Inetos blog'as

Mylim gyvenimą.

// Rugsėjis 5 2010 // 5 komentarai » // blog

Tereikia vieno visai visai netikėto savaitgalio, kelių žmonių ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

Heitinam gyvenimą.

// Rugsėjis 3 2010 // Nėra komentarų » // blog

Kaip nenurašyk dienos be vakaro, tai taip ir neužskaityk. Ai, man išvis neužtenka žodžių, nusakyti, koks žopa yra gyvenimas. Tai taip ir verdu viduje abejingumo, liūdesio ir nerimo sultyse, nors vizualiai stengiuosi atrodyt bent jau pakenčiamai. Ar tik ne Kauke tai vadinama?

Ir man atrodo, baigsiu aš mokyklą, įstosiu į kokią Olandiją, Daniją ar dar ką nors, išvažiuosiu ir manęs čia nė kvapo nebus. Nebus ir jokių jaunųjų architektų mokyklų, ir jokio gyvenimo Vilniuje, kurio aš visai noriu.

Akiniai vs. kontaktiniai lęšiai

// Rugpjūtis 26 2010 // 6 komentarai » // blog

Šiandien ryte (ta prasme, prieš užmigdama) pagalvojau, kad tiek laiko buvus su lęšiais/akiniais būtų visai įdomu išeiti kur nors be jų. Pamiršau, ką reiškia tas jausmas, kai daug ko aplinkui nematai ir viskas susilieję. Šiaip, tai nėra labai geras jausmas, bet įdomu būtų jį prisimint. Turbūt išsigąsčiau, pamačiusi, kiek mažai aš matau. Tarkim, be akinių nematau, ką rašau metro atstumo nuo manęs stovinčiame monitoriuje. It’s kinda scary (ne į temą: angliškos frazės, angliškos frazės – woohoo).

O jei jau apie tai prakalbau, tai galiu papasakot, kodėl dabar nešioju lęšius, o ne akinius. Pastaruosius pirmą kartą užkabinau ant nosies dar penktoje klasėje ir dėl to labiausiai kaltinti reikėtų turbūt skaitymą: skaitymą atsigulus, skaitymą prieblandoje ir šiaip, ilgą skaitymą be pertraukų. Žinot, čia vienas iš tų dalykų, kai darai negalvodamas, o paskui tenka taikstytis su padaryta žala. Šiaip ar taip, prieš akinius nusistačiusi nebuvau ir jau tada priėmiau tai kaip stiliaus detalę, o ir šaipytis niekas iš manęs nesišaipė. Na, gal pasitaikydavo, kad kas kokią repliką numesdavo, bet į tai visai dėmesio nekreipiau, nu nes jei jau žmogus juokiasi iš akinių, tai jis yra..švelniai tariant, apgailėtinas. Ok, dabar tai laikai ir požiūris į akinius pasikeitė, pažiūrėkim, kas darosi su tais wayfarer..ogi šūdas darosi. NORS. Neišsiplėsiu apie madas besivaikančias asmenybes. Taigi taip aš ir nešiojau akinius, vienus pakeitė kiti – gražesni ir stipresni, o ar tai ne pirmoje/devintoje klasėje sugalvojau įsigyti lęšius..nelabai prisimenu, bet akiniai mane erzino dėl kelių dalykų. Pirmas, tai kad visada turi žiūrėti tiesiai: jeigu nori pažiūrėti aukštyn, turi pakelti visą galvą ir be to, mano akiniai nėra dideli, todėl ir žiūrint tiesiai kartais reikia ją kilstelėti. Antras dalykas, tai tas, kad nepatogu žiūrėti filmus atsigulus (:D), nu nes nepatogu ir dažnai užmigdavau su akiniais (ir veidą prausdavausi su akiniais..netyčia), todėl jie susilankstydavo ir reikėdavo nešti, kad ištiesintų . Trečias dalykas – juos pastoviai reikia varyti, o kai lyja lietus, tai išvis smagu būna, ką jau kalbėti, kai įeini į šiltą patalpą iš kiemo, kuriame šalta (aprasoja, ta prasme). Su lęšiais tokių bėdų nebūna, bet būna kitų, pavyzdžiui, tingiu juos išiminėti (nors tai padarau labai greitai kaip ir įsidedu), kartais jie nuslysta nuo vyzdžio, kur turėtų būti ir liūdniausia, kai tai nutinka per pamokas. Bet užtat yra labai geras pliusas: su lęšiais galima pjaustyti svogūną neapsiverkiant! :D Taigi trumpai tariant, lęšiai man patinka žymiai labiau ir vieną dieną norėčiau nusipirkti juodus. Nors iš esmės, akiniai yra gražus dalykas, ypač, jei žmogus nešioja jam tinkančius, o ne tuos, kurie ant bangos.

Apie tai, kodėl labiau mėgstu lęšius rašau sėdėdama su akiniais. Cool.

