Inetos blog'as

Kai vėsią vasaros dieną prisimeni mylimiausius ryškiai raudonus batus

// Rugpjūtis 25 2010 // Nėra komentarų » // blog

Priminimas sau: kitą kartą, kai tarsiuosi su žmonėmis iš netranzuok.lt, reikės tai padaryti tiksliai ir nepamiršti frazės: “aš tikrai važiuoju”, nes vėl bus taip, kaip vakar. O vakar tai nebuvo labai juokinga, kai pasirodo, žmonės iš “tai susiskambinsim ryte dėl tikslios susitikimo vietos” perfrazavo į “aš paskambinsiu ir pasakysiu, ar tikrai važiuoju”. Tad nors ir galėjau važiuoti autobusu, nusprendžiau tranzuoti, nes a) negalėjau susitaikyti su mintimi, kad už kelionę turėjusi mokėti 5lt, sumokėsiu 18,5lt; b) autobusas būtų važiavęs 1h 50min; c) tas autikas išvis buvo lievas; d) tranzuot šiaip yra smagu. Paėmė du vyrukai ir sveika, gyva nuvažiavau pas Deivydą. Kaip senais gerais laikais, lyg tos nei šiokios, nei anokios vasaros nebūtų buvę. Dėl to buvo truputį neramu, bet kad jau viskas gerai..smagu ištrūkti iš namų, susitikti su seniai matytaisiais, aplankyti mėgiamas vietas.

O šiandien mokykloje pakabinti 3 – ių klasių sąrašai ir tam param – mano klasė bus tokia pati. Keista man mano pačios reakcija buvo, gal tatai tai dėl to, kad jau buvau net susitaikiusi, kad gali išskirstyti, gal dėl to, kad kai kurie į minusą suėję ir iš jo nė nelipa, gal šiaip dėl ko. Iš laimės nešokinėjau, bet nors ir iš lėto, atėjo tas suvokimas, kad tai visgi labai gerai. Net jei pamokos dažnai vyks atskirai, renginių organizavimas, kurių ateinančiais metais bus apstu, liks bendras, o kai pažįsti žmones, yra žymiai geriau: žinai, kas ką gali, kas ko ne ir panašiai. Ir apskritai, mano klasė nėra konfliktuojanti, nėra kažkokių susiskirsčiusių grupelių, sugebam kartu puikiai pasilinksmint, o tai irgi – didelis pliusas. Trumpai tariant – ji būtent tokia, kokia esu bene visiškai patenkinta. Nors velnias, tiesą sakant, jaučiuosi šią akimirką truputį abejinga tam. Gyvenimas mokykla nesibaigia.

Labai įstrigo į galvą gnomo Arvydo įrašas ir taip visą dieną neišlenda. Toks..teisingas.

Su keliais minties šuoliais

// Rugpjūtis 15 2010 // 4 komentarai » // blog

Ne namuose kažkokios ypatingos veiklos noriu, tai naujų žmonių noriu. Arba senų ir išsiilgtų. Arba tų, kuriuos šiaip matyti gera. Niekada net pagalvojusi nebuvau, kad man taip reikės žmonių. Naujų, senų, išsiilgtų ar širdžiai mielų. Visada buvau iš tų, kurie gali dienų dienas būti su savimi. Vieni. Tai mane vaikystėje reikėdavo traukti iš namų į kiemą, o dabar – veržiuosi pati. Pas žmones. O sako, kad jie nesikeičia. Na, man mama visada taip sako. Ir dar sako, kad anksčiau ar vėliau bendraujant išlenda tie tikrieji “aš”, nes visada apsimetinėti neįmanoma. Kad ir kaip mėgčiau jai prieštarauti, ji teisi. Ir tai – natūralu (ne apie tai, kad mama teisi). Mes tik norim pasirodyti prieš kažką geresni, kažką sužavėti, kažkam patikti. Bet nagi, būkime savimi, vi-sa-da! Tuomet bus daug mažiau nusivylimų. O iš tiesų, aš net neketinau pradėti apie tai kalbėti, tik norėjau ateiti ir pavapėti apie tai, kaip man žmonių trūksta ir kaip naujų norėčiau. Minties šuoliai, minties šuoliai..vis dar kovoju su jais rašydama rašinius. Pagalvoju apie mokyklą ir apima tokie dvipusiški jausmai. Kai lauki ir nelauki. Kai žinai, kad ten bus daug žmonių, tik deja, ne visus juos matyti nori. Kai risimės iš lovos ankstyvą rytą ir bent jau produktyviai išnaudosim dieną. Kai sužinosi kažką naujo ir daug to, ko tau nereikės. Kai nori tos pačios klasės, bet turi nuojautą, kad žiū, ims ir išspirs tave vieną iš jos (tai nėra visiški svaičiojimai: kai keitėsi klasės dailės mokykloje, aš iš senosios klasės buvau vienintelė naujoje ir taip teko dar kartą pažindintis su absoliučiai visais klasiokais). Ir apie mokyklą neketinau rašyti, tik norėjau ateiti ir pavapėti apie tai, kaip man žmonių trūksta ir kaip naujų norėčiau. Eglė išvažiavusi, Ineta – irgi, Lingailė dažo tvorą, apie kai kuriuos atvejus – neturiu ką pasakyti. Kiti dar kažkur, bet pati rodau per mažai iniciatyvos susitikti, tai gal visgi per mažai noriu? O gal tik noriu ne to..ir kad ir kaip bebūtų, būtent šią akimirką supratau, kaip beprotiškai pasiilgau Deivydos.

