Posts Tagged ‘notices’

Akiniai vs. kontaktiniai lęšiai

// Rugpjūtis 26 2010 // 6 komentarai » // blog

Šiandien ryte (ta prasme, prieš užmigdama) pagalvojau, kad tiek laiko buvus su lęšiais/akiniais būtų visai įdomu išeiti kur nors be jų. Pamiršau, ką reiškia tas jausmas, kai daug ko aplinkui nematai ir viskas susilieję. Šiaip, tai nėra labai geras jausmas, bet įdomu būtų jį prisimint. Turbūt išsigąsčiau, pamačiusi, kiek mažai aš matau. Tarkim, be akinių nematau, ką rašau metro atstumo nuo manęs stovinčiame monitoriuje. It’s kinda scary (ne į temą: angliškos frazės, angliškos frazės – woohoo).

O jei jau apie tai prakalbau, tai galiu papasakot, kodėl dabar nešioju lęšius, o ne akinius. Pastaruosius pirmą kartą užkabinau ant nosies dar penktoje klasėje ir dėl to labiausiai kaltinti reikėtų turbūt skaitymą: skaitymą atsigulus, skaitymą prieblandoje ir šiaip, ilgą skaitymą be pertraukų. Žinot, čia vienas iš tų dalykų, kai darai negalvodamas, o paskui tenka taikstytis su padaryta žala. Šiaip ar taip, prieš akinius nusistačiusi nebuvau ir jau tada priėmiau tai kaip stiliaus detalę, o ir šaipytis niekas iš manęs nesišaipė. Na, gal pasitaikydavo, kad kas kokią repliką numesdavo, bet į tai visai dėmesio nekreipiau, nu nes jei jau žmogus juokiasi iš akinių, tai jis yra..švelniai tariant, apgailėtinas. Ok, dabar tai laikai ir požiūris į akinius pasikeitė, pažiūrėkim, kas darosi su tais wayfarer..ogi šūdas darosi. NORS. Neišsiplėsiu apie madas besivaikančias asmenybes. Taigi taip aš ir nešiojau akinius, vienus pakeitė kiti – gražesni ir stipresni, o ar tai ne pirmoje/devintoje klasėje sugalvojau įsigyti lęšius..nelabai prisimenu, bet akiniai mane erzino dėl kelių dalykų. Pirmas, tai kad visada turi žiūrėti tiesiai: jeigu nori pažiūrėti aukštyn, turi pakelti visą galvą ir be to, mano akiniai nėra dideli, todėl ir žiūrint tiesiai kartais reikia ją kilstelėti. Antras dalykas, tai tas, kad nepatogu žiūrėti filmus atsigulus (:D), nu nes nepatogu ir dažnai užmigdavau su akiniais (ir veidą prausdavausi su akiniais..netyčia), todėl jie susilankstydavo ir reikėdavo nešti, kad ištiesintų . Trečias dalykas – juos pastoviai reikia varyti, o kai lyja lietus, tai išvis smagu būna, ką jau kalbėti, kai įeini į šiltą patalpą iš kiemo, kuriame šalta (aprasoja, ta prasme). Su lęšiais tokių bėdų nebūna, bet būna kitų, pavyzdžiui, tingiu juos išiminėti (nors tai padarau labai greitai kaip ir įsidedu), kartais jie nuslysta nuo vyzdžio, kur turėtų būti ir liūdniausia, kai tai nutinka per pamokas. Bet užtat yra labai geras pliusas: su lęšiais galima pjaustyti svogūną neapsiverkiant! :D Taigi trumpai tariant, lęšiai man patinka žymiai labiau ir vieną dieną norėčiau nusipirkti juodus. Nors iš esmės, akiniai yra gražus dalykas, ypač, jei žmogus nešioja jam tinkančius, o ne tuos, kurie ant bangos.

Apie tai, kodėl labiau mėgstu lęšius rašau sėdėdama su akiniais. Cool.

Greita ir be galo paprasta

// Rugpjūtis 21 2010 // 6 komentarai » // blog, receptai

Įrašą planavau parašyti jau prieš nebežinau kiek laiko, bet tai vis kažkas nutikdavo. Iš pradžių reikėjo važiuoti į Trakiškį ravėti (!!), paskui grįžau ir paaiškėjo, kad kompiuteris išvežtas į info ciklą dulkėms išvalyti (žinauuu, kad ir pati galėčiau tai padaryti, bet ai, ten jie faini. visada man skambina, kai kompiuteris būna sutvarkytas. tiesa, šįkart devintą ryto neprisiskambino, nes vis dar ilsėjausi, todėl gavau ten sms!), tuomet važiavom į mini viberių meetą Trakiškyje, kur nebepasakosiu, kas kaip buvo, nes..tebūnie tai lieka tarp mūsų ir vibo (atmazkė). Kai grįžau, kompiuterio dar nebuvo, o kai buvo, tingėjau rašyti, bet kam čia tie pasiteisinimai (po šitiek pasiteisinimų tik tai ir telieka pasakyti). TAIGI.

Atsimenat (o gal ir ne), kai vibėj buvo labai plačiai platinamas pyragėlio receptas, kurį mikrobangų krosnelėje galima išsikepti per  ~3min? Taigi, kai jau buvau jį primiršusi, visai atsitiktinai vėl radau viename puslapyje ir pasinaudojau ten numesta idėja, kad iš tų pačių produktų galima orkaitėje išsikepti ir visą pyragą. Originalus receptas yra čia, o aš pristatau savąjį, kuriame, beje, skiriasi tik proporcijos  :D

Produktai:

  • 12 šaukštų miltų,
  • 12 šaukštų cukraus,
  • 6 šaukštai saldžios kakavos,
  • 3 kiaušiniai,
  • 9 šaukštai pieno,
  • 9 šaukštai aliejaus,
  • šaukštelis kepimo miltelių.

Eiga:

1) Viską sudedam į indą.
2) Gerai išmaišome.
3) Dedame į iki 200C įkaitintą orkaitėje ir kepame apie 30 min. (aš kepiau lygiai 34 min)
4) Ištraukiam iš orkaitės, pjaustom ir VALGOM. Viskas.

Šis pyragas puikus dėl dviejų dalykų:  jam nereikia daug sudėtingų produktų (tarkim, pas mane visko ir taip namuose būna, na, nebent kakavos tenka nubėgti iki parduotuvės nusipirkti) ir net jei jis gaminamas labai paprastai, pyragas stebėtinai skanus. Skanus Neblogas jis ir kepamas mikrobangų krosnelėje, kai būna truputį guminis (kai norisi kažko saldaus, sueina), bet kai kepamas orkaitėje, skonis kaip labai padoraus pyrago (o gal keksu reikėtų jį vadinti?). Žodžiu, net dabar galėčiau jį išsikepti, jei nebūčiau šiandien kepusi picos ir sausainių, nuo kurių, deja, jaučiuosi truputį truputį apsunkusi.

p.s. kepdama jį išsiaiškinau, kad foliją galima naudoti vietoje kepimo popieriaus, kurio tuomet neturėjau. seniai šitoks klausimas buvo kilęs.
p.p.s. ir tik dar kartą pagalvojau, kad mums labai įsigyti reikėtų desertines šakutes.

Vis dar laukiu aštuoniolikto

// Rugpjūtis 4 2010 // 2 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Pavargti nuo žmonių nėra labai blogai, norėti nuo jų pailsėti – irgi. Arba aš tik pateisinu tai, ką pati karts nuo karto išgyvenu. Šiaip ar taip, nemanau, kad tai blogai, bet prašau, leiskit man suprasti, kad ne manyje kažkokios problemos. Tiesiog taip imkit ir pasakykit: “klausyk, aš pavargau, susitiksim kitą savaitę/po mėnesio/kai man praeis”. Ir tada aš būsiu dėkinga, nes bent jau iš dalies galėsiu dėl to nekaltinti savęs. Nekenčiu kaltės jausmo.

O kadangi po pirmadienio – antradienio Vilniuje sėdžiu su visišku apskritu nuliu kišenėje, automatiškai kyla vis daugiau idėjų, kurioms pinigų man reikia. Tarkim, noriu nusipirkti juodų ir žalių nėrimo siūlų draugystės apyrankėms (jų darymas net labai atpalaiduoja, pasirodo). Dar pagaliau reikia susirasti ir nusipirkti normalų auskarą – žiedelį, nes dabartinis, tai yra..labai nekoks. Šiandien jį šiaip ne taip išsivėriau ir dar labiau šiaip ne taip įvėriau gydomąjį, nes jis storesnis už žiedelį, tai reiškia, man netgi kažkiek skaudėjo. Bet vis tiek dabar neprieštaraučiau dar vienam auskarui, gal ne čia, ir tikrai ne taip, bet dar vieną skylę ausy tikrai pasidaryčiau..o šituos (žvilgsnis žemyn) užsisakau aštuonioliktam gimtadieniui (kaip ir rook, žinoma).

Beje, mano gatvė įtraukta į apylanką, tai šiaip, niekada nemačiau jos tokios judrios ir prie tokios aš net nepripratus. Ta prasme, dabar reikia labai atidžiai žiūrėti, ar nėra mašinų. Ir nėra labai malonu, kai tik pravažiavus volui, dreba visi namai, o kai dar ir atsibundi nuo to..jausmas įdomus, tik, kad nelabai malonus. Va tas kurva ir dabar kątik pravažiavo, dun dun dun.

