Posts Tagged ‘prisiminimai’

Kai per žvaigždžių lietų virš tavęs – debesys, bet vis tiek tingi eiti miegoti

// Rugpjūtis 13 2010 // 2 komentarai » // blog

Geriu beveik visai atvėsti spėjusią arbatą su pienu ir per naujas ausines klausau seniai seniai mylėtų The Rasmus. Atsimenu, kaip kadais tikėjau, kad meilė jiems niekada nesibaigs, o visgi – baigėsi. Žiūrėčiau dabar į dangų ir gaudyčiau krentančias žvaigždes, bet dangus virš manęs debesimis aptrauktas ir taip jau antra naktis. Antra naktis, kai skaitai vibėj “ak, mačiau septynias krentančias žvaigždes ir vis negana” (šiaip, tai nėra kažkam priklausantis vibas, nebent netyčia gavosi atkartoti), o tu tematai danguje dvi žvaigždes ir kažkaip net naivumas neleidžia tikėtis, kad kažkuri iš tų dviejų nukris. Klausiau Rasmusų 2008 metų albumo ir..jis man net visai nepatiko, todėl atsisiunčiau senesnius, bet mėgstamus kūrinius ir tipo dabar kaifuoju juos klausydama, o iš tikrųjų, tai jie tik primena ankstyvą paauglystę, kurios labai nekenčiu ir vieną mergaitę, kuri man kažką rašė ir piktinosi, kodėl aš taip mėgstu juos ir net visos diskografijos neturiu, o tada..aš neprisimenu, kodėl jos neturėjau. Gal ir neatsiminčiau tos mergaitės, jei nesuprasčiau, kodėl ji taip elgėsi. Ok, aš neužsirašau skypėj “Depeche Mode 4 ever ;]]**~~”, bet kažkaip automatiškai sunervina, jei koks nors save fanu laikantis žmogus, net visų studijinių albumų neturi ar tai nežino kokių labai elementarių dalykų. Taigi čia esmė tame, kad jei jau vadiniesi fanu, tai ir vadinkis pelnytai. O aš apie dm nežinau tiek daug..tiek daug..kiek danguje man nematomų žvaigždžių. Bet visko aš ir nesužinosiu, neatsiminsiu – per vėlai gimiau ir viso to savo akimis nemačiau (kad ir kiek Lietuvoje to matėsi). Taip, taip aš save raminu, nors puikiai suprantu, kad domėtis niekas netrukdo.

O šiandien, truputį iš neturėjimo ką veikti, žiūrėjau kažkokią tai laidą..ai, “gyvenimas yra gražus” ji vadinasi. Paprastai tokių nežiūriu (nebent labai tingiu daryti namų darbus – tada “įdomi” gali pasidaryti bet kokia kvaila laida), bet šiandien kažkaip pradėjau..Taigi toje laidoje rodė apie merginas, kurios ten medžioja oligarchus ir taip toliau, apie barakudas, taip sakant. Klausiau aš ir šlykštėjausi, kaip moterims reikia tų prabangių/nesveikai brangių dalykų ir kaip joms nerūpi tai, kad gyvena dirbtinumo pasaulyje. Ir nu ką žinau, kai pasaulyje žmonės suka verslą, tekindami tokias merginas, tai..pusę trijų nakties man truputį žodžių trūksta. Bet įstrigo man viena frazė vieno štai tokio verslininko (nežinau, ar galima jį taip vadinti): “jeigu mergina reikiamu momentu pagimdo vaiką, tai net ir ją palikęs vyras aprūpins ją visam gyvenimui”. Štai kas yra savęs pardavinėjimas! Tarp kitko, mane labai nervina ta nusistovėjusi norma, kad vyras turi išlaikyti moterį, kad tai, jog jis jai nuperka kailinius ir s-klasės (?) mercedesą yra visiškai normalu ir suprantama, kad taip lyg ir turėtų būt. Net jei nesu garsiai klykianti feministė, tokius dalykus norėčiau pasiekti pati (nors nei kailinių, nei bet kokio mercedeso man nereikia).

Tell me why do I feel this way
all my life I`ve been standing on the borderline
too many bridges burned
too many lies I’ve heard

Ir šiandien tėtis numetė repliką, kad mano kojos baltos ir neįdegusios (išties, tai aš visa gana balta), tik kažkaip labai paprastai pavyko jam paaiškinti, kad nematau reikalo visiems po vasaros būti įdegusiems lyg tai būtų taisyklė ir, kad man išvis degintis net nelabai patinka, juolab, kai esi ne prie jūros (tas kartas, kai deginomės su Linga prie balos, nesiskaito).

There’s no one around

// Balandis 25 2010 // 2 komentarai » // blog

Yra vienas žmogus, į kurio skambučius niekada neatsiliepiu. Paprastas smalsumas nenugali senų prisiminimų ir nuoskaudų. Nors ne, nuoskaudų, pykčio, neigiamų emocijų aš nejaučiu, tiesiog negaliu, negaliu pakelti ragelio ir pasakyti tą sušiktą “labas”. O po bene trijų metų jis vis dar paskambina ir nesuprantu, kodėl. Skambina ir dabar, bet tai tiek. Iš tikrųjų, tai visai smagu, net jei ir neatsiliepiu. Norėčiau kada nors jį atsitiktinai sutikti, nes žinau, kad sąmoningai to padaryti nesugebėsiu

O mano savaitgalis plaukia ir dėja, visas šiknon. Negaliu pakęsti savęs tokios tingios ir nieko neveikiančios, o tik galvojančios: “na taaaip, reikėtų susitvarkyti dulkėse skęstantį kambarį..”. Laimei, kad prieš porą valandų baigta skaityti Orwello knyga traukia mane iš šito savidestrukcinio liūno. Taip jau atsitinka, kad kai skaitau Orwellą visada galvoju apie Rusiją, SSRS tiksliau, ir nemanau, kad be reikalo, nes ką ką, bet tiek “gyvulių ūkį”, tiek “1984-uosius” galima laisvai su ja sieti. Mirtis prokrūšybai! Gaila, kad ji egzistuoja ir dabar.

Šiandien supratau, kad neturiu su kuo pasikalbėti.

I want somebody to share

// Balandis 1 2010 // 2 komentarai » // blog

Yra pasaulyje tokia vieta, kurioje atgimsta visi vaikystės prisiminimai. Kai tik joje atsiduriu, mintyse kaip nuo lietaus besislepiančios skruzdėlytės pradeda bėgioti vaizdiniai.

Atsimenu, kaip kadaise sėdėjau koridoriuje ant grindų ir iš dėžučių traukiau visiškai naujas stalines lempas, įsukinėjau lemputes. Dabar ten nemačiau nei vienos tokios lempos. Atsimenu, kaip savaitgaliais atvažiuodavau pas tėtį, kaip mes kartu žaisdavom biliardą ir kaip tą kartą aš iškėliau rankas į viršų ir išpyliau į erdvę visus džiaugsmo šūkius, nes pagaliau laimėjau prieš savo stipriausią varžovą – tėtį. Dabar ten nebėra biliardo stalo. Atsimenu, kaip žaisdavau su Nora ir jos šunyčiais. Dabar nei jos, nei jų nebėra. Atsimenu, kaip kartu su Egle pasistatėme kieme kėdes ir gėrėm vasaros saulę ir koką kolą. Dabar tų kėdžių ten nebėra (ok ok, jos yra kitur). Atsimenu, kaip karštą vasaros dieną ravėjom piktas žoles ir po to bėgom maudytis į baseiną. Dabar baseine nebėra vandens. Atsimenu, kaip plaudavau didžiausias krūvas lėkščių ir padėdavau atvažiavusiems svečiams, paduodavau jiems pelenines. Dabar nei tų lėkščių, nei peleninių nebėra. Atsimenu, kaip ten pagavau pirmąją žuvį ir kaip traukdama antrąją nutraukiau žilkutę. Atsimenu, kaip daugiau nei dešimt žmonių ravėjo didžiausius pievelės plotus, kuriuos buvo apgaubę balandžiai (?) ir kaip baigus darbą aš pasakiau: “ei, tai kad žolės visai nebeliko”. Dabar pievelė netekusi savo spalvos. Atsimenu, kaip sužinojau apie piktadarius karkvabalius, kaip vienas iš jų įsivėlė močiutei į plaukus ir kaip išsigandau. Dabar karkvabalių nebebijau. Atsimenu, kaip per dešimtąjį savo gimtadienį sirgau vėjaraupiais ir vienas iš svečių užėjęs į mano kambarį pakraupo mane visą žalią pamatęs, tuomet jis palinkėjo kuo greičiau pasveikti. Dabar retai sutiksi tokių malonių svečių. Atsimenu, kaip vėlai vakare tėtis sėdėdavo salėje prie stalo ir tvarkydavo čekius, rašydavo, kokį pelną gavo, kiek išlaidų turėjo ir panašiai. Dabar tėtis to nebedaro. Atsimenu, kaip į seminarą atvažiavę dėdės, visą gatvę apstatydavo savo prašmatniais automobiliais, kaip salėje ant stalo jų laukdavo mineralinio, koka kolos ar orandžinės fantos buteliukai, o aš tenorėdavau nugvelbti kelis sausainius ir mažus grietinėlės pakelius ir labai džiaugdavausi, jei po pietų jie bent kelis palikdavo. Dabar jie nebeatvažiuoja..

Ta vieta primena ir dar gausybę gražių akimirkų, gražią vaikystę turėjau. Gaila, kad viskas ten nebe taip.

