Posts Tagged ‘neramumai’

Take me where I want to be

// Vasaris 23 2010 // Nėra komentarų » // blog

Po praeitos savaitės – 15h ramaus, saldaus ir visapusiškai pilnavertiško miego. Šimtadienis pergyventas, dvi eilutės sėkmingai pasakytos ir…viskas, nes pasirodo, trečiokai draugiškumu ir dėkingumu nespinduliuoja. Jeigu iš to, ką veikiau vos kelias dienas, nematyčiau naudos patirties atžvilgiu, turbūt netgi imčiau tai į galvą ir svarstyčiau, kaip pati elgčiausi, bet dabar – visai nematau reikalo. Ir aš priklausau 2g tinklinio komandai visai ne savo noru, štai ką reiškia sirgti, kai sudarinėja komandą. Jeigu nemėgčiau tinklinio, turbūt nebūčiau labai patenkinta ir netgi kategoriškai atsisakyčiau, bet dabar – vis kažkas įdomesnio, net jei mes ir nemokam padoriai žaisti (galima suprasti kaip: mes žaidžiame nepadoriai, bet deja, tai reiškia, kad mes tiesiog nemokame žaisti). Jeigu žargono savaime nelaikyčiau gana žalingu ir visai nenaudingu dalyku, norėčiau turėti žargono žodyną, visai tokį, kokį šiandien vartėm per Atžalyno repeticiją. Pavyzdžiui, Jūs žinojote, kad Pinokis, tai penis? Aš tai ne. Visgi, pavartyti tokį žodyną labai svarbu smagu, beveik taip, kaip lietuviškų keiksmažodžių. Ak Jūs, rupūžės nelaimingos..šiandien vykusi diskusija buvo visai neįdomi, nes pasiekė tokį lygi, kaip “kas būtų, jeigu būtų”, o argumentai baigiasi ties “bet daugelis negrįžta”* ir tokie dalykai man per nervus važiuoja, nors nesakau, kad ten ir pati viską labai puikiai pasakiau. Dar tėvai pasakė, kad niekur mes per mano gimtadienį nevažiuosim, nes pasak jų, tai didžiausia nesąmonė; nerealu; aš fantazuoju, prisigalvoju, išsidirbinėju (hm..ką ten dar sakė?), nors mano akimis, tai LABAI realu, juolab, kad sutinku padengti nemažą dalį išlaidų ir net surasti viešbutį. Tačiau jiems vis tiek tai nesąmonė. Aš su malonumu leisčiausi į avantiūristinę kelionę dviese, bet, kad kas mane išleistų..taigi, Ineta, susikišk savo svajones giliai šiknon, nes kai kuriems jos visai neįdomios. Tragiškiausia tai, kad nežinau, ko turėčiau nekantraudama laukti, mane tai nervina. Koncerto dėka su šia problema nesusidūriau daugiau nei metus, o kas dabar darosi? Šūdas darosi ir nekenčiu, kai bent trumpam pagauna tokia nežinomybė. Šiandien pavargau, iš matematikos gavau 8 – tos temos, kurioj palyginus nesigaudžiau. Someone to hear your prayers, someone who cares..lalala. Kątik išsiaiškinusi, kokį rašinį rytdienai turiu parašyti anglų mokytojai, visai nusiraminau, nes jis atrodo ganėtinai juokingas. Tiesa, turiu dvi galimybes: 1) THE PERSON YOU RESPECT VERY MUCH (vos 170-200 žodžių, kuomet pastaruoju metu parašau apie 300); arba 2) You met Juhan from Sweden on a website. He asked about the most interesting trip you have ever had. Write a letter to him: a) describe the place you went to; b) write about the most interesting activities (80-100 žodžių). Neprisikalbėsiu, kad tai yra labai lengva, nes žiūrėk, kad tik nesėdėčiau rytoj minčių prarajoj. Juk tai ne šiaip sau rašinys, tai rašinys iš  2010m. brandos egzaminų pavyzdžių..štai taip va, va va taip. Ir ei, gal aš jau einu miegoti, nes, na, juk Jūs suprantat, taip?

*tema – emigracija ir ar tai vienareikšmiškai blogas reiškinys

It’ll make you insane

// Sausis 17 2010 // 6 komentarai » // blog

say, it’ll make you insane
and I’m bending the truth
you’re to blame
for all the life that you’re losing
you watch this space
and I’m going all the way
and be my slave to the grave
I’m a priest god never paid

Regis, tik dabar pastebėjau, kaip mane veža “the small print”. Apskritai, mane šiandien be proto veža Muse. Štai ir dabar groja “say, it’ll make you insane..”, o aš nebyliomis lūpomis dainuoju, dainuočiau turbūt ir iš visų plaučių, bet brolis miega už manęs. Miega ir tėvai. Šiandien pamačiau vienos pažįstamos nuotrauką iš dailės mokyklos. Ir staiga toks baisus, širdį draskantis ilgesys užplūdo. Toks, koks dar niekad nebuvo. Pripažįstu, kad gera turėti daugiau laisvo laiko, geriau išsimiegoti, ką net auklėtoja pastebėjo, per pamokas nebevargti su limpančiomis akimis, bet be dailės jaučiu tuštumą. Jaučiuosi tokia nenaudinga, nieko nesiekianti, netobulėjanti. Žinau, kad galėčiau bent dalį to turėti piešdama namuose, bet aš nesugebu. Tiek laiko nepiešiau, kad dabar bijau pradėti, paimti pieštuką į rankas. Bijau, kad nieko nebemoku, kad ranka atšipo, kad nesugebėsiu įgyvendinti idėjų, kad net ir tos idėjos yra bevertės. Bijau, kad mano visos svajonės įstoti į ką nors, susijusio su daile, suduš į smulkius šipulius, kurie susmigs man į širdį. O ką aš tada veiksiu? Nieko. Daugiau nežinau, ką galėčiau veikti. Nenoriu veikti ką nors kitą.
Mano baimės neša mane tik į pražūtį. Dėl to jaučiuosi apgailėtinai.

