Inetos blog'as » kelionės

Summer time

tukas — Fri, 04 Jun 2010 08:24:08 +0000

Ir birželio trečią aš nuoširdžiai pajutau atėjusią vasarą. Aš atsibundu ryte, niekur nereikia skubėti, kiek noriu stoviu po dušu (leidžiu vandenį veltui), apsirengiu mėgstamiausią maikę, mėgstamiausius languotus šortus, apsimaunu mylimiausius konversus ir einu iki mokyklos (šitą faktą ignoruokim). Eidama leipstu iš karščio, nes tokio karščio aš nemėgstu ir baisu pagalvoti, jeigu vėliau bus dar karščiau. Mokykloje prasitrinu nei daug nei mažai, dvidešimt minučių, padedu atrakinti vargšėm būsimom pirmokėm spintelę, susirenku iš klasiokų pinigus Trakiškiui ir išeinu. Ai jo, dar nueinu į biblioteką ir prisirenku knygų, kad galėčiau atidaryti vasaros skaitymo sezoną. Radau Bukowskio „skaitalą“. Ėmiau net nedvejodama. O lauke karšta kaip pragaro skylėj ir tas karštis toks vasariškas. Ir sėdėjimas prie kompiuterio toks vasariškas. Ir tas noras ką nors veikti toks vasariškas. Ir tie svečiai namuose tokie vasariški.
Tai ar visiems dabar aišku, kad pas mane tikrai VASARA?!

Ai jo, vakar dar peržiūrėjau visokius savo čekius, o jų, kaip žinia, pas mane labai daug. Norėjau atsirinkti kelionių bilietus ir juos suklijuoti pagal datas (taip, beje, ir padariau). Dar iš to smalsumo atrinkau galerijos xx ir lietuvos pašto čekius. Ir pasirodo..

galerijoje xx esu išleidusi vos 337,2 Lt. (Evė neklydo sakydama, kad jau visai gerą dviratį už tą kainą nusipiktų, nes juk dar nepamirškim tų čekių, kuriuos praganiau, šiaip palikau ar kas nors kitas pasiėmė)
lietuvos pašte esu išleidusi vos 236,93 Lt. (bet tai irgi nėra tikslu, nes neradau savo mylimiausių čekių, pasak kuriuos vienu kartu ten palikau ~30lt)
ir galiausiai..
kelionių bilietams esu išleidusi vos 533,58 LT. (vėlgi, ne visus juos turiu, ne visus radau)

Va taip va. Ir man visai nebaisu pagalvojus, kad tai nėra maži pinigai, nes nesigailiu nei vieno ten palikto lito. Pinigai yra tam, kad juos leistum.

My room – my kingdom

tukas — Mon, 15 Feb 2010 22:51:48 +0000

Pagarba lenkų fanams, nes jie moka šėlti taip, kaip reikia šėlti DM koncerte. Iš tiesų, paklausius jų koncertų įrašų pradedi galvoti, kad lenkai šaunuoliai. Niekada nemėgau lenkų dėl prastų Lenkijos kelių ir nemielos ausiai kalbos, bet štai kaip būna – savi tautos pliusai, savi minusai.
Bet ateina šiandien mama pas mane į kambarį 10h ryto ir pasako: “turbūt važiuojam į Šiaulius”, ateina po dešimt minučių ir sako: “važiuojam į Šiaulius”, štai kaip pas mus planuojamos kelionės, o aš kaip įmanydama greičiau puolu rašyti Deivydai ir klausti ar ji užsiėmus, bet štai ji užsiėmus ir aš netgi sugalvoju planus visai dienai: nueiti nusipirkti drobės tėčio portretui/gimtadienio dovanai, nusipiešti jį, išlyginti rūbus, toliau nieko neveikti. Bet štai Deivyda praneša, kad ji laisva ir aš bėgu praustis, nes visi manęs laukia, o jie laukti nemėgsta. Va taip va aš ruošiuosi kelionėms. Mašinoje – Exciter. Paleidžia mane prie Saulės Miesto ir einu laukti ateinančios Deivydos, susitinkam, apsikabinam, džiaugiamės! Nemanau, kad verta pasakoti kaip buvo smagu, nes tai jau savaime suprantama. Aplankėm tris kavines, išleidom litų, lietiniais pripildėm skrandį, arbata – šlapimo pūslę (rašau ir bijau, kad Birutė suvartys dėl bet kokių medicininių netikslumų, ne, šiaip šaunuolė Tu, kad taip domiesi) . Man pasakoti apie koncertą – tolygu aukščiausios klasės narkotikui. Paulius – mano asmeninis narkotikų tiekėjas, visada parūpina geriausios rūšies, dar neragautų. Gerai, kad šiandien pavyko ištrūkti iš namų, paįvairinti savaitgalį. Och tu K, kaip širdį veria klausant lenkų skanduočių, šūksnių. Bet prasitarė tėtis, kad buvo Muzikos Bomboj ir matė daug nuolaidų Depešams. Grįžom, radom ir nupirko jis man The Singles 81-85 – apsidžiaugiau baisiai. Važiuojant namo mašinoje – naujas CD, bet mamai labiau patiko Exciteris su Dream on. Ei, čia geras, ką tik radau muzikos bomboj dvi Depešų biografines knygas, anksčiau jų ten nebuvo..šiandien buvo mano ir Deivydos septintas susitikimas; mano ir Birutės – trečias. Gera diena, produktyvi.
Vėliau pridėsiu bonusą nr.1 ir bonusą nr.2, bet rytoj 10h ryte pas anglų mokytoją, aš nieko dar nepadariau, net nežinau, ką tiksliai padaryti turiu, o dabar tik 00,42. cha cha cha. Bet štai užgrojo tas kietas remiksas, per kurį grindyse tuoj išmušiu skylę, ir iškart atsipeikėjau.