Rytoj važiuoju į Kauną. Ir dar man truputį gaila, kad nebuvau tuborg green rock castle festivalyje, net jei jis, mano manymu, buvo tikrai nepelnytai brangus.

Summer time

// Birželis 4 2010 // Nėra komentarų » // blog, sąrašai

Ir birželio trečią aš nuoširdžiai pajutau atėjusią vasarą. Aš atsibundu ryte, niekur nereikia skubėti, kiek noriu stoviu po dušu (leidžiu vandenį veltui), apsirengiu mėgstamiausią maikę, mėgstamiausius languotus šortus, apsimaunu mylimiausius konversus ir einu iki mokyklos (šitą faktą ignoruokim). Eidama leipstu iš karščio, nes tokio karščio aš nemėgstu ir baisu pagalvoti, jeigu vėliau bus dar karščiau. Mokykloje prasitrinu nei daug nei mažai, dvidešimt minučių, padedu atrakinti vargšėm būsimom pirmokėm spintelę, susirenku iš klasiokų pinigus Trakiškiui ir išeinu. Ai jo, dar nueinu į biblioteką ir prisirenku knygų, kad galėčiau atidaryti vasaros skaitymo sezoną. Radau Bukowskio „skaitalą“. Ėmiau net nedvejodama. O lauke karšta kaip pragaro skylėj ir tas karštis toks vasariškas. Ir sėdėjimas prie kompiuterio toks vasariškas. Ir tas noras ką nors veikti toks vasariškas. Ir tie svečiai namuose tokie vasariški.
Tai ar visiems dabar aišku, kad pas mane tikrai VASARA?!

Ai jo, vakar dar peržiūrėjau visokius savo čekius, o jų, kaip žinia, pas mane labai daug. Norėjau atsirinkti kelionių bilietus ir juos suklijuoti pagal datas (taip, beje, ir padariau). Dar iš to smalsumo atrinkau galerijos xx ir lietuvos pašto čekius. Ir pasirodo..

• galerijoje xx esu išleidusi vos 337,2 Lt. (Evė neklydo sakydama, kad jau visai gerą dviratį už tą kainą nusipiktų, nes juk dar nepamirškim tų čekių, kuriuos praganiau, šiaip palikau ar kas nors kitas pasiėmė)
• lietuvos pašte esu išleidusi vos 236,93 Lt. (bet tai irgi nėra tikslu, nes neradau savo mylimiausių čekių, pasak kuriuos vienu kartu ten palikau ~30lt)
  ir galiausiai..
• kelionių bilietams esu išleidusi vos 533,58 LT. (vėlgi, ne visus juos turiu, ne visus radau)

Va taip va. Ir man visai nebaisu pagalvojus, kad tai nėra maži pinigai, nes nesigailiu nei vieno ten palikto lito. Pinigai yra tam, kad juos leistum.