Einu aš miegoti (untitled)

// Spalis 15 2009 // 3 komentarai » // jbg

Oficialiai skelbiu, kad p-a-v-a-r-g-a-u. Pirmadienio vakarai nusėti namų darbais, o antradienio dienos atrodo maždaug

8-15/16 mokykla
15-18 mokomės anglų
18-19,30 sėdim pas anglų mokytoją

nuo 20 pradedi daryti nd, bet daryti sunku, nes esi jau supistai pavargęs, todėl kiek išmanydamas stumi tai tolyn ir galvoji apie savaitgalį arba bent jau kitą dieną, naiviai tikėdamasis, kad ji bus lengvesnė. Neva mokydamasis rusų žodžius, kas trunka jau “savaitę”, netikėtai užmiegi  kitoje lovos pusėje, nei turėtum miegoti, kambaryje neišjungęs nei vienos šviesos. O kai atsibundi 3h nakties pastebi, kad nesi padaręs jokių namų darbų, neišmokti net ir tie patys rusų žodžiai. Kovodamas su savo kūnu, kuris maldaute maldauja pasilikti toje šiltoje ir sujauktoje lovoje, keliesi ir imi į rankas knygas, sąsiuvinius taip prievartaudamas save, nors realiai, iš to daug naudos nėra. Ir net neįpusėjus miegas tave nugali – krenti į sapnus, kurie pastaruoju metu yra vienintelė atgaiva. Atsibundi ir skubi, nenori pavėluoti, eini ten su mintimi, kad reikia, kad kažkada tai baigsis, kad “iškenčiu šiandieną ir jaučiuosi bent truputį laimingesnė”, bandai save įtikinti, kad kažkokiu būdu parašysi matematikos savarankišką iš sinusų/kosinusų teoremų įrodymų, spėsi parašyti padorų rašinį, turėsi jam minčių ir kaip nors nukelsi rusų žodžius kitai dienai. Bet vos tik nuskamba paskutinis skambutis jautiesi toks stiprus, kad sugebėjai nenueiti lengviausiu būdu – “susirgti”, kad turi visišką teisę savimi didžiuotis ir iš tiesų jautiesi bent šiek tiek laimingesnis.

Taip aš gyvenu pastarąją savaitę, nors keista, kad dar nei vienos nakties neteko praleisti užmigus ant stalo, kuomet anksčiau, lankant dailę, tai būdavo visai neretas reiškinys. Kartais norėčiau būti ant viso šito padėjusi, bet negaliu, kitaip man nesigauna. O neskaitant visų šių “smulkmenų” (ir dar kelių) esu beveik laiminga, beprotiškai laukianti atostogų ir svajojanti apie tuomet niekieno netrukdomą miegą. Gyventi laukimu nėra jau taip blogai, seniai tuo įsitikinau. Pavyzdžiui, dabar aš laukiu savaitgalio, kuomet vėl važiuosiu pas Deivydą (ir jos draugus, žinoma) į Šiaulius, nors praeitą savaitgalį apie tai galvoti net nedrįsau: atrodė pernelyg nerealu, bet štai kaip nutinka

Sulaužytas iš vidaus pyragėlis

// Liepa 14 2009 // 4 komentarai » // blog

Dabar būtų taip neblogai kam nors į veidą išrėžti kokį keiksmažodį ir po to neturėti dėl ko gailėtis. Keiksmažodis, tai juk keikti + smagus + žodis, ne, šiaip ne taip, bet jeigu būtų, tai nėra smagu, tai bjauru, todėl keiksmažodis galėtų būti lygu bjauražodžiui, bet kažkodėl taip nėra. Aš pergyvenu dėl tokių dalykų, dėl kurių pergyventi neturėčiau, pati sau kasuosi duobę, žinau. Žinau ir tai, kad dažnai kitiems sakau to nedaryti, dažnai netgi pykstu ant tų, kurie taip daro, tai turbūt nieko nuostabaus, kad pykstu pati ant savęs. Kadangi aš netgi negalėčiau nusakyti, dėl ko taip jaučiuosi, galima spėti, kad pati nė velnio savęs nebe suprantu. Be to, kad pykstu, sugebu vienu metu ir liūdėti, nes niekas pas mane neatvažiuoja ir šiaip, dar dėl kai kurių nemąstančių asmenų, sugebančių visiškai sušikti dieną, o ant mano kaklo yra kažkoks guzas, kurį galiu labai aiškiai užčiuopt, tokių guziukų yra ir daugiau, aukščiau kaklo netoli kairės ausies ir jie mane gąsdina. Dar mane gąsdina Nika, kuri guli ir truputį dreba, todėl aš dar ir bijau. Hmm, bet užtat džiaugiuosi, kad Tanė nusikabino gražų didžiaakį ir tamsiaakį turką, nors jeigu būčiau jos metų, turbūt labiau pavydėčiau, nei džiaugčiausi, bet dabar tai kas, liepiau jai perduoti geriausius ir karščiausius linkėjimus nuo jaunesniosios sesers. Ir galiausiai didžiuojuosi savimi, kad sugebėjau visą dieną praleisti bent kiek turiningai: daug apeiti, išsikepti pyragą ir išvirti uogienę.. Suskaičiavau šešis daugiau ar mažiau vienas kitas kitam prieštaraujančius jausmus ir velniop, einu aš miegoti, tarkim, kad rytoj viskas bus geriau
aš tik norėjau pabandyti imti ir viską išlieti

