įdomiau ir ėjom į Šv. Petro baziliką, o jau ji! Niekada niekada gyvenime nemačiau nieko panašaus ir netikėjau, kad galėsiu pamatyti ir, o brol, aš buvau didžiausioje pasaulyje bazilikoje! Bet efektas tai toks, toks netgi nerealus (kaip nemėgstu šito žodžio :D). Ir tada pavaikščioję po aikštę gavome laisvo laiko, o per jį grįžome į Italiją (:D), aplankėme kelias suvenyrų parduotuves, pasipicavome, o jau picų gardumas..visai kitokios nei pas mus ir tokios skanios! Ir tos mažos picerijos savininkai labai malonūs, paskui Tanei padovanojo skardinę pepsi nemokamai. Tik jie labai garsiai kalbėjo. Tada mes savo kojomis kirtoje Vatikano valstybės sieną.
Susitikimo vietoje paaiškėjo, kad autobusui pradūrė padangą ir jų dar lauksim apie valandą, bet Vytautas sugalvojo geriau ir tuo metu mes autobusų pagalba (buvo laaabai linksma), nusigavom į prekybos centrą ir apsiprekinom. Tane 10 minučių rinko draugui itališką alų. Bet kai atvažiavo autobusas tos dienos nuotykiai dar nesibaigė. Tiesa, iki viešbučio buvo šešios valandos kelio, regis būtent tą dieną pavyko pažiūrėti labai gerą filmą „Vanilė ir Šokoladas“ bet kai galiausiai mes nuvažiavom tą atstumą, ieškojom viešbučio. Niekas tikslaus kelio nežinojo, nes į tą viešbutį ir gidas ir vairuotojai važiavo pirmą kartą. Taigi mums teko pabūvoti ir kažkokiuose mažuose priemesčiuose, ir vos ne vienkiemiuose, ir kūkurūzų laukuose, o kas svarbiausia, patys viešbučio darbuotojai nemoka paaiškinti, kur jų viešbutis yra. Gal po valandos, o gal ir daugiau kažkaip privažiavom tąjį holiday in, jame palikome dalį saviškių ir išvažiavom į kitą viešbutį, kuris taipogi buvo labai geras. Keturių žvaigždučių ir tai labai jautėsi. Mėgavausi bene visais patogumais, vonioje vos neužmigau ir pajautusi didelį miego trūkumą užmigau labai lengvai, tik jau lovoje. Ir naktį sušalau, bet kažkodėl nesugalvojau nureguliuoti kondicionieriaus.
/
Šešta diena.
Pusryčiai buvo kaip niekada gausūs, tad į lėkštę prisikroviau daugiau nie suvalgiau, bet niekis. Atidaviau tėčiui. Bet pirmą kartą per ta dienas valgiau kažką kitą nei toste, džemą, sviestą, bandelę, ragelį, kavą ir labai tuo džiaugiausi. Paskui vykome į Veneciją. Be galo įdomus ir išskirtinis miestas. Nors iš pradžių teko dar į jį nusigauti, laive siūbavo. Pirma aplankyta sala – Burano, o ten tiek daug visokiausių suvenyrų buvo ir aš, Tane, tėtis ir Justas paslampinėjome gyvenamosiomis gatvelėlis, o ne turistų lankomiausiomis. Žmonių gyvenimo būdas taip skiriasi nuo mūsiškių ir tie ryškiai spalvoti namai atrodo taip nuotaikingai, taip maloniai. Vėliau plaukėm į Murano salą ir ten aplankėme tik stiklo fabriką. O ten viską taip greitai padaro, pavyzdžiui, arkliuką gal per dvi minutes. Apskritai, visi dirbiniai buvo labai dailučiai, spalvoti, mieli ir brangūs. Naa, o nuplaukę į Venecijos salą iš karto sulipome į gondolas ir plaukiojome kanalais, netaip jau jie smirdėjo, kaip įsivaizdavau. Tik mūsų gondolininkas buvo kažkoks paniuręs ir nedainavo, o štai kitas švilpavo. Beje, mūsų