My room – my kingdom

// Vasaris 16 2010 // 7 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Pagarba lenkų fanams, nes jie moka šėlti taip, kaip reikia šėlti DM koncerte. Iš tiesų, paklausius jų koncertų įrašų pradedi galvoti, kad lenkai šaunuoliai. Niekada nemėgau lenkų dėl prastų Lenkijos kelių ir nemielos ausiai kalbos, bet štai kaip būna – savi tautos pliusai, savi minusai.
Bet ateina šiandien mama pas mane į kambarį 10h ryto ir pasako: “turbūt važiuojam į Šiaulius”, ateina po dešimt minučių ir sako: “važiuojam į Šiaulius”, štai kaip pas mus planuojamos kelionės, o aš kaip įmanydama greičiau puolu rašyti Deivydai ir klausti ar ji užsiėmus, bet štai ji užsiėmus ir aš netgi sugalvoju planus visai dienai: nueiti nusipirkti drobės tėčio portretui/gimtadienio dovanai, nusipiešti jį, išlyginti rūbus, toliau nieko neveikti. Bet štai Deivyda praneša, kad ji laisva ir aš bėgu praustis, nes visi manęs laukia, o jie laukti nemėgsta. Va taip va aš ruošiuosi kelionėms. Mašinoje – Exciter. Paleidžia mane prie Saulės Miesto ir einu laukti ateinančios Deivydos, susitinkam, apsikabinam, džiaugiamės! Nemanau, kad verta pasakoti kaip buvo smagu, nes tai jau savaime suprantama. Aplankėm tris kavines, išleidom litų, lietiniais pripildėm skrandį, arbata – šlapimo pūslę (rašau ir bijau, kad Birutė suvartys dėl bet kokių medicininių netikslumų, ne, šiaip šaunuolė Tu, kad taip domiesi) . Man pasakoti apie koncertą – tolygu aukščiausios klasės narkotikui. Paulius – mano asmeninis narkotikų tiekėjas, visada parūpina geriausios rūšies, dar neragautų. Gerai, kad šiandien pavyko ištrūkti iš namų, paįvairinti savaitgalį. Och tu K, kaip širdį veria klausant lenkų skanduočių, šūksnių. Bet prasitarė tėtis, kad buvo Muzikos Bomboj ir matė daug nuolaidų Depešams. Grįžom, radom ir nupirko jis man The Singles 81-85 – apsidžiaugiau baisiai. Važiuojant namo mašinoje – naujas CD, bet mamai labiau patiko Exciteris su Dream on. Ei, čia geras, ką tik radau muzikos bomboj dvi Depešų biografines knygas, anksčiau jų ten nebuvo..šiandien buvo mano ir Deivydos septintas susitikimas; mano ir Birutės – trečias. Gera diena, produktyvi.
Vėliau pridėsiu bonusą nr.1 ir bonusą nr.2, bet rytoj 10h ryte pas anglų mokytoją, aš nieko dar nepadariau, net nežinau, ką tiksliai padaryti turiu, o dabar tik 00,42. cha cha cha. Bet štai užgrojo tas kietas remiksas, per kurį grindyse tuoj išmušiu skylę, ir iškart atsipeikėjau.

Iki mano gimtadienio 47 dienos

// Vasaris 7 2010 // 2 komentarai » // blog, nuotraukos [1]