Iki mano gimtadienio 47 dienos

tukas — Sun, 07 Feb 2010 00:18:25 +0000

Rašydama apie koncertą, minėjau, kad jau kitą dieną radau tai, ko laukti dabar.
Viskas prasidėjo nuo to, kad rytą, kai turėjome palikti Helsinkį, nei iš šio, nei iš to atsibudau su mintimi: “ei, juk Taline yra Depeche Mode baras!!”. Greitai išsibudinusi šokau iš lovos ir nubėgau prie kompiuterio ieškoti adreso, kitiems spėjusi tarstelėti tik “labas rytas”. Adresą radau, o ta proga dar ir į nuotraukas žvilgtelėjau – žandikaulis atvypo – ten juk dm fanų rojus! Nuo tos akimirkos turėjome naują kelionės kryptį – Nunne 4, Talinas, Depeche Mode baras. Su tėvais susitarti pavyko gana greitai, juk išties, puiki proga: į Taliną vis tiek plaukiam, baras senamiestyje, laiko turim, žemėlapį irgi.
Taline klaidžioti teko tik tada, kol radom vietą mašinai, mat netyčia įvažiavom į patį patį senamiestį. Kartu su Justu sėkmingai nuvedėm likusius prie, kaip pasirodo, tariamo tikslo. Tariamo, nes nieko ten nebuvo. Matėsi tik šviesesnė vieta ant sienos, kur kadaise buvo pagabinta baro iškaba, užrakintos duris ir nieko. Pamaniau, kad užsidarė, bet visa laimė, kad susivokėm ir užėjom į visai šalia buvusią parduotuvę ir paklausėm pardavėjos, kur dingo baras. O pasirodo, kad baras įsikėlė į kitas patalpas (šiaip jau, paskui radau, kad tai turėjo įvykti dar maždaug 2008-2009 metais, bet google maps informacijos turbūt atnaujinti nesugeba) ir jos yra visai netoli nuo mūsų būvimo vietos. Sužinoje, kur reikia eiti, aptikom siaurą sienamiesčio gatvelę, kur jau iš tolo švietė garsioji Violator rožė ir uždašas “DM baar”. Kaip aš apsidžiaugiau, kaip mikliai nuskubėjau prie tos vietos! Bet žiiinoma, negali viskas būtų taip gerai, kaip norėčiau, kad būtų – baras nedirbo..medinės durys užkabintos iš vidaus, o į skambutį niekas neatsako (vėliau bandžiau prisiskambinti ir telefonu, bet veltui). Šalia dirbusi mergina papasakojo, kad bare mažai lankytojų, todėl savininkas dienos metu barą atidaro retai (o tuomet net vidurdienio nebuvo) ir šiaip, ateina kada nori, jos žodžiais: “gali atsidaryti trečią, o gal ir vėliau, aš nežinau”. Niekas nesutiko laukti nei iki trijų, nei net iki pirmos ir teko pajudėti link mašinos, kad ir kaip buvo liūdna. Važiuodama aiškiausiai suvokiau, kad tą vietą aš privalau aplankyti! Tuomet ir šovė gan beprotiška mintis – atvažiuoti į barą per savo gimtadienį, tiksliau, jeigu važiuotume šeštadienį, tai jau būtų diena po gimtadienio, bet visgi. Juk tai nėra taip tragiškai toli ir savaitgalio tam visiškai užtenka, kovą oras netoks nepalankus kelionėms kaip sausį/vasarį, nėra taip tragiškai brangu, o ir iki gimtadienio pasitaupysiu, atiduosiu tam dalį per patį gimtadienį gautų pinigų. Tik reikia pasistengti ir nuteikti tėtį, kad tai nėra “kažkoks išsidirbinėjimas”, nors gal truputį ir yra, bet juk būtų taip smagu. Važiuotume mes keturiese: aš, tėtis, Justas, o ir Eglę pasiimtume, jei tik ji norėtų, ir praleistume laiką nuostabioje vietoje, pilnoje dm fanų. Ot gimtadienis būtų vietoje bet kokių susibūrimų su pseudo draugais ir išgerinėjimais, nors apie tokį net minčių neturėjau, juolab, kad tik septynioliktas laukia! Tik kai pamąstai, prieš tai reikėtų susisiekti su baro valdytoju ir susižinoti, ar tą dieną baras ketina dirbti, nes jei nuvažiuotume ir rastume barą užrarytų, būtų metų failas.