kelrodė žvaigždė Vytautas sakė, kad per dieną jie uždirba po 400 eurų, gaila, kad nemačiau moterų gondolininkių :D. Dar mačiau kažkokių baisų vabalų, bet iš esmės, viskas buvo labai gražu ir man neįprasta. Vėliau paaiškėjo, kad Šv. Morkaus baziliką uždarė ir mes jos neaplankysime, nors nelabai dėl to nuliūdau. Taigi apsiribojome vien aikšte, aikštele, paklausėme gido ir gavome net tris valandas laisvo laiko (ir vien dėl to, kad autobusas turėjo stovėti 9 valandas). Aš ir Tanė atsiskyrėme nuo tėvų. Paskui ėjom pavalgyti, buvo velniškai skanu, mozarela su kumpiu. Apvaikščiojom parduotuves, turgelius, šiaip pašnekėjom seseriškai, pasedėjom, pastovėjom ant didžiausio tilto ir grįžom į susitikimo vietą likus valandai. Mat visos parduotuvės pradėjo užsidarynėti ir nebebuvo ko veikti, be to, pinigų mes irgi neturėjom, tad negalėjom ko nusipirkti, o banke duoda tik nuo penkiasdešimties eurų, taigi apsiėjom be pirkinių. Tik va Tanė nusipirko pakabuką. O paskui ir man ji nupirko, tik jau parduotuvėje kur galima kortelėm atsiskaityti. Kai grįžo tėvai, nusipirkau dar ir auskarus. Pradėjo žaibuoti. Mūsų laivelis mus paliko saloje, bet Vytautas surado mums kitą laivą. Iš pradžių nuėjom į viršų, bet kai pradėjo labai stipriai lyti teko grįžti į vidų ir mus sulijo. Tik kai jau parplaukėm į žemyminę dalį lietus nustojo ir tik pasišokuodami per balas grįžome į autobusą. Ir tada. Ir tada viską naktį važiavom. Ir žiūrėjom kažkokį filmą, kurio veiksmas vyko Venecijoj ir buvo susijęs su muziejumi, paveikslais ir viskuo, kas veneciška. Toks detektyvas, bet man patiko. Naktį buvau atsibudusi kelis kartus ir gavau pasiražyti dėl skaudančio kaklo ir šiaip, kitų kaulų. Bet palyginus, miegojau ramiai.
/
Septinta diena.
Gaila, kad visgi buvau tokia išsekusi ir užmigau, nes šiaip planavau naktį pasigrožėti Alpių vaizdais. Nors iš esmės gerai, kad pati kelionė praėjo lengvai. Tik man buvo be galo gaila, kad visa tai baigiasi, tik aš stengiausi nesigraudinti. Diena taipogi buvo visai gera, ne taip ir pavargau. Gal dėl to, kad visą laiką žiūrėjom filmus (tarp jų ir ps: i love you, kuris ne taip jau man ir patiko). Labai skaniai papietavom. Važiavom važiavom važiavom, tas procesas netgi pradėjo patikti. Tik įvažiavus į Lietuvą pradėjo lyti, žaibuoti, griaudėti, taip mus sutiko. Sustojom Alytuj, Kaune ir galiausiai – Vilniui. Dėl gido, visgi, aš buvau teisi, o Tanė ne. Bet mes sukrovėm daiktus į mašiniuką, susėdom ir keliavom toliau. Tik tuomet baisiai lijo, su perkūnija. O kai grįžom namo – tuštuma, visiška tuštuma. Ir jau tada aš buvau viso to pasiilgusi. Tada buvo rūgpjūčio šešioliktoje, ketvirta valanda ryto.
/
/
Viskas. Ir tokie dideli prisiminimai mane užklupo, taip gera tada buvo. Tik tai paskutiniosios mano atostogos su tėvais ar bent jau su mama. Dadar norėčiau išmėginti poilsinę. Aš nelyginu šios kelionės su praeita, nors daug kas nori tą palyginimą iš manęs išpešti. Bet. Bet kelionės be gali skirtingos ir aš jų nelyginsiu. Pažadą ištęsėjau. Baigiu.