Rašydama apie koncertą, minėjau, kad jau kitą dieną radau tai, ko laukti dabar.
Viskas prasidėjo nuo to, kad rytą, kai turėjome palikti Helsinkį, nei iš šio, nei iš to atsibudau su mintimi: “ei, juk Taline yra Depeche Mode baras!!”. Greitai išsibudinusi šokau iš lovos ir nubėgau prie kompiuterio ieškoti adreso, kitiems spėjusi tarstelėti tik “labas rytas”. Adresą radau, o ta proga dar ir į nuotraukas žvilgtelėjau – žandikaulis atvypo – ten juk dm fanų rojus! Nuo tos akimirkos turėjome naują kelionės kryptį – Nunne 4, Talinas, Depeche Mode baras. Su tėvais susitarti pavyko gana greitai, juk išties, puiki proga: į Taliną vis tiek plaukiam, baras senamiestyje, laiko turim, žemėlapį irgi.
Taline klaidžioti teko tik tada, kol radom vietą mašinai, mat netyčia įvažiavom į patį patį senamiestį. Kartu su Justu sėkmingai nuvedėm likusius prie, kaip pasirodo, tariamo tikslo. Tariamo, nes nieko ten nebuvo. Matėsi tik šviesesnė vieta ant sienos, kur kadaise buvo pagabinta baro iškaba, užrakintos duris ir nieko. Pamaniau, kad užsidarė, bet visa laimė, kad susivokėm ir užėjom į visai šalia buvusią parduotuvę ir paklausėm pardavėjos, kur dingo baras. O pasirodo, kad baras įsikėlė į kitas patalpas (šiaip jau, paskui radau, kad tai turėjo įvykti dar maždaug 2008-2009 metais, bet google maps informacijos turbūt atnaujinti nesugeba) ir jos yra visai netoli nuo mūsų būvimo vietos. Sužinoje, kur reikia eiti, aptikom siaurą sienamiesčio gatvelę, kur jau iš tolo švietė garsioji Violator rožė ir uždašas “DM baar”. Kaip aš apsidžiaugiau, kaip mikliai nuskubėjau prie tos vietos! Bet žiiinoma, negali viskas būtų taip gerai, kaip norėčiau, kad būtų – baras nedirbo..medinės durys užkabintos iš vidaus, o į skambutį niekas neatsako (vėliau bandžiau prisiskambinti ir telefonu, bet veltui). Šalia dirbusi mergina papasakojo, kad bare mažai lankytojų, todėl savininkas dienos metu barą atidaro retai (o tuomet net vidurdienio nebuvo) ir šiaip, ateina kada nori, jos žodžiais: “gali atsidaryti trečią, o gal ir vėliau, aš nežinau”. Niekas nesutiko laukti nei iki trijų, nei net iki pirmos ir teko pajudėti link mašinos, kad ir kaip buvo liūdna. Važiuodama aiškiausiai suvokiau, kad tą vietą aš privalau aplankyti! Tuomet ir šovė gan beprotiška mintis – atvažiuoti į barą per savo gimtadienį, tiksliau, jeigu važiuotume šeštadienį, tai jau būtų diena po gimtadienio, bet visgi. Juk tai nėra taip tragiškai toli ir savaitgalio tam visiškai užtenka, kovą oras netoks nepalankus kelionėms kaip sausį/vasarį,  nėra taip tragiškai brangu, o ir iki gimtadienio pasitaupysiu, atiduosiu tam dalį per patį gimtadienį gautų pinigų. Tik reikia pasistengti ir nuteikti tėtį, kad tai nėra “kažkoks išsidirbinėjimas”, nors gal truputį ir yra, bet juk būtų taip smagu. Važiuotume mes keturiese: aš, tėtis, Justas, o ir Eglę pasiimtume, jei tik ji norėtų, ir praleistume laiką nuostabioje vietoje, pilnoje dm fanų. Ot gimtadienis būtų vietoje bet kokių susibūrimų su pseudo draugais ir išgerinėjimais, nors apie tokį net minčių neturėjau, juolab, kad tik septynioliktas laukia! Tik kai pamąstai, prieš tai reikėtų susisiekti su baro valdytoju ir susižinoti, ar tą dieną baras ketina dirbti, nes jei nuvažiuotume ir rastume barą užrarytų, būtų metų failas.

Turbūt gyvenimas be tokių svajonių ir siekių, man – ne gyvenimas.

It was in my arms!

// Vasaris 4 2010 // 6 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Po keturių šimtų keturiasdešimt vienos dienos (arba kitaip metų, dviejų mėnesių ir penkiolikos dienų; 63 savaičių, 10584 valandų) koncerto laukimo pagaliau jo sulaukiau! Die, net nežinau, kaip viską turėčiau apibūdinti, nes atrodo tai tiesiog neapibūdinama!!

