Inetos blog'as » koncertas

It was in my arms!

tukas — Thu, 04 Feb 2010 13:54:41 +0000

Po keturių šimtų keturiasdešimt vienos dienos (arba kitaip metų, dviejų mėnesių ir penkiolikos dienų; 63 savaičių, 10584 valandų) koncerto laukimo pagaliau jo sulaukiau! Die, net nežinau, kaip viską turėčiau apibūdinti, nes atrodo tai tiesiog neapibūdinama!!

Tą dieną, kai vyko koncertas jau nuo pat ryto vaikščiojau išsišiepusi iki ausų, ypač, kai pažiūrėdavau į laikrodį ir suprasdavau, kad liko penkios..keturios..trys valandos. Visi mane pamatę irgi pradėdavo šypsotis, ką jau kalbėti apie šypseną veide einant į pačią hartwall areną. Tiesa, kad nusigautume ten reikėjo važiuoti traukiniu, nors hartwall arena stovi net ne miesto pakrašty (šiaip jau, tai buvo vienintelis kartas, kai išlindau iš miesto centro). Traukinių stotis, vėliau krūva neklaidinančių tuneliukų ir štai prieš mano akis – arena. Matau, kaip plaukia žmonės, kaip kai kurie stovi ir vis dar bando nusipirkti, o gal ir parduoti, bilietus. Nuėję iki įėjimo atsisveikinom su Olga ir Charlotta, kurios mus atlydėjo, kad nepasiklystume, tada teta ir nufotografavo mane (nuotraukų dar neturiu). Gaila, kad nepasiėmiau fotoaparato, tiesiog nežinojau, kokia Suomijoje tvarka, kaip į visą tai ten žiūri, nes šiaip jau, fotografuoti lyg ir neleidžia, bet vėliau paaiškėjo, kad suomiai į tai žiūri labai pro pirštus ir buvo labai daug tiek filmuojančių, tiek fotografuojančių. Taigi, įėję į areną pasikabinom paltus (beje, ten juos kabina ir ant vienos pakabos, ne taip kaip siemens arenoje, bet vis tiek už kiekvieną moki po pustrečio euro), maloniai persimetėm keliais žodžiais su ten dirbančia mergina, kuri sakė, kad jos anglų kalbos žinios nekokios, tiesą sakant, ji dėl to buvo visiškai teisi, nors palinkėti gero vakaro jai tai nesutrukdė. Apėjom visą areną, apžiūrėjau, kokių suvenyrų jie turi ir iš karto nusprendžiau ko noriu: maikutės su violator rože, didelio didelio plakato kambariui, kuris dabar dar ieško savo vietos, tokio žiauriai mielo pakabuko raktams, nes kaip tik buvau visus kažkur praganiusi ir žinoma, to nuostabaus nemokamo maišelio, kurio net neketinu naudoti. Jeigu būčiau galėjusi, būčiau nusipirkusi ir dar daug daugiau visokios dm atributikos, bet pasibaigę keturiasdešimt penki eurai kišenėje viską pristabdė, nors dėl to labai ir nenusiminiau (tarp kitko, tai labai keista, kad neprekiavo jokiais cd, dvd ar vinylais, žodžius, įrašais). Po šito menko apsipirkimo nuėjom į Justo ir tėčio vietas, kurios kaip jau galbūt žinoma, buvo atskirai nuo manosios. Prasėdėjom ten, kol pradėjo rinktis žmonės ir nukėblinau į savo vieną, kuri, kaip paaiškėjo, buvo tik dvejomis vietomis arčiau scenos nei judviejų. Siūlė tėtis pasiūlyti žmonėms, skiriantiems mus tomis vietomis apsikeisti, bet tuomet pamaniau, kad dvi vietos arčiau scenos – vis šis tas, todėl ir pasilikau ten, kur ir turėjau būti. Kol DM šildė kažkokie Nitzer Ebb (o jie buvo netgi visai nieko) vis galvojau, kad jau tuoj, juk jau tikrai tuoj ir niekaip negalėjau tuo patikėti. Galiausiai, pradėjo ruošti sceną pagrindiniams vakaro veikėjams, tikrinti aparatūrą ir širdutė pradėjo sparčiau plakti kuomet ekrane užsidegė DM raidės. Gal po kokių dešimties minučių pasigirdo ausims pažįstami In Chains akordai ir trykšdama iš laimės pašokau iš savo vietos, deja, tai padarė labai nedaug žmonių (tik tada suvokiau, kad esu salėje