Ėjom.

// Kovas 10 2008 // Nėra komentarų » // blog

O dabar man labai labai skauda kojas. Matyt atpratau daug vaikščioti, nes ir taip ištisas dienas sėdžiu namuose. Ta proga, kad šiandien buvo tokia puiki, saulėta ir pavasariška diena, pagaliau ėjau su Egle pasivaikščioti. Nors prieš tai dar išgėrėme matė, o ji laukė kol aš susiruošiu. Bet išeidamos vis dar nežinojome kur eisim. Tiesiog ėjome. Nuklydome iki Babilono, apsipirkome sūreliu, Pringles, ledais ir tribitu. Paskui ėjome pro parką, matėme daug pavarančių jaunuolių, kelis buvusius draugus ir pažįstamus. Eglė vis pliauškino fotoparatu. Ir man tai labai patiko. Yra gana puikiai pagautų vaizdų. Ypač vienas toks su senu dviratininku.Beje, kai ėjome pro Senvagę girdėjome kažką repetuojant. Ir tai buvo gana puiku, gražiai mušė būgnais, skambiai barškino gitarą. O vėliau ir pradėjo dainuoti. Manau tie atidaryti langai name visada primins tas repeticijas.
***
O paskui ji pas mane valgė Lays, kurie siaubingai smirdėjo. O paskui ji vaipėsi, o aš spandžiau mygtuką. Ir buvo labai linskma. Išbandėme visokius namuose rastus akinius, vieni ir man labai tiko ir patiko. Tik gaila, kad aš nelabai galiu juos nešioti dėl akių. Bet vistiek, manau jog nuotraukų su jais bus. Tad.
***
Lekiu žaisti Monopolį. Senai tai bedariau. Ir būtų gerai, kad dėl jo nesusipykčiau su tėčiu. O galbūt kasnors, kadanors norėtų pažaisti Alias? Aš labai noriu.
Viso gero, gero jums likusio vakaro.In.

Sriuba ir vasara.

// Gegužė 19 2007 // 2 komentarai » // blog

Sveiki gyvi.
Makaulė dar kiek tuščia, bet bevalgydama sriubą iš pakelio [manau visi tokią žino, greitai paruošiama ;D] prisiminiau praeitą vasarą. Dar būdama Estijoje žinojau, kad ta striuba visada primins man tas akimirkas. Ir primena. Visada kai tik vėl užplūsta prisiminimai apie vasaros viešnagę tetos vasarnamyje užsinoriu tos marmalynės. Arba atvirkščiai. Valgydama prisimenu kelionę. Taip jau yra. Kvailai skamba, tiesa? Net ir toks paprastas dalykas kaip sriubos pakelis kainuojantis vos ~0,45lt. gali atnešti tokius didelius prisiminimus ir mintis.
Argi taip gyvenant nepasidaro įdomiau? Dainos, knygos, skoniai, kvapai, vaizdai primena mums milžiniškus dalykus. Nenoriu visą gyvenimą gyventi prisiminimais, bet labia dažnai jie suteikia stiprybės. Gerų minčių. Gaila, kad būna tokių dalykų, kurie primena blogus laiko tarpus. Juos reikia stengtis sumaikinti, sutrėkšti kaip mažą musytę ropojančią ant stalo, ir nuo to pasidaro geriau. Blogus prisiminumus reikia pamiršti. Viskas. Kito pasirinkimo nėra. Arba pamiršti, arba kankintis. Tik kartais verta pasimokyti iš tų musyčių, ropojančių ant stalo.
Tikiu jog atsiras supratusių paskutinį mano sakinį.