P.S. vis pamirštu paminėti, kad mano įrašų galima rasti ir horrorpunk.lt bloge.

# 2

// Balandis 11 2010 // Nėra komentarų » // blog, sąrašai

O ar pastebėjot, kad žmonės linkę save skaudinti prisimindami, tai, kas juos kadaise nuliūdino, užgavo, sužeidė, įskaudino? Niekaip nesuprantu, kodėl, nors pati tai gana dažnai darau. Kaip pavyzdį galima imti net ir tą patį koncertą: kai jį atšaukė, koncertų žiūrėjimas sukeldavo vien skausmą, bet aš vis tiek žiūrėdavau. Čia kas toks, sado mazo, kuris padeda suprasti, kad jausti tu dar gali?

Ir dar:

1)  negaliu, tiesiog negaliu pakęsti, kai kažkas sako: “tik aš taip galiu/sugebu”, nes nei velnio jis nežino, ar ir aš taip negaliu, nei velnio nežino, ar bet kurtis taip negali. Ta frazė draskosi ir rėkia, kokiu išskirtiniu žmogus nori pasirodyti, net jei tai daro nesavavališkai. Nemėgstu, kai žmonės dirbtinai pabrėžia savo išskirtinumą. Apskritai, nemėgstu dirbtinumo. Dirbtinių šypsenų, dirbtinio mandagumo, dirbtinio pokalbio palaikymo ir taip taip taip toliau
2) ir iš tikrųjų, aš visai pamiršau nr. 2, pamiršau, ką norėjau pasakyti, todėl gal verčiau eisiu nespalvotų sapnų sapnuoti, labanaktis

Kada mergina jaučiasi laiminga

// Rugpjūtis 26 2009 // 7 komentarai » // blog, sąrašai

Tvarkydama stalčius radau seną aplankalą, ant kurio kažkada per lietuvių pamoką nuo lentos nusirašiau klasiokų mintis, kada mergina jaučiasi laiminga ar tai ko reikia, kad jaustųsi laiminga, žodžiu. Kažkada sakiau, kad pabloginsiu tai, o kad jau taip užsiliko nuo praeitų metų, bloginu dabar ir šiaip, tai laukiu ir Jūsų nuomonių :)

  • kai jaučiasi saugi
  • kai jaučiasi mylima
  • kai yra išklausoma
  • kai kiekviena diena skirtinga
  • kai jaučiasi ypatinga
  • kai kiekvieną dieną yra nustebinama
  • kai kasdien jaučiasi ant debesų
  • mylimojo artumas (??)
  • kai niekas nenervina (šitas, tai zjbs)
  • kai įvertina nudirbtus darbus

(nei vienas sakinys netaisytas, o autoriai tebunie ir telieka Pirmosios Gie Klasės Vyrukai)

Šiandien aš laaabai noriu rašyti

// Liepa 31 2009 // 4 komentarai » // blog

Kuomet perskaičiau praeitą savo įrašą, pastebėjau, kad kai rašau, vis galvoju, kad kažkas tai perskaitys ir parašau ne viską, ką norėčiau ir tai man tikrai nepatinka. Tai mane varžo, V-A-R-Ž-O!! Tai kokias perspektyvas aš įžvelgiu: 1) galiu neberašyti (nekokia idėja); 2) dienoraštį galiu padaryti matomą tik man (irgi nekokia idėja, mėgstu, kai kas nors tai skaito arba kitaip, joa, dėmesį aš mėgstu, pripažinkim); 3) dienoraštį galiu padaryti matomą tik keliems žmonėms (šitą galimybę atmetu dėl prie ankstesnio punkto paminėtų argumentų); 5) galiu ir toliau rašyti šį tą nutylėdama ir galiausiai 4) galiu į visus spjauti ir rašyti ką noriu, nieko nenutylėdama (kas yra gana pavojinga atsižvelgiant į tai, kad tai skaito žmonės iš mano aplinkos). Tam skirsiu kelias minutes savo lako, kad galėčiau apsispręsti, o ką jūs rinktumėtės?

Nors iš tikrųjų, norėjau rašyti visai ne apie tai, o apie tai, kaip banko sąskaita keičia žmogų!  Tiksliau, kalbu tik apie save, apie kitus nieko neišmanau, todėl galit man papasakoti, ačiū iš anksto :D
Jau visai nemažai laiko norėjau tokio dalyko, kaip sava banko sąskaita (ypatingai po to, kai mokykloje buvo atėję verbuoti į swed banką) ir galiausiai, prieš kokią savaitę dar kartą apie tai prakalbusi tėčiui, sulaukiau dėmesio ir antradienį sąskaitą atidarėm. Tiesą sakant, dar niekada neteko tiek kartų rašyti savo vardo, pavardės ir kitų duomenų. Nors kortelės eisiu atsiimti tik antradienį, jau dabar jaučiuosi kažkaip..kitaip. Atrodo, kad mano akiratis ir galimybės gerokai prasiplėtė. Visų pirma, tai net neturėdama kortelės galiu daryti pervedimus, t.y. atsiveria galimybės pirkti ar kažką parduoti internetu (tiesa, visokiems amazonams, kaip nepilnametė, teisės neturiu) ir jau spėjau apsireikšti sena.lt, kur ketinu parduoti knygas, kurios mano manymu lentynoje tik vietą ir užima bei manodrabužiai.lt, kur galiu parduoti vis dar gerus, bet kažkodėl nebenešiojamus rūbus/aksesuarus ar panašiai. Tai reiškia galimas šiokias tokias įplaukas į sąskaitą, t.y. papildomus pinigus. Vien dėl to, kad galiu kažkaip užsidirbti (ar bent jau mėginti) jaučiuosi labiau savarankiška ir bent truputį mažiau priklausoma nuo kitų, pripažinkim, tai tikrai laaabai smagu. Antra, labai patogu su savimi visada nešiotis pinigų kortelėje (o korteles aš be galo mėgstu), nes ką žinai, ko kada gali prireikti. Ir trečia, aš galvoju, kad tokie dalykai padeda paaugliams išmokti tvarkytis su pinigais, planuoti išlaidas ir panašiai, ir taip toliau.
Tatai tokie mano pastebėjimai, tatai tokie mano atrasti pliusai. Jeigu dar ką nors žinot, jūsų komentarai visada laukiami

Junior painkiller

// Liepa 4 2009 // 2 komentarai » // blog

Keisti dalykai dedasi – jau kelinta diena, kai atsibundu anksti ryte, t.y. 5-7h ir jaučiuosi visiškai pailsėjusi, bet po kelių valandų smingu ir išmiegu dar kelias valandas. Ką galiu pasakyti, smagu. Nors dar smagiau yra tai, kad vakar šeštą rytoj išlėkiau pabėgioti, kas man yra visai nebūdinga. Nesakau, kad aš to nemėgstu, bet pripažinkim, to aš nedariau jau keletą metų. Tad iš karto kyla mintis, kodėl aš taip pasielgiau (bent jau man kilo). Ogi todėl, kad paprastai užsimaniusi kažko panašaus aš vis patingiu ir nustumiu jį į šalį su mintimi “kitą kartą”, o vakar pagalvojau, kad velniop eina tie “kiti kartai”, kurių niekada nebūna, štai imsiu ir padarysiu! Muahaha, buvo labai gera, sutinku, nors pavargau gana greitai. O aš bėgau ir klausiau dm, aš bėgau ir sutikau dar tris bėgiojančias moteris ( : D ), neblogai. Be to, šiandien baigiau skaityti “keliautojo laiku žmona” ir galiu teigti, kad puiki ir velniškai įtraukianti knyga. Iš pradžių į ją žvelgiau gana skeptiškai, o ir neišvengiau painiojimosi tarp logikos: kaip jis gali iš ateities ateiti į praeitį ir atvirkščiai, bet paskui reikalai pasitaisė. Tik labai gaila, kad Sima iš to nekantrumo jau buvo daug apie ją papasakojus, tad daug ir žinojau. Žinot, kai skaitai ir žinai kas bus – sucks, nors pati nevengiu atsiversti bet kokią knygos vietą ir peržvelgti akimis, tačiau kai tau pasakoja, yra visai  kitaip ir tai kelis kartus labiau užknisa, nei tavo pačios knygos vartymas. Niekada man nepasakokit apie gerų knygų siužetus, net ir tuo atveju, jei pati prašau!
xoxo, ir ikiukas, važiuojam su Egle dviračiais į Trakiškį. Šiandien dar turėtume grįžti.