pilnoje suomių) ir pamačiusi į sceną ateinantį, grakščiai nusilenkiantį patį Dave, pajutau, kad akis užpildė besikaupiančios ašaros, kurios labai greitai pradėjo riedėti ir skruostais. OMFG, juk ta tiktai jie, visiškai tikri Depeche Mode! Turbūt tik tada supratau, kad sulaukiau taip laukto dalyko, kad tai tiesa, kad svajonės ima ir išsipildo. Per In Chains neišdainavau daugiau kaip dviejų eilučių, nes ašaros vis dar riedėjo, o drebantys keliai neleido stovėti, todėl teko atsisėsti. Sėdėjau, grožėjausi, klausiau ir mėgavausi visiškoje euforijos būsenoje. Tada užgrojo Wrong (tėtis sakė, kad būtent per ją jį užliejo euforijos banga), bet akys vis dar buvo pilnos ašarų, o ir pajudėti kažkodėl nelabai galėjau. Bene taip, tik jau kartu dainuodama visus žodžius, praklausiau ir Hole To Feed, kurie anksčiau niekada neatrodė tokia graži, kokia pasirodo yra. Bet kuomet išgirdau pirmuosius Walking In My Shoes garsus automatiškai pašokau iš savo vietos, plojau, šaukiau, spiegiau, kaip kad net nemaniau mokanti ir dainavau kartu su jais, dainavau, kartu, SU JAIS! O koks tai nenusakomas jausmas, koks euforijos antplūdis! Per WIMS atsistojo ir daugiau žmonių, beje, mergina, stovėjusi už manęs, moka labai gražiai švilpti ir vos tik pradėdavau šaukti, ji visad prisijungdavo. O tas vaikinas, stovėjęs už manęs kai tik netingėdavo, visada prisijungdavo dainuodamas, nors šiaip, šėlstančių buvo ir gerokai daugiau, ne tiek, kiek norėčiau, bet čia jau nuo manęs nepriklausė, teta perspėjo apie šiokį tokį suomių šaltumą koncerto metu, su kurio ir pačiai teko susidurti Madonos koncerte. Taigi grįžtant prie pačio koncerto, po Wrong užgrojo It’s No Good ir tuomet atsiminiau visas tas kartu su Sima ir Linga akimirkas žiūrint tą klipą ir klausant tos dainos, atsiminiau, kaip sakiau, kad paprastai per koncertus tos dainos jie nedainuoja, bet štai aš stovėjau ten ir pati girdėjau, kaip dainavo, pati su jais dainavau “don’t say you want me, don’t say you need me, don’t say you love me, it’s understood”. Vėliau A Question Of Time ir Dave besisukantis su mikrofonu, o aš tiek laiko laukiau, kol galėsiu pamatyti būtent tą judesį! O dar tie plojimai dainos pabaigoje, kuomet su didžiausiu malonumu prie jų prisijungiau..ahh..vėliau sekė ir Precious, ir World In My Eyes, kurios norėjau ypatingai, nes tai viena mano mėgstamiausių dainų ir kurios nesitikėjau sulaukti, kai dar laukiau koncerto Vilniuje, nes šiaip jau, tą dainą jie atliko ir per TTA turą. Be jokios abejonės, Dave nepamiršo ir visų atitinkamų judesių per “Nothing more than you can touch now”. Dėl to buvau tik dar labiau laiminga. Dainavau, šokau, spiegiau..ak, kiek galima tą patį kartoti, jei bene į visas dainas reakcija buvo daugmaž panaši ir tuo pačiu visai skirtinga. Taip prabėgo ir Insight, kurią Martinas sudainavo labai puikiai, nors labiau mėgstu, kai ją aplieka Dave. Po jos sekė ir Home, kurios šiaip jau, nelabai mėgstu, bet žinoma, kai matai viską gyvai, tai sueina be jokių kliūčių, tad taip ir buvo. Galiausiai į sceną grįžo Dave, kurį pasitiko gausūs grupės mylėtojų šūksniai ir uždainavo jis bene vieną iš mano mėgstamiausių SOTU dainų Miles Away/The Truth Is. Tiesa, labai jaučiasi, kai atlieka naujas dainas ir kai senas – žiūrovų reakcija visiškai skirtinga. Vėliau eilė atėjo ir Policy Of Truth, kurią aš labai labai mėgstu. Dar vėliau ir In You Room, kuri susiklauso irgi laaabai gerai, o