Nothing impossible

// Birželis 13 2009 // 6 komentarai » // jbg

Tiesą sakant, vargu ar darbo savaitės pabaiga galėjo būti dar blogesnė. Neskaitant to, kad fizikė pasakė “išvesiu aš jums iš trijų pažymių, bet dalinsiu iš keturių”, o kūno kultūros mokytoja grasino dvejais dvejetais ir kai netyčia pataikiau jai į koją tinklinio kamuoliu pradėjo taip ant manęs rėkti (“tu gal nejauti ką darai? gal tvardykis? gal dar ir šautuvą čia atsineši, kad iššaudytum visus?”), kad nebežinojau kur dėtis ir, ko gero, susinervinusi leptelėjau tai, ko neturėjau ir dėl ko man dabar gali būti kiek gėda, bet juk aš tikrai, tikrai netyčia pataikiau ir dar atsiprašiau, o ji turbūt pamanė, kad aš čia jai jau antrą kartą pataikau ir, kad specialiai kerštauju. Iš kur man žinoti, bet buvo tai tikrai nemalonu, kai ji išpūtusi akis rėkė, nes paskui likusią pamoką aikčiojau, kai kamuolys prie jos prisiartindavo – kad tik manęs nebe apkaltintų. Tačiau, neskaitant šito, atsitiko dar šūdinesnis ir kraupesnis dalyka – galutinai ir visai oficialiai atšaukė depeche mode koncertą! Baisu suvokti, kad tie, daugiau nei pusę metų pragulėję stalčiuje bilietai, niekada nebus panaudoti pagal paskirtį; kad niekada neišgirsiu “good evening Vilnius”; kad niekada jų nesulauksiu tame sugriuvusiame stadione; kad niekada, niekada nesėdėsiu mašinoje, riedančioje link Vilniaus, link koncerto; kad niekada nestovėsiu toje beprotiškoje minioje. Šiandien aš jaučiuosi žlugusi, absoliučiai. Gal dėl to, o gal tiesiog seniai supratę, kaip tai man  svarbu, patys tėvai pasiūlė važiuoti kur nors kitur. Pavyzdžiui, į Vokietiją, juk ji visai nėra taip jau ir toli. Sėsim mes į mamos numylėtą mašinytę ir nuvažiuosim, ir nėra jau taip svarbu, kad tai atsieis kur kas daugiau kaštų. Tik viena bėda, aš nežinau, ar dar likę bilietų, nes šiaip, tai su vokiečių man nei bum bum, bet kaip nors išsiaiškinsim, o gal yra norinčių ir galinčių padėti? Tad, kad ir kaip ten bebūtų, atsiranda vis naujų vilčių, kurios eilinį kartą bloškusios mane į purviną balą, vėl iš jos pakelia. Tik man jau nebe svarbu, bus dar vienas kartas ar ne, užtektinai kritau, kad skaudėtų kur kas mažiau

Kaip Ineta su fizika draugauja

// Birželis 9 2009 // 6 komentarai » // jbg

Turbūt jau seniausiai niekam ne paslaptis, kad su fizika aš nesutariu ir, kad dar labiau tai užtvirtinčiau papasakosiu jums vakarykštį įvykį, kuris gerokai mane supykdė. Taigi, nueinu aš vakar į fizikos pamoką, tokia rami, tokia atsipalaidavusi, nieko nesikartojusi – juk turi atiduoti praeitos savaitės kontrolinius. To kontrolinio, kurį rašiau visiškai, visiškai savo jėgomis. Mokytoja pradeda diktuoti pažymius ir 15 – ajam numeriui sako, kad reikės su ja pasikalbėti, kaip ir dar keliems mokiniams, žinoma, taigi 15 – a tai aš! Nu nueinu, paaiškina ji man mano klaidas ir klausia, ar pati nuoširdžiai rašiau. Pamaniusi, kad galbūt įmanoma su ja sutarti žmoniškai, taip nuoširdžiai ir nemeluodama atsakiau, kad tikrai mokiausia ir netgi 2 valandas ir būtent tai supratau, o ji manęs klausia, ar anksčiau irgi tiek mokydavausi, sakau, kad ne (ot tai durna) ir ji tada man “o, tai greitai įsisavini, pažiūrėsim, ką tu čia moki”, ji juokiasi! Suprask, tu durna ir fizikos taip greitai neišmoksi. Maža to, kad ji padavė man sunkesnę grupę, viską liepė aiškinti žodžiu: ką po ko daryčiau, kas kaip ir kodėl. Kadangi atėjo Ineta į pamoką visai atsipūtusi, tai taip “viską” ir atsakė “nesipainiodama”. Fizikė išvadą padarė tokią, kad nieko aš nemoku ir vietoje kontrolinio metu sunkiai uždirbto 5 – eto (nors garantuoju, kad kitoje mokykloje ir pas kitą mokytoją būtų kur kas daugiau) ji ištaisė jį į 4 – ertą. Pagal vakarykščius pasikeitimus, iš fizikos man išeina 3,5! Dabar esminis klausimas: kuo susijęs mano pažymys, gautas rašant kontrolinį ir atsakinėjant pas ją po savaitės? Atsakymas paprastas: pas TĄ mokytoją negalioja jokios taisyklės išskyrus jos pačios. O blogiausia yra tai, kad ne vien man, ne vien mūsų klasei ji šitaip nepatinka, bet su ja problemų turi jau karta iš kartos. Kiek auklėtojai su ja kalbėjo, kiek prašymų buvo parašyta, o pasikeitimų jokių! Maža to, vakar ji pasakė, kad pusmečius ves tik iš keturių pažymių. Pusė klasės ir tuo pačiu, aš, turim tik tris. Mano trečiasis ir tai gautas šiandien už mažus pažymius (8,8,8,9,10) – 9 (kuris pakėlė vidurkį iki 5,3), bet iš kur gauti dar vieną? Ogi teks eiti atsakinėti pas ją ir kažkokiu būdu išpešti 4, nes kitu atveju, ji įrašys vietoje ketvirto pažymio kuolą. Bet nagi, kuo mes kalti, kad ji anksčiau to nepasakė ir, kad per pusmetį rašėm tik du kontrolinius? Teisingai, vaikai, jūsų bėdos. O pamatytumėt kaip ji tuos kontrolinius taiso..kai tik atiduos mano taisymą, pažadu, įdėsiu čia nuotrauką (“SAPNAI!!!; “GAL LAIKAS IŠMOKTI TVARKOS???”) su visais gražiais jos pabraukymais.
Dabar smagiausia dalis “kas būtų, jeigu būtų”
3+4+9+1=17; 17:4=4,25
3+4+9+2=18; 18:4=4,5
3+4+9+3=19; 19:4=4,75
3+4+9+4=20; 20:4=5
3+4+9+5=21; 21:4=5,25
3+4+9+6=22; 22:4=5.5
3+4+9+7=23; 23:4=5,75
3+4+9+8=24; 24:4=6
3+4+9+9=25; 25:4=6,25
3+4+9+10=26; 26:4=6,5
Žinoma, tie paskutiniai variantai tai visai nerealūs