Aš niekada nebūsiu gydytoja

// Kovas 6 2010 // 5 komentarai » // blog

Pasakoja man dabar apie Rammsteinus, o aš mintyse šoku laimės šokį, prisiminusi savąjį koncertą ir taip labai lengvai nustelbiu mažą mažą kirbandį pavydą. Užtat po ilgos ir sunkios savaitės pagaliau išsimiegojau. Rytoj eisim su šeimyna į boulingą broliuko gimtadienio švęsti. Šiaip jau, boulingą esu žaidusi, hmm, vieną, ne, du kartus ir visai jo nemoku, bet man patinka. Dar labiau patiko jį žaisti Helsinkyje ir stebėti tuos du vyrukus iš dešinės, kurių kiekvienas smūgis baigdavosi straikais, na, jei ne iš pirmo karto pavykdavo, tai iš antro bene visada. Patiko stebėti ir tą, atėjusį vėliau, iš kairės. O rytoj ir seneliai su mumis žais, ot bus smagu!

Mano širdutėj jau pavasaris ir ne, aš neįsimylėjau, nors taip lyg ir turėtų būti pavasarį, juk taip priimta. Pavasarį visi svaigsta nuo meilės, jei jos negauna, tai bent jau svaigsta, kaip jiems jos reikia. O aš einu apsnigtu keliuku iš mokyklos ir galvoju, kaip pavasariu kvepia, girdžiu, kaip vis garsiau paukščiukai reiškiasi, laukiu, kol viskas sužaliuos. Pamačiau aš prie tvoros žolės lopinėlį ir pradėjau džiaugtis, krykštauti, nors ta žolytė ir buvo purvo spalvos, iškankinta žiemos. Nieeeko, atsigaus, sužaliuos ir džiugins visą svietą.

Kartais pagalvoju, kodėl žmonės kalba apie kai kuriuos dalykus. “Didieji menininkai” piktinasi tais, kurie tokiais dedasi ir nenuilsdami aukština savo “menišką prigimtį”, bet nesupranta, kad taip kalbėdami sudaro įspūdį, kad jie tokios prigimties net neturi ir ją tik susikuria, įsivaizduoja. Paaugliai kalba apie seksą, net jei ir nėra jo pažinę, bet kalba taip, lyg būtų. Tėvai vis kalba apie pinigus ir naują mašiną, kurios išties mums visai nereikia, taip sakant, jeigu tau nieko nereikia, tai sugalvok, ko tau reikia net jei ir nereikia. Mergaitės kalba apie tuščias drabužių spintas, nors iš tiesų iš jų daiktai pro kraštus veržiasi ir jos tai žino.

Ir turėkite omenyje, kad jeigu jums ką nors pastoviai niežti, dėl to gali būti kaltos kirmelytės, gyvenančios po jūsų oda; jeigu jums ką nors pastoviai skauda, dėl to irgi gali būti kaltos kirmelytės, gyvenančios, pavyzdžiui, jūsų širdyje. Už tai nekenčiu šios dienos biologijos pamokos.

HPA – hiena padarė asilą (T.L)

// Sausis 10 2010 // 8 komentarai » // blog

Kišenėje radau tris chemija smirdančius saldainius, kurie norom nenorom asocijuojasi su iki sekančių atostogų likusiais mėnesiais. Visai neprieštaraučiau, jei jie praeitų kuo greičiau ir net ne dėl atostogų – tai vis tas šaltukas kaltas. Tai per jį visą savaitgalį nekišu laukan savo nosytės, ne dėl to, kad bijau, jau greičiau dėl to, kad nemėgstu į veidą, o ypač ausis smingančių tūkstančių adatyčių. Neprieštaraučiau, jei galėčiau nusimesti nevisai šiltą paltą, iššokti iš sugedusių kerzų ir taip laisvai kėblinti į mokyklą. Niekada nepagalvojau, kad kerzams gali skilti padai. Pasirodo, išties gali. Niekada negalvojau, kad rašysiu rašinį apie meilę, bet štai rašiau ir maliau tokį šūdą, kad net baisu kam jį rodyti, o kažkas turėjo tai skaityti.

Turbūt dabar būtų net nebemalonu sveikinti blogą su Naujais lygiai taip pat, kaip nemalonu po dviejų mėnesių pasveikinti žmogų su gimtadieniu, leisdamas jam aiškiai suprasti, kad buvai jį visai pamiršęs, tik štai visai netyčia kokioj nors skypėj pastebėjai, kad jis buvo. Gėda, juk jis tavojo nepamiršo ir net skambino. Kitais metais tikrai laiku pasveikinsiu blogą ir visus jo skaitytojus tiek su Naujais, tiek Tą žmogų su gimtadieniu, net jei tam reikėtų nusistatyti garsų priminimą telefone. Šie metai kažkokie įdomūs..aš net kalendoriaus neturiu pasikabinusi, nes apskritai jo neturiu! Neturiu ir darbo knygos, todėl net nenutuokiu kiek kitą savaitę kontrolinių laukia, tingiu ieškoti kur tokius užsirašyti, nes štai ir mano Vyriškasis bloknotėlis baigėsi.„Nejau atėjo galas užsirašinėjimams?“  Būtų oho ohoho. Užtat suvestines padariau: 102 parašyti įrašai, 34 perskaitytos knygos.

Galiausiai, man visada įdomu, ar žmonės, su kuriais aš bene nebendrauju taip ima ir pagalvoja apie mane taip kaip aš apie juos .

Balta mišrainė

// Lapkritis 14 2009 // 4 komentarai » // blog

Kalbėjau aš su mama apie anglų rašinį (“technology helps to improve life in the home”), trūko argumentų – reikėjo iš kažkur ištraukti. Tai ir traukiau iš mamos. Betraukdamos atsiminėm, kaip viskas būdavo anksčiau, kai nebuvo jokių maximų, norfų ir kitokio panašaus šūdo. Juk ir jūs dar atsimenat tuos laikus, taip? Tuos laikus, kai viską žmonės darydavo patys. Patys kepdavo tortus, patys darydavo mišraines, ežiukus ir taip taip toliau. tuos laikus, kai šventėms pradėdavo ruoštis jau prieš kelias dienas.
Man pačiai giliausiai atmintyje užsiliko balta mišrainė. Taip aiškiai ir ryškiai atsimenu sėdinčią save prie stalo ir taip velniškai besistengiančią kuo gražiau supjaustyti bulves, morkas, agurkus ir visą kitą, kad rodos, tai atimdavo visas jėgas. Faktas, kad suvalgysim taip, kaip padarysim, atrodėl nesuprantamas – juk viskas turėjo būti nepriekaištingai. Bet kaip aš tai mėgau! Prisiminusi tai, nusprendžiau mišrainės pasidaryti pati ir PASIDARIAU! O varge, koks prisiminimus šokdinantis jos kvapas; koks šypseną sukeliantis skonis ir koks jis geresnis už pirktinės..ir svarbiausia, jokio papildomo šmalšto, jokių E (neatsakau tik už žirnelius ir majonezą), jokių skonio gerintojų.
Taigi tataigi, kitą savaitgalį darysim mišrainę su krabų lazdelėm, kitą ir dar kitą – nežinau, bet štai savo gimtadieniui norėčiau tortą iškepti  p a t i

O tarp kitko, jūs dažnai pagalvojat, ką perkat parduotuvėje?

// Spalis 27 2009 // Nėra komentarų » // blog

Skaitau metų senumo blogio įrašus ir tramdau ašaras. Taip viso to pasiilgau. BET. Bet  t u r i u  įkalti sau į galvą, kad gyventi reikia dabartimi ir mažiau galvoti apie tokius dalykus, nes tai prie nieko gero nepriveda. Taigi, einu žiūrėti kvailo filmo.

My darling evergreen

// Rugpjūtis 19 2009 // 5 komentarai » // blog

Atėjau aš pasvaigt, kaip senais gerais laikais, nes dm – wrong labai užvežė, o ir šiaip, niekas su manim nekalba. Taigi tataigi, visų pirma reikės kokią temą susigalvoti, ane? Nu tai ir galvoju: a) ** kaip aš nebeturiu pinigų; b) ** rytoj dar jų išleisiu; c) ** reikėtų nebeleisti..nee, šitos netinka, ok, iš naujo: a) aa, mamyte, tuoj į mokyklą; b) aa, tetuk, paruošk namą dažymui, o aš PAGALIAU jį nudažysiu (man patinka dažyti, kas į talką?); c) aa, plaukia mano koncertas (tiksliau, skęsta); d) aa, man patinka nuolaidos alui.. Ir RENKUOSI.. nesirenku nei vienos, xoxo. Žinot, tas xoxo, nors ir reiškia ten neprisimenu ką, primena kalėdų senelį, primena tą vakarą, kai seniai seniai sėdėjau jam (t.y. tetei) ant kelių ir deklamavau eilėraštuką, kurį deklamuodavau kiekvienais metais: “eglutė skarota, eglutė žalia, meškutė gauruota ją lanko šile, jos liekną kamieną stuksena geniai, naujų metų dieną ją puoš mokiniai”, geeeras, nesitikėjau, kad atsiminsiu, nes mano gelda atmintis yra tikra gelda, kaip koks baisus golfiux (fū). Tai va, ir kai tą vakarą padeklamavau anksčiau padeklamuotą eilėraštuką, gavau tokį žalią mikrofoną, o jis turėjo tris spalvotus mygtukus, kuriuos paspaudus užgrodavo muzika, nu ir pradėdavau ten aš dainuoti, gaila, kad neatsimenu ką, nes ir dabar padainuočiau. Tik, o bėda mažytė, kad ir to mikrofono nebeturiu, įdomu, kur jis pasidėjo ( :((( ) ir va dainų nepamenu, tai dvi mažos bėdos. Ir tipo visai nejuokinga, kad rugpjūčio mėnesį pradedu apie Kalėdas kalbėti, bet jei rimtai, tai visai jų laukiu, nu neskaitant to, kad nekenčiu sniego ir žiemos, jų tai visai laukiu. Dar visai laukiu kitos vasaros ir mokyklos baigimo, ai, o jūs žinojot, kad šito video pabaigoje pasako, kad depeche mode koncertas Lietuvoje yra laukiamas po 2-3 metų?! Tai reiškia, kad visai NEGREIT, jei nepastebėjot!! Tai reiškia, tada aš jau turėsiu pilną amžių (ta prasme, pilnametystę) ir dabar galėsiu dar labiau to laukti, nors ką čia, laukiau devynis mėnesius, tai palauksiu ir tris metus, kas gi čia tokio.. O, atsiminiau tai, kad mes su Paule 2011 metais varysim į krepšinio čempionato rungtynes, nu kurios čia Lietuvoje bus, ar ne taip? Mes tai jau prieš balažin kiek metų suplanavom, dar kažkokią grupę keliauninkų buvom surinkę, tik va nebe pamenu, kas jiems priklauso, tai galbūt reikės iš naujo ją rinktis, jei ir Paulė nepamena..o jūs esat kada verkę per krepšinio varžybas? Nes aš tai net ne kartą (geriau paklauskit, kada ir dėl ko aš neverkiau..), va atsimenu, kaip verkiau kai pralaimėjom ispanams, kai kažkada kažkam žalgiris pralaimėjo ir dar daug kartų buvo, kurių turbūt neprisimenu, ir dar pastebėjot, kaip atgimsta “meilė” tėvynei, kai tik prasideda kokie čempionatai? O tai sucks, nes tai tik iliuzija, bet aš einu pasiklausyti kalėdinių dainų, kurios labai veeeža beveik kaip wrong, nors kaip Tadas sako, galėjo vietoje wrong būti fail, žinoma, galėti tai galėjo, bet man geriau wrong