Kai vėsią vasaros dieną prisimeni mylimiausius ryškiai raudonus batus

// Rugpjūtis 25 2010 // Nėra komentarų » // blog

Priminimas sau: kitą kartą, kai tarsiuosi su žmonėmis iš netranzuok.lt, reikės tai padaryti tiksliai ir nepamiršti frazės: “aš tikrai važiuoju”, nes vėl bus taip, kaip vakar. O vakar tai nebuvo labai juokinga, kai pasirodo, žmonės iš “tai susiskambinsim ryte dėl tikslios susitikimo vietos” perfrazavo į “aš paskambinsiu ir pasakysiu, ar tikrai važiuoju”. Tad nors ir galėjau važiuoti autobusu, nusprendžiau tranzuoti, nes a) negalėjau susitaikyti su mintimi, kad už kelionę turėjusi mokėti 5lt, sumokėsiu 18,5lt; b) autobusas būtų važiavęs 1h 50min; c) tas autikas išvis buvo lievas; d) tranzuot šiaip yra smagu. Paėmė du vyrukai ir sveika, gyva nuvažiavau pas Deivydą. Kaip senais gerais laikais, lyg tos nei šiokios, nei anokios vasaros nebūtų buvę. Dėl to buvo truputį neramu, bet kad jau viskas gerai..smagu ištrūkti iš namų, susitikti su seniai matytaisiais, aplankyti mėgiamas vietas.

O šiandien mokykloje pakabinti 3 – ių klasių sąrašai ir tam param – mano klasė bus tokia pati. Keista man mano pačios reakcija buvo, gal tatai tai dėl to, kad jau buvau net susitaikiusi, kad gali išskirstyti, gal dėl to, kad kai kurie į minusą suėję ir iš jo nė nelipa, gal šiaip dėl ko. Iš laimės nešokinėjau, bet nors ir iš lėto, atėjo tas suvokimas, kad tai visgi labai gerai. Net jei pamokos dažnai vyks atskirai, renginių organizavimas, kurių ateinančiais metais bus apstu, liks bendras, o kai pažįsti žmones, yra žymiai geriau: žinai, kas ką gali, kas ko ne ir panašiai. Ir apskritai, mano klasė nėra konfliktuojanti, nėra kažkokių susiskirsčiusių grupelių, sugebam kartu puikiai pasilinksmint, o tai irgi – didelis pliusas. Trumpai tariant – ji būtent tokia, kokia esu bene visiškai patenkinta. Nors velnias, tiesą sakant, jaučiuosi šią akimirką truputį abejinga tam. Gyvenimas mokykla nesibaigia.

Labai įstrigo į galvą gnomo Arvydo įrašas ir taip visą dieną neišlenda. Toks..teisingas.

Su keliais minties šuoliais

// Rugpjūtis 15 2010 // 4 komentarai » // blog

Ne namuose kažkokios ypatingos veiklos noriu, tai naujų žmonių noriu. Arba senų ir išsiilgtų. Arba tų, kuriuos šiaip matyti gera. Niekada net pagalvojusi nebuvau, kad man taip reikės žmonių. Naujų, senų, išsiilgtų ar širdžiai mielų. Visada buvau iš tų, kurie gali dienų dienas būti su savimi. Vieni. Tai mane vaikystėje reikėdavo traukti iš namų į kiemą, o dabar – veržiuosi pati. Pas žmones. O sako, kad jie nesikeičia. Na, man mama visada taip sako. Ir dar sako, kad anksčiau ar vėliau bendraujant išlenda tie tikrieji “aš”, nes visada apsimetinėti neįmanoma. Kad ir kaip mėgčiau jai prieštarauti, ji teisi. Ir tai – natūralu (ne apie tai, kad mama teisi). Mes tik norim pasirodyti prieš kažką geresni, kažką sužavėti, kažkam patikti. Bet nagi, būkime savimi, vi-sa-da! Tuomet bus daug mažiau nusivylimų. O iš tiesų, aš net neketinau pradėti apie tai kalbėti, tik norėjau ateiti ir pavapėti apie tai, kaip man žmonių trūksta ir kaip naujų norėčiau. Minties šuoliai, minties šuoliai..vis dar kovoju su jais rašydama rašinius. Pagalvoju apie mokyklą ir apima tokie dvipusiški jausmai. Kai lauki ir nelauki. Kai žinai, kad ten bus daug žmonių, tik deja, ne visus juos matyti nori. Kai risimės iš lovos ankstyvą rytą ir bent jau produktyviai išnaudosim dieną. Kai sužinosi kažką naujo ir daug to, ko tau nereikės. Kai nori tos pačios klasės, bet turi nuojautą, kad žiū, ims ir išspirs tave vieną iš jos (tai nėra visiški svaičiojimai: kai keitėsi klasės dailės mokykloje, aš iš senosios klasės buvau vienintelė naujoje ir taip teko dar kartą pažindintis su absoliučiai visais klasiokais). Ir apie mokyklą neketinau rašyti, tik norėjau ateiti ir pavapėti apie tai, kaip man žmonių trūksta ir kaip naujų norėčiau. Eglė išvažiavusi, Ineta – irgi, Lingailė dažo tvorą, apie kai kuriuos atvejus – neturiu ką pasakyti. Kiti dar kažkur, bet pati rodau per mažai iniciatyvos susitikti, tai gal visgi per mažai noriu? O gal tik noriu ne to..ir kad ir kaip bebūtų, būtent šią akimirką supratau, kaip beprotiškai pasiilgau Deivydos.