Turbūt gyvenimas be tokių svajonių ir siekių, man – ne gyvenimas.

It was in my arms!

tukas — Thu, 04 Feb 2010 13:54:41 +0000

Po keturių šimtų keturiasdešimt vienos dienos (arba kitaip metų, dviejų mėnesių ir penkiolikos dienų; 63 savaičių, 10584 valandų) koncerto laukimo pagaliau jo sulaukiau! Die, net nežinau, kaip viską turėčiau apibūdinti, nes atrodo tai tiesiog neapibūdinama!!

Tą dieną, kai vyko koncertas jau nuo pat ryto vaikščiojau išsišiepusi iki ausų, ypač, kai pažiūrėdavau į laikrodį ir suprasdavau, kad liko penkios..keturios..trys valandos. Visi mane pamatę irgi pradėdavo šypsotis, ką jau kalbėti apie šypseną veide einant į pačią hartwall areną. Tiesa, kad nusigautume ten reikėjo važiuoti traukiniu, nors hartwall arena stovi net ne miesto pakrašty (šiaip jau, tai buvo vienintelis kartas, kai išlindau iš miesto centro). Traukinių stotis, vėliau krūva neklaidinančių tuneliukų ir štai prieš mano akis – arena. Matau, kaip plaukia žmonės, kaip kai kurie stovi ir vis dar bando nusipirkti, o gal ir parduoti, bilietus. Nuėję iki įėjimo atsisveikinom su Olga ir Charlotta, kurios mus atlydėjo, kad nepasiklystume, tada teta ir nufotografavo mane (nuotraukų dar neturiu). Gaila, kad nepasiėmiau fotoaparato, tiesiog nežinojau, kokia Suomijoje tvarka, kaip į visą tai ten žiūri, nes šiaip jau, fotografuoti lyg ir neleidžia, bet vėliau paaiškėjo, kad suomiai į tai žiūri labai pro pirštus ir buvo labai daug tiek filmuojančių, tiek fotografuojančių. Taigi, įėję į areną pasikabinom paltus (beje, ten juos kabina ir ant vienos pakabos, ne taip kaip siemens arenoje, bet vis tiek už kiekvieną moki po pustrečio euro), maloniai persimetėm keliais žodžiais su ten dirbančia mergina, kuri sakė, kad jos anglų kalbos žinios nekokios, tiesą sakant, ji dėl to buvo visiškai teisi, nors palinkėti gero vakaro jai tai nesutrukdė. Apėjom visą areną, apžiūrėjau, kokių suvenyrų jie turi ir iš karto nusprendžiau ko noriu: maikutės su violator rože, didelio didelio plakato kambariui, kuris dabar dar ieško savo vietos, tokio žiauriai mielo pakabuko raktams, nes kaip tik buvau visus kažkur praganiusi ir žinoma, to nuostabaus nemokamo maišelio, kurio net neketinu naudoti. Jeigu būčiau galėjusi, būčiau nusipirkusi ir dar daug daugiau visokios dm atributikos, bet pasibaigę keturiasdešimt penki eurai kišenėje viską pristabdė, nors dėl to labai ir nenusiminiau (tarp kitko, tai labai keista, kad neprekiavo jokiais cd, dvd ar vinylais, žodžius, įrašais). Po šito menko apsipirkimo nuėjom į Justo ir tėčio vietas, kurios kaip jau galbūt žinoma, buvo atskirai nuo manosios. Prasėdėjom ten, kol pradėjo rinktis žmonės ir nukėblinau į savo vieną, kuri, kaip paaiškėjo, buvo tik dvejomis vietomis arčiau scenos nei judviejų. Siūlė tėtis pasiūlyti žmonėms, skiriantiems mus tomis vietomis apsikeisti, bet tuomet pamaniau, kad dvi vietos arčiau scenos – vis šis tas, todėl ir pasilikau ten, kur ir turėjau būti. Kol DM šildė kažkokie Nitzer Ebb (o jie buvo netgi visai nieko) vis galvojau, kad jau tuoj, juk jau tikrai tuoj ir niekaip negalėjau tuo patikėti. Galiausiai, pradėjo ruošti sceną pagrindiniams vakaro veikėjams, tikrinti aparatūrą ir širdutė pradėjo sparčiau plakti kuomet ekrane užsidegė DM raidės. Gal po kokių dešimties minučių pasigirdo ausims pažįstami In Chains akordai ir trykšdama iš laimės pašokau iš savo vietos, deja, tai padarė labai nedaug žmonių (tik tada