Ikiux, o tai nujaučiu, kad šiandien dar apsireikšiu

21 days

// Liepa 31 2009 // 1 komentaras » // blog

Iš LMS stovyklos-forumo grįžau jau bene prieš savaitę ir dar iki šiol kartais pasiilgstu tų vakarų, tų enerdžaizerių, tų žmonių, to ežero, to gryno oro, tų paskaitų, viso to, kas ten buvo smagiausia. O neskaitant tokių asmeninių nusivylimų, viskas buvo tikrai gerai ir tikrai, TIKRAI nesigailiu, kad ten važiavau. Labai gaila, kad mano mieste tokie dalykai iš vis nevyksta ir apskritai, mano mokykloje apie tai nekalba, o jei ir kalba, tai labai tyliai arba labai siaurame rate. Norėčiau čia sukurti biurą, norėčiau prisijungti, veikti, daryti, nors ir žinau, kaip tai sunku būtų, kaip kentėtų mokslai ir kaip nebegalėčiau lankyti dailės. Nors kiek kalbėjau su mama, tai šią mintį ji labai palaiko, abi suprantam, kad vien su mokykla iš gyvenimo mažai pasiimsi, kad reikia kažkokios veiklos. Net ir tuo atveju, jei Simai mama šito neleis, vis tiek norėčiau pamėginti, tikiu, jog norinčių dar tikrai atsirastų. Jei jau nepabandyti, tai bent pasidomėti, paklausinėti. Ir svarbiausia, kad tai neliktų tik norais. Kokia tuomet iš jų būtų nauda, jei nebūtų realizuojami. Ką manot?
Jeigu dar apie dailę kalbant, tai turiu mažiau nei mėnesį, kad apsispręsčiau ką daryti toliau. Jeigu toliau nebelankyčiau, tai tikrai ne dėl to nusivylimo, kurį jaučiau po gynimo, nes tai jau seniai pamiršta, bet dėl to, kad norėčiau pabandyti ką nors kitą. Tarkim, jeigu noriu studijuoti užsienyje, turiu puikiai kalbėti angliškai. Neskaitant to, kad planuoju su Egle kitais metais važiuoti pas tetą į Helsinkį padirbėti ir tuo pačiu pagerinti anglų kalbos žinių, norėčiau ir į kokius kursus nueiti, na kur nors, kas duotų akivaizdžios naudos. Prie anglų kursų galėčiau pridurti ir gitaros pamokas, nes pastaroji mane deginte degina kabėdama ant sienos ir niekam nenaudojama (neskaitant interjero detalės) jau daugiau nei dvejus metus. Taigi, yra visai nemažai dalykų, kuriais galėčiau užsiimti, jeigu nelankyčiau dailės, nors iš dalies, ir ją noriu pasilikti, todėl vis dar neapsisprendžiau.
Apskritai, tai mano galvoje sukasi tiek planų planelių ką nuveikus, ką išmokus, kad man net kraujas verda! Ir kaip man tai patinka! Tik tikrai nenoriu, kad tai tik ir liktų žodžiais

Pietų Kroatija 06.20-06.29

// Birželis 30 2009 // 4 komentarai » // blog

Labas Labas Labas!!!

Man iš tiesų gaila, kad prieš išvažiuodama į šiltuosius kraštus nespėjau su Jumis visais atsisveikinti ir/ar net leptelėti trumpą “iki”. Visgi, džiaugiuosi grįžusi namo, pas savus žmones, pas lietuvius (!!) ir nekantraudama skubu jums viską pasakoti, kol dar niekas nesusipynė atmintyje. Šiais metais, kartu su Santa, beveik (ahaaa..) kiekvieną vakarą surašydavom galvoje išlikusių dienos įspūdžių nuotrupas. Juokinga tai ar ne, bet tobulėju ir šito laikiausi net penkias dienas, t.y. pusę kelionės. Žiūrėkit jūs man, gal iki kokios trečios dešimties savo gyvenime išmoksiu įamžinti ir visą kelionę, o ne tik jos dalį. Taip pat, iš karto pranešu, kad foto reportažas bus kiek vėliau, nes kaip tik rytoj einu į mokyklą apsikeisti su visais nuotraukomis, o kai jau turėsiu visas..tuomet ir parodysiu geriausias :)

2009-06-20 (Kelionė per Lenkiją ir Slovakiją)
Lenkija sucks; vėmalai (Lauryno); pardavėja, kuri nemokėjo nei angliškai, nei rusiškai, o už tualetą prašė 15 zlotų (skaičiuotuvo pagalba); vaikinas, kuris turi 18 metų ir alaus; purtomos kėdės; mergaitė, kuri mėto į mokytojas butelius ir už tai gauna liuks apartamentus; Tartų kalnai; labai dūminanti gamykla, kuri turi daaaaug kaminų; Zbitkis ir kamasutra; per trumpa antklodė; kampe voras Bilas; išvarvėjusi silkė; maišelių trūkumas; trivietis kambarys dvejoms; viršuj (antrame aukšte, po galais) miegantys vairuotojai; kėdė žudikišku žvilgsniu; sraunus upelis; prasmirdęs autobusas; dešra, lašiniai ir šokoladas Milka už 4 zlotus, plius du kinder kiaušiniai-siurprizai; Santos gyvenimo draugas Klausas; Inetos gyvenimo draugas – degradas; karbonadas; dm autobuse (SOTU cd); mokytoja ant kelio; oranžinė (apiplyšusi) patalynė.

2009-06-21 (Kelionė per Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, plius sustojimas Budapešte)

Abra kadabra – no viagra!; 2x didelis dm plakatas su TOTU reklama Slovakijoje; autobusai smirda taip, kaip ir Lietuvoje; 18 atvirukų; vyras su dideliu paukščiu ir skirtingų spalvų pėdkelnėmis; pusnuogis vyras balkone; velniškai daug kukurūzų; “Choristai”; Zbitkio nuotaikų kaita (turbūt dėl kažko panašaus į pms); labai rožinis pensionas; pensionas Bibis; labai girti kroatai; fooling around – lazdavoti; gražūs (!!!) turistai; deformuotas pusryčių batonas; pliktelėjusių mergaičių intelektas; Zagrebo bokštas; trys pabėgę avinai; neveikianti degalinė Ina; vyrų gausa; paveikslas su žirgu; pasibaigęs Santos kremas; suvalgytas karbonadas (valio!!!).

2009-06-22 (Plitvicos nacionalinis parkas ir Makarskos rivjeros kurortas)
Mergaitė su degtukais, be be degtukų; visur Santos įsivaizduojamos ynybinės sienos; “dingę 4ever”; JŪRA!!!; karšti berniukai ir dar karštesnės mergaitės; iš kambario išvariusi bobikė; didis nosis; šiukšlių maišai; kriokliai ir kitos grožybės; mokytoja galutinai ir nenuginčijamai išsiaiškina, kuri yra Santa, o kuri Ineta; baisus kambarys; visada tik karštas vanduo (brrr); supuvę Naglio agurkai; naktinės muštynės; Vitalijus lipa per langą; Kalorija valgo šokoladuką ir meta kalorijas eidama iki tualeto; langai priešais mūsiškius; iškaba su paslėpta w raide žodyje View.

2009-06-23 (Splitas ir Triogiras)
Underwater dingęs 4vere; rytinis pasivaikščiojimas; apyrankė su žuvytėmis; į burną cigaretę įsikandęs pardavėjas; velniškai gražios tašes (kurių vėliau ieškojom 2 dienas); Kalorija šoka ir “o jūs matėt, kaip vakar greitai sutemo”; ledai su daug šokolado ir cukraus vata; tualeto paieškos ir pasiūlymas už 5 kunas; keliai nudaužyti į kvailus varpinės laiptus; du vyrukai besijuokiantys iš mūsų, tirpstančių lietuje; aptinkame gidą Mindaugą piešiantį!!; picutės už 10 kunų; laivai lyg ant slidžių; trys vaivorykštės; kalnai skęstantys debesyse; daug kartų minti tie patys keliai turgelyje ir mus jau atpažįstantys prekeiviai; jūrų ežiai Naglio rankose; karštos mergaitės prisiplaka prie mokytojų; keisti garsai už lango (morčius? vaikas?); kroatiški gezai.