tada ir I Feel You, per kurią taaaip puikiai išsitaškiau, kad po jos nejaučiau ir rankų ir kojų. Per ją ir Dave labai gražiai išsitaškė, grynai taip, kaip aš ir tikėjausi. O tada, o tada Enjoy The Silence, per kurią suvokiau, kad koncertas eina į pabaigą, nors atrodė, kad praėjo dar tik dvidešimt minučių. Puoliau skambinti Eglei, kaip buvau žadėjusi, bet kažkodėl tai nesujungė, na ką gi, greit įsikišau telefoną į kišenę ir prisijungiau prie kitų dainuojančių ir plojančių. Net tas vaikinas buvęs prieš mane ir visą laiką sėdėjęs atsistojo ir pradėjo ploti! Čia tau buvo vau, kaip ir pati daina..ir suvokiau, kad eilutės “all I ever wanted, all I ever needed is here IN MY ARMS” atspindi tuometinę mano būseną. O tada Never Let Me Down Again ir ilgai lauktas, tiek laiko išsvajotas mosavimas! Eina sau, kaip įspūdingai atrodė visa salė! Net tas vaikinas prieš mane dairėsi visur ir žiūrėjo, kas čia vyksta (rimtai atrodė kažkoks išbridęs) ir stebėjosi, ir grožėjosi. Va tau, ble, žiūrėk, kaip reikia daryti! Kai po NLMDA visi išėjo nuo scenos, salėje pasigirdo tokia plojimų, švilpimų gausa, kad buvo gera klausyti. Galiausiai, visi pradėjo trypti, lyg reikalautų, kad DM grįžtų į sceną, o aš su malonumu prie jų prisijungiau. Pasirodęs Martinas uždainavo Dressed In Black, per kurią, nagi tas garbanotas vyrukas prie sintezatoriaus, truputį nebeišdainavo “aaa” ir kartu su Martinu pradėjo juoktis! Jiems patiems buvo smagu! O grįžęs Dave dar ir pajuokavo “i said to be careful with this! well, it does’t matter” ir dar kažką panašaus ir uždainavo Stripped, OMFG kaip per ją traukėm su vaikinu už manęs “let me see you stripped down to the bone…”. Tada atėjo eilė ir Behind The Wheel, per kurią prisiminiau dar kažkada bloge publikuotą klipą iš koncerto, kuris pačioje pradžioje mane ypatingai ir užvežė, tuomet sakiau “niekada nebuvau mačiusi kažko panašaus..per youtubę”, o dabar pamačiau net ir gyvai! Ir galiausiai, galiausiai paskutinioji Personal Jesus, per kurią didžioji salės dalis šėlo, o mano rankos nuo plojimo kaip reikalas drebėjo, nors ploti toliau tai tikrai netrukdė. Bet ta dainos pradžia tokia..ah, net nežinau kaip paaiškinti..baigėsi daina, Dave pasakė “see you next time”, visi nusilenkė ir išėjo, bet, kad koncertas baigėsi suvokiau tik tada, kai arenoje užsidegė šviesos ir visi žmonės pradėjo skirstytis, nepraėjus nė dešimčiai sekundžių pabiro ašaros, nenorėjau, kad tai baigtųsi, nenorėjau, kad tai išvis kada nors baigtųsi!
Prieš išeinant iš salės pastebėjom, kaip greitai pradeda išardyti sceną, net nevisi žmonės išėjo, o ten jau šmirinėjau apie dvidešimt-trisdešimt žmonių. Šiaip, nesitikėjau, kad koncertui pasibaigus bus taip liūdna, tikrai. Nesitikėjau, kad plaukdama su minia iki traukinio galvosiu tik apie tai, ko laukti dabar. Galvojau apie tai iki sekančios dienos, bet apie tai tebūnie kada vėliau..apie koncerto kokybę, Dave, Martino balsą, visas vizualizacijas ir pam param, aš net nekalbėsiu, nes tam užtenka vieno vienintelio žodžio – nerealu, na, gal dviejų – nerealiai nuostabu! Jūs turbūt net neįsivaizduojat, o gal ir įsivaizduojat, kokią laimingą mane padarė šis įvykis, kiek nuostabių prisiminimų iš jo parsinešiau, kiek naujų troškimų pamatyti tai dar, dar ir dar kartą, tik galbūt išgirsti nebe “good evening, Helsinki!”, o “good evening, VILNIUS!”. O po išgirstų “see you next time”, tai yra visiškai nesudėtinga.