Rytoj važiuoju į Kauną. Ir dar man truputį gaila, kad nebuvau tuborg green rock castle festivalyje, net jei jis, mano manymu, buvo tikrai nepelnytai brangus.

Kai per žvaigždžių lietų virš tavęs – debesys, bet vis tiek tingi eiti miegoti

// Rugpjūtis 13 2010 // 2 komentarai » // blog

Geriu beveik visai atvėsti spėjusią arbatą su pienu ir per naujas ausines klausau seniai seniai mylėtų The Rasmus. Atsimenu, kaip kadais tikėjau, kad meilė jiems niekada nesibaigs, o visgi – baigėsi. Žiūrėčiau dabar į dangų ir gaudyčiau krentančias žvaigždes, bet dangus virš manęs debesimis aptrauktas ir taip jau antra naktis. Antra naktis, kai skaitai vibėj “ak, mačiau septynias krentančias žvaigždes ir vis negana” (šiaip, tai nėra kažkam priklausantis vibas, nebent netyčia gavosi atkartoti), o tu tematai danguje dvi žvaigždes ir kažkaip net naivumas neleidžia tikėtis, kad kažkuri iš tų dviejų nukris. Klausiau Rasmusų 2008 metų albumo ir..jis man net visai nepatiko, todėl atsisiunčiau senesnius, bet mėgstamus kūrinius ir tipo dabar kaifuoju juos klausydama, o iš tikrųjų, tai jie tik primena ankstyvą paauglystę, kurios labai nekenčiu ir vieną mergaitę, kuri man kažką rašė ir piktinosi, kodėl aš taip mėgstu juos ir net visos diskografijos neturiu, o tada..aš neprisimenu, kodėl jos neturėjau. Gal ir neatsiminčiau tos mergaitės, jei nesuprasčiau, kodėl ji taip elgėsi. Ok, aš neužsirašau skypėj “Depeche Mode 4 ever ;]]**~~”, bet kažkaip automatiškai sunervina, jei koks nors save fanu laikantis žmogus, net visų studijinių albumų neturi ar tai nežino kokių labai elementarių dalykų. Taigi čia esmė tame, kad jei jau vadiniesi fanu, tai ir vadinkis pelnytai. O aš apie dm nežinau tiek daug..tiek daug..kiek danguje man nematomų žvaigždžių. Bet visko aš ir nesužinosiu, neatsiminsiu – per vėlai gimiau ir viso to savo akimis nemačiau (kad ir kiek Lietuvoje to matėsi). Taip, taip aš save raminu, nors puikiai suprantu, kad domėtis niekas netrukdo.

O šiandien, truputį iš neturėjimo ką veikti, žiūrėjau kažkokią tai laidą..ai, “gyvenimas yra gražus” ji vadinasi. Paprastai tokių nežiūriu (nebent labai tingiu daryti namų darbus – tada “įdomi” gali pasidaryti bet kokia kvaila laida), bet šiandien kažkaip pradėjau..Taigi toje laidoje rodė apie merginas, kurios ten medžioja oligarchus ir taip toliau, apie barakudas, taip sakant. Klausiau aš ir šlykštėjausi, kaip moterims reikia tų prabangių/nesveikai brangių dalykų ir kaip joms nerūpi tai, kad gyvena dirbtinumo pasaulyje. Ir nu ką žinau, kai pasaulyje žmonės suka verslą, tekindami tokias merginas, tai..pusę trijų nakties man truputį žodžių trūksta. Bet įstrigo man viena frazė vieno štai tokio verslininko (nežinau, ar galima jį taip vadinti): “jeigu mergina reikiamu momentu pagimdo vaiką, tai net ir ją palikęs vyras aprūpins ją visam gyvenimui”. Štai kas yra savęs pardavinėjimas! Tarp kitko, mane labai nervina ta nusistovėjusi norma, kad vyras turi išlaikyti moterį, kad tai, jog jis jai nuperka kailinius ir s-klasės (?) mercedesą yra visiškai normalu ir suprantama, kad taip lyg ir turėtų būt. Net jei nesu garsiai klykianti feministė, tokius dalykus norėčiau pasiekti pati (nors nei kailinių, nei bet kokio mercedeso man nereikia).

Tell me why do I feel this way
all my life I`ve been standing on the borderline
too many bridges burned
too many lies I’ve heard

Ir šiandien tėtis numetė repliką, kad mano kojos baltos ir neįdegusios (išties, tai aš visa gana balta), tik kažkaip labai paprastai pavyko jam paaiškinti, kad nematau reikalo visiems po vasaros būti įdegusiems lyg tai būtų taisyklė ir, kad man išvis degintis net nelabai patinka, juolab, kai esi ne prie jūros (tas kartas, kai deginomės su Linga prie balos, nesiskaito).