2009-06-24 (Dubrovnikas)
Pagaliau ynybinės sienos; kiaušiukai klasiokai įmirkdo mano kojas su visais conversais į Adrijos jūrą; žaibuoja; Kalorija jaučiasi kaip Adamkienė; (į)degėm; šturmuojam suvenyrų parduotuves; pačios nusipirkusios vyno jaučiamės laisvos; ispanai pralaimi prieš jav 0:2; uždarytos suvenyrų parduotuvės Makarskoje ir bevaisė tašių paieška; išgeriam lauktuvių vyną; Santa sulaukia skambučio, o aš guliu ant palangės; du kartus apsipilam kava; kaka nuotaika dėl nežinia ko; klajonės po siauras Dubrovniko gatveles; pokalbis su Egle (2:22min= ~8lt); D su šiaudine skrybėle; Santa visus kremais teplioja; pagaliau karšta. Ties čia baigiasi mano užrašai.

2009-06-25 (Bosnija ir Hercogovina – Mostara, Medžugorje ir Kravice kriokliai)
Pasirodo, jog vienos dvyliktokės pasas pasibaigęs prieš bene metus (?); Mostaroje sutinkame gidą su labai tamsiomis akimis, kurio net nesiklausyti baisu; aplankome mečetę; ragaujame šlykštaus turkiško maisto; pamirštu pasiimti eurus; bene pusvalandį renkamės auskarus; grįžtant į autobusą mus užklumpa lietus; šuntam su ilgais džinsais; apšaudyti Mostaro pastatai; senasis vienaarkis tiltas ant kurio stovi keli jaunuoliai ir už 25 jevrus šokinėja nuo jo; dokumentinio filmo ištraukos apie miesto sugriovimą; Medžugorje – mergelės Marijos apsireiškimų vieta; iš Jėzaus kelio varvantis vanduo (stebuklas?); suvenyrai vien su šventaisiais; citrininiai ledai; baimė, kad rimta Marija neapsireikštų; nejaukumo pojūtis būnant tarp besimeldžiančių; net nebeypatingi Kravice kriokliai ir labai stačios nuokalnės einant link jų.

2009-06-26 (Išvyka su laivais po Adrijos jūrą)
Stipri ir saldi kava; Kalorija žygiuoja; dainuojami “trys milijonai”; lietus; apleistas viešbutis su vis dar stovinčiomis lovomis ir antrame aukšte aptiktu kažkieno miegamu čiužiniu; žmonės, kurie spėliojo iš kur mes (variantai: Čekija ir Slovakija (?)); durniaus lošimas slepiantis nuo lietaus prie to pačio viešbučio; pagaliau maudynės ir daaaaug jūros ežių; šokiai laive pagal rimiškio dainas; gražus vaikis iš laivo; velniškai skani žuvis ir alkanos žuvėdros; mokytojai leidžia ir mums viešai gerti vyną; vėjas toks, kad visas kortas reikėjo prilaikyti. Vakare – diskotekos paieškos – nesėkmingos, net labai.

2009-06-27
Bene visai laisva diena. Mes maudomės, deginamės ir pagaliau džiaugiamės karšta diena. Baigiame pirkti visas lauktuvės ir apie aštuntą valandą einam vakarieniauti. Valgom nežinia ką, nors, kaip vėliau paaiškėjo, avieną su bulvėmis. Viskas buvo tikrai riebu. Prasideda šokiai pagal Mikutavičių, o mes su Santa išeinam namo krautis lagaminų. Beeinant mus išgąsdina žaibas, o mes išgąsdinam kažkokį vyriškį rakinantį savo mašiną. Daiktus kraunamės iki pirmos nakties ir su liūdesiu krentam paskutiniam miegui Makarskoje.

2009-06-28
Papusryčiavę paliekam Makarską, savo nefaina viešbutį net šešioms dienoms tapusiu mūsų namais ir keliaujam per Kroatiją, Slovėniją, Austriją ir Čekiją. Miegam tame pačiame viešbutyje kaip ir praeitais metais. Prieš miegą su Santa apturim daiktų mūšį, kurio metu pro langą vos neišskrenda mano džiovinti vaisiai. O lovos tai visai minkštos.

2009-06-29
Papusryčiavę taip sočiai, kaip dar nei karto nebuvo tekę, tęsiam kelionę per Čekiją ir fū Lenkiją. Visi nusikalę, visi pavargę miega autobuse. Žiūrim kažkokius filmus, tarp jų, ir Lūšnyno Milijonierių (o gal jį žiūrėjom ir praeitą dieną, nepamenu), kuris man labai patiko ir Pykšt Pokšt Tu Negyvas. Lietuvą pasiekiam kažkur devintą valandą, o po pirmos grįžtame jau ir į Panevėžį. Su visais atsisveikinam ir susitariam kada susitiksim, kas be ko, apsikeičiam kontaktais.

Viskas buvo maždaug šitaip ir apgailestauju, jei kai kas liko suprantama tik ten buvusiems žmonėms. Jeigu reikėtų daryti reziumė, galėčiau pasakyti, kad viskas buvo bene puiku. Kelionė su bendraamžiais turi kur kas daugiau privilegijų nei kelionė su tėvais. O jeigu kalbant apie tai, ką pamačiau..kai esi aplankęs garsiuosius Italijos miestus ar Paryžių, Kroatijos miestai savaime nublanksta, bet nedrįstu sakyti, kad jie man nepatiko, nes jie savaip įdomūs ir gražūs. Kroatijos gamta tikrai velniškai graži, tik štai vietiniai prekeiviai galėtų pasimokyti anglų kalbos, nes net ir matydami, kad tu užsienietis ir nei velnio nesupranti ką jie sako, mala toliau.

The End

Kaip gera kartais prisiminti

// Birželis 7 2009 // 2 komentarai » // blog

Nežinau kas vyksta, bet pastarosiomis dienomis vis užplūsta tokie mieli, tokie geri, tokie sentimentalūs prisiminimai, kurie šildo ir verčia šypsotis, kurie verčia gerai jaustis. Atsimenu kaip smagiai ir gausiai bendraudavau su Paule, kaip mes svaigdavom kartu; atsimenu kaip diena iš dienos žiūrėdavau dirty dancing: havana nights; kaip eidavom su Ineta į paštą, kaip ieškodavom atvirukų; kaip lėkdavau prie pašto dėžutės ir su džiaugsmu laukdavau pirmųjų iš postcrossingo; kaip kartu su Egle leisdavom dienas Trakiškyje; kaip sėdėdavau ant palangės ir skaitydavau; kaip su pusbroliu, pussesere, tėčiu, Justu, Egle ir seneliu žaisdavom krepšinį; kaip žaisdavom futbolą; kaip su Egle Trakišky šlavėm didelę stovėjimo aikštelę, kaip ravėdavom, o pavargusios, sušilusios šokdavom į šaltą baseiną, kaip lakstydavom po pievą norėdamos sušilti; kaip senoje senelio mašinoje vežėmės namo Norą – pirmąjį mano šunį; kaip žaisdavom kieme kvadratą, o kaimynai pykdavo, kad keliam dulkes; kaip žaisdavom slėpynių; kaip žaisdavome medyje, o tas medis būdavo mūsų tvirtovė, mūsų stebėjimų štabas; kaip sėdėdavom su Egle ant suoliuko ir perskaitydavom į dieną po knygą iliustruotą didžiosios klasikos; kaip miegojau balkone, hamake; kaip miegodama palapinėje su prožektoriumi skaičiau pepę ilgakojinę; kaip gavau netikėtą Monikos laišką; kaip kadaise Paulė buvo Bananėlis; kaip gyvendavau rw; kaip laiką leisdavau tuomet aktyviame skaitytojų forume; kaip raižydavau gatves su senuoju red star dviračiu ir senąją įsivaizduojama savo gauja; kaip darželyje šokinėdavom per visad tuščią baseinėlį; kaip žaisdavom slėpynių su tuku tuku.. ir dar visko daug daug
Sako, kad reikia gyventi dabartimi; sako, kad reikia nesigręžioti į praeitį, bet kurių velnių? O pastaruoju metu taip pasinėriau į dabartį, kad vis rečiau prisimenu, kad šitaip gera būdavo anksčiau. Aš nesakau, kad dabar yra blogai, nes dabar dažnai būna labai gerai, bet kai ko tikrai pasiilgstu ir visai, visai neketinu to paleisti iš rankų

This time I’m cleaning up my mind, There is no space for the regrets

// Balandis 16 2009 // 1 komentaras » // blog

Kai kam ten rytoj nėra pamokų, todėl jaučiuosi turinti teisę kai kam pavydėti, girdit? (: D) Bet rimtai, kaip fyskai, atsimenu ir mes su mokykla kažkuriais metais ėjom ten tvarkyti. Tokio didelio didelio lauko prie senų ir surūdijusių karuselių (kur dabar stovi cido arena), tai tragiškai pavargom, o dar atsimenu, kad klasiokas buvo radęs telefoną, rūbų, piniginę, varnos lavoną ir daugiau visokių smagių dalykėlių, va, kaip smagu. Tik šiais metais su draugėm pačios užsiregistravom ir atstovaujam sau, tai taip v-a-u. O kaip aš sugalvojau sudalyvauti? Važiavau iš Trakiškio, pro automobilio langą stebėdama laukus ir pagalvojau, kad reikia kažkur sudalyvauti, o pirmoji į galvą šovusi akcija ir buvo DAROM, pasiūliau Simai, ji sutiko, vėliau sutiko ir Linga, nu tai mes in. Dar tikiuosi, kad nepramiegosiu, o kadangi, ką tik išsiverčiau anglų tekstą apie dienos rutiną, taisyklingą gyvenimo būdą, kad jaučiu, einu miegoti. Nors dar reikia šį bei tą išmokti.

