I should have run, I should have known*
// Balandis 6 2009 // 1 komentaras » // blog
Savaitgalį dirbau tiek, kad įsitaisiau skaudančią nugarą, rankas, kojas ir dar delnus. O viskas buvo taip, kad šeštadienį tėtis mane ir Justą nuvežė į Trakiškį, kai pats išėjo į kažkokį susirinkimą, o mama išvažiavo į ekskursiją su kolegom, kaip galima iš karto suprasti, jie mums n-e-p-a-d-ė-j-o, bet užtat įdavė į rankas po vieną grėblį, visiems pagal dydį ir paleido tris savo vaikus į sumautai didelį kiemą, tarp kurio eglių radom visko, ko tik reikia: tiek plastmasinių butelių, tiek šiukšlių dėžę, tiek laikraščių užpakaliui nusišluostyt, tiek maišų išmatoms surinkti. Kas kaip nori, tas taip interpretuoja. Prasikapstėm mes ten keturias valandas, suvalgėm su Justu po porciją ledų, paskui visi trys pagulėjom ant žolės (žinoma ten, kur jau buvom sugrėbę visą šlamštą), pasimaitinom saule ir sugrėbėm viską į krūvas. O grįžę namo visi jautėmės tokie išsunkti, kad nieko ir veikti nebesinorėjo. Nu tai aš numigau ir paskui skaičiau, dar senelis pamaitino kažkokiu savo firminiu patiekalu. Naktį sapnavau tarakonus, kad mano lovoje tarakonas ir, kad senelis sakė, jog ant tos lovos, kurioje miegojau, dažnai būna tarakonų, bet baisiausia yra tai, kad ryte užkliudžiusi savo pižaminių kelnių raištelį, pagalvojau, kad ten tarakonas ir šokau iš lovos. Naktis buvo gana baisoka. O ryte kelis kartus pažiūrėjau naujai įsigytą devotional per puikųjį senelio televizorių, nes per jį žiūrėti trigubai įdomiau, nei pro tą, kurį mes turim namuose, tada atvažiavo mama ir dešimt kartų pakartojo, kad reikia eiti ir baigti tvarkyti tą, ką pradėjom. Kai ji tai kartojo vienuoliktą kartą, pagaliau išsiruošė eiti ir pradėti tvarkyti, o aš dar pažiūrėjau devotional ir sukurpiau naują aprašymą arbatai, be to, visai nesijaučiau kalta, kad kažkas kieme dirba, o aš nedirbu, nes aš dirbau vakar. V – a – k – a – r! Nu bet kada buvo pagrasinta, kad jeigu neisiu tvarkyti, manęs tikrai namo neveš, nuėjau. Žinoma, nepamiršau nesišypsoti ir būti pikta, kas nesukėlė jokių problemų, nes man tikrai reikėjo namo, kad galėčiau juos sutvarkyti rytdienai. Žodžiu, man buvo pasakyta “jeigu nebaigi čia tvarkyti, nevažiuoji namo, jų netvarkai ir draugės rytoj nematai” ir eina nago į šikną susikišt, kaip supykau. Aš vakar tasiausi su tuo grėbliu visą popietę, o jie dar dabar liepia ir patys padirbt visai negali. Tris, o gal ir keturias dainas praleidau gulėdama ant pievos, o tada sukroviau visą šlamštą į maišus, bet kai paskui mama pamatė mane gulint ant žemės ir apsimetant, kad negirdžiu ką ji sakanti, ji taip užrėkė, kad galvojau ateis ir su ta šluota vožtels, nu nes typo peršalsiu. Ir neatsimenu kada paskutinį kartą verkiau iš pykčio, nes buvo taip pikta, kad net graudu. O mama skundėsi, kaip jai skauda nugarą, kai ji padirbo dvi valandas, bet kažkodėl pro ausis nuleido kaip mums trims skauda nugaras, kai mes dirbom šešias valandas, nes mes jauni – mums paskaudės ir praeis. Tai va, kokia pikta aš buvau. O kai parvežė mane namo, pikta buvau ne ką mažiau, nes dar ir čia reikėjo viską sutvarkyti, tiek kiemą, tiek namus. Tik štai į vakarą pralinksmėjau, kai baigiau tai, ką padaryti turėjau ir kai kažkas labai pakėlė nuotaiką.
*Pavadinimą išrinko ir parinko Paulius