Programme for International Student Assessment

// Gegužė 3 2009 // 5 komentarai » // blog

Jau kuris laikas ketinu papasakoti plačiau apie tuos tyrimus, kuriuose dalyvavau šių metų balandžio trisdešimtą dieną. Taigi, tai šiandien ir padarysiu, kol dar visi prisiminimai neišgaravo.
Tarptautinius PISA (Programme for International Student Assessment) tyrimus organizuoja OECD (Organisation for Economic and Social Cooperation and Development) – ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija. Testuojami 15 – 16 metų moksleiviai (kurių gimimo data – 1993) iš 67 pasaulio šalių (Lietuvoje 210 mokyklų) ir jų skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai bei jiems įtaką darantys veiksniai. Šiaip jau, tai kiekvienais metais atspirties tašku tampa vis kitas pagrindinis dalykas, šiais metais kaip tik papuolė skaitymas. Taigi, buvo tiriamas mokinių sugebėjimas įsigilinti į tekstą (ne tik prozą, bet ir mokslinį), taip pat į tokius šaltinius, kaip grafikai, lentelės, diagramos ir kt.
Viskas prasidėjo nuo to, kad dar tyrimų išvakarėse gavome klausimyną tėvams, kurį ir turėjo jie užpildyti. Klausimai nebuvo labai sudėtingi, nors tėvai truputį ir prasikeikė (pavyzdžiui, su tokiu, kur klausiama, ką aš veikdavau pirmoje klasėje), o aplamai, tai klausimų buvo visokių (nuo metinių pajamų iki tokių, ar turime namuose kompiuterį ir ar prenumeruojame žurnalus (tėtis žymėjo, kad prenumeruojam, nes anot jo, skaitosi ir iliustruotas mokslas, kurį kiekvieną mėnesį jis parveža iš darbo)). Žodžiu, kitą dieną, dar 8,10h. mus visus (tai apie 30 mokinių) susodino į kabinetą, paaiškino kas kaip vyks ir įdavė pagrindinį klausimyną, kuriame, jei neklystu, buvo apie 60-70 klausimų, o visa tai sudarė 65 puslapiai. Man asmeniškai, tai tiek klausimai patiko ir buvo tikrai įdomu, tik gaila, kad visai neatsiminiau apie skysčių tankį ir jo įtaką plūduriuojančiam (ar ne) objektui, nu žodžiu. Bet pavyzdžiui, buvo įdėtas vienas labai naudingas tekstas apie vasaros darbo paiešką, dar buvo ir ištrauka iš alchemiko. Apskritai kalbant, tai klausimų buvo labai įvairių ir tikrai, tikrai įdomių, o be to, nebuvo ir labai sunku, tik reikėjo vietomis kelis kartus perskaityti tekstą ir viskas. Tą visą testą pildėme lygiai dvi valandas, nors kai kurie, ir spėjo greičiau, be to, dar turėjom penkių minučių pertrauką, per kurią su Linga į tualetą lėkėm. O to po testo, gavom dar vieną klausimyną, tik jau nebe tėvams, o mums su klausimais apie mūsų polinkį skaityti, dar apie šeimą (pavyzdžiui, vienas labai be ryšio klausimas “ką jūsų tėvai veikia darbe”, nu tai ir rašiau, kad direktoriauja), bet legendinis klausimas buvo pats prieš paskutinis “ar esate naudojasi kompiuteriu” ir tada krizenom beveik visi. Kai tik baigėm visą procesą, o tai buvo apie 11h., buvom paleisti į pamokas.
Ir kokius pastebėjimus galiu iš viso to padaryti? O gi tokius, kad tiems klausimynams labai popieriaus nepagailėta, nes šriftas tai visai toks nemažas, lapai – pustuščiai, o klausimynai tai trys (iš viso, maždaug 100 puslapių kiekvienam asmeniui). Užskaitau ir klausimus, nes įdomus (ai, vienas ir apie apsvaigintus vorus buvo); užskaitau ir organizuotumą, nes viskas vyko tikrai sklandžiai ir laikas buvo gana tiksliai paskaičiuotas. O jeigu dar rimčiau, tai džiaugiuosi sudalyvavusi tam tyrime, nes jaučiuosi kažkiek prisidėjusi prie tų tyrimų rezultatų tarptautiniu mastu, juk, kaip sakė, būtent pagal juos susidaro nuomonė, kaip mąsto tokio amžiaus žmonės.
Tai va, papasakojau maždaug viską, kas tik dabar šovė į galvą, o galbūt ir jūs, kurie skaitote, esat juose dalyvavę? Kokie jūsų atsiliepimai?

Been waiting for the night to fall I knew that it would save us all

// Balandis 11 2009 // 2 komentarai » // blog, sąrašai

Žinot, kodėl vibe yra geriau nei gerai? Nes gali sekti, kaip jaučiasi tavo draugai, net tuo atveju, jei jie tau patys to nepasako ir dėl to, ką ką tik ten perskaičiau, gerokai sunerimau. Net širdis greičiau plakti pradėjo, o norėjau pradėti pasakoti visai ne apie tai. Ir ne apie tai, kad Sima su Elze išėjo į kiemą; ne apie tai, kad vakar užklijavau autobuse pirmąjį vibe lipduką; ne apie tai, kad ką tik baigiau puikią knygą; ne apie tai, kad knygų aprašinėjimų sąsiuvinyje pradėsiu naują puslapį; ne apie tai, kad kai būsiu perskaičiusi 101 knygą, jis bus pripildytas ir die, koks skaičius papuls, 101!; ne apie tai, kad last fm labai dažnai serga ir neskanuoja dainų; ne apie tai, kad tuojau eisiu dažyti kiaušių ir ne apie tai, kad visai to nenoriu; ne apie tai, kad dabar gurkšonoju spėjusią atvėsti kavą; ne apie, kad aplink mane prasideda kažkokia dm manija; ne apie tai, kad ta apklausa mažai pagelbėjo, nes rezultatai gana tolygūs; ne apie tai, kad vakar žiūrėjau filmą, kuris man patiko ir ne apie tai, kad dėl jo pabaigos negalėjau susikaupti skaitymui ir nueiti ramiai miegoti; ne apie tai, kad naktį klausydama dm iškroviau telefoną; ne apie tai, kad niekaip negaliu padėti; ne apie tai, kad ką tik baigėsi mano mėgstamas juodas tušinukas; ne apie tai, kad šiandien vėl reikės važiuoti į kaimą; ne apie tai, kad turiu visai nemažai namų darbų, o grįžus į mokyklą reikės parašyti matematikos kontrolinį, bet kol kas man tai visiškai nerūpi; ne apie tai, kad per šią savaitę atpratau rašyti; ne apie tai, kad dabar norėčiau būti su Deivyda; ne apie tai, kad kai tik grįš tėtis, prispausiu jį, kad užsakytų tą box set‘ą, nes pinigus jam jau visus daviau; ne apie tai, kad dėl to dabar sėdžiu su dviem litais piniginėje; ne apie tai, kad vakar irgi buvau dailėje; ne apie tai, kad ką tik panorau turėti juodą akių pieštuką; ne apie tai, kad vakar buvo labai baisiai iškrypęs vakaras ir apie jį pagalvojus, darosi netgi liūdna; ne apie tai, kad norėčiau pas ką nors nuvažiuoti; ne apie tai, kad Tanė pasielgė kiauliškai ir mes nenuvažiavom prie jūros; ne apie tai, kad visas atostogas nemačiau Eglės (kur ji irgi nežinau); ne apie tai, kad kaip visada pas mane groja dm.
Tai apie ką norėjau papasakoti?
Jau NEPRISIMENU!

You opened my eyes to the world.

// Kovas 15 2009 // 2 komentarai » // blog

Labas rytas. Gaila, kad neatėjau parašyti tuomet, kai atsikėliau, nes dabar į rytą nelabai ir panašu, bet kieme apsiniaukę, mano ausinės maloniai vibruoja ir skleidžia dar malonesnius garsus, todėl esu nusiteikusi rašyti. Kai tik prisėdau prie pacuko, google readery radau du naujus Meno Duobės pranešimus, o kadangi nebežinojau, ką dar paveikus, nuėjau ir perskaičiau kelis straipsnius, vienas ypatingai mane užkabino. Ir tuomet aš pagalvojau, ar pati būčiau ten sustojusi? Žinoma, norėčiau tikėti, kad būčiau, bet negaliu būti tuo visiškai tikra, nors iš kitos pusės, dabar, po šio straipsnio, sustočiau ir ne todėl, kad į galvą šautų mintis jog ten galėtų stovėti koks nors virtuozas, kurio pasirodymas kainuoja 1000 dolerių už minutę, o todėl, kad norėčiau kuo daugiau pastebėti. Iš esmės, tai nemėgstu lėkti pametusi galvą, dažniau renkuosi ėjimą lėtu žingsniu ir visa ko stebėjimą, tiek žmonių, tiek mašinų, tiek medžių kamienų įvairovės, tiek balų bangavimo, ir viso kito, kas tik užkliūna už akių, tad tai sustiprina viltis, jog būčiau sustojusi. Ir po galais, kur visi skuba? Kodėl išėjus į miestą, reikia lėkti taip, lyg ruoštumeisi ką nors gelbėti?

„Kiekvieną kartą, kai pro šalį praeidavo suaugęs žmogus su mažu vaiku, vaikas visada pradėdavo eiti lėčiau, atsilikti ir sukti galvą į garsų pusę. Ir kiekvieną iš šių kartų, suaugęs timptelėdavo savo atžalą ir paragindavo nestoviniuoti… Gimdami atsinešame su savimi poezijos ir muzikos supratimą, deja laikui bėgant šiuos gabumus prarandame..” – citata iš „The Washington Post” dienraščio.