šviesos daugiaaukščiuose

// Vasaris 13 2009 // Nėra komentarų » // blog

Dar yra toks gražus sutapimas. Kai beveik prieš metus lygiai taip pat atvažiavau pas Tanę į knygų mugę, turėjau pasiėmusi Remarko Vakarų Fronte Nieko Naujo, o šiais metais, kai aš vėl atvažiavau pas Tanę ir į knygų mugę, turiu Remarko Dangus Neturi Išrinktųjų. Kai tai pastebėjau, gausiai nusišypsojau ir tada prisiminiau, kaip buvo puiku, apskritai, tai daug atsiminiau ir pasidarė dar geriau. Man patinka tas jausmas, kai įvažiuoji į Vilnių ir pajunti judėjimą, pajunti, kad ta vieta nėra išmirusi, ten viskas verda kaip vaikiški virti varškėtukai.
p.s. vakar nusipirkau naujus lęšius, kurie man patinka žymiai labiau, nei senieji.

Blogas, kaip koks plaukų fiksatorius.

// Vasaris 7 2009 // 2 komentarai » // blog, sąrašai

Apsileidau, nors galbūt negalima šito taip pavadinti, nes jeigu neskiriu laiko kompui, tai nereiškia jog apsileidau, bet faktas, kad apleidau blogą. Aš vaikas visą savaitę namo negrįžtu anksčiau septynių, o dar namų darbai laukia ir panašus mėšlas mėšliauskas, bet užtat per savaitę įvyko keletas labai jėgiškų dalykų:

  • depešai šoktelėjo į pirmą vietą ir aplenkė muse, jau netgi ir atsiplėšė! Seniai aš šito laukiau, nes depešai kur kas vertesni būti pirmais, tad man dėl to visai neliūdna ir nepikta, kaip kai kuriems būtų.
  • ir dar supratau, kad man nepatinka, kai žmonių skoniai labai greitai keičiasi, šokčioja jų manijos, ai, tai turbūt vadinama nepastovumu. Taigi, man nepatinka nepastovumas!
  • atsibodo pošlybės, galutinai. Kiek galima visame kame matyti tik vieną galą?
  • išgyvenau eskizų peržiūrą! O tai buvo velniškai siaubingai baisu, nes šiaip jau, komisija labai gaidiškai elgėsi, o direktorius sakė, kad aš visai nevaldau figūros, nors iš tikrųjų tai taip ir yra, bet vis tiek nebuvo labai malonu tai išgirsti iš jo, nors gerai, kad buvo direktorius, o ne Sigitas, tas tai ten būtų tris kartus aštriau pasakęs. Nors gerai, kad išrinko tą eskizą, kurio aš ir norėjau, o žmones piešti dar tikrai išmoksiu. Tik reikia netingėti, joa.
  • eilinį kartą mėginu susireguliuoti rėžimą, sėkmės sau, o vakar nuėjau miegoti netgi prieš pirmą!
  • mokykloje kabo daug daug naujų plakatų, tarp jų ir Poterio, kurį Garse pradės rodyti rugpjūčio 31 dieną, tad faktas, kad jis kabo jau dabar, man atrodo truputį kvailas.
  • ir galiausiai, vakar per dailėtyrą pirmą kartą žiūrėjom kažką tokio nuostabaus, kad aš likau sužavėta, apžavėta ir nužavėta Jaceko Yerka‘o darbais, beje, vienas iš jų yra aukščiau. Ir aš nesuvokiu, kaip galima šitaip NUTAPYTI. Tik gaila, kad jis lenkas, o Lenkija man asocijuojasi su tuo, kas man nepatinka. Bet iš esmės, tai koks skirtumas iš kur jis kilęs, viską su kaupu užgožia darbai.
  • per TV3 vėl rodo ekstremalius namų pokyčius, ar kaip ten, o tai laida man velniškai primena pavasariškus sekmadienio rytus prie televizoriaus. Tik gaila, kad ją rodo darbo dienomis nuo aštuonių ryto, bet reikės paieškoti atsisiųsti.
  • o galiausiai, gavau iš auklėtojos lapą su visais pirmo pusmečio įvertinimais. Nieko labai džiuginančio: vidurkis 8,18; viena nepateisinta pamoka, o daugiau, daugiau ten nieko įspūdingo išskyrus likus pirmokiškus pažymius, o nemanau, kad verta juos čia rodyti, nebent metų pabaigoje.

Ir tai buvo visiškai neįdomu, bet užfiksuoti reikėjo, o vėliau, vėliau tikrai dar ateisiu.

Namuose jau kvepia kepamomis bulvėmis.

// Sausis 31 2009 // 3 komentarai » // blog

Iš Iliustruoto Mokslo vieną dalyką tikrai gavau, tai kaip reikia mirkyti džiūvėsėlius, kad jie skaniai mirktų. Tai reikia juos guldyti horizontaliai, o ne merkti vertikaliai. Tad taip šiandien aš ir mirkiau, horizontaliai, mėgavausi džiūvėsiais ir arbata. Nors arbata mėgaujuosi jau visą dieną, be perstojo. Ir šiandien mūsų namuose šventė, nes ne tėtis, ne aš, o būtent Justas skuta bulves, šiaip jau, jis niekada to nedaro, kaip ir aš, bet aš skusdavau anksčiau, o jis niekada. Šiandien yra totaliai nevykusi diena, nes, nu nes aš nieko nenuveikiau, visiškai. Tik valgiau daug blynų su įvairiomis uogienėm, tos įvairios, tai reiškia dviejų rūšių, vyšnių ir juodųjų serbentų. Nei laiško Laimai, nei eskizų aš nenupiešiau, kas mane truputį gąsdina, bet užtat šiandien sapnavau eskizų peržiūrą ir sapnavau dar kažką, tik jau nelabai ką prisimenu, bet tik žinau, kad sapnuoti man patiko ir nebuvo jokio noro keltis. O kėliausi netgi du kartus. Pirmas buvo tuomet, kai pirmą valandą atėjo mama ir pažadino, kad eičiau pavalgyti, o antras buvo kažkur trečią, todėl truputį apmaudu, kad neturėjau laiko pakankamai pasidžiaugti saule, na, o jeigu šiandien naktį gausis taip, kad nenueisiu miegoti iki penkių ar šešių, nemiegosiu visai, nes labai noriu pasidžiaugti rytu ir likusių savaitgaliu ir manau, kad šios nakties devynių valandų miego turėtų užtekti, nes juk ir šiandien nieko labai varginančio nedariau. Beje, vakar naktį labai norėjau pažiūrėti kokį lengvą ir malonų filmą, visgi, po requiem for a dream nenoriu nieko sunkaus, nes ko gero mano fotelis dar kartą smūgių neatlaikytų, nors iš tikrųjų, tai atlaikytų, nes jis nėra koks nors slabnas, bet man vis tiek nesinori kažko sunkaus. Taigi, žiūrėjau dirty dancing: havana nights, o to filmo buvau jau ilgai ilgai nežiūrėjusi ir kai žiūrėjau vakar, buvo labai labai gerai ir tuomet prisiminiau vasarą, stovyklą ir kaip mes gulėjom netoli upelio ant žolės, o aš klausiau to filmo soundtracko ir būdama ten, jo gausiai ilgėjausi. Reikės susirasti sąsiuvinį, kuriame žymėjau kiek kartų mačiau tą filmą ir prirašyti dar kartą. Ir kaip mane nervina, siuntėsi siuntėsi depešų dokumentinis filmas ir sustojo ties 99,3% ir taip jau visą dieną, o kitas atsiuntė dar tik truputį daugiau nei 60%. Nors ką čia, jau keturis peržiūrėjau, na, jei skaičiuosim ir tuos du, kuriuos žiūrėjau seniau, tai peržiūrėjau šešis, bet kai pagalvoju, tai aš ten beveik nieko nesupratau, na, supratau, bet papasakoti ko gero negalėčiau, nes beveik nieko konkretaus neatsimenu, nors žiūrėti tai be galo įdomu. Kadangi netikiu, kad šiandien dar kurį nors atsiųs, tai nebežinau ką reikės žiūrėti, o galbūt ir nieko. Galbūt geriau paskaitysiu kokią knygą, tik bijau, kad Kelias manęs neužkabins, visgi, pabandyti dar reikės. Ką tik grįžo mama, lekiu žiūrėti ar neparvežė ko nors ypatingai gero. Ir koks fyskas man šitas šablonas!

Mama, nagi einu, einu.