Po

tukas — Tue, 02 Feb 2010 22:37:24 +0000

Tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti gyvenime. Ir to šiam vakarui pakaks.

Kaip mes pirkome bilietus

tukas — Sun, 20 Dec 2009 16:30:32 +0000

Žadėjau skirti Pauliui įrašą apie tai, kaip įsigyjau bilietus, tai ir skiriu, Pauliau

Iš tiesų, tai viskas nevyko taip jau greitai, kaip gali atrodyti. Geriausių bilietų į koncertą Helsinkyje jau nebuvo po 4 dienų nuo pardavimo pradžios, kai susisiekiau su teta, kuri ten ir gyvena, beje. Buvo likusios (o jos likusios ir dabar) vietos, pažymėtos kaip “riboto matomumo”, o ten, aš žinoma, visai nenorėjau. Taigi, teta prižadėjo kartas nuo karto aplankyti tą puslapį ir pažiūrėti, ar nebus atsiradusių kokių geresnių vietų. Taip viskas nutilo keliems mėnesiams, bet štai jau lygiai prieš savaitę, sekmadienį, sulaukiau skambučio su žinia, kad ”yra viena visai gera vieta” (apibrėžta), greitai paskambinau tėčiui, kad grįžtų namo, maždaug dešimt minučių skraidžiau po namus su atgijusia viltimi, o sulaukusi tėčio, paskambinau tetai. Pasišnekėję nusprendėm, kad jei jau šitaip, tai bent jau aš pamatysiu Depeche Mode – bilietą perkam. Bet tada iškilo problemų su atsiskaitymų, nes pasirodo, Suomijoje bankai kaip tik streikavo ir niekaip nepavyko atsiskaityti, nors bandė teta net septynis kartus. Jau galvojau viskas, bet nuėjo teta į stockmann’ą, kur yra kasa ir tą bilietą nupirko. Sužinojusi, kad štai Helsinkyje manęs laukia bilietas ir koncertas, be galo apsidžiaugiau. Juk pagaliau, pagaliau išsipildys tokia svajonė! Būtų lyg ir viskas, bet po kelių dienų nuėjau į tą patį bilietų pardavimo puslapį ir pamačiau, kad atsirado dar bilietų, tik šįkart daugiau ir vienu sektoriumi toliau, o kadangi tėtis irgi norėjo nueiti į koncertą, susisiekėm su teta ir taip ji nupirko dar du bilietus. Kodėl tėtis prašė dviejų, aš nežinau, nežinau ir kas toks eis su mumis, bet tai kol kas net nėra svarbu. Svarbu, kad mes išvis važiuojam! Turbūt keliaukančių į Helsinkį atsiras ir daugiau, nes tiek mama, tiek brolis, tiek sesuo ten seniai buvę, o kodėl gi ne, kai yra pas ką apsistoti. Nors norėčiau, ką nors ir pati pasiimti kartu iš draugų, smagiau būtų, tik nežinau ką, kad tėvai ir teta laisvai leistų ir pasitikėtų. Kodėl prašėm pirkti tetos? Nes žymiai lengviau ir paprasčiau jai nupirkti bilietą, kai ten gyvena, laisvai kalba suomiškai ir t.t., nei mums vargti su tarptautiniu bilietų pardavimu (nors kitu atveju ir būtume vargę)

O šiandien dar pasidžiaugsiu ir tuo, kad užsisakiau iš muzikos bombos Exciter’į vos už 18lt. Ak tos Kalėdinės akcijos!

tukas — Sun, 13 Dec 2009 23:46:35 +0000

Negaliu patikėti, kad aš važiuoju į koncertą, iki kurio liko tik 50 dienų. Negaliu patikėti, kad visgi viskas susitvarkė. Negaliu patikėti, kad išsipildys mano didžiausia svajonė. Tiesiog negaliu apsakyti, kokia laiminga esu!
Ahh, ir dar Helsinkis aplankytas vidury mokslo metų (mmmmmmm)

Praeitų metų šešėliai

tukas — Thu, 19 Nov 2009 21:31:26 +0000

Lygiai prieš metus jaučiausi pats laimingiausias žmogus pasaulyje, lygiai prieš metus tėtis pasikvietė mane į kambarį, sakė: “tik nešokinėk, nenumirk ir nesakyk mamai” ir įteikė du bilietus, kurie turėjo nuvesti prie svajonių išsipildymo. Taaaip, jau praėjo metai, o atrodo, kad viskas buvo taip neseniai
Atsimenu, kad tuomet aš visgi pradėjau šokinėti, džiaugtis.. atsimenu, kaip širdutė persipildė džiaugsmo. Atsimenu tas pirmąsias perklausytas dainas, peržiūrėtus klipus, įrašus iš koncerto – kai jie atrodė tokie šalti, kad dabar tai netgi juokinga, nes juk iš tiesų jie atrodo tokie malonūs ir tokie šilti. Atsimenu, kai pirmą kartą peržiūrėjau jų koncertą likau tokia pakilėta, o dabar tuos pačius įrašus esu mačiusi ne vieną, ne du ir tikrai ne tris kartus. Atsimenu, kaip būdama blogos nuotaikos atidarydavau stalčių, išsitraukdavau bilietus ir nuotaika iš karto pagerėdavo. Bet visgi, kaip apmaudu, kad taip ir neteko jų panaudoti, norėčiau juos dabar turėti, kad iš koncerto būtų likę bent kažkas apčiuopiamo, o dabar tėra išlikę prisiminimai ir mažutė mažutė viltis

Ir šiandien sužinojau, kad esu (arba kitaip, mane laiko) paviršutiniška, nes mėgstu Depeche Mode ir labai pergyvenau visą tą koncerto atšaukimą. Nu sori, bet aš šito nesuprantu. Galbūt gali pas paaiškinti?

Ineta – ateities barmenė (>:D)

tukas — Thu, 27 Aug 2009 22:37:24 +0000

Galvojau, kad štai ateisiu šiandien ir rašysiu įrašą pavadinimu “aš važiuoju į depeche mode koncertą!!”, nu bet nafik, parašyti negaliu, nes dar niekas neaišku. O reikaliukai tame, kad aš važiuočiau jei šaunuoliai puikuoliai suomiai nebūtų palikę tik nupiepusių kraštinių sėdimų vietų ir tai, vos per keturias pardavimų dienas. Taigi dabar teta su dėde kiekvieną dieną gaudys bilietus, kol pagaus, nes yra nemažai šansų, kad kas atsisakys ar parduos ir bla bla, jeigu ne, tai diena prieš koncertą stovėsiu prie įėjimo ir naiviai tikėsiuosi bilietą gauti, o kol kas, aš sėdėsiu kaip ant adatų ir lauksiu, valioooo, kokia palaima!! jo jo