Gaudykit kampus

// Rugpjūtis 5 2010 // Nėra komentarų » // blog

O iš tikrųjų, aš niekur nenoriu eiti ir nesuprantu, ką darau. Nejau taip reikia matyti žmones, girdėti balsus, juoką, bent kažkokį bendravimą? Jeigu taip, tai aš pasmerkta. Išprotėjimui ar vienatvei? Nežinau. Panevėžy mano gyvastį palaiko trys dalykai: Ineta, kompiuteris ir cigaretės. Tai juk juokas pro ašaras! Ei, nors visgi gerai, kad atvažiuoja teta. Net ir mane pradžiugina keli nauji skudurai ir krūva mėgiamos duonelės. Aš vis dar tikiuosi, kad pradžiugina, nes jei ne. EIKIT JŪS NX.

Su meile,
Ineta

Vis dar laukiu aštuoniolikto

// Rugpjūtis 4 2010 // 2 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Pavargti nuo žmonių nėra labai blogai, norėti nuo jų pailsėti – irgi. Arba aš tik pateisinu tai, ką pati karts nuo karto išgyvenu. Šiaip ar taip, nemanau, kad tai blogai, bet prašau, leiskit man suprasti, kad ne manyje kažkokios problemos. Tiesiog taip imkit ir pasakykit: “klausyk, aš pavargau, susitiksim kitą savaitę/po mėnesio/kai man praeis”. Ir tada aš būsiu dėkinga, nes bent jau iš dalies galėsiu dėl to nekaltinti savęs. Nekenčiu kaltės jausmo.

O kadangi po pirmadienio – antradienio Vilniuje sėdžiu su visišku apskritu nuliu kišenėje, automatiškai kyla vis daugiau idėjų, kurioms pinigų man reikia. Tarkim, noriu nusipirkti juodų ir žalių nėrimo siūlų draugystės apyrankėms (jų darymas net labai atpalaiduoja, pasirodo). Dar pagaliau reikia susirasti ir nusipirkti normalų auskarą – žiedelį, nes dabartinis, tai yra..labai nekoks. Šiandien jį šiaip ne taip išsivėriau ir dar labiau šiaip ne taip įvėriau gydomąjį, nes jis storesnis už žiedelį, tai reiškia, man netgi kažkiek skaudėjo. Bet vis tiek dabar neprieštaraučiau dar vienam auskarui, gal ne čia, ir tikrai ne taip, bet dar vieną skylę ausy tikrai pasidaryčiau..o šituos (žvilgsnis žemyn) užsisakau aštuonioliktam gimtadieniui (kaip ir rook, žinoma).

Beje, mano gatvė įtraukta į apylanką, tai šiaip, niekada nemačiau jos tokios judrios ir prie tokios aš net nepripratus. Ta prasme, dabar reikia labai atidžiai žiūrėti, ar nėra mašinų. Ir nėra labai malonu, kai tik pravažiavus volui, dreba visi namai, o kai dar ir atsibundi nuo to..jausmas įdomus, tik, kad nelabai malonus. Va tas kurva ir dabar kątik pravažiavo, dun dun dun.

P.S. vis pamirštu paminėti, kad mano įrašų galima rasti ir horrorpunk.lt bloge.

Apie teises ir ar jaunam žmogui jų reikia

// Liepa 12 2010 // 15 komentarai » // blog

Tereikia vieno skambučio ir pasijunti geriau. Daug geriau.
***
Kai aplinkui tavo draugai/pažįstami sulaukia aštuoniolikos ir pats artėji prie tos amžiaus ribos, nori ar nenori, pastebi vieną bendrą jų psichozę – teisės, kurios, jeigu atvirai, aš visai nesuprantu. Tos pastovios kalbos apie kursus, kaip pradėti juos kuo anksčiau lankyti, kaip neapsakomai laukia, kol išsilaikys teises, galės važiuoti kur panorėję ir panašiai. O aš niekaip nesuprantu, kam jaunam žmogui mašina. Labai paprastai pateisinu tuos, kurie gyvena tokioje nepatogioje vietoje, kur iki autobuso stotelės valanda kelio, bet tarkim tie, kurie gyvena centre? Juolab, mažame mieste, kur viską gali pasiekti eidamas pėsčiomis ar dviračiu?  Pavyzdžiui, mano sesuo pradėjusi vairuoti taip aptingo, kad mašina važiuoja net iki bibliotekos, iki kurios gali nueiti per 8min. Lygiai taip pat daro likę vairuojantys mano šeimos nariai važiuodami apsipirkti. Žodžiu, taip mažėja ir taip mažas fizinis aktyvumas. Kodėl man dar atrodo gana beprasmiška laikytis teises, kai vos baigi mokyklą? Ogi todėl, kad atrodo štai išsilaikė žmogus teises ir pasijaučia tokiu ereliu, kad net visos taisyklės išgaruoja (jei jos galvoje buvo). Noriu pasakyti, kad jaunas žmogus už vairo – didelė grėsmė. Bent jau aš, tikrai prisibijau jų. Ypač vaikinų. Pastebėjau tokią tendenciją, kad kątik vairuoti pradėjusios merginos būna žymiai atsargesnės už vaikinus, tačiau laikui bėgant, jos tą atsargumą išmėto.