// Lapkritis 25 2008 // 1 komentaras » // blog

Hola, Makakos!
Kaip keista baigti namų darbus dar devintą valandą vakaro, tai man taip labai labai svetima, bet. Bet iš tikrųjų tai ne visą matematiką padariau, nes nesupratau, o dabar, kai mama paaiškino, baigti labai tingiu, todėl baigsiu rytoj. Atrodo, reikės iš naujo mokytis atsiriboti nuo mokyklos, nes pastaruoju metu tai sekasi ypatingai sunkiai. Po pamokų išsiaiškinau, kad knygyne knygos su nuolaida keičiasi kas savaitę, todėl Doriano Grėjaus Portreto negavau, taip jo norėjau, o šios savaitės knyga pasirodė neįdomi ir visai neužkabinanti, nepirkau. Aplankiau ir biblioteką, tad rinkausi rinkausi ir išsirinkau „Juodųjų Gulbių Slėnį“ ir „Palėpės Gėles“. Aišku, į namus atvilkau ir Simos paskolintą knygą „Depeche Mode“. Taaaip, įspūdingas pavadinimas, o deja, su grupe neturi nieko bendro, bet tenka pripažinti, kad autorius gerai sužaidė su tokiu pavadinimu.
Mėgstu skaityti vonioje, karštoje vonioje. Apskritai, mėgstu maudytis. Visada mėgau, ypač vaikystėje, kai kiekvieną savaitgalį prisitempdavau į vonią žaislų ir kepdavau pyragus, bandeles ir bla bla, kaip iš smėlio. Visada mėgdavau iš putų prisiauginti ūsus ir barzdą. O visada, visada visada, po vonios gerdavau šiltą pieną su medumi ir tie visi pasikartojantys procesai atrodo tokie malonūs. Tiesa, dabar visa tai pakeitė knyga, tik gal ne medų, nes visai nesinori jo atsisakyti. Ir medus saldesnis. Kai į arbatą dedu cukrų visada matau Simos veido išraišką. Nors taip, tai visai ne į temą. Tema turėjo būti apie vonias ir dar vienas klausimas. Kodėl žmonės atsisako tokio nuostabaus dalyko kaip vonia? Nei už ką neiškeisčiau jos į dušą, nu nes koks malonumas visada stovėti. O jeigu kojas skauda, tai išvis. Užtat kaip tik šiandien gulėjau ir skaičiau, skaičiau Palėpės Gėles ir prisipažįstu, užkabino. Atrodo graži knyga ir pasirodo iš tos serijos yra penkios. Knyga nekvepia, bet jos puslapiai maloniai nutrinti ir pageltę. Matosi, skaityta knyga!
T: nesuprantu, kas čia darosi su ta klaviatūra.
I: tet, nieko tu nesupranti. tu rašai kaip dramblys, o klaviatūra kaip moteris: reikia ramiai ir švelniai.
T: ot tai moteris!
I: aš gi ne apie save, aš apskritai.
Bet gerai, baigėsi mano laikas, einu miegot. Ir braukiu dar vieną dieną, liko tik 184, atrodo. Turiu žiedą, kurį mamai, studijų baigimo proga, padovanojo mano prosenelis. Jis toks mažas, toks smulkus ir toks trapus.

Kvailų mergų juokas iš ganėtinai žavingo padavėjo.

// Spalis 14 2008 // Nėra komentarų » // blog, sąrašai

Čili; emo šeimyna; bendras penktas kampas iš kairės; vargšas padavėjas; matematikos kontrolinis; čiulpinuko liekanos klaviatūroje; Lerva yra jėga; plaukiojimas; atvirukas iš Olandijos; snarglių pavidalo sriuba; ketvirtokas su kostiumu; the coral; globalinis atšilimas; daug juoko; apseilėtas paltas ir apsnargliuota striukė; pravda žurnalo skaitymas dailėje; A. Sutkus; Butrimas; pasikeitęs žvilgsnis; gilios akys; raudonas ir baltas heinz; lažybos; Vilnius; atvirukai; rausvi žandukai; padavėja, kuri liepia nebijoti; gyvenimo analizės; mr. purvinasis smile, kurį galima išskalbti; jo balsas; penkioliktųjų sindromas; mano gimimo data, padalinta iš Jos gimimo datos lygi 2; sleeping lessons; ekskursija po parduotuvę; padėtas ragelis; last.fm neskaitymas; paraudęs trintukas; rytojus; laiškas Sandrai; foto tapetai; emo tūsas; ketureilis onei.lt; auklėtojos pieštukas mano penale; geras vakaras; saulė; 9h.; tūpa trečiokė; stebėjimo abjektai (kt. šešėliai).

Visgi kažkaip ten laikomės.

// Rugsėjis 20 2008 // 4 komentarai » // blog

Labūzas – naujas mano pasisveikinimas. Man nepatinka, kad aš nei karto čia neparašiau apie mokyklą, apie naują mokyklą, rugsėjo pirmą, susirinkimą ir visą kitą. Juk aš žinojau, kad dėl to gailėsiuosi, nes juk tai ne šiaip sau kažkoks tai eilinis. Nu ir arbūzas dabar.
JBG nėra taip baisu kaip beveik visi man pasakojo, kaip sakė, kad ten baisiai sunku. Skirtumas tik tas, kad susirinko vaikai, kurie nori mokytis (nors kas nori, kas nenori, bet vistiek gerai mokėsi) ir iš to išplaukia tai, kad klasėje bendravimas skiriasi nuo praeitos mokyklos, norint nebūti prasčiausiu reikia kažkiek tai ten pasimokyti, pasistengti (dar neišsiaiškinau kiek), gauni daug daugiau namų darbų ir mokytojai viską aiškina greičiau. Bet man ten patinka, nes ten labai aukštos lubos, visur gražu, gera klasė, auklėtoja, yra akvariumas (įstiklinta patalpa mokiniams), mokykloje nepalyginamai mažesnis triukšmas ir žmonės mandagūs. Pavyzdžiui, praeitą savaitę, lipant laiptais, ant kojos užmynė kažkoks vaikinas ir atsiprašė. :D Šiaip praeitoje mokykloje taip tikrai nebūdavo, lipant laiptais ten vienas kitiems per galvas lipdavo, vos ne. Aišku, radau ir savų minusų, pavyzdžiui, užknisa mokytis geografiją kiekvienai pamokai. Apskritai, atsibosta tie namų darbai, nes aišku, kiekvienai mokytojai svarbiausias jos dalykas ir visai nesvarbu kitų. Anksčiau irgi taip būdavo, bet ne tokiais mastais.
Nors pirma savaitė buvo labai sunki. Tiek daug naujų žmonių: mokytojų, nematytų mokinių, nepažįstamų klasiokų. Tos nežinomos vietos, nežinojimas kur koks kabinetas labai neigiamai veikė, žlugdė ir nuotaikas, ir džiugesius, ir kaustė, rišo liežuvį. Buvo sunku nieko nepažinoti, todėl dažnai apimdavo liūdesys ir jausmas, kad klasėje neturiu su kuo bendrauti, nežinojau prie ko eiti, su kuo kalbėtis. Žodžiu, pirma savaitė buvo tikras adaptacinis laikotarpis ir dar baisiai sunkus. Bet užtat sulaukiau draugių ir bent jau kelių pažįstamų iš mokyklos palaikymo. Tad dabar jau viskas maždaug susitvarkė, jaučiu, kad klasėje radau savo vietą ar bent jau rajoną, radau žmones, su kuriais norėčiau bendrauti, susidariau pirmąsias, antrąsias nuomones, po truputėlį perprantu mokytojus, pradedu pažinti kitus mokinius, nebereikia klaidžioti ir kuo toliau, tuo linksmiau darosi. Pastarosiomis dienomis jaučiuosi ypatingai gerai. :)

Italija (09-15).