Taigi, galima sakyti, kad suaugusieji yra kažkiek šikniai, nes ne tik tempia save, bet tempia ir vaikus, o iš jų tokius sugebėjimus, kaip stebėjimas, atimti yra dvigubai blogiau, nes jeigu vaikas jau nuo mažens nuo to atpratinamas, vargu ar galės tuos gebėjimus susigrąžinti ir apskritai, koks vaikas, kuris negali stebėti ir paklausęs tėčio ar mamos “o kas čia?” sulaukti atsakymo apie tai, ko klausė. Dabar galėčiau sau žadėti, kad niekada nenustosiu stebėti, kas vyksta aplinkui, niekada netraukčiau paskui savęs vaiko, bet nesu tikra, kad sugebėčiau to pažado laikytis, nors ir žinau, kaip nenorėčiau. Tas straipsnis kur kas platesnis, bet vienai jo pusei nuomonę ir pastebėjimus išsakiau, nors kaip žiūriu, gavosi gana savanaudiškas įrašas, nes kalbu beveik vien apie save, nors iš tiesų, norėjau ne visai to. Atrodo, kad tiek rašau apie save, kad kitaip nebemoku, kas mane tuo pačiu ir pykdo ir liūdina. Sandra, tikiuosi, tau pavyko geriau, nei man.

Kai tik mama įeina į kambarį, išgirsta pjūklo gaudesį. Ko gero, ji tai net sapnuoja

// Kovas 11 2009 // 1 komentaras » // blog

Pastarosiomis dienomis vaikštau su vyrišku Lingailės žiedu, kuris yra tikrai gražus. Atsimenu, kaip Vilniuje nužiūrinėjau juvelyrinių parduotuvių vitrinas ir ieškojau sau žiedo su juoda akimi, bet nieko padoraus ir man patinkančio neradau, o dabar supratau, kame katės uodega pakasta – man reikia ieškoti prie vyriškų žiedų! Gal ne tiek, kad tik vyriškų, bet neatsiriboti vien moteriškais, nes žiedo su juoda akimi aš vis dar noriu, o prie moteriškų gražaus tikrai nei vieno nemačiau. Bet iš tikrųjų, tai ne apie tai norėjau papasakoti, nors tiksliai net nežinau apie ką. Todėl galėčiau ir nepasakoti, bet tai koks skirtumas, man smagu. Ko gero, turėčiau visus pasveikinti su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, bet žinau, kad daugelis labiau džiaugiasi sulaukę tų kelių laisvų dienų, nes nei velnio jiems neįdomu, kas per diena ta kovo vienuolikta, svarbu, kad raudona, nors žiiinoma, nekalbu apie visus, bet tai ir sveikinu su abejom didelėm progom. O aš šiandien visai nebuvau patriotė, nešvenčiau, net nesudainavau jokios patriotiškos dainos ir šiaip, taigi nešvenčiau. Sakiau Simai, kad švęsim ir dainuosim kitąmet, nes šiais paprasčiausiai pamiršom. Vakar pas mane nakvojo Sima, su kuria žiūrėjom salad fingers epizodus ir jie mus gerokai sutrikdė, o Eglė stovėjo prie lango ir stebėjo mus pro mažą tarpą, pašnekėjom dar, o kai atsisveikinau, už nusiųstą skaniausią savo turimą snarglį, ji man atsiuntė bučkį ir ant lango paliko savo seilių, niam niam, tiesą sakant. (:D). Užtat šiandien su Sima ir Eve važiavom pas Lingą į svečius, pasikinkiusios porą pakelių virtinukų, bet apie tai turbūt kitą dieną, nes noriu įkelti vieną labai labai fyską video, kuris tikrai yra fyskas ir juokingas, nes kiek jį žiūrėjau, tiek juokiausi, o be to, pagalvojau, kad niekada nesu čia dėjusi video, kuriame esu ir aš. Nu tai ir smagumėlis, kai pagalvoji! Ši naktis bus tikrai su knyga ir galbūūūt, su Devotional Tour. Ir beje, Otilija, tikiuosi tai buvo ne **nati***kas įrašas.

There’s something wrong with me

// Vasaris 22 2009 // 3 komentarai » // blog, bonus

Vaa, prašau, kam įdomu. Nes aš šito laukiau kelias valandas, bet prieš tai dar pasinervinau, kol įjungiau tą transliaciją, nes pas mane kažko akivaizdžiai trūksta ir turbūt jei ne šlykštukas firefox ir windows media player, nebūčiau pamačius to pasirodymo, o štai žiūrėk, jis jau youtubėj po valandos yra. Nors ne, nesakau, kad gailiuosi tiek laukusi ir graužusi sau kelį, aš džiaugiuosi, kad dabar galiu pamatyti dar ir dar kartą. Ir ta daina labai graži, ir tėtei patiko, ir kai Dave ją dainavo atrodė piktas, ir jis dar žavingesnis, taip sakant, jėga. O šiandien visą dieną trūniju prie kompo ir daug juokiuosi, o kažkodėl sėdėdama ir kam nors rašydama, netgi čia, nutaikau atitinkamas veido išraiškas. Savaip įdomu, nes jaučiuosi lyg kalbėčiau, bet tai turbūt parodo, kad aš tikrai seniai kalbėjau ir gaila, kad neatsirado skaitančių ir nepažįstamų šmikių iš Panevėžio, bet jei jūs atsirasit, pasiūlymas dar galioja, o galbūt kažkurį kovo savaitgalį bus vibe.lt meet, kalba eina net apie pirmą kovo savaitgalį, tai manau, norėčiau sudalyvaut. Turbūt nauji žmonės akiratyje nepakenktų, o dar visai norėčiau aplankyti Kauną, nes kai būnu jame, nelabai iškeliu kojas iš stoties. Taigi, gal būtų puiku ir su kuo nors dar susitikt, nežinau. Mama turėtų išleisti, kaip jau aišku, yra žmonių, kurie jai gausiai nepritaria, bet nesuksiu sau galvos ir pasidžiaugsiu, kad turiu keliavimo laisvę ir, kad už savaitės prasidės pavasaris, tai visą kovą bus galima švęsti tą pavasarį. Ir dar ten kažkas atvažiuos pas mane per kelias laisvas dienas, tai bus iš viso jėga, nes koks retas įvykis, kažkas pas mane atvažiuos! Tas kažkas, tai turėtų būti Paulė. Paule, kaip reikalai dėl to? O šiaip, kviečiu ir kitus. Ne, aš rimtai, jei ką nors išleidžia, galit atvažiuot, liko tik savaitė, kada aš gyvensiu beveik be cento kišenėje, tai kol kas nors sumąstys atvažiuot, ta savaitė ir bus kaipmat prabėgusi. Pagavau save norinčią miego, tai gal netgi reikės eiti miegoti. Bet jaučiuosi vis dar nesava, nors žinot, man patinka taip jaustis, vis kažkas naujo.

Blogas, kaip koks plaukų fiksatorius.

// Vasaris 7 2009 // 2 komentarai » // blog, sąrašai

Apsileidau, nors galbūt negalima šito taip pavadinti, nes jeigu neskiriu laiko kompui, tai nereiškia jog apsileidau, bet faktas, kad apleidau blogą. Aš vaikas visą savaitę namo negrįžtu anksčiau septynių, o dar namų darbai laukia ir panašus mėšlas mėšliauskas, bet užtat per savaitę įvyko keletas labai jėgiškų dalykų:

  • depešai šoktelėjo į pirmą vietą ir aplenkė muse, jau netgi ir atsiplėšė! Seniai aš šito laukiau, nes depešai kur kas vertesni būti pirmais, tad man dėl to visai neliūdna ir nepikta, kaip kai kuriems būtų.
  • ir dar supratau, kad man nepatinka, kai žmonių skoniai labai greitai keičiasi, šokčioja jų manijos, ai, tai turbūt vadinama nepastovumu. Taigi, man nepatinka nepastovumas!
  • atsibodo pošlybės, galutinai. Kiek galima visame kame matyti tik vieną galą?
  • išgyvenau eskizų peržiūrą! O tai buvo velniškai siaubingai baisu, nes šiaip jau, komisija labai gaidiškai elgėsi, o direktorius sakė, kad aš visai nevaldau figūros, nors iš tikrųjų tai taip ir yra, bet vis tiek nebuvo labai malonu tai išgirsti iš jo, nors gerai, kad buvo direktorius, o ne Sigitas, tas tai ten būtų tris kartus aštriau pasakęs. Nors gerai, kad išrinko tą eskizą, kurio aš ir norėjau, o žmones piešti dar tikrai išmoksiu. Tik reikia netingėti, joa.
  • eilinį kartą mėginu susireguliuoti rėžimą, sėkmės sau, o vakar nuėjau miegoti netgi prieš pirmą!
  • mokykloje kabo daug daug naujų plakatų, tarp jų ir Poterio, kurį Garse pradės rodyti rugpjūčio 31 dieną, tad faktas, kad jis kabo jau dabar, man atrodo truputį kvailas.
  • ir galiausiai, vakar per dailėtyrą pirmą kartą žiūrėjom kažką tokio nuostabaus, kad aš likau sužavėta, apžavėta ir nužavėta Jaceko Yerka‘o darbais, beje, vienas iš jų yra aukščiau. Ir aš nesuvokiu, kaip galima šitaip NUTAPYTI. Tik gaila, kad jis lenkas, o Lenkija man asocijuojasi su tuo, kas man nepatinka. Bet iš esmės, tai koks skirtumas iš kur jis kilęs, viską su kaupu užgožia darbai.
  • per TV3 vėl rodo ekstremalius namų pokyčius, ar kaip ten, o tai laida man velniškai primena pavasariškus sekmadienio rytus prie televizoriaus. Tik gaila, kad ją rodo darbo dienomis nuo aštuonių ryto, bet reikės paieškoti atsisiųsti.
  • o galiausiai, gavau iš auklėtojos lapą su visais pirmo pusmečio įvertinimais. Nieko labai džiuginančio: vidurkis 8,18; viena nepateisinta pamoka, o daugiau, daugiau ten nieko įspūdingo išskyrus likus pirmokiškus pažymius, o nemanau, kad verta juos čia rodyti, nebent metų pabaigoje.