O šiaip, tai žadėjau Simai ir čia papasakoti apie mūsų visų ateities svajonių versliuką – kavinukę. Tai va, ji būtų įsikūrusi kokiame nors rūsyje, nors Sima siūlo “pusrūsį”, kuriame mažiau problemų dėl vėdinimo būtų, bet grįžkime prie rūsio, kurio aš labiau norėčiau, o rūsys tai toks nelabai erdvus būtų, suprantat, tai kažkas mažo ir jaukaus saviems žmonėms (sori, man didelę įtaką daro x120, kuriuo likau sužavėta iki kaulų čiulpų) su gera muzika, skania arbata ir įmantriausiu baru, prie kurio šeimininkausiu aš (taip, aš būsiu barmenė, B-A-R-M-E-N-Ė) bei maža scena kampe, iš kurios sklis gyvos muzikos garsai, o po laiptais bus židinys (?) ir dar laiptai žybsės kaip kokiam forum cineme babilone! Kiekviena stalelių grupelė turėtų po savo tematiką ir pagal ją išpieštume grindis, sienas ir lubas..prineštume ten senų knygų (kaip kokiam coffee inn’e) ir kiti galėtų atnešti, o už atneštą knygą dedikuotume tam žmogui Lingos improvizuotą dainą ir visur vyrautų tokia maloni prieblanda, kad aš ir dabar galvodama apie tai viską puikiai jaučiu ir įsivaizduoju. Jeigu galėčiau, jaučiu, jau iš karto ir pradėčiau dirbti prie tokios vietos į pagalbą pasitelkdama teptuką, plaktuką, kantrybę, energiją ir žodžiu, viską, ko reikia..kaip man velniškai patinka svajoti apie tokius dalykus :>

Ir tarp kitko, anksčiau tiek atminties purtymo reikalavęs klausimas “ką beprotiškiausio esi padaręs gyvenime” dabar atrodo vieni juokai.

My darling evergreen

tukas — Wed, 19 Aug 2009 00:07:51 +0000

Atėjau aš pasvaigt, kaip senais gerais laikais, nes dm – wrong labai užvežė, o ir šiaip, niekas su manim nekalba. Taigi tataigi, visų pirma reikės kokią temą susigalvoti, ane? Nu tai ir galvoju: a) ** kaip aš nebeturiu pinigų; b) ** rytoj dar jų išleisiu; c) ** reikėtų nebeleisti..nee, šitos netinka, ok, iš naujo: a) aa, mamyte, tuoj į mokyklą; b) aa, tetuk, paruošk namą dažymui, o aš PAGALIAU jį nudažysiu (man patinka dažyti, kas į talką?); c) aa, plaukia mano koncertas (tiksliau, skęsta); d) aa, man patinka nuolaidos alui.. Ir RENKUOSI.. nesirenku nei vienos, xoxo. Žinot, tas xoxo, nors ir reiškia ten neprisimenu ką, primena kalėdų senelį, primena tą vakarą, kai seniai seniai sėdėjau jam (t.y. tetei) ant kelių ir deklamavau eilėraštuką, kurį deklamuodavau kiekvienais metais: “eglutė skarota, eglutė žalia, meškutė gauruota ją lanko šile, jos liekną kamieną stuksena geniai, naujų metų dieną ją puoš mokiniai”, geeeras, nesitikėjau, kad atsiminsiu, nes mano gelda atmintis yra tikra gelda, kaip koks baisus golfiux (fū). Tai va, ir kai tą vakarą padeklamavau anksčiau padeklamuotą eilėraštuką, gavau tokį žalią mikrofoną, o jis turėjo tris spalvotus mygtukus, kuriuos paspaudus užgrodavo muzika, nu ir pradėdavau ten aš dainuoti, gaila, kad neatsimenu ką, nes ir dabar padainuočiau. Tik, o bėda mažytė, kad ir to mikrofono nebeturiu, įdomu, kur jis pasidėjo ( :((( ) ir va dainų nepamenu, tai dvi mažos bėdos. Ir tipo visai nejuokinga, kad rugpjūčio mėnesį pradedu apie Kalėdas kalbėti, bet jei rimtai, tai visai jų laukiu, nu neskaitant to, kad nekenčiu sniego ir žiemos, jų tai visai laukiu. Dar visai laukiu kitos vasaros ir mokyklos baigimo, ai, o jūs žinojot, kad šito video pabaigoje pasako, kad depeche mode koncertas Lietuvoje yra laukiamas po 2-3 metų?! Tai reiškia, kad visai NEGREIT, jei nepastebėjot!! Tai reiškia, tada aš jau turėsiu pilną amžių (ta prasme, pilnametystę) ir dabar galėsiu dar labiau to laukti, nors ką čia, laukiau devynis mėnesius, tai palauksiu ir tris metus, kas gi čia tokio.. O, atsiminiau tai, kad mes su Paule 2011 metais varysim į krepšinio čempionato rungtynes, nu kurios čia Lietuvoje bus, ar ne taip? Mes tai jau prieš balažin kiek metų suplanavom, dar kažkokią grupę keliauninkų buvom surinkę, tik va nebe pamenu, kas jiems priklauso, tai galbūt reikės iš naujo ją rinktis, jei ir Paulė nepamena..o jūs esat kada verkę per krepšinio varžybas? Nes aš tai net ne kartą (geriau paklauskit, kada ir dėl ko aš neverkiau..), va atsimenu, kaip verkiau kai pralaimėjom ispanams, kai kažkada kažkam žalgiris pralaimėjo ir dar daug kartų buvo, kurių turbūt neprisimenu, ir dar pastebėjot, kaip atgimsta “meilė” tėvynei, kai tik prasideda kokie čempionatai? O tai sucks, nes tai tik iliuzija, bet aš einu pasiklausyti kalėdinių dainų, kurios labai veeeža beveik kaip wrong, nors kaip Tadas sako, galėjo vietoje wrong būti fail, žinoma, galėti tai galėjo, bet man geriau wrong