Aš asmeniškai, jeigu galėčiau, teisių tikrai nesilaikyčiau. BET. Jaučiu šiokią tokią tėvų prievartą tas teises visgi įsigyti. Ir jie tai sieja su dviem dalykais: stažo augimu (tuo pačiu ir draudimo kainų mažėjimu) bei tuo “kad teisės niekada netrukdys”. Nu taaaaip, bet man tikrai nuoširdžiai nesinori.. ir turbūt jau vien dėl to, kad nesinori būti ta masės dalimi..bet man net mašinos nereikia, tiksliau, nenorėčiau, kad man ją kažkas nupirktų, norėčiau tai padaryti nebent pati. Be to, neįsivaizduoju savęs už vairo. Lygiai taip pat neįsivaizduoju ir daugelio savo pažįstamų. Tiesiog neatrodo, kad mes jau tam suaugę..

We have each other, you’re my brother sister

// Balandis 11 2010 // Nėra komentarų » // blog

Nors ne, lėktuvėlius palieku. Tai tiek.

Prieš dešimtį – penketą metų niekaip nesuprasdavau, kaip kažkas gali pavydėti vyresnės sesers, na, jei tik žino, ką tai reiškia. O dabar aš tuo džiaugiuosi. Ne tuo, kad kažkas pavydi, o tuo, kad ją turiu. Ir tai visai ne dėl to, kad yra kas noriai nuperka alkoholio ar kartkartėmis cigarečių, ne dėl to, kad jos studijavimo metais turėdavau, kur prisiglausti sostinėje, tai net ne dėl to, kad ji atiduoda daug fainų daiktų. Tai dėl tokių dienų, kaip šiandien. Tokių, kai gali kam nors padėti bibliotekoje, kai nuvažiuoji į kažkokią nelabai aiškią vietą, nusiperki tragiškai kaloringų bulvyčių su pikantišku padažu ir suvalgai prie ekrano marių, kai gali kažkam padėti ištempti iš bagažinės žiemines padangas, kai gali kartu pasijuokti iš kažkokios kvailos dainos teksto, kai gali kartu prasitampyti po mano piniginės nemylimomis parduotuvėmis, kai visada, visada gali sulaukti pagalbos..atrodo, kas gi čia tokio, tą patį gali daryti ir su drauge, bet tos draugės niekada, niekada nepavadinsi tikra seserimi. Mes visada būsim seserys nepaisant to, kokios skirtingos esam: tiek charakteriu, tiek išvaizda, tiek bet kuo kitu.

O iš tikrųjų, tai galvoje sukasi tiek menkų, (ne)reikšmingų minčių, kad kai pradedi jas dėstyti, jos susisuka į uraganą ir niekaip neleidžia susikaupti. Šį savaitgalį nepadariau nieko, ką turėjau padaryti, o sekmadienių aš mažų mažiausiai nekenčiu.

Aš niekada nebūsiu gydytoja

// Kovas 6 2010 // 5 komentarai » // blog

Pasakoja man dabar apie Rammsteinus, o aš mintyse šoku laimės šokį, prisiminusi savąjį koncertą ir taip labai lengvai nustelbiu mažą mažą kirbandį pavydą. Užtat po ilgos ir sunkios savaitės pagaliau išsimiegojau. Rytoj eisim su šeimyna į boulingą broliuko gimtadienio švęsti. Šiaip jau, boulingą esu žaidusi, hmm, vieną, ne, du kartus ir visai jo nemoku, bet man patinka. Dar labiau patiko jį žaisti Helsinkyje ir stebėti tuos du vyrukus iš dešinės, kurių kiekvienas smūgis baigdavosi straikais, na, jei ne iš pirmo karto pavykdavo, tai iš antro bene visada. Patiko stebėti ir tą, atėjusį vėliau, iš kairės. O rytoj ir seneliai su mumis žais, ot bus smagu!

Mano širdutėj jau pavasaris ir ne, aš neįsimylėjau, nors taip lyg ir turėtų būti pavasarį, juk taip priimta. Pavasarį visi svaigsta nuo meilės, jei jos negauna, tai bent jau svaigsta, kaip jiems jos reikia. O aš einu apsnigtu keliuku iš mokyklos ir galvoju, kaip pavasariu kvepia, girdžiu, kaip vis garsiau paukščiukai reiškiasi, laukiu, kol viskas sužaliuos. Pamačiau aš prie tvoros žolės lopinėlį ir pradėjau džiaugtis, krykštauti, nors ta žolytė ir buvo purvo spalvos, iškankinta žiemos. Nieeeko, atsigaus, sužaliuos ir džiugins visą svietą.

Kartais pagalvoju, kodėl žmonės kalba apie kai kuriuos dalykus. “Didieji menininkai” piktinasi tais, kurie tokiais dedasi ir nenuilsdami aukština savo “menišką prigimtį”, bet nesupranta, kad taip kalbėdami sudaro įspūdį, kad jie tokios prigimties net neturi ir ją tik susikuria, įsivaizduoja. Paaugliai kalba apie seksą, net jei ir nėra jo pažinę, bet kalba taip, lyg būtų. Tėvai vis kalba apie pinigus ir naują mašiną, kurios išties mums visai nereikia, taip sakant, jeigu tau nieko nereikia, tai sugalvok, ko tau reikia net jei ir nereikia. Mergaitės kalba apie tuščias drabužių spintas, nors iš tiesų iš jų daiktai pro kraštus veržiasi ir jos tai žino.