An unbearable pain, a beating in my brain

// Balandis 21 2009 // 2 komentarai » // jbg

Kaip aš bijau, kaip aš bijau, kaip aš bijau, kad nepavyks sutvarkyti to užsakymo ir negausiu savo set box’o ir kaip baisu suprasti, kad kažkas yra negerai, bet tu nežinai, kaip tai reikia pataisyti ir telieka laukti, kol žmonės, kurie tau gali padėti, prisijungs prie skypės. Bet laukti yra taip velniškai sunku, nes tu juk velniškai bijai ir aš nejuokauju, aš rimtai bijau! Aišku, turiu dar nemažai laiko ir dar daugiau vilties, kad man padės, bet vistiek bijau. Kažkoks šūdas čia dabar, nes buvau taip nusiteikusi su Sima internete pažiūrinėti visokiausius per dailės pamoką užkabinusius darbus, bet kai tėtis pasakė, kad kažkas ten yra taip negerai, dingo visas noras ir va štai tai yra šūdas. O aplamai, neskaitant to gąsdinančio dalyko, diena buvo visai tokia gera, nes pirmą kartą tiek parašiau per fizikos kontrolinį ir visai suprantu, kodėl. Ogi todėl, kad sėdėjau su Laurynu, kuris per pamokas nebijo eiti prie lentos ir ten kažką kerta, tai va, kaip puiku. Žinoma, nesitikiu aš nei dešimtuko, nei devintuko, nes tokie dalykai iš fizikos jau tapo nebeįmanomais, bet gal daugiau nei keturis ir gausiu. Be fizikos, dar ir geografiją parašiau, tą patė kontrolinį, kurį jie rašė vasario mėnesį ir galiu pasakyti, kad visai susimoviau, nes mokytoja davė kur kas sunkesnį kontrolinį, nei visiems, o kai nebuvau atsivertusi žemėlapio, tai buvo gana sunku nusakyti, kuris ežeras yra arčiausiai kokio miesto, bet reikalas tame, kad džiaugiuosi išbraukusio iš sąrašėlio vieną skolą. Tai va taip aš gyvenu, neskaitant to to jau daug aukščiau minėto dalykėlio, linksmai kaip niekad.
Žinot, kokį faktą konstatuosiu? Tokį, kad kai ateinu čia rašyti dažnai, tik šūdmaliauju ir nieko įdomaus neparašau, dėl ko irgi truputį truputį ant savęs pykstu. Aplamai, tai visai dažnai ant savęs pykstu ir abejoju ar tai taip jau gerai.
Labanaktis ir skanių jums uodų (užvakar kaip tik pirmą mačiau!).

I should have run, I should have known*

// Balandis 6 2009 // 1 komentaras » // blog

Savaitgalį dirbau tiek, kad įsitaisiau skaudančią nugarą, rankas, kojas ir dar delnus. O viskas buvo taip, kad šeštadienį tėtis mane ir Justą nuvežė į Trakiškį, kai pats išėjo į kažkokį susirinkimą, o mama išvažiavo į ekskursiją su kolegom, kaip galima iš karto suprasti, jie mums n-e-p-a-d-ė-j-o, bet užtat įdavė į rankas po vieną grėblį, visiems pagal dydį ir paleido tris savo vaikus į sumautai didelį kiemą, tarp kurio eglių radom visko, ko tik reikia: tiek plastmasinių butelių, tiek šiukšlių dėžę, tiek laikraščių užpakaliui nusišluostyt, tiek maišų išmatoms surinkti. Kas kaip nori, tas taip interpretuoja. Prasikapstėm mes ten keturias valandas, suvalgėm su Justu po porciją ledų, paskui visi trys pagulėjom ant žolės (žinoma ten, kur jau buvom sugrėbę visą šlamštą), pasimaitinom saule ir sugrėbėm viską į krūvas. O grįžę namo visi jautėmės tokie išsunkti, kad nieko ir veikti nebesinorėjo. Nu tai aš numigau ir paskui skaičiau, dar senelis pamaitino kažkokiu savo firminiu patiekalu. Naktį sapnavau tarakonus, kad mano lovoje tarakonas ir, kad senelis sakė, jog ant tos lovos, kurioje miegojau, dažnai būna tarakonų, bet baisiausia yra tai, kad ryte užkliudžiusi savo pižaminių kelnių raištelį, pagalvojau, kad ten tarakonas ir šokau iš lovos. Naktis buvo gana baisoka. O ryte kelis kartus pažiūrėjau naujai įsigytą devotional per puikųjį senelio televizorių, nes per jį žiūrėti trigubai įdomiau, nei pro tą, kurį mes turim namuose, tada atvažiavo mama ir dešimt kartų pakartojo, kad reikia eiti ir baigti tvarkyti tą, ką pradėjom. Kai ji tai kartojo vienuoliktą kartą, pagaliau išsiruošė eiti ir pradėti tvarkyti, o aš dar pažiūrėjau devotional ir sukurpiau naują aprašymą arbatai, be to, visai nesijaučiau kalta, kad kažkas kieme dirba, o aš nedirbu, nes aš dirbau vakar. V – a – k – a – r! Nu bet kada buvo pagrasinta, kad jeigu neisiu tvarkyti, manęs tikrai namo neveš, nuėjau. Žinoma, nepamiršau nesišypsoti ir būti pikta, kas nesukėlė jokių problemų, nes man tikrai reikėjo namo, kad galėčiau juos sutvarkyti rytdienai. Žodžiu, man buvo pasakyta “jeigu nebaigi čia tvarkyti, nevažiuoji namo, jų netvarkai ir draugės rytoj nematai” ir eina nago į šikną susikišt, kaip supykau. Aš vakar tasiausi su tuo grėbliu visą popietę, o jie dar dabar liepia ir patys padirbt visai negali. Tris, o gal ir keturias dainas praleidau gulėdama ant pievos, o tada sukroviau visą šlamštą į maišus, bet kai paskui mama pamatė mane gulint ant žemės ir apsimetant, kad negirdžiu ką ji sakanti, ji taip užrėkė, kad galvojau ateis ir su ta šluota vožtels, nu nes typo peršalsiu. Ir neatsimenu kada paskutinį kartą verkiau iš pykčio, nes buvo taip pikta, kad net graudu. O mama skundėsi, kaip jai skauda nugarą, kai ji padirbo dvi valandas, bet kažkodėl pro ausis nuleido kaip mums trims skauda nugaras, kai mes dirbom šešias valandas, nes mes jauni – mums paskaudės ir praeis. Tai va, kokia pikta aš buvau. O kai parvežė mane namo, pikta buvau ne ką mažiau, nes dar ir čia reikėjo viską sutvarkyti, tiek kiemą, tiek namus. Tik štai į vakarą pralinksmėjau, kai baigiau tai, ką padaryti turėjau ir kai kažkas labai pakėlė nuotaiką.
*Pavadinimą išrinko ir parinko Paulius