suvokiau, kad esu salėje pilnoje suomių) ir pamačiusi į sceną ateinantį, grakščiai nusilenkiantį patį Dave, pajutau, kad akis užpildė besikaupiančios ašaros, kurios labai greitai pradėjo riedėti ir skruostais. OMFG, juk ta tiktai jie, visiškai tikri Depeche Mode! Turbūt tik tada supratau, kad sulaukiau taip laukto dalyko, kad tai tiesa, kad svajonės ima ir išsipildo. Per In Chains neišdainavau daugiau kaip dviejų eilučių, nes ašaros vis dar riedėjo, o drebantys keliai neleido stovėti, todėl teko atsisėsti. Sėdėjau, grožėjausi, klausiau ir mėgavausi visiškoje euforijos būsenoje. Tada užgrojo Wrong (tėtis sakė, kad būtent per ją jį užliejo euforijos banga), bet akys vis dar buvo pilnos ašarų, o ir pajudėti kažkodėl nelabai galėjau. Bene taip, tik jau kartu dainuodama visus žodžius, praklausiau ir Hole To Feed, kurie anksčiau niekada neatrodė tokia graži, kokia pasirodo yra. Bet kuomet išgirdau pirmuosius Walking In My Shoes garsus automatiškai pašokau iš savo vietos, plojau, šaukiau, spiegiau, kaip kad net nemaniau mokanti ir dainavau kartu su jais, dainavau, kartu, SU JAIS! O koks tai nenusakomas jausmas, koks euforijos antplūdis! Per WIMS atsistojo ir daugiau žmonių, beje, mergina, stovėjusi už manęs, moka labai gražiai švilpti ir vos tik pradėdavau šaukti, ji visad prisijungdavo. O tas vaikinas, stovėjęs už manęs kai tik netingėdavo, visada prisijungdavo dainuodamas, nors šiaip, šėlstančių buvo ir gerokai daugiau, ne tiek, kiek norėčiau, bet čia jau nuo manęs nepriklausė, teta perspėjo apie šiokį tokį suomių šaltumą koncerto metu, su kurio ir pačiai teko susidurti Madonos koncerte. Taigi grįžtant prie pačio koncerto, po Wrong užgrojo It’s No Good ir tuomet atsiminiau visas tas kartu su Sima ir Linga akimirkas žiūrint tą klipą ir klausant tos dainos, atsiminiau, kaip sakiau, kad paprastai per koncertus tos dainos jie nedainuoja, bet štai aš stovėjau ten ir pati girdėjau, kaip dainavo, pati su jais dainavau “don’t say you want me, don’t say you need me, don’t say you love me, it’s understood”. Vėliau A Question Of Time ir Dave besisukantis su mikrofonu, o aš tiek laiko laukiau, kol galėsiu pamatyti būtent tą judesį! O dar tie plojimai dainos pabaigoje, kuomet su didžiausiu malonumu prie jų prisijungiau..ahh..vėliau sekė ir Precious, ir World In My Eyes, kurios norėjau ypatingai, nes tai viena mano mėgstamiausių dainų ir kurios nesitikėjau sulaukti, kai dar laukiau koncerto Vilniuje, nes šiaip jau, tą dainą jie atliko ir per TTA turą. Be jokios abejonės, Dave nepamiršo ir visų atitinkamų judesių per “Nothing more than you can touch now”. Dėl to buvau tik dar labiau laiminga. Dainavau, šokau, spiegiau..ak, kiek galima tą patį kartoti, jei bene į visas dainas reakcija buvo daugmaž panaši ir tuo pačiu visai skirtinga. Taip prabėgo ir Insight, kurią Martinas sudainavo labai puikiai, nors labiau mėgstu, kai ją aplieka Dave. Po jos sekė ir Home, kurios šiaip jau, nelabai mėgstu, bet žinoma, kai matai viską gyvai, tai sueina be jokių kliūčių, tad taip ir buvo. Galiausiai į sceną grįžo Dave, kurį pasitiko gausūs grupės mylėtojų šūksniai ir uždainavo jis bene vieną iš mano mėgstamiausių SOTU dainų Miles Away/The Truth Is. Tiesa, labai jaučiasi, kai atlieka naujas dainas ir kai senas – žiūrovų reakcija visiškai skirtinga. Vėliau eilė atėjo ir Policy Of Truth, kurią aš labai labai mėgstu. Dar vėliau ir In You Room, kuri susiklauso irgi