Ir turėkite omenyje, kad jeigu jums ką nors pastoviai niežti, dėl to gali būti kaltos kirmelytės, gyvenančios po jūsų oda; jeigu jums ką nors pastoviai skauda, dėl to irgi gali būti kaltos kirmelytės, gyvenančios, pavyzdžiui, jūsų širdyje. Už tai nekenčiu šios dienos biologijos pamokos.

Dešimtokai nerimauja dėl savo ateities?

// Vasaris 25 2010 // 10 komentarai » // blog

Prasidėjo didysis profilių pasirinkimo bumas! Džiaugiuosi, kad man dėl to daug klausimų ir abejonių nekylą ir daugmaž žinau, ką imsiu:
etika 1B,
lietuvių 5A,
anglų 5A,
matematika 6A,
istorija 3A,
dailė 3A,
informatika 2B,
biologija 2B,
tinklinis 2B
gal dar kas nors ir keisis, bet pagrindas – tikrai ne. Ir sutelpu aš į dalykų minimumą (9) bei 29 pamokas. Nemanau, kad verta save apkrauti dalykais, kurių man tikrai nereiks, trečiomis kalbomis, kurių bent jau padoriai tikrai neišmoksiu ar moduliais, su kuriais paskui kankinsiuosi. Dar šiandien per darbą grupelėse (ak, o ar minėjau, kad šiandien vietoje pamokų buvo Karjeros Diena?) darėm kažkokį labai fainą testą, pagal kurį gavosi, kad meno kryptis pas mane laaabai atitrūkusi nuo kitų ir, kad tai “tikrai mano sritis”. Iš esmės, tai manęs visai nenustebino, nes kaip žinia, niekur kitur savęs neįsivaizduoju (o gaila), bet užtat mane nustebino, kad man tiktų ir psichologo, gydytojo profesijos. Tikrai niekada apie jas negalvojau, nes a) medicinai reikia gamtos mokslų, o ir šiaip, manęs tai netraukia ir b) psichologė iš manęs būtų visai nevykusi, nes nei aš sugebu patarinėti, spręsti kitų problemas, o ir iš principo, manau, kad daugelis žmonių tas problemas susikuria patys (nedrįstu nepaminėti, kad yra didelių išimčių), bet juk to pacientui nepasakysi.. taigi, vėl lieka tik menas, tiksliau, dailė. O jeigu ne, tai kur tada man dėtis? Į ekonomikas, vadybas ar teises aš tikrai, tikrai neketinu stoti, kad ir kaip ten būtų, nenoriu stoti į bet ką, kas manęs absoliučiai netraukia, bet štai galvoju ir bijau, kad tik nebūtų taip, kaip dažnai gyvenime būna – neparklupdytų manęs bei mano ketinimų didieji gyvenimo paradoksai.
Neskaitant tų testų ir individualaus bendravimo su žmogumi, kuris padeda tokiems kaip aš apsispręsti dėl savo miglotos ateities, teko išklausyti ir keturias paskaitas, apie jas pradėsiu nuo įdomiausios ir aktualiausios. Pirmosios metu mokyklos pavaduotoja pasakojo apie visą tą pasirinkimų tvarką: kaip pildyti dokumentus, ką riktis būtina ir ko ne, kiek ir ko iš viso reikia ir pan. Žodžiu, tai tikrai man aktualu (kaip ir kiekvienam dešimtokui, žinoma). Antrosios metu žmogus iš kalba.lt pasakojo apie studijas užsienyje, tiesa, tik apie populiariąją Dž. Britaniją ir Daniją, bet ir tai pravertė. Pavyzdžiui, sužinojau apie mokslų kainas, galimybę studijų metu dirbti, gyvenamąsias patalpas, egzaminus, prašymų pristatymo datas ir panašiai. Žodžiu, tai tikrai man aktualu. Trečiojoje pasakojo apie KTU Panevėžio instituto technologijų bei vadybos ir administravimo fakultetus (šitą dalį tikrai praklausiau). Viena studentė pasakojo apie “studentišką gyvenimą” Panevėžyje (!!), o kita apie ERASMUS programą, pagal kurią ji buvo išvykusi į Norvegiją. Jeigu nebūtų buvę tos dalies apie ERASMUS, tai visą paskaitą būčiau ramiai pramiegojusi, nors ir ta pati įdomioji dalis įdomi buvo tik todėl, kad pati kalbančioji tai darė gana įdomiai. Žodžiu, tai man neaktualu, bet bent dalis buvo labai pakenčiama. Ir galiausiai, teta iš darbo biržos (?) kažką ten pasakojo, rodė skaidres, kur vietomis ant balto buvo parašyta baltai, pateikė visai nelinksmų skaičių, parodė kelias neperspektyvias ir kelias perspektyvias profesijas bei maždaug 20 kartų paminėjo, kad “KTU Panevėžio institutas yra labai gera įstaiga ir, kad ten studijų kokybę pakankamai (o gal sakė, kad ir labai) aukšta”. Žodžiu, tai man visai neaktualu, o ir įdomu, kiek iš ten sėdėjusių buvo aktualu, nes vargu ar daugelis svajoja studijuoti Panevėžyje, būkime sąžiningi.