šešios dienos kaip blogiui du metai.

// Vasaris 21 2009 // 3 komentarai » // blog

Atrodo persižiūrėjau serialų, todėl antrą naktį sapnuoju kažką panašaus į patį serialą ir visuomet vienas iš pagrindinių veikėjų būna tas, kuris šiaip jau seriale toks nėra, bet užtat jis bjaurus šlykštukas, kuris tikrai nėra geras ir yra mano mėgstamiausias, turbūt todėl taip ir dominuoja. Ai taip, ir šiandien jaučiuosi visai ne savimi ir niekam neatrašau, todėl atsiprašau, nes elgiuosi kiauliškai, bet jei atrašyčiau, ko gero, nieko malonaus nepamatytumėt ir aš nenoriu. Dabar aš noriu būti viena ir tikrai atsiprašau. O taip ir nesupratau, kodėl blogai gerti šampaną su antibiotikais, bet gėriau ir tai buvo pats keisčiausias tėčio gimtadienis, nes mes daug kalbėjomės, nors kai kuriais atvejais tai ir nebuvo labai malonu, bet mes kalbėjomės!! Jeigu būčiau Tanės vietoje, jausčiausi šūdinai ir tikrai noriu ją palaikyti, o jeigu mama mano, kad aš dėl nieko nesikremtu, tai ji gerokai klysta, nes mes tiesiog nesikalbam, o aš ir nenoriu nieko pasakoti, nors ir nesakau, kad labai daug kremtuosi. Ir dabar neketinu apie tai pasakoti, nes tai per daug sumautai, kaip ten reikia sakyti..asmeniška? Ai, tiesa, ir man viskas atsibodo (kaip ko gero jau buvo galima suprasti), ir aš nesuprantu kas man darosi, bet aplamai paėmus, tai man gerai, gal neskaitant to, kad atsiriboju nuo man svarbių žmonių, ko galiu gerokai gailėtis.
Ir norėčiau vaikščiojant šnekėti su kokiu nors visai nepažįstamu žmogumi, tai gal kas iš tų, kurie netyčia čia užsuka ir yra iš ten, kur ir aš, norėtų?

1 7 9 9 9

// Sausis 30 2009 // 1 komentaras » // blog

- na, tai kaip jautiesi?

- neblogai, sakyčiau.

- tai šią savaitę užbaigiam?

- nežinau, nežinau, bet gerai, taip, visai gerai, užbaigiam!

- tai gerai tada, pailsėk, o pirmadienį jau eisi.

Štai taip aš einu pas gydytoją, kuri man leido dar visą penktadienį prašmirinėti namuose, žinoma, į dailę nueiti reikės, nes ir taip jau ilgai nėjau, nemažai praleidau ir visai nenoriu atsilikti, nors tai jau ko gero ir padariau, bet užtat rytoj dailėtyra, kurios praleisti negalima. O ta proga, kad šiandien turiu dar vieną laisvut laisvutėlę naktį, likviduosiu dar vieną laišką. Šįkart jis bus Sandrai, bet žinot, aš pagalvojau, o kodėl visi prašo manęs papasakoti apie Depechus? Čia jums taip keista matyti tokį nukvakusį ir pakvaišusį žmogų, todėl norit sužinoti viską iš jo pusės, ar kaip? Savaime suprantama, aš nesiskundžiu, netgi nepurkštauju, tik man įdomu, nes šiaip jau, keista visai. Nei vienas laiškas, ir kaip pastebėjau, nei vienas įrašas, nebe apsieina be jų, kas man yra baisiai patraukli palaima, tad jeigu jūs norit, kad pasakočiau apie juos ir laiškuose, prašom, prašykit. Ir štai ant mano stalo, tiksliau čia Justo stalas, bet nesvarbu, guli plokštelė, ne bet kokia, o Violator. Tai ne šiaip kokia nevykusi kopija, o tai puikus įrašas, kurį man parūpino Sima ir dėl to esu jai dėkinga tiek, kiek Ramiajame vandenyne yra vandens. Tą plokštelę aš kabinsiu ant sienos, tik dar nenusprendžiau kurioje vietoje, turiu kelis variantus ir turbūt jau baigiu apsispręsti. O tėte tai prajuokino, sako man: “o tu žinai šitą dainą?” ir rodo man į personal jesus, o aš ėmiau ir uždainavau jam nuo pat pradžios, būtų juokinga jeigu nežinočiau tokiso dainos ir nemokėčiau teksto. Be šitokių puikių įvykių dar buvau nuėjusi į mokyklą ir susitvarkiau visus nebaigtus reikaliukus, tokius kaip Paryžiaus Katedros pristatymas ir įrodymas matematikos mokytojai, kad visgi tą savarankišką rašiau, taigi dabar sau ramiausiai sėdžiu ir dėl nieko nesuku galvos. Nors šiaip, rytoj reikia nupiešti eskizą dailei, būtinai būtiniausiai.