laaabai gerai, o tada ir I Feel You, per kurią taaaip puikiai išsitaškiau, kad po jos nejaučiau ir rankų ir kojų. Per ją ir Dave labai gražiai išsitaškė, grynai taip, kaip aš ir tikėjausi. O tada, o tada Enjoy The Silence, per kurią suvokiau, kad koncertas eina į pabaigą, nors atrodė, kad praėjo dar tik dvidešimt minučių. Puoliau skambinti Eglei, kaip buvau žadėjusi, bet kažkodėl tai nesujungė, na ką gi, greit įsikišau telefoną į kišenę ir prisijungiau prie kitų dainuojančių ir plojančių. Net tas vaikinas buvęs prieš mane ir visą laiką sėdėjęs atsistojo ir pradėjo ploti! Čia tau buvo vau, kaip ir pati daina..ir suvokiau, kad eilutės “all I ever wanted, all I ever needed is here IN MY ARMS” atspindi tuometinę mano būseną. O tada Never Let Me Down Again ir ilgai lauktas, tiek laiko išsvajotas mosavimas! Eina sau, kaip įspūdingai atrodė visa salė! Net tas vaikinas prieš mane dairėsi visur ir žiūrėjo, kas čia vyksta (rimtai atrodė kažkoks išbridęs) ir stebėjosi, ir grožėjosi. Va tau, ble, žiūrėk, kaip reikia daryti! Kai po NLMDA visi išėjo nuo scenos, salėje pasigirdo tokia plojimų, švilpimų gausa, kad buvo gera klausyti. Galiausiai, visi pradėjo trypti, lyg reikalautų, kad DM grįžtų į sceną, o aš su malonumu prie jų prisijungiau. Pasirodęs Martinas uždainavo Dressed In Black, per kurią, nagi tas garbanotas vyrukas prie sintezatoriaus, truputį nebeišdainavo “aaa” ir kartu su Martinu pradėjo juoktis! Jiems patiems buvo smagu! O grįžęs Dave dar ir pajuokavo “i said to be careful with this! well, it does’t matter” ir dar kažką panašaus ir uždainavo Stripped, OMFG kaip per ją traukėm su vaikinu už manęs “let me see you stripped down to the bone…”. Tada atėjo eilė ir Behind The Wheel, per kurią prisiminiau dar kažkada bloge publikuotą klipą iš koncerto, kuris pačioje pradžioje mane ypatingai ir užvežė, tuomet sakiau “niekada nebuvau mačiusi kažko panašaus..per youtubę”, o dabar pamačiau net ir gyvai! Ir galiausiai, galiausiai paskutinioji Personal Jesus, per kurią didžioji salės dalis šėlo, o mano rankos nuo plojimo kaip reikalas drebėjo, nors ploti toliau tai tikrai netrukdė. Bet ta dainos pradžia tokia..ah, net nežinau kaip paaiškinti..baigėsi daina, Dave pasakė “see you next time”, visi nusilenkė ir išėjo, bet, kad koncertas baigėsi suvokiau tik tada, kai arenoje užsidegė šviesos ir visi žmonės pradėjo skirstytis, nepraėjus nė dešimčiai sekundžių pabiro ašaros, nenorėjau, kad tai baigtųsi, nenorėjau, kad tai išvis kada nors baigtųsi!
Prieš išeinant iš salės pastebėjom, kaip greitai pradeda išardyti sceną, net nevisi žmonės išėjo, o ten jau šmirinėjau apie dvidešimt-trisdešimt žmonių. Šiaip, nesitikėjau, kad koncertui pasibaigus bus taip liūdna, tikrai. Nesitikėjau, kad plaukdama su minia iki traukinio galvosiu tik apie tai, ko laukti dabar. Galvojau apie tai iki sekančios dienos, bet apie tai tebūnie kada vėliau..apie koncerto kokybę, Dave, Martino balsą, visas vizualizacijas ir pam param, aš net nekalbėsiu, nes tam užtenka vieno vienintelio žodžio – nerealu, na, gal dviejų – nerealiai nuostabu! Jūs turbūt net neįsivaizduojat, o gal ir įsivaizduojat, kokią laimingą mane padarė šis įvykis, kiek nuostabių prisiminimų iš jo parsinešiau, kiek naujų troškimų pamatyti tai dar, dar ir dar kartą, tik galbūt išgirsti nebe “good evening, Helsinki!”, o “good evening, VILNIUS!”. O po išgirstų “see you next time”, tai yra visiškai nesudėtinga.