Ir tai buvo visiškai neįdomu, bet užfiksuoti reikėjo, o vėliau, vėliau tikrai dar ateisiu.

88% svajonių.

// Vasaris 1 2009 // 3 komentarai » // blog

Vasario mėnesį maitintis trintomis braškėmis su cukrumi ar netgi grybais – gana nekoks sumanymas. Dėl to, kad tai velniškai primena vasarą ir vasario mėnuo dar nėra tas, per kurį reikėtų viską prisiminti ir pradėti laukti. Ir keista, rašyti šiandien bandau tris kartus. Galvojau reikia kažką normalaus parašyti, o ne šiaip šūdmaliauti. Ir bandydama rašyti vis galvojau, kodėl aš čia rašau? Ar turiu ką pasakyti ar tik šiaip, ateinu išsilieti ir numesti viską nuo savo pečių, kad bent kiek būtų geriau? Taip nieko ir neparašiau, niekas, kas mane patenkintų.
Bet štai vakar buvo daug kalbų apie ateitį ir pripažinsiu, nesuprantu žmonių, kurie nežino ko nori ir stoja ten, kur jiems primeta pašaliniai. Dar nesuprantu kaip galima nebandyti stoti ten, kur iš tiesų nori ir leistis nuo to atkalbinėjamam, ale dėl saugesnės ateities. Jeigu jums reikėtų apsispręsti, ką rinktumėtės: savo svajonių išsipildymą ir riziką, kad viskas nuplauks katei nuo uodegos ar eiti ten, kur jums siūlo kiti dėl neva saugesnės ateities ir geresnės perspektyvos? Dar kilo klausimas: ar baigę mokyklą išlaikysite save patys ar priimsite, galbūt netgi reikalausite, tėvų pagalbos. Ir iškilo netgi dar vienas klausimas: ar sulaukę aštuoniolikos galvotrūkčiai lėksit laikytis teisių? Šįkart nebandysiu aiškintis kodėl čia rašau, o tiesiog pasvajosiu apie savo ateitį, nors tai galbūt yra net labai nerealu, bet kaip aš viską įsivaizduoju. Taigi, sulaukusi aštuoniolikos, o tai bus dar vienuoliktoje klasėje, teisių nesilaikysiu, nes tai nepigiai kainuoja, o ir mašinos man nereikia, tiksliau, nenoriu, kad ją man kas nors pirktų, ypač senelis, o jei ir turėčiau mašiną, ji labai nuostolinga, todėl turbūt netgi retai naudočiau. Nors mašinos man nereikia dar ir dėl to, kad planuoju baigusi mokyklą išvažiuoti į užsienį ir studijuoti ten, nes pasilikti čia aš visiškai, visiškai nenoriu, taigi tenai (Prancūzijoje ar bet kur kitur) gyvensiu universiteto bendrabutyje ir laisvu laiku dirbsiu, kur, nežinau. Bet dirbsiu. Ir norėčiau ar nenorėčiau tos mašinos, vargiai išgyvenčiau su studentiška alga, ką jau kalbėti apie automobilio išlaikymą, bet ir šiaip, man patinka viešasis transportas, nes ten matai gausybę žmonių, matai veiksmą, o ką matai vairuodamas? Kamščius? Galiausiai savaime suprantama, stosiu ten, kur pati iš tiesų norėsiu, nes net neįsivaizduoju savęs besikankinančios su tuo, kas man nepatinka, o jeigu dėl kažko dvejosiu, metus paatostogausiu ir paliksiu sau laiko apsisprendimui, o per tuos metus kur nors padirbėčiau, taip pati turėdama progą susitaupyti naujam gyvenimui. O toliau gilesnių smulkmenų nebežinau ir taip viskas atrodo gana nerealiai, nors ne, realiai, nes sugebu gana lengvai tai įsivaizduoti, bet puikiai žinau, kad ne viskas gaunasi taip, kaip svajoji. Jeigu dabar atsisėsčiau priešais langą ir žiūrėčiau į tą toli esantį daugiaaukštį, galėčiau įsivaizduoti dar daugiau. Gaila, kad pro mano kambario langą nesimato mėnulio, o ir jau girdžiu mamos balsą varantį miegoti arba kitaip, varantį į savo kambarį, nes nemanau, kad aš štai imsiu ir iš karto užmigsiu. Net nebandysiu, bet pasišalinti tai reikia, vardan ramybės.

1 7 9 9 9

// Sausis 30 2009 // 1 komentaras » // blog

- na, tai kaip jautiesi?

- neblogai, sakyčiau.

- tai šią savaitę užbaigiam?

- nežinau, nežinau, bet gerai, taip, visai gerai, užbaigiam!

- tai gerai tada, pailsėk, o pirmadienį jau eisi.

Štai taip aš einu pas gydytoją, kuri man leido dar visą penktadienį prašmirinėti namuose, žinoma, į dailę nueiti reikės, nes ir taip jau ilgai nėjau, nemažai praleidau ir visai nenoriu atsilikti, nors tai jau ko gero ir padariau, bet užtat rytoj dailėtyra, kurios praleisti negalima. O ta proga, kad šiandien turiu dar vieną laisvut laisvutėlę naktį, likviduosiu dar vieną laišką. Šįkart jis bus Sandrai, bet žinot, aš pagalvojau, o kodėl visi prašo manęs papasakoti apie Depechus? Čia jums taip keista matyti tokį nukvakusį ir pakvaišusį žmogų, todėl norit sužinoti viską iš jo pusės, ar kaip? Savaime suprantama, aš nesiskundžiu, netgi nepurkštauju, tik man įdomu, nes šiaip jau, keista visai. Nei vienas laiškas, ir kaip pastebėjau, nei vienas įrašas, nebe apsieina be jų, kas man yra baisiai patraukli palaima, tad jeigu jūs norit, kad pasakočiau apie juos ir laiškuose, prašom, prašykit. Ir štai ant mano stalo, tiksliau čia Justo stalas, bet nesvarbu, guli plokštelė, ne bet kokia, o Violator. Tai ne šiaip kokia nevykusi kopija, o tai puikus įrašas, kurį man parūpino Sima ir dėl to esu jai dėkinga tiek, kiek Ramiajame vandenyne yra vandens. Tą plokštelę aš kabinsiu ant sienos, tik dar nenusprendžiau kurioje vietoje, turiu kelis variantus ir turbūt jau baigiu apsispręsti. O tėte tai prajuokino, sako man: “o tu žinai šitą dainą?” ir rodo man į personal jesus, o aš ėmiau ir uždainavau jam nuo pat pradžios, būtų juokinga jeigu nežinočiau tokiso dainos ir nemokėčiau teksto. Be šitokių puikių įvykių dar buvau nuėjusi į mokyklą ir susitvarkiau visus nebaigtus reikaliukus, tokius kaip Paryžiaus Katedros pristatymas ir įrodymas matematikos mokytojai, kad visgi tą savarankišką rašiau, taigi dabar sau ramiausiai sėdžiu ir dėl nieko nesuku galvos. Nors šiaip, rytoj reikia nupiešti eskizą dailei, būtinai būtiniausiai.