Gal kas nors norėtų man paaiškinti kas nutinka vyrui, kuriam 47 -eri? Ir kokio pobūdžio krizė jį užpuola sulaukus tokio amžiaus, ar čia šiaip, mano vienos tėčio išmįslas? Nes šiaip mane užknisa, kad kambaryje neradęs manęs, visada išjungia kompiuterį. Nejaugi jam gaila, kad jis vienas ten sau paveiks keletą valandų, bet nee, reikia išjungti, būtinai reikia! Ir šiaip, nebeeina su juo pašnekėt normaliai, nes jis visada pavargęs ir blogos nuotaikos. Išeina tik pasiginčyti, pavyzdžiui, apie tai, kad Paryžius yra žavus miestas. Žinoma, žavus jis tik man, nes tėtis ten “stumia” kiek ten “negrų” ir bla bla, kaip ten baisu. Svarbiausia, aš žinau kodėl jis taip sako, jis nori mane atkalbėti, kad baigusi mokyklą niekur neišvažiuočiau, nes jam baisiai nepatinka tai, ko aš noriu: “tu siaubingai nevertini to ką turi ir kur gyveni”, bet tai koks jam skirtumas. Aš žinau, kad Paryžiuje daug juodaodžių, bet tai man neturi reikšmės, nes priešingai nei jis, nesu rasistė ir jų netgi “negrais” nevadinu, todėl taip ir išvadinu jį rasistu. Ir tai tik vienas mažas mažas pavyzdys, kuris įvyko maždaug prieš porą savaičių. Šiandien jis rėkė, kad prausdamasi išleidžiu visą vandenį; neplaunu indų; kimbu prie Justo ir bla bla bla. Kartais atrodo, kad jam užkliūna net tai, kad aš pasisuku į vieną ar į kitą pusę, bet štai prieš porą mėnesių buvo viršūnė, kiekvienas žingsnelis užkliūdavo, visada ateidavo į kambarį paburbėt dėl ko nors. Vidutinio amžiaus krizė? Tegul gydosi, o gal yra kokių vaistų ir galbūt jūs juos žinot? Nes neturiu jokio noro pradėti žiūrėti visokias sveikatos abėcėles ar baltuosius katinus, jei juos dar rodo.

O mano mamos pusbrolis sakė, kad kai depešai buvo Vilniuje, jie gerokai pasišiko, nors nežinau iš kur jis tai traukė, nes pats tai nebuvo ir dar sakė, kad su depešistais mušdavosi, tai palauk, dėde, eisim mes muštis! Bet ne, šiaip jis labai linksmas, tik jis nemėgsta depešų, jis mėgsta metallicą.

Kas per daina ta Personal Jesus.

// Lapkritis 16 2008 // Nėra komentarų » // blog

Dabar aš dar kartą piktinsiuosi dėl to, kad Twilight premjera taip negreit. Nors aišku, negaliu nepaminėti, kad tas laikas dar gali keistis, bent jau taip sakė žmonės, nuo kurių tai priklauso. Nenoriu būti priversta žiūrėti kokį bevertį camrip’ą, kad visgi, galėčiau pažiūrėti, nes aš nekenčiu camrip’ų. Jeigu tą premjerą taip vėlai rodytų visose Baltijos šalyse, tai suprantama ir būtų bent kiek paguodžiančiau, Baltija, tai kaip braliukai, visur kartu. Nesvarbu, kad Estija ne visada, bet kai paaiškėja, kad ten rodys maždaug savaitė ar dvi po premjeros pasaulyje, o mes lauksime vos ne keturis mėnesius, tai tada galvoji, kas per wtf??
Ir tegul greičiau leidžia knygas, nes kažkaip labai degradavusiai atrodo, kai jos jau yra keturios, o pas mus tik viena. Esmė ne kokia nors konkurencija, man tai nerūpi, bet aš tik noriu perskaityti ir sužinoti kas bus vėliau, o angliškos versijos nelabai tenkina, nes sunkai suprantu literatūrinius kūrinius, o tam, kad juos suprasčiau reikia laiko ir pastangų, kurias, kol kas noriu rodyti tik dėl twilight, bet skaityti knygą kompiuteryje yra taip sumautai neįdomu. Aišku, jeigu tai būtų bent jau lietuviška, tai būtų šimtą kartų įdomiau, bet kadangi taip nėra, tai koks skirtumas. Ir man keista, kad Lietuvoje nėra stengiamasi išleisti tokios pamėgtos, išgirtos ir bla bla, knygos.
Duosiu penkis tam, kuris įtikins, kad Lietuva nėra atsilikusi šalis.

Negalvok.

// Spalis 23 2008 // Nėra komentarų » // jbg

Laba diena,
gyvenu maždaug sušiktai, bet nieko. Bandau atprasti galvoti apie Kai Ką, nors iš tiesų nenoriu, bet žinau, kad reikia. Dėl to yra šūdas, nes aš nežinau kaip tai padaryti. Bet gal per atostogas susitvarkys, tikiuosi. O jeigu ne, tai Eglė su Ineta mane pakas. Ir tada telepatiškai bendrausiu tik su Paule, o jeigu taip atsitiks, tai stiprybės Tau, Paulyt!
negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok.
…ir vis dar galvoju.
negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok. negalvok.
geriau? gal truputį.

In.

nes

// Rugsėjis 6 2008 // Nėra komentarų » // blog

kai akys raudonos nuo ašarų, žiūrint į monitorių, jas skauda ir tada negali rašyti, nes tau skauda ir apie nieką kitą negalvoji tik apie tai, kodėl jos raudonos, nors ir nenori.

fg. 1.