Beje, būsimieji vienuoliktokai, pasidalinkit, o kokius profilius rinksitės Jūs?

Seven lies

// Sausis 25 2010 // 3 komentarai » // blog

Vakar, prieš eidama miegoti, suvokiau, kad norėčiau išmesti iš savo spintos visus juodus drabužius ir užpildyti ją ryškiais ir džiuginančiais atspalviais. Rimtai, noriu ko nors linksmo, kad ir kaip mėgčiau juodą. Ak, mielas Helsinki, lauk manęs per išpardavimus!
Tikrai nesu iš tų, kurie pasitaikius progai neiti į mokyklą, visgi į ją eina, bet šiandien teko. Jeigu nebūčiau pasiekusi to, dėl ko ten ir ėjau – matematikos, anglų, rusų skolų likvidavimo – turbūt būčiau save keikusi visą ten praleistą laiką. Tokios kvailos dienos mokykloje turbūt dar neturėjau: ką paleidžia, ko ne, o kas ir patys išeina, visiškas absurdo malimas ir nieko neveikimas per pamokas, tuščia mokykla. Žymiai daugiau naudos būtų buvę iš miegojimo ar skaitymo. O rytoj dar ir apie lytinį švietimą (ir jokio šeimos planavimo, kaip ketvirtokėms) teks pasiklausyti miego kaina. Praeitais metais tas pats buvo apie sveiką mitybą, tai iš jos atsimenu vieną dalyką: buvo kalbėta apie svogūnus.

O dabar lekiu pas anglų mokytoją, ikiukas.

Nekenčiu kaktusų

// Rugsėjis 20 2009 // 9 komentarai » // blog

Kažkokia nesąmonė: su megztiniu per karšta, bet kai jį nusivelku, būna per šalta, tai taip ir žaidžiu – apsivelku, nusivelku, apsivelku ir taip jau gal kokį penktą kartą. O jeigu rimtai nerimčiau, tai kaip visada, nebeturėdama su kuo pasišnekėti, ateinu čia ir pati šnekuosi su savimi:

b: labuks, tai ką norėjai papasakoti?
a: aiii, atėjau šiaip šūdą pamalt
b: kokios šiandien rūšies?
a: dar nesugalvojau.. :(