Gal kas nors norėtų man paaiškinti kas nutinka vyrui, kuriam 47 -eri? Ir kokio pobūdžio krizė jį užpuola sulaukus tokio amžiaus, ar čia šiaip, mano vienos tėčio išmįslas? Nes šiaip mane užknisa, kad kambaryje neradęs manęs, visada išjungia kompiuterį. Nejaugi jam gaila, kad jis vienas ten sau paveiks keletą valandų, bet nee, reikia išjungti, būtinai reikia! Ir šiaip, nebeeina su juo pašnekėt normaliai, nes jis visada pavargęs ir blogos nuotaikos. Išeina tik pasiginčyti, pavyzdžiui, apie tai, kad Paryžius yra žavus miestas. Žinoma, žavus jis tik man, nes tėtis ten “stumia” kiek ten “negrų” ir bla bla, kaip ten baisu. Svarbiausia, aš žinau kodėl jis taip sako, jis nori mane atkalbėti, kad baigusi mokyklą niekur neišvažiuočiau, nes jam baisiai nepatinka tai, ko aš noriu: “tu siaubingai nevertini to ką turi ir kur gyveni”, bet tai koks jam skirtumas. Aš žinau, kad Paryžiuje daug juodaodžių, bet tai man neturi reikšmės, nes priešingai nei jis, nesu rasistė ir jų netgi “negrais” nevadinu, todėl taip ir išvadinu jį rasistu. Ir tai tik vienas mažas mažas pavyzdys, kuris įvyko maždaug prieš porą savaičių. Šiandien jis rėkė, kad prausdamasi išleidžiu visą vandenį; neplaunu indų; kimbu prie Justo ir bla bla bla. Kartais atrodo, kad jam užkliūna net tai, kad aš pasisuku į vieną ar į kitą pusę, bet štai prieš porą mėnesių buvo viršūnė, kiekvienas žingsnelis užkliūdavo, visada ateidavo į kambarį paburbėt dėl ko nors. Vidutinio amžiaus krizė? Tegul gydosi, o gal yra kokių vaistų ir galbūt jūs juos žinot? Nes neturiu jokio noro pradėti žiūrėti visokias sveikatos abėcėles ar baltuosius katinus, jei juos dar rodo.

O mano mamos pusbrolis sakė, kad kai depešai buvo Vilniuje, jie gerokai pasišiko, nors nežinau iš kur jis tai traukė, nes pats tai nebuvo ir dar sakė, kad su depešistais mušdavosi, tai palauk, dėde, eisim mes muštis! Bet ne, šiaip jis labai linksmas, tik jis nemėgsta depešų, jis mėgsta metallicą.

Visai nėra gerai bijoti eiti į virtuvę pasidaryti arbatos ir vis dar gausiai kosėti.

// Sausis 11 2009 // 3 komentarai » // blog

Jeigu nori nemiegoti puse nakties, pasinervinti, pažaisti su html kodais, tai pati puikiausia pramoga – naujo šablono ieškojimas. O šiandien jo ieškojau baisiai ilgai, baisiai užsiknisdama ir galiausiai, netgi srykčiodama iš nervų, nes niekaip, niekaip neradau to, kurio noriu, o kai radau, pasirodė, kad jis nėra pritaikytas šitokiems blogams ir tada galvojau, nu ir eina n*, paliksiu seną. o palikti seną, visai ne mano įprotis, todėl ieškojau toliau, kol radau šį. Aš nemanau, kad laikysiu jį ilgai, bet jis toks toks toks tuščias ir toks tuščias vargšelis, kad negalėjau neužsidėti. Gerai jau gerai, šiaip jis man gražus, todėl ir užsidėjau. Taip jau gavosi, kad planavau tamsų, o pasirinkau iš vis vos ne tuščią, kas yra dar smagiau. Bet užtat man labai žavingai atrodo tos mažytės raidės ir šriftų spalvos, tik yra vienas nenuginčijamas minusas – pavyzdžiui, per operą visa dešinioji juosta iškraipyta, bet štai per explorerį – ne, todėl “sori” tų, kurie naudoja operą, o su kitom naršyklėm netikrinau, jeigu kas, “sori” ir tų.
Įdomu, penkiolikmečiai nevaikšto į degalines ar paprasčiausiai kažkam aš atrodžiau juokingai. Dar yra variantas, kad ten dirba nemalonūs žmonės, kurie linkę nužiūrinėti, taip, turbūt paskutinis variantas tinka labiausiai.
a: laba diena, jūs pildot l-a-b-a-s sąskaitą?
p: taip, bet mažiausiai 10lt suma.
a: tai gerai, duokit.
p: 10lt l-a-b-a-s papildymą?
a: taip taip.
(krapšto man papildymą iš aparato)
p: prieikit štai prie šitos kasos.
a: gerai.
p: daugiau nieko?
a: taip, viskas, daugiau nieko.
(paduodu pinigus ir laukiu grąžos, sulaukiu grąžos ir…)
p: gero vakaro!
a: jums taip pat.
Bet iš tiesų, juokingiausia yra tai, kodėl aš ten ėjau ir šiaip, pati situacija buvo juokinga, nes aš jaučiau kaip spokso baisi juodaplaukė, o p. vos sulaiko juoką, šiaip, aš irgi.
Pats laikas eiti žiūrėti kažkokį filmą apie depešus ir ir ir filmą su Banderasu. Jis toks žavuolis. O Azazelio tatuiruotė ant kaklo velniškai graži, todėl jis dar didesnis žavuolis.

Dabar visi eina anksti miegoti ir kaip tai neįdomu.

// Sausis 7 2009 // Nėra komentarų » // blog

Kaip man atsibodo kosėti! Ir visai ne laiku susirgau, šiaip jau, mėgstu be veiklos paslampinėti namuose, bet prieš pusmečio pabaigą, tai nėra labai gera idėja, ypač man, kai dar turiu visai ne vieną ir ne du neatsiskaitytus kontrolinius. Bet aš žinau, kad kaip nors spėsiu, kaip nors turiu spėti ir tikiuosi iš kūno kultūros negauti kokių dviejų dėl to, kad sergu ir negaliu atsiskaityti. Stengiuosi savęs negraužti ir galvoti apie kažką geresnio, tas kažkas yra tai, kad rytoj ateis Sima su Linga ir, tarkim, kad kitą mėnesį viskas prasidės iš naujo, gal dar tai, jog randu vis daugiau žmonių, su kuriais būtų galima pakalbėti apie Depešus. Ir tų, su kuriais visiškai neturiu apie ką šnekėti ar net nesusišneku. Aš nežinau, ar keičiuosi aš, ar keičiasi jie, bet pastebėjau, kad jie darosi panašūs į tuos, kurie mane erzina, tad automatiškai erzinti pradeda ir jie. Bet net ir tai kartais būna visai smagu.
Neapgaudinėsiu pati savęs – vis dar kremtuosi ir man tikrai, tikrai neramu. Bet kaip bus gera, kai viskas pasibaigs!

Aš būčiau Depešiška prekė.

// Sausis 3 2009 // 2 komentarai » // blog, nuotraukos [1]

Jau baisiai senai svajoju kada nors turėti mažą tatuiruotę ant kaklo, tokį barkodą su kokiu nors smulkiu užrašu po juo. Niekada nežinojau kokio užrašo noriu, bet dabar žinau. Norėčiau “depeche mode”** ir tai nekvaila, kaip kai kam gali pasirodyti, o kad pasirodys, tai tikrai, bet aš to tikrai noriu. Noriu, nes niekada dar nebuvo tokių man brangių muzikos kūrėjų, tokių žmonių, kuriais begalybiškai žavėčiausi. Ir tuo pačiu Dave, kuris toks žavingas, toks, kuris moka nuostabiai judėti, net mama yra pasakiusi: „viskas ką jis daro scenoje atrodo gražu“. Bet aš šįkart nesiplėsiu, nes ko gero pagrinde kartosiuosi, o tai man nepatiktų. Bus proga tai daryti po koncerto, iki kurio liko 143 dienos. Bet aš laiminga dėl to, kad man brangūs žmonės atranda Juos taip, kaip atradau aš, kad nebegali nebegalvoti, nebegali neklausyti. O žinot, kuo daugiau jų klausai, tuo labiau jie patinka. Paprastai būna priešingai, bet pas juos neee, pas juos būtent taip. Ir tai ne tik mano pastebėjimas, tai yra pasakęs ir vienas užkietėjęs fanas. Kada nors aš su visais jais susitiksiu, kada nors tikrai ir įsivaizduoju kaip tai būtų puiku, nes kai esi tarp bendraminčių, viskas švyti. Dabar jaučiu, kokie gausūs sentimentai iš manęs plūsta, bet bet bet. Būtent su depechais aš noriu išgyventi geriausias akimirkas, tiek Naujuosius, tiek Kalėdas, tiek visus kitas man reikšmingus momentus. O aš sėdžiu, šypsausi ir jaučiuosi be galo laiminga. Ir vakar, padedama Simos, aš pasidariau jų kalendorių, tokį nuostabų, kad galima būtų ir pardavinėti (: D), bet jeigu kam reikia, galiu atsiųsti kompiuterinį variantą, rašykit į skypę.
Tai vaa. O šiandien aš esu labai priekabi ir tai yra dar vienas dalykas, kuris palaiko man gerą nuotaiką, nes kaip tėvai sako, jaučiu malonumą kabinėdamasi prie žmonių. Man patinka stebėti reakcijas (ne rekcijas ar erekcijas) kai jie gauna ne tokių komentarų, kokių norėtų ir tada susinervina, pasipila “blog’o” įrašai siunčiantys vienur ar kitur. Tai taip linksma! Sima sakė, kad irgi taip norėtų, nu tai aš ją ir išmokysiu, nejau gaila. Jai nesvarbu, kad yra ir didelis pašalinis poveikis. Nu jai džin, nu. Ir beje beje, tėtis už iš bendradarbių gautą čekį nupirko man E. M. Remarko „Trys Draugai“, o Justui tuos tuos „Tunelius“. Tad mes abu patenkinti. Norėjau knygos, kurią mėgo ir tėtis, o ši buvo jo mėgstamiausia ir tokios, kuriai negailėčiau vietos savo knygų lentynoje. Nors iš tiesų, aš jos nei vienai knygai negailiu, nors gal ir gailiu, nežinau. Šiandien dar noriu parašyti laišką ir ir ir tada eisiu žiūrėti ’01 koncerto. O rytoj laukia viešnagė pas Simą.
* O nuotraukoje mano pasididžiavimas – diržas, kuris Lingai primena Dave ir mūsų Naujųjų butelis.
** Ten yra labai jėga, kažkur ties ketvirta minute. Tai įvyko, kai man buvo vos keli mėnesiai, viena diena mažiau iki trijų sukakties. Ir aš taip nuoširdžiai džiaugiuosi už tą žmogų, juk tokius dalykus ir anūkams pasakoti verta. Bet tai nereiškia, kad ir aš taip nenorėčiau, nes aš tikrai norėčiau!