// Rugsėjis 4 2008 // Nėra komentarų » // blog

Nes man kažkas negerai.

Ppp.

// Liepa 25 2008 // Nėra komentarų » // blog

Ir kokia iš tikrųjų norėčiau būti kitokia. Ir kitaip atrodyti. Tik gal aš nemoku keistis ir atrodyti kaip noriu. o ko reikia, kad pavyktų?

Desktopinė klimato ironija.

// Kovas 18 2008 // 2 komentarai » // blog

Ta proga, kad lauke pasnigo – pakeičiau savo desktop’o įvaizdį. Dabar jis ponas orandžinė vasara. Darau desktop’inę/klimatonišką ironiją. Muahaha.
***
Bet šiaip, kažkaip keistai jaučiuosi. Tokia tyli ir norinti tų dalykų, kokių norėjau prieš metus. Tik štai paskatos visai kitos, o ir mano aplinka gana kitokia nei tada. Žinoma, dabartinė patinka labiau. Per pastarąsias dienas tapau daug piktesnė ir neapykantesnė. Iš tikrųjų tai paskatino šūdra, kuris yra grynas šūdas. Nors sumalk, tik man būtų gaila mėsmalės tokiam nevykėliui griovėjui šmeižikui. Bet kiek gi galiu įsivaizduoti, kad jo nėra, jeigu jis yra, bet norėčiau, kad nebūtų, jeigu vis tiek bus. Tik štai paskutinį kartą jį čia miniu, nes jam čia nelygis ir jis čia visai netinka (kaip ir visur kitur). Jam galas.
Taip sakant, aš be nuotaikos ir net nelabai noriu, kad ji būtų. Nenoriu juoktis, nes net nėra iš ko ir niekas nepadaro iš ko. Negaliu matyti įsimylėjusių, nes tai mane vimdo, o kai vimdo – juoktis negalima. Tajp sakant vjsas gyvenjmas sušjktas. Nors net ne.
***
Laukiu rytojaus, nes noriu pas Eglę. Noriu būtų su ja ir ją palaikyti. Noriu nunešti jai knygą, kad ji neturėtų laiko nuobodžiauti. Noriu pati pasijausti geriau ją vėl pamačiusi, nes vakar labai išsigandau. Bet aš žinau, jai gerai, nes yra žmonių, kurie ja rūpinasi ir myli. Esu tikra ji taip elgtųsi ir dėl manęs ir dėl bet kurios kitos savo draugės, dėl ko aš ją dar labiau myliu. Ji tikrai nuostabi draugė, kuri moka daryti žmones geresniais.
***
Labai labai galvojanti apie viską,
In.

Šūdriniai pingvinai mutantai.

// Kovas 17 2008 // Nėra komentarų » // blog

Ir aš šiandien supratau kokią klaidą gyvenime padariau. Tai supažindinau Ją su Juo. Nes dabar daugeliui nuo to nėra geriau, nebent jiems patiems. Net ir aš pati pastoviai dėl to nervuojuosi ir pykstu nors to ir nenoriu. Jis tiesiog viską gadina ir griauna, nes ji visada galvoja apie jį ir to Šūdros esameskes. Be to, jeigu norėsiu ją palydėti iki autobuso, turėsiu matyti jį, kas tikrai yra visai nefaina. Aš matau, kad ir jai nefaina tokia mano reakcija, bet kartais atrodo, kad jis yra daug Didesnis jos akyse nei aš, tai liūdina ir aš pradedu pykti ant savęs, kad jai atvažiavus taip elgiuosi. Bet šiaip, labiausiai ant jo.
Jis nepaklausė manęs kai aš jam liepiau dviejoms dienoms išvažiuoti į Antarktidą. Bent jau man atrodo, kad ten ryšio nėra, nebent tose mokslininkų stotyse, bet jis būtų ten, kur jų nebūtų. Tada jis galėtu susipažinti su pingvinais, su jais apsigyventi, susidraugauti, ir pagaliau – mutuoti. Ot tai būtų puikiausia.
Oi..Šūdra Šūdra Šūdra – lia lia lia lia.

In.

Mėlynas mėlynas.

// Sausis 22 2008 // 2 komentarai » // blog

Šis mėnuo sunkus. Manau dėl pusmečio pabaigos. Paskutinieji kontroliniai, vidurkių vedinėjimas ir panašiai ir panašiai. Šiandien, prieš išeidama į dailę sumaniau savo naująjį kalendorių gražinti keliomis spalvomis:
a. mėlyna. tai kontroliniai.
b. žalia tai kiti atsiskaitymai.
Ir kaip manote atrodo sausio lapas? O gi visas nusėtas spalvomis. Dabar tiksliai nežinau, bet 10 atsiskaitymų tikrai yra. Argi ne puiku? Kai pagalvoju, galėtų išleisti įstatymą, draudžiantį į mėnesį tarkim 5 kontrolinius. Nes dabar tai užknisa. Juk visai nėra noro sedėti prie kontrolinių kiekvieną vakarą. Tai užknisa! Bent jau aš asmeniškai labai sunkiai prisiverčiu tai daryti, todėl kenčia pažymiai. Ir dar galėtų po pusmečio pabaigos būti keletos dienų pertrauka, puikumėlis būtų.
Dailės mokytoja, na, iš vidurinės paprašė nupiešti viršelį mokinių kūrybos knygai. Visai smagu kai tavo darbas puikuojasi priekyje, tai bus jau antras ir man asmeniškai, daug gražesnis.
Ir ką tik kai ką pastebėjau. Greitai metai mano ‘pasauliui’. Pakeitimų nedarysiu, tą tai tikrai žinau. Bet vis tiek miela žinoti, kad praėjo jau metai. O aš vis dar rašau, rečiau ar dažniau, bet rašau. Tai padeda nusiraminti.
Šiandienėlei tiek, reikia eiti mokytis lietuvių, netikiu, kad man pavyks, bet.

Viso labo,
In.

Kartais gerai.