Tą dieną, kai vyko koncertas jau nuo pat ryto vaikščiojau išsišiepusi iki ausų, ypač, kai pažiūrėdavau į laikrodį ir suprasdavau, kad liko penkios..keturios..trys valandos. Visi mane pamatę irgi pradėdavo šypsotis, ką jau kalbėti apie šypseną veide einant į pačią hartwall areną. Tiesa, kad nusigautume ten reikėjo važiuoti traukiniu, nors hartwall arena stovi net ne miesto pakrašty (šiaip jau, tai buvo vienintelis kartas, kai išlindau iš miesto centro). Traukinių stotis, vėliau krūva neklaidinančių tuneliukų ir štai prieš mano akis – arena. Matau, kaip plaukia žmonės, kaip kai kurie stovi ir vis dar bando nusipirkti, o gal ir parduoti, bilietus. Nuėję iki įėjimo atsisveikinom su Olga ir Charlotta, kurios mus atlydėjo, kad nepasiklystume, tada teta ir nufotografavo mane (nuotraukų dar neturiu). Gaila, kad nepasiėmiau fotoaparato, tiesiog nežinojau, kokia Suomijoje tvarka, kaip į visą tai ten žiūri, nes šiaip jau, fotografuoti lyg ir neleidžia, bet vėliau paaiškėjo, kad suomiai į tai žiūri labai pro pirštus ir buvo labai daug tiek filmuojančių, tiek fotografuojančių. Taigi, įėję į areną pasikabinom paltus (beje, ten juos kabina ir ant vienos pakabos, ne taip kaip siemens arenoje, bet vis tiek už kiekvieną moki po pustrečio euro), maloniai persimetėm keliais žodžiais su ten dirbančia mergina, kuri sakė, kad jos anglų kalbos žinios nekokios, tiesą sakant, ji dėl to buvo visiškai teisi, nors palinkėti gero vakaro jai tai nesutrukdė. Apėjom visą areną, apžiūrėjau, kokių suvenyrų jie turi ir iš karto nusprendžiau ko noriu: maikutės su violator rože, didelio didelio plakato kambariui, kuris dabar dar ieško savo vietos, tokio žiauriai mielo pakabuko raktams, nes kaip tik buvau visus kažkur praganiusi ir žinoma, to nuostabaus nemokamo maišelio, kurio net neketinu naudoti. Jeigu būčiau galėjusi, būčiau nusipirkusi ir dar daug daugiau visokios dm atributikos, bet pasibaigę keturiasdešimt penki eurai kišenėje viską pristabdė, nors dėl to labai ir nenusiminiau (tarp kitko, tai labai keista, kad neprekiavo jokiais cd, dvd ar vinylais, žodžius, įrašais). Po šito menko apsipirkimo nuėjom į Justo ir tėčio vietas, kurios kaip jau galbūt žinoma, buvo atskirai nuo manosios. Prasėdėjom ten, kol pradėjo rinktis žmonės ir nukėblinau į savo vieną, kuri, kaip paaiškėjo, buvo tik dvejomis vietomis arčiau scenos nei judviejų. Siūlė tėtis pasiūlyti žmonėms, skiriantiems mus tomis vietomis apsikeisti, bet tuomet pamaniau, kad dvi vietos arčiau scenos – vis šis tas, todėl ir pasilikau ten, kur ir turėjau būti. Kol DM šildė kažkokie Nitzer Ebb (o jie buvo netgi visai nieko) vis galvojau, kad jau tuoj, juk jau tikrai tuoj ir niekaip negalėjau tuo patikėti. Galiausiai, pradėjo ruošti sceną pagrindiniams vakaro veikėjams, tikrinti aparatūrą ir širdutė pradėjo sparčiau plakti kuomet ekrane užsidegė DM raidės. Gal po kokių dešimties minučių pasigirdo ausims pažįstami In Chains akordai ir trykšdama iš laimės pašokau iš savo vietos, deja, tai padarė labai nedaug žmonių (tik tada suvokiau, kad esu salėje pilnoje suomių) ir pamačiusi į sceną ateinantį, grakščiai nusilenkiantį patį Dave, pajutau, kad akis užpildė besikaupiančios ašaros, kurios labai greitai pradėjo riedėti ir skruostais. OMFG, juk ta tiktai jie, visiškai tikri Depeche Mode! Turbūt tik tada supratau, kad sulaukiau taip laukto dalyko, kad tai tiesa, kad svajonės ima ir išsipildo. Per In Chains neišdainavau daugiau kaip dviejų eilučių, nes ašaros vis dar riedėjo, o drebantys keliai neleido stovėti, todėl teko atsisėsti. Sėdėjau, grožėjausi, klausiau ir mėgavausi visiškoje euforijos būsenoje. Tada užgrojo Wrong (tėtis sakė, kad būtent per ją jį užliejo euforijos banga), bet akys vis dar buvo pilnos ašarų, o ir pajudėti kažkodėl nelabai galėjau. Bene taip, tik jau kartu dainuodama visus žodžius, praklausiau ir Hole To Feed, kurie anksčiau niekada neatrodė tokia graži, kokia pasirodo yra. Bet kuomet išgirdau pirmuosius Walking In My Shoes garsus automatiškai pašokau iš savo vietos, plojau, šaukiau, spiegiau, kaip kad net nemaniau mokanti ir dainavau kartu su jais, dainavau, kartu, SU JAIS! O koks tai nenusakomas jausmas, koks euforijos antplūdis! Per WIMS atsistojo ir daugiau žmonių, beje, mergina, stovėjusi už manęs, moka labai gražiai švilpti ir vos tik pradėdavau šaukti, ji visad prisijungdavo. O tas vaikinas, stovėjęs už manęs kai tik netingėdavo, visada prisijungdavo dainuodamas, nors šiaip, šėlstančių buvo ir gerokai daugiau, ne tiek, kiek norėčiau, bet čia jau nuo manęs nepriklausė, teta perspėjo apie šiokį tokį suomių šaltumą koncerto metu, su kurio ir pačiai teko susidurti Madonos koncerte. Taigi grįžtant prie pačio koncerto, po Wrong užgrojo It’s No Good ir tuomet atsiminiau visas tas kartu su Sima ir Linga akimirkas žiūrint tą klipą ir klausant tos dainos, atsiminiau, kaip sakiau, kad paprastai per koncertus tos dainos jie nedainuoja, bet štai aš stovėjau ten ir