Kelionių dienoraštis numeris du

tukas — Tue, 02 Feb 2010 12:49:01 +0000

Nereikia man jokių kelionių į šiltuosius kraštus, nereikia man jokių kelionių su klase – vasarą važiuosim su Egle į Helsinkį. Kokio nors stebuklo pagalba galėtume ten rasti darbą, nors įdomu, kur mus priimtų nevietines ir visai nekalbančias suomiškai..šiaip ar taip, tikrai nuvažiuosim ir vos grįžus pradėsim taupyti pinigus, nes čia tiek daug visokių fainų fainų parduotuvių. Tokių, į kurias nueini ir matai ne vieną drabužį, kurį su malonumu nešiotum, kai tuo tarpu Lietuvoje dar tenka ir to vieno neblogai paieškoti. Aišku, Helsinkyje truputį kainos skiriasi, nei pas mus, bet tai čia tik menka kliūtis..nors vakar, pavyzdžiui, nusipirkau žiauriai gražią tašytę per petį, dėl ko buvau kaip reikalas patenkinta : )

Ir dabar keli pastebėjimai iš Helsinkio:
a) padavėjai/pardavėjai čia vis dar labai malonūs, kokius juos ir pamenu. Kiekvieną kartą tau nusišypsos, padės, palinkės geros dienos ir vos išgirdę, kad tu sakai jiems “hello” prakalbs gražia, tvarkinga ir aiškia anglų kalba;
b) kad gatvėje nebūtų slidu, jie barsto ne druską ar smėlį, o akmenukus;
c) nukastą sniegą sukrauna į mašinas ir išveža, tiesa, neįsivaizduoju kur. Vakar viena iš tokių mašinų manęs vos nesutraiškė;
d) ant stogų užlipa tokie vyrukai su ilgais kastuvais, o tada jau irgi nukasa sniegą, tam, kad kam einant ant galvos neužgriūtų (beje, prie namų net ir teritorijos aptvertos dėl tos pačios priežasties);
e) čia velniškai brangus alkoholis;
f) dideliame knygyne prie pat namų, kur yra daug knygų anglų kalba, neradau taip ieškotos knygos apie dm;
g) ir daugiau neprisimenu, ką norėjau parašyti, bet tikrai kažką dar norėjau, tad tebunie to be continued..

tukas — Sun, 13 Dec 2009 23:46:35 +0000

Negaliu patikėti, kad aš važiuoju į koncertą, iki kurio liko tik 50 dienų. Negaliu patikėti, kad visgi viskas susitvarkė. Negaliu patikėti, kad išsipildys mano didžiausia svajonė. Tiesiog negaliu apsakyti, kokia laiminga esu!
Ahh, ir dar Helsinkis aplankytas vidury mokslo metų (mmmmmmm)

Kažkas ką tik įmušė įvartį (arba Justas žiūri futbolą)

tukas — Sun, 25 Oct 2009 18:14:59 +0000

Pasistojo štai toks klausimas: į Kretingą važiuoti autobusu ar traukiniu?

autobuso privalumai:
a) kartą jau tai dariau, todėl tiksliai žinočiau kur išlipti (matę Kretingos autobusų stotį supras, kame čia privalumas)
b) įsėdu sau ramiai ir važiuoju iki pačios Kretingos
c) kelionės metu laiko užtektų ir Kuprelio perskaitymui

traukinio privalumai:
a) įdomiau
b) pigiau (maždaug per pusę)
c) greičiau (visa valanda)

autobuso minusai:
a) velniškai brangu (!!)
b) važiuoti tektų 5h, kas turėtų atsibosti

traukinio minusai:
a) persėdimas Šiauliuose
b) važiuoti vienai nėra taip smagu, kaip dviese (taip, Ineta?)

Aš už traukinį, tik bijau truputį pravažiuoti Kretingą, nors man rodos, tuose naujuose traukiniuose pasako stoteles, todėl nereikėtų nerimauti. Tik reikia jokiu būdu nepamiršti ausinių ir Kuprelio, kurį reikia perskaityti. Be šito, reikia padaryti dar krūvas darbų, o iki šios akimirkos pakeičiau tik forumo stilių (tiesa, dabar jis man atrodo ytin žavingai), todėl vos tik baigiu rašyti, lekiu tvarkyti kambario, kuris vargšas netvarkytas jau turbūt mėnesį (!!) ir kuris skęsta dulkėse (per tiek laiko, kiek jame gyvenu, turbūt dar taip niekada neskendo), tad štai jums ir atostogos, nes savo gyvenamosis vietos tvarkymas yra tik viena iš gausybės kitų dalykų. O iš tikrųjų, įtariu, kad esu čia tik dėl to, kad labai tingiu eiti tvarkytis, tad trumpai papasakosiu jums, kokį fyską daiktą neseniai nupirko tėtis. O tas fysktas daiktas yra termosas, toks labai labai gražiai mėlynas termosas. O fyskas todėl, kad štai pasidarai arbatos ir turi visam vakarui prie kompiuterio ar knygos. O kas fyskiausia, kad ta arbata neataušta, kad kaip paprastai (logiška, taip?), todėl visada šalia turiu karštos arbatos, juk tai pasaka, kurią galima naudoti net nebūtinai išėjus iš namų! Šiandien geriu jau kokį trečią (:D). Ai, ir antradienį einu į Keliautojo Laiku Žmona, tad gal kas netyčia nori prisijungti prie manęs ir Simos?

v i s k a s
tikrai reikai eiti
t v a r k y t i s

ikiukas
ir gerų jums poilsio (o gal ir ne) akimirkų

beje, į lms nenuvažiavau (taip labai gaidiškai gavosi)