Ikiux, o tai nujaučiu, kad šiandien dar apsireikšiu

Nothing impossible

tukas — Fri, 12 Jun 2009 23:09:00 +0000

Tiesą sakant, vargu ar darbo savaitės pabaiga galėjo būti dar blogesnė. Neskaitant to, kad fizikė pasakė “išvesiu aš jums iš trijų pažymių, bet dalinsiu iš keturių”, o kūno kultūros mokytoja grasino dvejais dvejetais ir kai netyčia pataikiau jai į koją tinklinio kamuoliu pradėjo taip ant manęs rėkti (“tu gal nejauti ką darai? gal tvardykis? gal dar ir šautuvą čia atsineši, kad iššaudytum visus?”), kad nebežinojau kur dėtis ir, ko gero, susinervinusi leptelėjau tai, ko neturėjau ir dėl ko man dabar gali būti kiek gėda, bet juk aš tikrai, tikrai netyčia pataikiau ir dar atsiprašiau, o ji turbūt pamanė, kad aš čia jai jau antrą kartą pataikau ir, kad specialiai kerštauju. Iš kur man žinoti, bet buvo tai tikrai nemalonu, kai ji išpūtusi akis rėkė, nes paskui likusią pamoką aikčiojau, kai kamuolys prie jos prisiartindavo – kad tik manęs nebe apkaltintų. Tačiau, neskaitant šito, atsitiko dar šūdinesnis ir kraupesnis dalyka – galutinai ir visai oficialiai atšaukė depeche mode koncertą! Baisu suvokti, kad tie, daugiau nei pusę metų pragulėję stalčiuje bilietai, niekada nebus panaudoti pagal paskirtį; kad niekada neišgirsiu “good evening Vilnius”; kad niekada jų nesulauksiu tame sugriuvusiame stadione; kad niekada, niekada nesėdėsiu mašinoje, riedančioje link Vilniaus, link koncerto; kad niekada nestovėsiu toje beprotiškoje minioje. Šiandien aš jaučiuosi žlugusi, absoliučiai. Gal dėl to, o gal tiesiog seniai supratę, kaip tai man svarbu, patys tėvai pasiūlė važiuoti kur nors kitur. Pavyzdžiui, į Vokietiją, juk ji visai nėra taip jau ir toli. Sėsim mes į mamos numylėtą mašinytę ir nuvažiuosim, ir nėra jau taip svarbu, kad tai atsieis kur kas daugiau kaštų. Tik viena bėda, aš nežinau, ar dar likę bilietų, nes šiaip, tai su vokiečių man nei bum bum, bet kaip nors išsiaiškinsim, o gal yra norinčių ir galinčių padėti? Tad, kad ir kaip ten bebūtų, atsiranda vis naujų vilčių, kurios eilinį kartą bloškusios mane į purviną balą, vėl iš jos pakelia. Tik man jau nebe svarbu, bus dar vienas kartas ar ne, užtektinai kritau, kad skaudėtų kur kas mažiau

Gilūs atokvėpiai

tukas — Fri, 05 Jun 2009 16:09:00 +0000

Kaip stebėtinai seniai aš čia rašiau!! O ir tiek visko įvyko, kad aš nežinau, nuo ko pradėti pasakoti ir turbūt, visai netyčia, viską sutrumpinsiu bei nublukinsiu. Ir Edgarai, atsiprašau asmeniškai, kad paburbėjusi, jog dar tądien eisiu pasakoti, kaip gyvenu, to nepadariau.

1) gegužės 27 išgyvenau taip, kaip ir spėjau, o viską paaštrino pamestas dm ženkliukas, mano mėgstamiausias. Nors pati kalta, nešiojau prisisegusi ant kuprinės, bet juk koks malonumas savo mėgstamą daiktą numesti namuose ir leisti jam dulkėti? Ogi jokio jokio, tad štai ką man kainavo troškimas visada turėti jį šalia. Ir vietoje koncerto, 21h keliavau su Sima į filmą. Kai turėjau dėl nuovargio nebejausti kojų aš tiesiog sėdėjau ir spitrijau į ekraną, ot tai.