pati girdėjau, kaip dainavo, pati su jais dainavau “don’t say you want me, don’t say you need me, don’t say you love me, it’s understood”. Vėliau A Question Of Time ir Dave besisukantis su mikrofonu, o aš tiek laiko laukiau, kol galėsiu pamatyti būtent tą judesį! O dar tie plojimai dainos pabaigoje, kuomet su didžiausiu malonumu prie jų prisijungiau..ahh..vėliau sekė ir Precious, ir World In My Eyes, kurios norėjau ypatingai, nes tai viena mano mėgstamiausių dainų ir kurios nesitikėjau sulaukti, kai dar laukiau koncerto Vilniuje, nes šiaip jau, tą dainą jie atliko ir per TTA turą. Be jokios abejonės, Dave nepamiršo ir visų atitinkamų judesių per “Nothing more than you can touch now”. Dėl to buvau tik dar labiau laiminga. Dainavau, šokau, spiegiau..ak, kiek galima tą patį kartoti, jei bene į visas dainas reakcija buvo daugmaž panaši ir tuo pačiu visai skirtinga. Taip prabėgo ir Insight, kurią Martinas sudainavo labai puikiai, nors labiau mėgstu, kai ją aplieka Dave. Po jos sekė ir Home, kurios šiaip jau, nelabai mėgstu, bet žinoma, kai matai viską gyvai, tai sueina be jokių kliūčių, tad taip ir buvo. Galiausiai į sceną grįžo Dave, kurį pasitiko gausūs grupės mylėtojų šūksniai ir uždainavo jis bene vieną iš mano mėgstamiausių SOTU dainų Miles Away/The Truth Is. Tiesa, labai jaučiasi, kai atlieka naujas dainas ir kai senas – žiūrovų reakcija visiškai skirtinga. Vėliau eilė atėjo ir Policy Of Truth, kurią aš labai labai mėgstu. Dar vėliau ir In You Room, kuri susiklauso irgi laaabai gerai, o tada ir I Feel You, per kurią taaaip puikiai išsitaškiau, kad po jos nejaučiau ir rankų ir kojų. Per ją ir Dave labai gražiai išsitaškė, grynai taip, kaip aš ir tikėjausi. O tada, o tada Enjoy The Silence, per kurią suvokiau, kad koncertas eina į pabaigą, nors atrodė, kad praėjo dar tik dvidešimt minučių. Puoliau skambinti Eglei, kaip buvau žadėjusi, bet kažkodėl tai nesujungė, na ką gi, greit įsikišau telefoną į kišenę ir prisijungiau prie kitų dainuojančių ir plojančių. Net tas vaikinas buvęs prieš mane ir visą laiką sėdėjęs atsistojo ir pradėjo ploti! Čia tau buvo vau, kaip ir pati daina..ir suvokiau, kad eilutės “all I ever wanted, all I ever needed is here IN MY ARMS” atspindi tuometinę mano būseną. O tada Never Let Me Down Again ir ilgai lauktas, tiek laiko išsvajotas mosavimas! Eina sau, kaip įspūdingai atrodė visa salė! Net tas vaikinas prieš mane dairėsi visur ir žiūrėjo, kas čia vyksta (rimtai atrodė kažkoks išbridęs) ir stebėjosi, ir grožėjosi. Va tau, ble, žiūrėk, kaip reikia daryti! Kai po NLMDA visi išėjo nuo scenos, salėje pasigirdo tokia plojimų, švilpimų gausa, kad buvo gera klausyti. Galiausiai, visi pradėjo trypti, lyg reikalautų, kad DM grįžtų į sceną, o aš su malonumu prie jų prisijungiau. Pasirodęs Martinas uždainavo Dressed In Black, per kurią, nagi tas garbanotas vyrukas prie sintezatoriaus, truputį nebeišdainavo “aaa” ir kartu su Martinu pradėjo juoktis! Jiems patiems buvo smagu! O grįžęs Dave dar ir pajuokavo “i said to be careful with this! well, it does’t matter” ir dar kažką panašaus ir uždainavo Stripped, OMFG kaip per ją traukėm su vaikinu už manęs “let me see you stripped down to the bone…”. Tada atėjo eilė ir Behind The Wheel, per kurią prisiminiau dar kažkada bloge publikuotą klipą iš koncerto, kuris pačioje pradžioje mane ypatingai ir užvežė, tuomet sakiau “niekada nebuvau mačiusi kažko panašaus..per youtubę”, o dabar pamačiau net ir gyvai! Ir galiausiai, galiausiai paskutinioji Personal Jesus, per kurią didžioji salės dalis šėlo, o mano rankos nuo plojimo kaip reikalas drebėjo, nors ploti toliau tai tikrai netrukdė. Bet ta dainos pradžia tokia..ah, net nežinau kaip paaiškinti..baigėsi daina, Dave pasakė “see you next time”, visi nusilenkė ir išėjo, bet, kad koncertas baigėsi suvokiau tik tada, kai arenoje užsidegė šviesos ir visi žmonės pradėjo skirstytis, nepraėjus nė dešimčiai sekundžių pabiro ašaros, nenorėjau, kad tai baigtųsi, nenorėjau, kad tai išvis kada nors baigtųsi!
Prieš išeinant iš salės pastebėjom, kaip greitai pradeda išardyti sceną, net nevisi žmonės išėjo, o ten jau šmirinėjau apie dvidešimt-trisdešimt žmonių. Šiaip, nesitikėjau, kad koncertui pasibaigus bus taip liūdna, tikrai. Nesitikėjau, kad plaukdama su minia iki traukinio galvosiu tik apie tai, ko laukti dabar. Galvojau apie tai iki sekančios dienos, bet apie tai tebūnie kada vėliau..apie koncerto kokybę, Dave, Martino balsą, visas vizualizacijas ir pam param, aš net nekalbėsiu, nes tam užtenka vieno vienintelio žodžio – nerealu, na, gal dviejų – nerealiai nuostabu! Jūs turbūt net neįsivaizduojat, o gal ir įsivaizduojat, kokią laimingą mane padarė šis įvykis, kiek nuostabių prisiminimų iš jo parsinešiau, kiek naujų troškimų pamatyti tai dar, dar ir dar kartą, tik galbūt išgirsti nebe “good evening, Helsinki!”, o “good evening, VILNIUS!”. O po išgirstų “see you next time”, tai yra visiškai nesudėtinga.