Tai ne apie lęšius.

// Gruodis 28 2008 // Nėra komentarų » // blog

Sėdim mes su Egle ir sukam euroviziją ’08.

I: palauk, aš noriu turkus surast, man jie patiko.

E: tau tik vyrai ir galvoj, dar vyresni. net nebežinau ką galvot. tu visai neklausai moterų.

I: o tai labai blogai?

E: taip. (?)

I: aš žinau, kad man patinka tik vyrai, tik keista, kad tik dabar supratai. tik nemanau, kad tai yra blogai, geriau mergina merginomis.

E: nu tai turbūt.

I: visai kaip charlotta.

Pastaba:

šis dialogas nėra tikras, turbūt daugiau nei pusę aš jo sukūriau, bet esmė maždaug tokia. ypač pirmi E žodžiai. tai va.

rytoj 8.20 išvažiuoja mano autobusas.

Šiandien galvoje sukosi.

// Spalis 31 2008 // 11 komentarai » // blog, sąrašai

  • Dabar aš turiu daug daug naujos muzikos. Na, gal nelabai naujos, bet papildymus ir pilnas diskografijas. Arctic monkeys; beirut; bloc party; coldplay; depeche mode; dirty pretty things; editors; feeder; franz ferdinand; green day; hard – fi; john frusciante; kasabian; placebo; razorlight; starsailor; stereophonics; the bravery; the kooks; the killers; the strokes; nirvana ir red hot chilli peppers.
  • Mane erzina, kad kai nueinu pas Kitus į blogą randu senąjį savo blogo pavadinimą. nejau taip sunku jį pakeisti į green penguin? Čia buvo prašymas ir jeigu jis bus įgyvendintas, liksiu baisiai širdingai dėkinga.
  • Dar mane erzina klaviatūra, kuri nepaliaujamai stringa, todėl šiąnakt įjungsiu baterijas, kad pasikrautų.
  • Esu laiminga, nes laiminga Sima.
  • Bet dar mane erzina, kad aš neapsisprendžiu kaip ją vadinti.
  • Eglė su Ineta šiandien mane išnaudojo, nes pas Eglę neatsidaro cd rom, todėl jos negalėjo žiūrėti filmo. Atsibeldė pas mane su dvejais pakeliais smirdinčių čipsų. Nervavo mane tas chichi chacha, bet ta kojinė, kurią Eglė mėtė tikrai skaniai nekvepėjo, todėl buvo truputį linksma.
  • Vakar, o gal ir užvakar, nebe susigaudau, nusivyliau Žmogumi. Tiek laiko dvejojau ar rašyti ar nerašyti, tiek laiko Jis atrodė Kitoks, įdomus ir toks nepaprastas, bet kai parašiau – kietai nusivyliau, nes radau visai ne tą.
  • Kai tik planuoju anksčiau atsigulti, pakaityti knygą iškart prašaunu. Nes 87% mano planų visada eina katei ant ūso. Bet dabar skaitau Doriano Grėjaus Portretą, neseniai pradėjau, bet pradžia užkabino. Užkabino pati Doriano asmenybė, kaip jis kalba, kaip kalba apie jį.
  • Tom Smith balsas laaaabai baisiai gražus. from the sky, ble.
  • Sima iškelė klausimą ar man patinka tik super herojai. Ir velniava, niekad apie tai nesusimąsčiau, o gal tikrai. Gal tikrai man daro įtaką tokie kaip Patinsonas ar Žmogus voras?
  • Turiu daug daug temų laiškui, pavyzdžiui, Elektros Lemputė. Tai Ineta sugalvojo, bet net ir elektros lemputė atrodo geriau už Grindis.
  • Man baisu, kad vėl ko kompiuteriui nebūtų, nes jo darbas suknistai sulėtėjęs. Ir typo man reikės laukti kol anti virusinė baigs skanavimą.
  • Visada visais laikais buvo mada ir tie, kurie ją vaikosi. Net ir tada kai kalbama apie utėles. Bet kaip ir Liudvikas šešioliktasis jos vaikėsi, taip ir Robinas Hudas.
  • Aš nemoku parašyti apie žmones taip gražiai, kaip jie yra to verti.
  • Ir po galais, kodėl baigėsi arbata su citrinomis? Ir po po galais, aš naudoju tą tokį puikų vaikišką šaukštelį. Tačiau jis dera prie puodelio.
  • Dar šiandien bandžiau išsiaiškinti koks turėtų būti rasvas dangus, tačiau mane nuvylė žinia, kad tai tebuvo gramatikos klaida. O koks būna rausvas dangus, žinau ir pati. Todėl nebeįdomu. Labai neįdomu.
  • …

Gangstas paradise.

// Spalis 26 2008 // 1 komentaras » // blog

Jau kuri naktis apturiu puikius pokalbius su Lerva. Ir taip gera padaryti naktis prie kompiuterio prasmingas. O šiandien prieš pokalbiui prasidedant baiginėjau ir galiausiai baigiau Coelho „Veronika ryžtasi mirti“. Nenorėjau aš imti tos knygos, nes po „Alchemiko“ Coelho knygos manęs visai netraukia, bet pamaniau, kad galbūt ir verta pamėginti pakeisti tą nuostatą. Be to, bibliotekininkė labai primigtinai siūlė. Ir turiu pripažinti, kad knyga pakankamai gera, o pabaiga labai netikėta. Bent jau aš tokios tikrai nelaukiau, vien todėl knygą galima vadinti gana gera, nors vietomis ir buvo nuobodoka. Kas manęs visai nestebino. Bet tiems, ką nuvylė kitos Coelho knygos, patariu šitą. Dar tėtis nupirko arbatos, tuose piramidiniuose pakeliuose, nežinau kiek nuo to priklauso jos skonis, bet iš esmės tai man patinka. Ir dabar bandau rašyti nežiūrėdama į klaviatūra, oho, visai gerai sekasi. Tiksliau visai gerai. O kad mokėčiau taip nežiūrint groti gitara, nors aš ir žiūrint nemoku, tad koks skirtumas. Bet aš ką tik atsisiunčiau dainą, kurios iš tikrųjų norėjau pusę savo gyvenimo, nes ji man daug primena. Tiksliau, ypač primena vieną filmą, kurio pavadinimo nepamenu, bet žinau, kad jis man labai patiko ir per jo anonsus visada leisdavo tą dainą. Living in a Gangsta‘s Paradise.
Vakar buvom su šeima universaliosios Panevėžio arenos atidaryme. Galiu pasakyti, kad pavadinimą galėjo sugalvoti ir geresnė. Vietoje Cido Arenos, jau geriau būtų Bitės arena ar kokios Nokios. Na, žinot, Vilniuje Siemens, o čia Nokia. O dabar. Dabar Cido. Gal po kuro laiko ir įprasiu. O jau kokių kalbų prisiklausėm su Tane, nuo sulčiaspaudžių iki bandymo paaiškinti kur randamasi . Juk visas Panevėžys susirinko. Pati arena visai graži, bilietus tikrino simpatiškas vaikinas, bet jau koncertas. Nu gerai, prasideda. išeina į sceną trys trumpomis blizgiomis suknelėmis apsitaisiusios merginos ir pradeda šokti, aš galvoju „WTF???“. Šoka jos nevienodai ir dar baisiai, tada pasiima smuikus ir pradeda groti, bet taip šlykščiai. Tada galvoju „kaip galima išdarkyti muziką atliekamą tokiu instrumentu kaip smuikas“. Ten buvo daug daug būm būm būm per galvą, kaip per tuščią. Gal kokia Vanessa May ir gali gražiai sugroti elektriniu smuiku, bet tos trys būtybės sukusios scenoje ratus tikrai nesugeba. Nebeištvėrusi su Tane ėjau į wc ir valgiau dešrainį, kuris nebuvo vertas tų 6lt. O kai grįžom, paaiškėjo, kad praleidom vieną lazerių šou dalį. Tik gerai, kad buvo likusi dar viena ir ten buvo taip nuostabiai gražu. Pagalvojau apie Muse ir kas būtų jeigu jie štai tada būtų dainavę. Dar pagalvojau apie Chamą ir nutariau, kad neprivalau mėginti pamiršti jį jeigu pati to nenoriu. Kodėl štai negaliu galvoti apie jį, jeigu man tai patinka. Ir nutariau, kad kodėl nėra, todėl savęs šiuo atveju nevaržysiu. Ir bus taip, kaip bus. O italai, jie nebuvo labai įspūdingi, nes tai ne mano muzika, bet, kad geresni už tris Negražiakojas, tai faktas. Nors pripažįstu, buvo pora dainų, kurias žinojau ir aš, todėl smagiai paplojau.
Kai dėjau, tai dėjau. Lerva, tikiuosi Tu patenkinta. : D

Kas po galais tie grybšiai?