2) gegužės 28 dieną apturėjau bene vieną iš svarbiausių (bent jau iki šiol) savo gyvenime įvykių, tai gyniausi dailės baigiamąjį. Viskas būtų buvę tikrai puiku, jei būčiau gavusi 10, o bet taip neatsitiko ir gavau 9, dėl ko tragiškai isterikavau dvi dienas. Nors dabar esu visiškai su tuo susitaikiusi, širdyje šiokia tokia nuoskauda liko, nes patikėkit, nėra labai malonu, kai neįvertintos lieka visos tavo pastangos, kai tu įdedi į paprasto popieriau lapą tiek savęs, tiek laiko ir atėję šeši žmonės, nusprendžia, kad jis nėra vertas aukščiausio įvertinimo. Žinau žinau, 9 – labai gerai, bet esu apimta paaugliško perfekcionizmo ir spaudžiu iš savęs kuo daugiau, bent jau tose sferose, kurios man pačiai svarbios ir įdomios, tad tas gynimas gerokai nusmukdė mane savo pačios akyse. Po kurio laiko nusprendžiau, kad turiu dvi galimybes: arba kankinti save mintimis, kuriomis vienu ar kitu atžvilgiu nieko nepakeisiu, mesti dailę, mesti tai, kas spyrė užpakalin arba tobulėti dar tris metus ir septintoje klasėje pačiai spirti jiems į užpakalius ir įrodyti sau, kad sugebu. Ir spėkit, kurį pasirinksiu.

3) birželio 2 dieną rašiau bene didžiausią man žinomą gimnazijų išmyslą – vidinį egzaminą. Nors tiesą sakant, nežinau, kokia padėtis yra kitose gimnazijose neskaitant vienos, tad galit drąsiai su ja supažindinti. Žodžiu, pirmasis mano pasirinktas egzaminas buvo matematikos (o dar galėjau rinktis iš anglų). Tiesą sakant, labai gailėjausi, kad ėmiau matematiką, nes šiais metais akivaizdžiai supratau, kad tikslieji mokslai – tai visai ne man (tik gaila, kad nežinau, kas yra būtent man), tad ėmiau vieną blogybę iš dviejų (anglų gramatika nėra mano stiprioji vieta) ir ką gi. Iš vakaro peržiūrėjau viską, išsiaiškinau ko nesupratau su mama, sėdau, parašiau ir gavau 7. Žinau, kad tai nėra super-mega pasiekimas, bet tai kai aš visada iš kontrolinių gaunu 4-7, tai man visai, visai neblogai, nes rašėm tai iš šių metų ir dabar galiu visai drąsiai ir be užuolankų skelbti, kad atsižvelgiant į gimnazijos kriterijus, turiu stiprų septynetą, o apie praeitų metų apvalų dešimtuką galiu net nebe prisiminti, nes jis nedaug ir vertas: 10=7, kas galėjo pamanyti

4) ir galiausiai, birželio 4 išsilaikiau antrą ir paskutinį vidinį egzaminą – geografiją. Kadangi esu nepataisoma visko nukelinėtoja, geografija nebuvo išimtis ir ją mokiausi paskutinę dieną, kas visai nebuvo protinga. Visų pirma todėl, kad medžiagą mokymuisi rinkausi ~5h ir tiesiogiai mokytis pradėjau tik apie 6 valandą vakaro, o turėjau septynis A4 formato lapus ir, jei neklystu, 5 žemėlapius . Mokiausi, mokiausi tikrai sąžiningai, bet paskui nuo to sąžiningo mokymosi galvelė susisuko ir kartu su Egle vakare labai gerai pasilinksminom (deja, mano lovai teko paragauti Eglės kakavos), pasijuokėm ir padainavom, o kritau į miegus neišmokusi bene visų žemėlapių. Į egzaminą vos nepavėlavau ir buvau palaikyta kažkokia trečioke Aušra Leonavičiūte. Sėdau, parašiau kiek žinojau, o tada paesamesinau Simai ir Lingailei, šiek tiek nusirašiau nuo klasioko, sėdėjusio prieš mane, šiek tiek paklausinėjau trečiokę, sėdėjusią su manimi ir gavau..9! Ir man visiškai nusispjauti, kad ne viską pati padariau, nes reikia mokėti suktis iš padėties, jei jau nespėjau visko išmokti.