Kelionių dienoraštis numeris du

// Vasaris 2 2010 // Nėra komentarų » // blog, sąrašai

Nereikia man jokių kelionių į šiltuosius kraštus, nereikia man jokių kelionių su klase – vasarą važiuosim su Egle į Helsinkį. Kokio nors stebuklo pagalba galėtume ten rasti darbą, nors įdomu, kur mus priimtų nevietines ir visai nekalbančias suomiškai..šiaip ar taip, tikrai nuvažiuosim ir vos grįžus pradėsim taupyti pinigus, nes čia tiek daug visokių fainų fainų parduotuvių. Tokių, į kurias nueini ir matai ne vieną drabužį, kurį su malonumu nešiotum, kai tuo tarpu Lietuvoje dar tenka ir to vieno neblogai paieškoti. Aišku, Helsinkyje truputį kainos skiriasi, nei pas mus, bet tai čia tik menka kliūtis..nors vakar, pavyzdžiui, nusipirkau žiauriai gražią tašytę per petį, dėl ko buvau kaip reikalas patenkinta : )

Ir dabar keli pastebėjimai iš Helsinkio:
a) padavėjai/pardavėjai čia vis dar labai malonūs, kokius juos ir pamenu. Kiekvieną kartą tau nusišypsos, padės, palinkės geros dienos ir vos išgirdę, kad tu sakai jiems “hello” prakalbs gražia, tvarkinga ir aiškia anglų kalba;
b) kad gatvėje nebūtų slidu, jie barsto ne druską ar smėlį, o akmenukus;
c) nukastą sniegą sukrauna į mašinas ir išveža, tiesa, neįsivaizduoju kur. Vakar viena iš tokių mašinų manęs vos nesutraiškė;
d) ant stogų užlipa tokie vyrukai su ilgais kastuvais, o tada jau irgi nukasa sniegą, tam, kad kam einant ant galvos neužgriūtų (beje, prie namų net ir teritorijos aptvertos dėl tos pačios priežasties);
e) čia velniškai brangus alkoholis;
f) dideliame knygyne prie pat namų, kur yra daug knygų anglų kalba, neradau taip ieškotos knygos apie dm;
g) ir daugiau neprisimenu, ką norėjau parašyti, bet tikrai kažką dar norėjau, tad tebunie to be continued..