// Gruodis 8 2007 // 6 komentarai » // blog

Sirgti man patinka. Na žinoma paskui sunku pasivyti mokykloje, bet tai savi minusai ir pliusai. Dėl to, kad mokykloje nebuvau dvi dienas turėsiu parašyti matematikos, fizikos, chemijos kontrolinius ir pristatyti knygą. Bet aš stiprus vyras, tad viską ištversiu. Užtat labai puikiai pailsėjau, perskaičiau knygą, parašiau Pau. laišką, sirgau už Žalgirį (Mm. Splitter’is) ir net nulipdžiau karvę, kurią tikrai kadanors pamatysite. Galbūt tada kai nulipdysių šalia jos sėdinčią merginą ir sukurpsiu ką nors apie karvę. Manau jog reikia kažkaip tobulėti.
O šiaip neužilgo važiuosiu į Trakiškį. Vyks sesers 21 – ojo gimtadienio šventė, kuris iš tiesų buvo dar pirmadienį. Nežinau kaip man ten seksis, nes mano bendraamžių kaip ir absoliučiai nebus. Bet Arnas ir Auksė prašė padėti, tad bent jau turėsiu ką veikti. Šiaip Arnas puikus, nes padėjo Tanei organizuoti viską. Manau, kad bet kokiu atveju bus linksma. Bent jau žinant Arno, kaip organizatoriaus, sugebėjimus.
Ir manau jog man laikas ruoštis, nes jau grįžo Justas su tėte. Reik skubėt!


Tad kaip visada su šypsena,
In.

Ir kas gi čia atsitiko.

// Rugsėjis 4 2007 // 4 komentarai » // blog


Sveiki visi.
Ir kaip aš čia senai rašiau. Jau keletą kartų galvoje sukosi labai įkiri mintis čia ateiti ir pasireikšti, bet kai ateidavau taip nieko ir neparašydavau. Ot gaila, netgi labai. Kartais jaučiuosi taip, lyg išduočiau savo blog’ą. Bet aš nenoriu jo išduoti. Noriu, kad jis visada mane lydėtų. O jūs pažiūrėkite, neatėjau čia net per rugsėjo pirmąją. Neatėjau čia net, net, net nebežinau. (:
Na, geriau vėliau negu niekada, ar ne toks yra posakis? Nutariau šį mėnesį, t.y. rugsėjį parašyti tiek pranešinų, kiek yra dienų. Pagal tikslius duomenis tai yra 30. Manau pavyks, visgi, pasakoti yra apie ką. Jau dabar viskas zvimbia galvoje. (:
Ir šiaip, planuoju pakeisti aplinką, kaip jis ten vadinasi? Šabloną. ;D


Jūsų,
Ineta. (:

Mokslo metai.

// Gegužė 29 2007 // Nėra komentarų » // blog

Jau baigiasi. Liko vos kelios dienos. Taip keista.

Jaučiu lyg tuojau baigčiau mokyklą. Kvaila, bet tas laikas labai greitai bėga. Net labai.
O šie metai buvo neblogi. Pirmas pusmetis apgailėtinas. Jokio noro mokytis. Tokio postūmio. Jokio tobulėjimo. Tik tinginystė. Atrasis daug geresnis. Susikaupimas. Noras. Gera jį atsiminti. Džiaugiuosi savo pasiekimais. Net labai.
Vis dar negaliu patikėti, kad tuojau vasara. O juk tiek planų. Norėčiau į kokią stovyklą. Tiesą sakant, niekada nebuvau. Tikrai norėčiau.
Nenoriu beprasmės vasaros. Slampinėjimų.
Reikia daugiau. Kažko naudingo.
Po vasaros noriu daug geresnių mokslo metų. Reikės daug pastangų dar geriau mokytis. Laukia gimnazija.

Nepenktadieniškas penktadienis.

// Gegužė 4 2007 // 2 komentarai » // blog

Keistas jausmas žinoti, kad penktadienis, bet visai jo nejausti. Ypač tada kai rytoj į mokyklą. Laukia sunkus savaitgalis. Daug dailės darbų, vien penki iš kompozicijos trūkstami. Tiksliau vien kompozicijos ir trūksta. Planuoju bent jau tris – keturis padaryti.
Tikiuosi nusiseks mūsų su viena klasioke sugalvota rytdienos išvyką į miestą. Lengva įsivaizduoti, vėl begalė nuotraukų ir juoko. Tikrai šaunu būtų praleisti bent kiek laiko su klasiokėmis, retai kada ir būname drauge nesipykdamos.
Šią minutę vyksta totalus nieko neveikimas. Beje, jis tuojau baigsis. Kai tik baigsis dar viena Scorpion’ų daina.
Tuščios mintys.
Noriu normalaus savaitgalio, o ne išdarkyto, koks ir bus rytoj.
Viso gero. Pykstu ant savęs kai negaliu pasakyti kažko įdomaus.
—–
[Žinojau jog nepavyks kas dieną kažko parašyti. Vis dar neatsiliekame].

Teta kalbėtoja.

// Balandis 18 2007 // 2 komentarai » // blog


Užplūsta baimė. Padažnėja širdies plakimas. Kaistantis veidas. Tai man reiškia tik vieną. Būti scenoje. Kalbėti prieš auditoriją. Atvirai sakau, to aš, nekenčiu. Niekada neisivaizduoju savęs, savo noru scenoje, nors gal. Mėgstu kalbėti, bet tas raudomavimas varo mane iš proto. Šiandien teko ten būti – scenoje. Su klasioke pristatėme paprastą, savo šių metų projektą. Nors sekėsi gena gerai nors ir strigo mikrafonas, jaudulys buvo nežmoniškas. Buvo minčių nualpti. O po kalbos kūną išbėrė kažkokiais raudonais plėmais. Siaubas. Telieka džiaugtis, kad ateinančiu laiku, vėl savo pasirodymo ant scenos neplanuoju. O kas buvo šiandien, bandoma pamiršti. Buvimas scenoje, mantarsi ėjimas prieš vėją.