Štai kaip aš gyvenau pastarąsias dvi savaites. Žinau, kad nupasakojau per blankiai, per kasdieniškai, gana pilkai ir dėl to atsiprašau, bet tik stengiausi visa tai įamžinti. Gal net labiau sau, kad turėčiau kada paskaityti, ką pati vienu ar kitu momentu išgyvenau. O Jums, Jums pažadu, kad kitą kartą pasistengsiu kur kas labiau. :)

Laukiau šešis, tai palauksiu ir dar kelis

tukas — Sun, 24 May 2009 01:16:00 +0000

To, kas įvyko, nesapnavau net baisiausiuose savo košmaruose ir atrodo, praėjus tik keturioms dienoms, galiu apie tai kalbėti be ašarų akyse. Nuoširdžiai tikiuosi, kad nesate patyrę savo didžiausių svajonių sudužimo, bet jeigu, deja, esat, tai tuomet puikiai įsivaizduojat kaip jaučiuosi aš.

Galiu garantuoti, kad niekada nepamiršiu to vakaro, kai nubudau po popietinio miego ir perskaičiau tas dvi žinutes. Perskaičiau, o širdis į kulnus nusirito. “Atšaukė!”, – skambėjo tvinksinčioje galvoje. Oficialiai atšaukė Depeche Mode koncertą Vilniuje. Sėdėjau lovoje ir virškinau naujieną, o pirštai mechaniškai spandė telefono mygtukus – norėjau pati įsitikinti. O kažkodėl man to nepakako, nežinau kodėl, bet nulėkiau prie kompiuterio. Justas, pamatęs mano akyse ašaras, jokių pretenzijų dėl atimtojo nereiškė, o tėvai puolė klausinėti, kas vyksta. Pamačiau naujieną dar kartą, o ašaros vis riedėjo ir riedėjo, atrodė, lyg būtų sugedęs ašarų “čiaupas”. Tą akimirką taip norėjau, kad kas nors mane stipriai apkabintų, nagi taip stipriai, norėjau turėti žmogų, kurį apsikabinusi galėčiau verkti ir kūkčioti, kiek tik reikia. Bet Eglė neatrašė, Sima toli, Deivyda dar dar toliau, visi jie toli arba nepasiekiami! Todėl labai apsidžiaugiau Deivydos skambučiu, die, kaip tuo metu buvo gera ją išgirsti, o vėliau su alyvos šakele atėjo Eglė ir kartu išėjom pasivaikščioti. Mirk gyvenk reikėjo prasiblaškyti. Ir tiesą sakant, tai galiausiai visai pavyko, nors kai likau viena, buvo labai tragiškai liūdna. Tą vakarą namų darbų nebedariau, kaip ir nebe klausiau jų pačių, nes nuo verkimo galvą taip skaudėjo, kad jos ir palenkti negalėjau. Atsimenu, kaip užmigau su ašaromis akyse ir tą naktį sapnavau košmarą. Bėgant minutėms, valandoms ir dienos, verkiau vis mažiau, vis mažiau pergyvenau ir vis labiau pradėjau laukti rugsėjo.

Po tos dienos, to vakaro, tik dar kartą įsitikinau kokių puikių, rūpestingų draugų (ir net beveik nepažįstamų žmonių, kas mane visai nustebino) turiu, kaip jie padeda laikytis ant kojų ir visad paskolina petį, kad galėtum atsiremti. Žinot, galbūt kažkam nesuvokiama, kaip galima verkti dėl to, kad kažkokia grupė atšaukė savo koncertą, bet ką galit žinoti, kai JŪSŲ svajonė duš į šipulius. Nors žinoma, negalima sakyti, kad maniškė sudužo, nes koncertą atkėlė į rugsėjo mėnesį, bet aš tuos šešis mėnesius taip laukiau tosios 27 dienos, kad dabar kiekvienas pamatytas skaičius 27 su adatyte baksnoja į širdį ir tu tik dar kartą suvoki, kad ta diena bus visai tokia pati, kaip daugelis kitų, o ne tokia, kokios tu laukei ir tikėjaisi tik daugiau nei pusmetį. Tu neišgirsi Dave, neišgirsi Martino, nepajausi tos didelės masės jėgos, nepajausi žmonių būvimo šalia, nepajausi to džiaugsmo, nieko nepamatysi, neturėsi dėl ko nekantrauti, dėl ko jaudintis, šypsotis.. Dabar telieka tikėtis, kad Dave kuo skubiausiai pasitaisys, nes būtent dėl jo sveikatos man neramu labiausiai, o dėl koncerto atšaukimo aš visai nepykstu, nei ant gydytojų, nei ant pačio Dave (kas būtų absurdiška), nei ant grupės (kas irgi būtų absurdiška), o dabar jau ir visai susitaikiau, kad teks dar truputį palaukti. Jeigu laukiau šešis mėnesius, tai palauksiu ir dar kelis, nes aš tikiu, kad jie never let us down, tikiu, kad jie atvažiuos ir galiausiai, aš juos pamatysiu.

O tą 27 dieną norėčiau praleisti kaip nors ypatingai. Kaip nors, su kuo nors. Kur nors, kur būtų gera, ramu ir šilta. Kur nors klausant to, ką ir turėjai tą dieną išgirsti gyvai. Bet va imk ir svajok, nes niekas pas tave savaitės vidury nevažiuos.