Kelnės pilnos džiaugsmo ir gerų prisiminimų (a.k.a. nuo šypsenų man skauda žandikaulį)

tukas — Sun, 11 Oct 2009 14:24:25 +0000

Sekmadienio popietę, jaukiai bei šiltai susisupusi į antklodę ir priešais pasistačiusi puodelį vakar gautos arbatos, vietoje to, kad mokyčiausi sinusų teoremos įrodymus ar rusų žodžius, esu nusiteikusi papasakoti apie vieną nuostabiausių gyvenimo dienų, kurią praleidau Šiauliuose pas Deivydą. Bet kaip nusistovėję mano įpročiai skelbia – apie viską pradėkime nuo pradžių

Jeigu ne tas žinojimas ir nusiteikimas, kad laukia puiki diena, kėlimasis iš lovos šeštadienį, septintą ryto, būtų buvęs tikra kančia, bet nebuvo. Ir aš netgi viską spėjau (ok ok, beveik), ir netgi nevėlavau!! Tik štai Evė vėlavo, ir netgi nespėjo į savo autobusą, bet nejau galiu dėl to pykti – man liko visas shogetteno šokoladas su riešutais, kurį būčiau atidavusi jai už pralaimėtas lažybas. 8,20 pajudėjo autobusas skraidinantis mane į Šiaulius; jame buvo tragiškai karšta, bet kad jau tingėjau nusirengti megztinį, teko kažkuo užmušinėti mintis (tam labai padėjo dm). Vos tik gražusis autobusas su žaliomis taškuotomis sėdynėmis ir užuolaidėlėmis įsuko į autobusų stotį, iš karto pamačiau Deivydą ir taaaip gera širdutėj pasidarė!! Išlipau ir taip stipriai ją apsikabinau, ir o varge, kaip buvau jos pasiilgusi!! Paskui ėjom pasivaikščioti, Dei nusivedė mane į senąsias (?) kapines, kur rado savo rudąsias pirštines (:D), prie ežero, kur yra “tūkstantmečio suoliukų” (pff), prie kranto, kur yra vamzdis (?) ir nuo kurio nukritus šleptelėtum tiesiai į vandenį. Vėliau papusryčiavom Presto, aš papasakojau apie tai, apie ką pasakoti velniškai nemėgstu, šiaip, mes daug kalbėjom ir gėrėm daug skanios arbatos ir valgėm daug skanių blynelių, ir gavom daaaug gražių čekių (t.y. vieną), ir sugalvojom, kad reikia eiti į Našlaitę..ai, dar prieš tai apsikeitėm dovanomis: aš gavau velniškai skanios arbatos, velniškai šypsotis verčiantį laišką (kurio niekada niekas kitas neperskaitys!!) ir du velniškai gerus apocalyticos cd (pavadinimus įrašyti vėliau), o Deivydai labai patiko mano daryti Gahano auskarai ir geltonasis karvytės skirtukas iš Kroatijos, dėl ko aš rimtai džiaugiuosi. Taigi po to Presto ėjom pas D. į namus ir žinot ką, ji turi daug gerų knygų, aukštas lubas, fainą, pavydą sukeliantį, balkoną bei gąsdinantį šaldytuvą (:D); sėdėjom mes virtuvėje prie atviro lango ir gėrėm jos iš Vokietijos gautą mėtų arbatą gražiuose puodeliuose. Sutikusios Tomą patraukėm į akropoly, kur susitikom su Birute (tai buvo mano genialus sumanymas) ir tiesiu žingsniu patraukėm į forum cinemą, kur tikrai nedėjom į kelnes (nu aš su Tomu tai neturėjom dėl ko, 16 – iai valdo :D), kad Deivydos ir Birutės neįleis į kino salę, bet kadangi mes su Tomu sukūrėm tokią iliuziją, jog jos vyresnės, jokių dokumentų neprašė ir mes tikrai nuėjom į Našlaitę. Taip aš pirmą kartą aplankiau siaubo filmą kino teatre ir tai net nebuvo labai baisu (užsidengti akis prireikė vos kelis kartus), mes radom vietų ir iš ko pasijuokti būtų galima, bet štai pabaiga buvo visiškai netikėta (neskaitant to, kad motina su vaikais liks gyva – juk tai savaime aišku!). Jeigu tokie būna siaubo filmai, tai kurių galų aš jų taip bijau?! Dabar netgi kyla dar didesnis noras pažiūrėti egzorcistą, nors ir žinau, kad seni siaubo filmai yra kur kas baisesni. Žodžiu, išalkę (kas taip, o kas ir ne) patraukėm į šokoladinę, kuri yra truputį truputį panaši į galeriją xx (nors jos niekas nepralenks) ir kur prie vieno staliuko reikėtų užrašo “skirta pokalbiams be tabu”, nes iš tiesų, prie jo buvo prabilta įvairiausiomis temomis (ir mano mėgstamiausiomis), temomis, prie kurių kai kurie nepratę (:D). Bet štai nėra įspūdingesnio vaizdo, kai žmogus užsisako ekspreso, net nežinodamas, kas tai yra, paskui labai juokingai susiraukęs geria ir galiausiai tipo mandagiai siūlo paragauti ir kitiems. Turbūt sėdėti toje šokoladinėje – tai viena geriausių dienos dalių (kaip ir visos kitos), nes buvo rimtai, rimtai velniškai smagu (kaip ir visą dieną), tik gaila, kad neilgai teko ten pabūti: manęs laukė fucking autobusas, grąžinsiantis mane namoooo. Bet prieš tai, viską vainikavo nusipirktas SOFAD albumas ir šeši (plius kažkiek) megatron hugų, po kurių pasidarė dar labiau gaila dėl to, kad reikia išvažiuoti..Bet tačiau, jei reikia, tai reikia ir įsitaisiusi autobuso antrame aukšte (vėliau net ir priekyje įsitaisiau) visiems dar daug daug mojavau, kad net rankos pavargo..taip aš atsisveikinau su visais, su Šiauliais ir taip grįžau namo, į miegantį Panevėžį.
O grįžus namo prireikė laiko, kol apsipratau, nes buvau taip pripratusi prie visų veidų bei balsų, kad buvo išties keista. Pasidariau arbatos, įsijungiau apocalypticą, pažiūrėjau blood ties (tas vampyras rimtai patrauklumo įsikūnijimas) ir pašnekėjusi su Deivyda telefonu, saldžiai saldžiai užmigau, vis dar galvodama apie praeitą dieną, kuri deja baigėsi ir dėl ko buvo visai liūdna. Tad dabar galime laukti sekančio mūsų susitikimo, kuris turėtų įvykti ne taip ir negreit.