// Rugpjūtis 24 2008 // 6 komentarai » // blog

Esu pasiruošusi visą tai papasakoti kitiems, Jums, skaitytojams. Neverta prisiminimus pasilikti vien sau, kai po kito įspūdingo smūgio juos gali išbarstyti nors iš esmės, tokie dalykai išbarstomi nėra. Bet aš noriu papasakoti ir viską sudėlioti į savas vietas. Kadanors, kai peržiūrėsiu, išnagrinėsiu ir nuspresiu, kurios vertos dėmesio nuotraukos, padarysiu kažką panašaus į foto reportažą.
/
Pirma diena.
Kelionė praėjo lengvai, labai. Nors tiesa, skaudėjo pilvą: valgyti riešutus kelionės metu yra lieva. Vodovas (toliau – Vytautas) geras, įdomiai pasakoja. Ir nesuprantu, kaip žmonės tiek daug atsimena! Viešbutis tipinis čekiškas: lovos kietos, rozečių nėra, užtat yra muilo. Kaip ir praeitais metais žiūrėjom filmus – Byną. Mamai nepatiko, kitiems patiko. Dar Taxi. Nevalgiau kotletų, smirdinčios mėsos ir kotletų, bet valgiau balandėlį su bulvėm, nelabai šiltą, pakelės kavinėj. Didelių ginčų kol kas nėra, tikiuosi ir ateityje nebus. Ryt kelsiuosi 6,30, einu miegot. Arivaderci. Gal jau ir prasideda. Man nepatinka, kai mane tildo ir dėl visko kaltina. Lyg dėl kiekvieno ginčo kalta būčiau aš, eina po paraliais! Tikrai einu miegot.
/
Antra diena.
Pusryčiams gavom raudonas korteles, panašiai kaip maisto bilietai ar kas ten būdavo. Tada važiavom. Viena graži, didinga ir panašiai. Šv. Stepono katedra atrodo įspūdingai, ypač kontrastas tarp stogo ir kitų jos dalių. Ant rožių buvo keistos kortelės, kurių paskirties nežinau, bet ant jų buvo kažkas užrašyta ir dar metai. Tai arba ten rūšis ir išvedimo metai, arba ten rūšies pavadinimas ir pasodinimo metai. Valgiau McChickeną, naudojausi macdonaldo tuoletu. Su Tane pašnekėjau prieš miegą, seseriškai. Dar gavau paglostyti Getės koją, taigi į Vieną dar turėčiau grįžti, neprieštaraučiau. Paminklas Mocartui velniškai gražus ir ta nata priešais atrodo įspūdingai: gelėmis apsodinta. Ten jaučiasi meno dvasia. Pirkau atvirukų. Ir beje, kai važiavom pro Austriją reikėjo skaičiuoti tunelius. Jų buvo 21 ir tai sudarė 17,663km, nors iš tikrųjų tai buvo 17,963km., bet vistiek gavau dovanų novaturo kuprinėlę. Tėvų ir Justo kambarys gražesnis, bet nieko.
/
Trečia diena.
Važiavom pro Alpes, dar niekada nebuvau mačiusi kažko panašaus. Įvažiavom į Italiją. Pirmasis sustojimas – Florencija. Žinau, tai svarbus miestas, bet nepasakyčiau, kad jis man labai įspūdingai patiko. Bet patiko. Buvom Santos Marijos del Fiorės katedroje, Santa Crose bazilikoje. Ir Ponte Vecchio tiltas atrodo labai įdomiai, pirmą kartą mačiau tokį statinį, ant kurio gyvenama, nors apie tokius jau buvau girdėjusi ir anksčiau. Buvom prie Rojaus Vartų, valgėm ledų su vafliu už šešis eurus, labai skanu.
Paskui važiavom į Pizą (it. Pisa). Elegantiškai pasviręs bokštas ir policininkų nebuvimas sukvietė žmonės ant visai nesumindžiotos pievelės pozavimams. Ir ko tik žmonės nesugalvoja: vienas laiko, kitas spiria, kitas lenkia ir taip toliau. Prisipažinsiu, ir aš tam neatsispyriau. Be to, Pizoje nėra jau taip ko žiūrėti, arba mums nerodė, bet tai tik Campo dei Miracoli (stebuklas laukas), kuriame pati aplankiau Katedrą bei Krikštyklą. Su malonumu būtume ir į Pizos bokštą pakilę, bet tam nebuvo nei laiko, nei noro stovėti eilėje, o ji, buvo, švelniai tariant, gana didelė. Taigi to padaryti nepavyko. Justas nusipirko kamuolį, o aš norėjau akinių, tik tas kažkaip nesigavo. Kai ėjom į autobusą tėtis pamatė nukritusį konkorėžį ir jau buvo pusiaukelėje prie jo, bet staiga iš už mašinos išlindo kažkoks vietinis ir jį pasiėmė, o konkorėžiai ten didesni už suaugusio žmogaus delną, tiesa, vėliau pavyko jų gauti. Grįžom į autobusą ir tada jau važiavom į Montekatinį. Viešbutis buvo gražus, bet jame jau taip karšta, taip karšta, kad žodžių trūksta.
Vakare buvo galimybė pasikelti į Senają Montekatinio miestelio dalį, progos nepraleidau ir kaip dėl to nepasigailėjau. Funikulieriaus reikėjo laukti pusvalandį, bet pats kilimas buvo labai įdomus, atsivėrė gražus vaizdas. O apvaikščioję kalvą sumanėm nueiti į piceriją, tai ir užsukom į pačią pirmą pasitaikusią. Atsisėdom ir galvojam ko norim, tai aš su tete nuėjau pasiklausti į vidų ir tada..tada pamačiau gražiausią kadanors matytą žmogų ir gal gražiausią pasaulyje padavėją, jis buvo toks gražus, kad man keliai bene sulinko, veide visai nelauktai atsirado šypsenėlė, o pilve siautė viesulai ir uraganai. Jis kažką sakė mums, bet aš nei labai klausyti norėjau, nei tiesą sakant, supratau jo anglų kalbą su ryškiu itališku akcentu, bet kadangi tėtis tvirtino, kad labai nori dviejų picų, jis truputį pasinervavo (mano manymu) ir nuėjo pasišnekėti su kažkuo ten, bet tada prie manęs priėjo maloni ponia, kurios anglų kalba lengvai suprantama netgi man ir paaiškino, kad picos reikėtų laukti bene dvi valandas, kas mums buvo ryškiai per ilgai, todėl išėjom. Tik kažkaip tingėjom eit kitur. :D Ir tada nusileisdami susipažinom su Marija, na, pašnekėjom ten truputį ir viskas. Užtat aš visą vakarą, visą kitą dieną turėjau apie ką galvoti. Apie mane pribloškusį italą ir tada aš pradėjau pastebėti kokie jie visi gražūs. Nors tuo pačiu mane nustebino faktas, kad 40 procentų savo pajamų jie išleidžia drabužiams ir įvairiausiems kitiems daikčiukams vardan savo išvazdos. Ir tai taip sumautai gražiai matosi. Ir užmigau aš su tokiom pakiliom mintim.
/
Ketvirta diena.
Iki Romos važiavom kažkur keturias valandas, bet nesuprantu kodėl tas važiavimas praeidavo taip greitai. Buvo nerealiai karšta ir aš džiaugiausi, kad tą dieną nebuvo aprangos kodo. Bet vistiek aš jaučiau kaip tragiškai aš atrodau su savo į viršų sukeltais plaukais. Tanė sakė, kad kaip gaidžiukas ar viščiukas. Taigi. Mes velniškai be galo daug vaikščiojom, bet Romoje vaikščioti – verta. Aplankėm Koliziejų, kurio rūsiai man padarė didelį įspūdį, tik gaila nebuvo galima juose vaikščioti. Forumą, kuris iš dalies būdamas griūvėsiais, iš dalies gerai išlikęs sugeba padaryti tokį įspūdį, kad nei žodžiais, nei nuotraukomis jo neapibūdinsi. Reikia būti tai mačius, kad tikrai suprastum. Trevi fontano vanduo skalavo mano nugarą, įmečiau centų ir Vytautas sakė, kad kažkuriais čia metais iš fontano buvo ištraukta 30000 eurų, gera žinoti, kad dabar ir aš prie to prisidėjusi. Nusipirkau tašę ir piniginę, labai mielas su karvėm. Kai ėjom į Panteoną mane ir Tanę užkalbino kažkokie italai, kurie dalimo skrajutes. O jie taip įtikinėjo ateiti į kažkokį klubą, bet aš pasakiau, kad jau šiandien mes paliekame Romą, taigi ateiti tikrai negalėsim ir dar truputį su juo pašnekėjusi pasivyjau kitus. Bet taip fainai. Beje, Panteonas vadovėliuosi vaizduojamas kaip stačiakampio figūrą, bet žinot ką, jis netgi nėra toks. Tai tik jo fasadas susideda iš kolonų, o toliau jis yra apskritas. Tai va. Navaros aištėje aš buvau jau tokia pavargusi, kad vietoje to, jog klausyčiau ką pasakoja Vytautas visą laiką žiūrėjau į gatvėje sedėjusi labai malonų prekeivį. Jis vis dėliojo, ar savo ar nesavo, darbus į rėmelius ir pasisveikino, nusišypsojo. O jie darbai tokie žavūs, turiu nuotrauką, bet būčiau nusipirkusi jeigu būčiau turėjusi dar pinigų, dėja. To tai man tikrai dar iki šiol gaila.
Atvykome į viešbutį ir nusistebėjome koks jis gražus. Toks senas, tvarkomas visos šeimos, o šeimininkai labai malonūs ir paruošė tikrai gardžią vakarienę, kuri buvo labai pigi. Ir Jie turi kažkokį draugą, kuris daro vyną, taigi ir vynui teikė labai didelę nuolaidą. Tėvai prisipirko, Tanę irgi, norėjau ir aš Eglei paimti, bet tėvai neleido. :D Pilnu pilvuku lėkėm į baseiną, tiesa, jis nebuvo didelis, bet atsigauvinimui ir tas suėjo. Tatjana susipažino su Iveta, kuri man pasirodė truputį, tokia šiuolaikiškumo ir mados (nors skonio pas ją nerasta) užvaldytas žmogus, taip sakant, buka, nors gerai, kad pati nei bendravau su ja nei ką. Atsigulusi dar pažiūrėjau kažkokį filmą ir labai kietai užmigau. Nors ir buvau naktį atsibudusi dėl karščio.
/
Penkta diena.
Pusryčiai buvo labai a le gausūs, kaip ir kitomis dienomis. Išvykome į Vatikaną ir pirmasis objektas – Vatikano muziejus, kuris kaip niekas kitas mane užkniso. Turbūt dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirma, eilė apsiviniojo beveik visą muziejaus sieną ir mes pralaukėm beveik dvi valandas, o ką jau kalbėti apie svilinantį karštį. Antriausia, gidė kalbėjo rusiškai, o kai mano rusų kalba gerokai suprastėjusi, mažai ką supratau ir vien jau todėl buvo gana neįdomu, o be to, daugelis kūrinių buvo religiniai. Ir trečiausia, žmonių buvo tokia gausa, kad eidavo pro mane vos ne lipdami, nei pažiūrėsi normaliai nei sustosi. Per tuos žmones buvo baisiai karšta, silpna ir man skaudėjo kulnus. Užtat salėje aptiktas kondicionierius ar ventiliatorius buvo didesnė palaima už meno kūrinius. Žiauriai skamba. Nuo žiūrėjimo į Mikelandželo ištapytas lubas paskaudo ir galvą, ir kaklą. Bet kai atsirado Vytautas iškart pasidarė įdomiau ir ėjom į Šv. Petro baziliką, o jau ji! Niekada niekada gyvenime nemačiau nieko panašaus ir netikėjau, kad galėsiu pamatyti ir, o brol, aš buvau didžiausioje pasaulyje bazilikoje! Bet efektas tai toks, toks netgi nerealus (kaip nemėgstu šito žodžio :D). Ir tada pavaikščioję po aikštę gavome laisvo laiko, o per jį grįžome į Italiją (:D), aplankėme kelias suvenyrų parduotuves, pasipicavome, o jau picų gardumas..visai kitokios nei pas mus ir tokios skanios! Ir tos mažos picerijos savininkai labai malonūs, paskui Tanei padovanojo skardinę pepsi nemokamai. Tik jie labai garsiai kalbėjo. Tada mes savo kojomis kirtoje Vatikano valstybės sieną.
Susitikimo vietoje paaiškėjo, kad autobusui pradūrė padangą ir jų dar lauksim apie valandą, bet Vytautas sugalvojo geriau ir tuo metu mes autobusų pagalba (buvo laaabai linksma), nusigavom į prekybos centrą ir apsiprekinom. Tane 10 minučių rinko draugui itališką alų. Bet kai atvažiavo autobusas tos dienos nuotykiai dar nesibaigė. Tiesa, iki viešbučio buvo šešios valandos kelio, regis būtent tą dieną pavyko pažiūrėti labai gerą filmą „Vanilė ir Šokoladas“ bet kai galiausiai mes nuvažiavom tą atstumą, ieškojom viešbučio. Niekas tikslaus kelio nežinojo, nes į tą viešbutį ir gidas ir vairuotojai važiavo pirmą kartą. Taigi mums teko pabūvoti ir kažkokiuose mažuose priemesčiuose, ir vos ne vienkiemiuose, ir kūkurūzų laukuose, o kas svarbiausia, patys viešbučio darbuotojai nemoka paaiškinti, kur jų viešbutis yra. Gal po valandos, o gal ir daugiau kažkaip privažiavom tąjį holiday in, jame palikome dalį saviškių ir išvažiavom į kitą viešbutį, kuris taipogi buvo labai geras. Keturių žvaigždučių ir tai labai jautėsi. Mėgavausi bene visais patogumais, vonioje vos neužmigau ir pajautusi didelį miego trūkumą užmigau labai lengvai, tik jau lovoje. Ir naktį sušalau, bet kažkodėl nesugalvojau nureguliuoti kondicionieriaus.
/
Šešta diena.
Pusryčiai buvo kaip niekada gausūs, tad į lėkštę prisikroviau daugiau nie suvalgiau, bet niekis. Atidaviau tėčiui. Bet pirmą kartą per ta dienas valgiau kažką kitą nei toste, džemą, sviestą, bandelę, ragelį, kavą ir labai tuo džiaugiausi. Paskui vykome į Veneciją. Be galo įdomus ir išskirtinis miestas. Nors iš pradžių teko dar į jį nusigauti, laive siūbavo. Pirma aplankyta sala – Burano, o ten tiek daug visokiausių suvenyrų buvo ir aš, Tane, tėtis ir Justas paslampinėjome gyvenamosiomis gatvelėlis, o ne turistų lankomiausiomis. Žmonių gyvenimo būdas taip skiriasi nuo mūsiškių ir tie ryškiai spalvoti namai atrodo taip nuotaikingai, taip maloniai. Vėliau plaukėm į Murano salą ir ten aplankėme tik stiklo fabriką. O ten viską taip greitai padaro, pavyzdžiui, arkliuką gal per dvi minutes. Apskritai, visi dirbiniai buvo labai dailučiai, spalvoti, mieli ir brangūs. Naa, o nuplaukę į Venecijos salą iš karto sulipome į gondolas ir plaukiojome kanalais, netaip jau jie smirdėjo, kaip įsivaizdavau. Tik mūsų gondolininkas buvo kažkoks paniuręs ir nedainavo, o štai kitas švilpavo. Beje, mūsų kelrodė žvaigždė Vytautas sakė, kad per dieną jie uždirba po 400 eurų, gaila, kad nemačiau moterų gondolininkių :D. Dar mačiau kažkokių baisų vabalų, bet iš esmės, viskas buvo labai gražu ir man neįprasta. Vėliau paaiškėjo, kad Šv. Morkaus baziliką uždarė ir mes jos neaplankysime, nors nelabai dėl to nuliūdau. Taigi apsiribojome vien aikšte, aikštele, paklausėme gido ir gavome net tris valandas laisvo laiko (ir vien dėl to, kad autobusas turėjo stovėti 9 valandas). Aš ir Tanė atsiskyrėme nuo tėvų. Paskui ėjom pavalgyti, buvo velniškai skanu, mozarela su kumpiu. Apvaikščiojom parduotuves, turgelius, šiaip pašnekėjom seseriškai, pasedėjom, pastovėjom ant didžiausio tilto ir grįžom į susitikimo vietą likus valandai. Mat visos parduotuvės pradėjo užsidarynėti ir nebebuvo ko veikti, be to, pinigų mes irgi neturėjom, tad negalėjom ko nusipirkti, o banke duoda tik nuo penkiasdešimties eurų, taigi apsiėjom be pirkinių. Tik va Tanė nusipirko pakabuką. O paskui ir man ji nupirko, tik jau parduotuvėje kur galima kortelėm atsiskaityti. Kai grįžo tėvai, nusipirkau dar ir auskarus. Pradėjo žaibuoti. Mūsų laivelis mus paliko saloje, bet Vytautas surado mums kitą laivą. Iš pradžių nuėjom į viršų, bet kai pradėjo labai stipriai lyti teko grįžti į vidų ir mus sulijo. Tik kai jau parplaukėm į žemyminę dalį lietus nustojo ir tik pasišokuodami per balas grįžome į autobusą. Ir tada. Ir tada viską naktį važiavom. Ir žiūrėjom kažkokį filmą, kurio veiksmas vyko Venecijoj ir buvo susijęs su muziejumi, paveikslais ir viskuo, kas veneciška. Toks detektyvas, bet man patiko. Naktį buvau atsibudusi kelis kartus ir gavau pasiražyti dėl skaudančio kaklo ir šiaip, kitų kaulų. Bet palyginus, miegojau ramiai.
/
Septinta diena.
Gaila, kad visgi buvau tokia išsekusi ir užmigau, nes šiaip planavau naktį pasigrožėti Alpių vaizdais. Nors iš esmės gerai, kad pati kelionė praėjo lengvai. Tik man buvo be galo gaila, kad visa tai baigiasi, tik aš stengiausi nesigraudinti. Diena taipogi buvo visai gera, ne taip ir pavargau. Gal dėl to, kad visą laiką žiūrėjom filmus (tarp jų ir ps: i love you, kuris ne taip jau man ir patiko). Labai skaniai papietavom. Važiavom važiavom važiavom, tas procesas netgi pradėjo patikti. Tik įvažiavus į Lietuvą pradėjo lyti, žaibuoti, griaudėti, taip mus sutiko. Sustojom Alytuj, Kaune ir galiausiai – Vilniui. Dėl gido, visgi, aš buvau teisi, o Tanė ne. Bet mes sukrovėm daiktus į mašiniuką, susėdom ir keliavom toliau. Tik tuomet baisiai lijo, su perkūnija. O kai grįžom namo – tuštuma, visiška tuštuma. Ir jau tada aš buvau viso to pasiilgusi. Tada buvo rūgpjūčio šešioliktoje, ketvirta valanda ryto.
/
/
Viskas. Ir tokie dideli prisiminimai mane užklupo, taip gera tada buvo. Tik tai paskutiniosios mano atostogos su tėvais ar bent jau su mama. Dadar norėčiau išmėginti poilsinę. Aš nelyginu šios kelionės su praeita, nors daug kas nori tą palyginimą iš manęs išpešti. Bet. Bet kelionės be gali skirtingos ir aš jų nelyginsiu. Pažadą ištęsėjau. Baigiu.