// Rugsėjis 29 2008 // 8 komentarai » // blog, sąrašai

Vis galvojau, ko man reikia, kad jausčiausi laiminga, taigi:
  • Geros, jaudinančios knygos.
  • Gero, jaudinančio ir tikro filmo.
  • Pamišimo, dėl pirmų dviejų teiginių.
  • Truputies artimų žmonių.
  • Truputies vienatvės bei tylos.
  • Einant vienai – garsiai grojančios muzikos.
  • Įvairovės.
  • Atvirukų iš toli toli, iš tų, kurių nepažįstu.
  • Besišypsančių praeivių.
  • Atsiribojimo nuo mokyklos vos tik iš jos išėjus.
  • Laiškų pašto dėžutėje.
  • Mylinčio žmogaus (???).
  • …

O ko jums?

Atmintis šliaužioja.

// Rugpjūtis 5 2008 // 7 komentarai » // blog

Bėda man. Pradėjau maišytis kam, ir ką, kuriame laiške rašiau. Reikės pradėti fotografuoti. O kol kas kaip nors atgaminsiu, nebent yra norinčių padėti?. :D

Pic up the phone.

// Liepa 24 2008 // Nėra komentarų » // blog

Dirbu prie telefono, atsiliepinėju į skambučius ir kviečiu prie ragelio tėvus. Skambučių daug, kažkodėl. Ale už tai kai kur ir mokama!

// Birželis 25 2008 // Nėra komentarų » // blog

Vyras galva, o moteris kaklas. Kur eis kaklas, ten eis ir galva.

Šalies/miesto/gatvių pažinimas arba, tai, kaip aš viso to nepažįstu.

// Birželis 17 2008 // 4 komentarai » // blog, bonus

Kartais pagalvoju, kad aš taip nieko nesuprantu apie savo šalį, jos sostinę ir net savo miestą. Nežinau istorijos, naujienų, gatvių pavadinimų, mokyklų. Net savo, penktame pagal dydį šalyje miestelyje, sunkiai randu tai, ko man reikia. Eglė man tik ir kartoja: „kaip tu nežinai kur tai yra!?“ Bet tai juk žemėlapio mokytis nepradėsiu. Nors iš dalies, žinau tiek, kiek man reikia, kiek aš pati naudoju, o ko reikia – sužinau, kad ir sunkiai.
Apie Vilnių skaitau pas Ežiuką, bent jau iš ten galime gauti tikrai vertingos informacijos apie miestą. Be to, tai ir įdomu. Kas keičiasi, bus keičiama, ar stengiamasi pakeisti.
O kalbant apie Lietuvos istoriją, niekada jos nemėgau, ypač per istorijos pamokas. Apskritai, istorija nėra mano aista. Bet vasarai turbūt bus, jei ne, tai per kančias (ne į žvaigždes, o į žinias!), mat spintelėje, ant pusiau knygų lentynos, laukia Šapokos knyga. Vienas iš vasaros tikslų. Juk reikia žinoti istoriją vietos, iš kurios esu kilusi, net ir tuo atveju jei aš čia negyvensiu. Kad ir kaip gaila, lietuviai bėga iš savo šalies. Ir ką gi dabar kaltinsime? Nekokią politiką ar pačius žmones, kurie siekia daugiau (arba nesiekia)? Ar dar ką nors. Pati, turbūt dar ką nors. Reikės kadanors išsiplėsti šia tema.
O Arijus davė puikią nuorodą apie tai, ar verta studijuoti Lietuvoje. O ar jūs čia studijuosit?

What can i say.

// Birželis 10 2008 // 2 komentarai » // blog

Kodėl žmonės sako, kad jiems viskas px, jeigu taip nėra? Tiesą sakant, nesuprantu. Turbūt nesuprantu todėl, kad man ne px ant apsoliučiai visko ir aš, priešingai nei kai kurie, to neneigiu. Tad pastaruoju metu darau išvadą, kad iš tiesų tie, kurie sako, kad jiems viskas px, dėl kažko „laužo“ galvą dar dvigubai, o gal ir trigubai daugiau, nei tie, kurie patys tai suvokia. Tarkim, kad tai tik toks būdas apgaudinėti save ir bandyti įtikinti, kad tai iš tiesų nerūpi, bet galbūt vieną kartą viską gerai apgalvojus ir įvertinus vėliau galima „persilaužti“ ir tada…ir tada viskas. Man atrodo, kad jie kažkokiu mistiniu, o gal ir nelabai, būdu, nori sulaukti kitų dėmesio.
Turbūt man nepatinka apgaudinėti, o ypač save, daugeliu atveju, tai man atrodo kvaila. Ne optimistai, o **istai pasaulio nepuošia. Ne viso, o tik to, kuris supa patį žmogų. Labiau jau gadina. Štai kas būna kai skaitai manogalerijos dienoraščius.
Kažkodėl labai atsitiktinai atsisunčiau Laimos blog’e paminėtą dainą, ir dabar tas priedainis vis skamba ir skamba galvoje. Ir ausinėse.
What can i do
What can i say
Choose your weapon, time to pay
Forget about the second day
We could be friends
With a kiss in flow
Choose your weapon, time to go
A military fashion show.

Trečias suoliukas kairėje.

// Birželis 9 2008 // Nėra komentarų » // blog

Fiodoras Dostojevskis nėra šparaginė pupelė!

// Kovas 29 2008 // Nėra komentarų » // blog

Kai tau penkiolika reikia apsitvarkyti. Taip sakant, apsišvarinti. Apsišvarinau ir aš. Kai ką pridėjau, kai ką išmečiau. Dabar čia gražiau ir tvarkingiau. Mano akimis.

Kai mažai kalbu, noriu daug rašyti. Šiandien mažai kalbėjau, bet rašyti nenoriu, bet galvojau apie tai. Galbūt kai gulėsiu tam pasitarnaus sąsiuvinys, nes mintys jau dabar gulasi į vietas. Ar bent jau ieško savo vietos. Turiu ką parašyti, bet nežinau ar tai tinkama šiai ietai, šiam pasauliui. Bet turiu ir daug ką aptarti. Užsikabinot?

In.

Apklausa.

// Vasaris 18 2008 // 2 komentarai » // blog, bonus, sąrašai

Kai baiginėjau knygą susimąsčiau apie sapnus. Ir pagalvojau, ar galima tikrai išmokti juos sapnuoti. Todėl nusprendžiau surengti apklausą. Jau nebežinau kelių klausiau, bet buvo atsakiusių, ne visi atsakymai man atrodė priimtini, bet juk visi žino, kiekvienas skirtingas, su skirtingais savo įsitikiminais. Tad.
Žinutės klausimas skambėjo taip: Kaip manai, galima išmokti sapnuoti tai ką nori? Ar norėtum taip mokėti? Kodėl?
Ir atsakymai.
Monikutė: Manau, kad taip. Jeigu labai norėsi ir daug apie tai galvosi…tai įstriks tavo pasamonėje, o kaip žinia, sapnai kyla iš pasąmonės. :-)
Paulytis: Taip, norėčiau tai mokėti, nes tada galėčiau sapnuoti mylimus žmones ir būtų smagu. :) O išmokti manau, negalima. Nors ir galvoji apie tai, ką nori sapnuoti, toli gražu ne visada pasiseka. Čia tau ne koks magiškas Poterio pasaulis. xD
Eglė: Manau, kad tai neįmanoma. Sapnus reguliuoja pasąmonė. :)
Vaida: Manau, kad galima. Norėčiau tai mokėti. Jei galvotume tai, ką norime sapnuoti, manau tai susapnuotume. :)
Karolina: Na nežinau, gal ir galima.. Norėčiau. :-)
Žilvinas: Nelabai. Norėčiau. Durnas klausimas. xD
Aušra: Norėčiau mokėti. Norėčiau.
Edvinas: Labas..Išmokti sapnuoti? Nemanau..gali išmokt suprast tik juos. ;)
Karolina: Aš moku. :-x
Martinas: Galima sapnuoti tai ką nori. Ir sapnuojame visi, tik nevisada pamename, sapnai tai pasamonės fantazijos bei norai.
Lai: Šiaip tai išmokti sapnuoti tikrai galima, toks vienas žmogus, pavarde Kastaneda, parašė apie tai visą knygą, ir kai kurie žmonės tą sąmoningą sapnavimą (vadinamą lucid dreaming) sėkmingai praktikuoja. Aš aišku nemoku taip, bet norėčiau mokėti, nes daug linksmiau gyvent būtų sapnuojant norimus sapnus. xD

(Kalba pataisyta lietuviškomis rašmenimis).

Tai štai, jeigu sulauksiu dar atsakymų, papildysiu. Žinoma buvo vienas ne į temą, bet norėjau sužinoti ir visai kitokio žmogaus nuomonę, deja nepavyko.
Daug skirtingų nuomonių, kas ir yra įdomiausia. (:

« Senesni įrašai