ir taip toliau, ir taip sakant, visai nerimti ir ne intelektualūs mano pokalbiai su pačia savimi, visai nefainai. Keista, kad visi miega ir niekas man neatrašo (dėl pastarojo, tai nelabai ir keista), nes norėjau su Sima ir Linga pasidalinti savo sumanymu savaitgaliui, bet tai čia turbūt eilinis zapadlo dėsnis, kad jos miega, bet šiaip ar taip, aš jau viena leidžiuosi viliojama to sumanymo, nes po tokios gaidiškos savaitės, kuri tikrai tokia bus, būtų visai neprošal tuo sumanymu užsiimti. O gaidiška todėl, kad jos pradžia (a.k.a. pirmadienis) trys kart gaidiška, nu nebent jums šauniai ir patraukliai atrodo chemijos kontrolinis, matematikos bei lietuvių savarankiški, o toliau jau kitą dieną fizikos kontrolinis, dar kitą – biologijos, gerai, kad bent dm koncerto antra dalis greitai siunčiasi, tad galbūt per savaitę ir susirinksiu visas dalis, jei dėdė Valdas nebus toks piktas..dar skaitynėdama ir žiūrinėdama blogį radau labai fyską pranešimą, ypatingai yra faini 2, 3, 6, 8 numeriai. Iš tikrųjų, tai aš noriu miego, bet kažkodėl vis tiek iš principo čia sėdžiu ir rimtai malu šūną (tik vis dar nežinau, kokį), o gal sėdžiu todėl, kad labiau pavargčiau ir rytoj ilgiau miegočiau, taip atitolindama nd darymą, čia taip Eglė sugalvojo, kuri atėjo pas mane kažkiek po 23h su savo žiauriai gražiu rožiniu chalatėliu. Žinoma, ji tai ėjo tada, kai tamsu ir visi tipo miega, o aš ėjau su savo ryškiai raudonu chalatu ir susivėlusiais plaukais tikrinti pašto dėžutės (sutikau kaimyną su šunim), tam, kad rasčiau ne man skirtą laišką. Jei jau apie laiškus, tai man liko atrašyti tik į vieną ir tada jau galėsiu visus išsiųsti, taip sakant, kitą savaitę vėl neturėsiu iš ko valgyti, nes pinigų iš sąskaitos tikrai neleisiu, o tai jų gali prireikti savaitgaliui, o paskui galbūt ir creeper festui, į kurį visai noriu varyt, bet sori, negalėjau nepasakyti, kad ką tik užgrojusi strangelove skamba baisiai nerealiai nuostabiai, beveik taip, kaip visada, tik šitas live flac kokybės (ką jau ką, bet iš Pauliaus tikrai išmokau, kad “flac – gėris, mp3 – šūdas”) ir skamba dar gražiau, nes susipraskit, geros kokybės live yra netgi geriau už įrašą iš studijos (!!), nes viskas vyksta gyviau (kaip netikėta) ir gali girdėti žiūrojų klyksmus, skandavimus bei panašiai, panašiai, nors šiaip, dėl jų man darosi tik liūdniau, bet velnias, man reikia iš kažkur išrauti patefoną, kad pagaliau galėčiau pirmą kartą paklausyti “music for the masses” kabantį ant mano sienos ir pasimėgauti dangiškai švariu vinylų skambesiu..kadangi ką tik per (gerąjį) gaidį megapload pradėjo siųsti ir trečią koncerto dalį, neisiu miegoti dar kokį pusvalandį, tai tikrai, ir toliau čia kalbėsiu apie nieką ir mintyse nuoširdžiai spjausiu į tai, kad niekas galbūt to neskaitys, o jei ir skaitys, mintyse nusispjaus supratęs, kad sugaišo laiką tai skaitydamas, tad jeigu iki šitos vietos skaitai, gali sustoti, nes nieko įdomesnio už aukščiau esantį tekstą, nerasi. Prisiminus tuos skandavimus, tai man labai nesuvokiama, kodėl lietuviai visai netinkamoje vietoje pradeda skanduoti Lietuvos vardą ir kalbu ne apie skandavimus per rungtynes, kuriose net nežaidžia lietuviai, o apie tokius renginius, kaip pavyzdžiui, Panevėžio 506 – asis gimtadienis, kai scenoje dainuoja Keistuoliai arba dm koncertas 2001 metais..tai tipo žmonės pageria ir iš kažkur išlenda patriotizmas ir didžiavimasis tuo, kad esame lietuviais mes gimę? Ar tai galima būtų suprasti vos ne kaip haliucinacijas, kai stovi karo lauke prieš priešus ir bandai juos išgąsdinti mūsų didingu šalies vardu? Trumpai tariant, tai atrodo visai absurdiška. Ir dar turbūt reikėtų (o gal ir ne) pašnekėti apie tai, kodėl štai toks puikus įrašo pavadinimas..o jis puikutėlis todėl, kad aš iš tikrųjų nekenčiu kaktusų, tiksliau, nekenčiu tų, kurie stovi ant mano palangės, nes visada, kai tik valau palangę juos nuo ten nukėlusi, kad ir kaip stengčiausi, visada, visada prisivarau į ranką spyglių, kuriuos ištraukti yra tragiškai sunku, o gyventi su jais veik neįmanoma, nes baisiai skauda ir erzina, o erzina tiek, kad atrodo visus tuoj išmesi, arba išsikąsi tą rankos vietą, kur jis įstrigęs, tik štai tada prisimeni, kad tai tavo ranka ir nekandi. Ir štai jau šiunčia ketvirtą dalį, bet turbūt eisiu miegoti, o kompiuterį paliksiu gyvą, nes šiaip ar taip, mažai iš manęs čia naudos

Labanaktis

nors turbūt jūs jau kokį šeštą ar devintą sapną sapnuojat
aš pastaruoju metu sapnuoju visai įdomius
su z ir p
vyyy

Sulaužytas iš vidaus pyragėlis

// Liepa 14 2009 // 4 komentarai » // blog

Kaip gera kartais prisiminti

// Birželis 7 2009 // 2 komentarai » // blog

My mind’s in need so my body feeds and it keeps me alive

// Balandis 19 2009 // 5 komentarai » // blog

You’d be wasting your time Saying no, it’s a crime

// Balandis 14 2009 // Nėra komentarų » // blog

Been waiting for the night to fall I knew that it would save us all

// Balandis 11 2009 // 2 komentarai » // blog, sąrašai

You opened my eyes to the world.

// Kovas 15 2009 // 2 komentarai » // blog

Never let me down, thanks

// Kovas 9 2009 // 6 komentarai » // blog

88% svajonių.

// Vasaris 1 2009 // 3 komentarai » // blog

graudi meilės istorija*.

// Sausis 1 2009 // 2 komentarai » // blog

Žaižaruojanti eglutė skelbia: 19 days till Christmas.

// Gruodis 6 2008 // Nėra komentarų » // blog

Mama, nagi einu, einu.

// Lapkritis 25 2008 // 1 komentaras » // blog

Iš ausinių gyvenimo.

// Lapkritis 22 2008 // 1 komentaras » // blog

Vėpsot į teliką ir drebinat kinkas – žavingas vaizdelis.

// Lapkritis 16 2008 // Nėra komentarų » // blog

Kaip aš pasiilgau Muse arba tiesus spyris į vyro tarpkojį.

// Lapkritis 16 2008 // Nėra komentarų » // blog

„Baik tu, mano seselė galvos neturi“

// Lapkritis 11 2008 // Nėra komentarų » // blog

Didelis kiniškas kaktusas.

// Lapkritis 3 2008 // 7 komentarai » // blog