Kalvis.

// Liepa 21 2007 // 11 komentarai » // blog


Visai netyčia (tikriausiai) prisiminiau akimirką.
Stovykloje žaidėme Alias ir aiškinau aš žodį ‘kalvis’. Kokių tik nesąmonių neprisigalvojau. “Ką darai su plaktuku?”; “Panašus žodis juk!”.
Jeigu būčiau išgirdusi iš šalies, būčiau pagalvojusi jog kalba apgailėtinas žmogus. Susivarymas tada buvo. Po to vakaro dažnai pagalvodavau, kaip gi čia reikėjo aiškinti. Paskui pamačiau jog tai tikrai lengvas žodis. Rimtai lengvas.
Ot šaunu, puikūs prisiminimai. Pasirodžiau kaip šiokia tokia pusprotė. Tiesą sakant dar dabar gėda.

Sriuba ir vasara.

// Gegužė 19 2007 // 2 komentarai » // blog

Sveiki gyvi.
Makaulė dar kiek tuščia, bet bevalgydama sriubą iš pakelio [manau visi tokią žino, greitai paruošiama ;D] prisiminiau praeitą vasarą. Dar būdama Estijoje žinojau, kad ta sriuba visada primins man tas akimirkas. Ir primena. Visada kai tik vėl užplūsta prisiminimai apie vasaros viešnagę tetos vasarnamyje užsinoriu tos marmalynės. Arba atvirkščiai. Valgydama prisimenu kelionę. Taip jau yra. Kvailai skamba, tiesa? Net ir toks paprastas dalykas kaip sriubos pakelis kainuojantis vos ~0,45lt. gali atnešti tokius didelius prisiminimus ir mintis.
Argi taip gyvenant nepasidaro įdomiau? Dainos, knygos, skoniai, kvapai, vaizdai primena mums milžiniškus dalykus. Nenoriu visą gyvenimą gyventi prisiminimais, bet labai dažnai jie suteikia stiprybės. Gerų minčių. Gaila, kad būna tokių dalykų, kurie primena blogus laiko tarpus. Juos reikia stengtis sunaikinti, sutrėkšti kaip mažą musytę ropojančią ant stalo, ir nuo to pasidaro geriau. Blogus prisiminimus reikia pamiršti. Viskas. Kito pasirinkimo nėra. Arba pamiršti, arba kankintis. Tik kartais verta pasimokyti iš tų musyčių, ropojančių ant stalo.
Tikiu jog atsiras supratusių paskutinį mano sakinį.