Deivyda, tu net neįsivaizduoji, kaip tavęs JAU pasiilgau ir kaip laukiu tavęs svečiuose!!
Birute, buvo tikrai įdomu tave sutikti, pabendrauti gyvai – nuomonė, bent jau iš dalies, tikrai pasikeitė į gerąją pusę.
Ir Tomai, net jeigu neskaitai, kažkokiu būdu žinokis, kad džiaugiuosi jog buvai su mumis ir neką mažiau džiaugiuosi susipažinusi.

Žmonės, dar kartą sakau diiidelį ačiū už vakar dieną
I’LL BE BACK!!

>:D

(patyrimai iš kitos pusės čia)

10 – …

tukas — Tue, 06 Oct 2009 20:38:57 +0000

10 – 10 kelionė pas Deivydą (garantuota) DONE!
10 – 24/25 kelionė į lms rudens forumą (vis dar planuojama)
10 – 26 kelionė pas Paulę į Kretingą (velniškai laukiama) DONE!

Ką dar sugalvosim? (sun)

Ne apie md

tukas — Mon, 05 Oct 2009 22:13:00 +0000

Ir praleistų renginių/įvykių fail’ų FAIL’u skelbiamas – pirmasis (ir vienintelis toks) VIBE.lt gimtadienis..Taip taip, iki jo nusigauti nesugebėjau. Bet būtų juokinga, jeigu negraudu, kad nevažiuosiu ir į creeper festą, dėl kurio, pagrinde nepasirodžiau ir vibėje (atmeskime tai, kad dėl šiokių tokių priežasčių užsispyriau viena nevažiuoti). O aš taaaaip labai ten norėjau, taaaaip norėjau sutikti visus tuos žmones, kurie visai netiesiogiai tapo man beveik pažįstami (kas beveik, o kas ir ne)!! Aš netgi buvau sugalvojusi krūtą dovaną, tik vargu ar būčiau sugebėjusi ją padaryti, nes įgūdžiai atbukę, bet bent jau buvau sugalvojusi..varge, aš netgi sapnavau jį! (:D) Žodžiu, dabar galiu tik gailėtis ir seilėtis bei kankinti save (kaip sako Linga), žiūrėdama į gimtadienio nuotraukas..
Tačiau kaip ten yra sakoma? Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą? Tai va, dėl creeperio aš visai, visai nepergyvenu, nes važiuosiu pas Deivydą į svečius, taip sakant, į Šiaulius. Ir kaip velniškai, kaip neapsakomai aš jos pasiilgau, kaip to laukiu ir kaip pagaliau džiaugiuosi, kad kažkur vėl išvažiuosiu..ahh, tai jau dabar gniaužia kvapą (koks skirtumas, kad ten važiuosiu ne pirmą kartą). Dar pagalvojus, su kuo ten susitiksiu, susipažinsiu ir ką nuvešiu, darosi taip smagu, kad po kambarį norisi lakstyti darant sukinukus pagal a pain that i’m used to tol, kol apsisuks galva

Ir gaila, kad tiek laiko nerašiau
Ir džiaugiuosi, kad pagaliau parašiau
Ir užtat turiu naują, puikią skrybėlę
Ir šiandien išsiunčiau penkis laiškus, keturis atvirukus

Labanaktis