Linkėjimai iš Helsinkio

// Sausis 31 2010 // 2 komentarai » // blog

Kilstelėjusi akis nuo kompiuterio ekrano, pro langą matau gražų gražų viešbutį, kuris labiau primena pilį miesto centre, nei viešbutį miesto centre. Čia viskas taip gražu, viskas taip man patinka. Žinot ką, linkėjimai iš Helsinkio (šauktukas).

Kelionė praėjo labai smagiai, juolab, kad gavau leidimą mašinoje pasileisti dm. Kelias visur labai geras, nuvalytas, palyginus saugus, tad į Taliną nuvažiavom gerokai anskčiau. Prasitrynėm ten, pavalgėm. Man patinka, kai estai nė velnio neskuba dirbti savo darbo: pusvalandį vėlavo įlaipinimą į keltą. Kelte tai smagu, atsisėdom dance bare, kur visi daug daug gėrė ir šoko, tik gaila, kad nebuvo karšto vyno ir teko pasitenkinti paprastu. O šiaip, plaukti per ledą yra rimtai labai labai smagu, kai jį laužo laivas – dar smagiau, bet visų smagiausia, tai išeiti į kiemą, kur visai nešalta, ir visa tai stebėti. Nors ne, smagiausia buvo užstrigti ir laukti ledlaužio (šauktukas). Dėl to ir keltas vėlavo.
O šiandien buvom čiaužyti nuo kalniuko. Nors ir gaila, kad baisiai nušalau užpakalį, kuris dar dabar neatgavo normalios temperatūros, tikrai nesigailiu, kad ėjom. Gera jausti tą greitį, tą jaudulį, tą purų sniegą, kuris skrieja tiesiai į veidą..žodžiu, čia nenuobodu, o grįžus turėčiau įkelti ir nuotraukų, kaip atrodėm po kiekvieno nusileidimo – balti balti.
Šiandien dar nusimato pasivaikčiojimas po naktinį Helsinkį. Gera suvokti, kad kiti sėdi, daro kokią matieką, o aš čia ilsiuosi ir mėgaujuosi kiekviena akimirka.

xoxo ir iki (šauktukas)

Trys valandos

// Sausis 30 2010 // Nėra komentarų » // blog

Lyg tyčia šiandien per visus kanalus (a.k.a. vh1 ir mtv) leidžia daug daug depeche mode muzikos. Lyg žiūrint į televizorių jie man sakyti “jau greitai, jau greitai”. Ką čia greitai, išvažiuoju jau už penkių valandų, o daiktai dar net nepradėti krauti! Kažkaip dar nesuvokiu, kad išvažiuojam, kažkaip tai atrodo nerealu, o kraudamasi daiktus tikrai turėčiau tai suvokti, bet negalėjau neateiti čia ir nepasižymėti (kaip koks šuo). Tarp kitko, man labai patinka gauti žinutes su maždaug tokiu turiniu kaip: “per vh1 rodo depeche mode top 10! lėk žiūrėt” ir tada jeigu tik aš galiu, lekiu. Gera suvokti, kad kažkas pamatęs jų klipą pagalvoja apie mane, nuoširdžiai sakau. Taigi. jeigu kada pamatysit dm per kurį nors kanalą, greitai man rašykit! L a u k s i u!  O dabar aš einu pabandyti numigti.

Labanaktis
Kitą kartą naujienos iš Helsinkio

Seks bomb, seks bomb

// Sausis 23 2010 // 2 komentarai » // blog, bonus

Šiandien buvau mokykloje ir buvo labai gera susilaukti tų apkabinimų ir smagiųjų Luko “o! Ineta!!”. Visa kita pernelyg daug džiaugsmo neteikė, gal nebent anglų, bet gerai, kad nuėjau, mažiau kitai savaitei liks atsiskaityti, t.y. tik matematika, informatika, rusų pasakojimas, plius minus rusų daina, kas ten dar, kas ten dar..ai, anglų žodžiai ir muzika (?). Faktas numeris vienas – sirgti likus porai savaičių iki pusmečio pabaigos tikrai nėra smagu, bet kad jau pasiryžau nepasilikti jokių skolų, neketinu nuvilti savęs pačios, o ketinu ramia sąžine važiuoti į koncertą. Taigi, faktas numeris du – po savaitės lagaminai jau turėtų būti sukrauti. Turėtų, bet tai nereiškia, kad taip ir bus, daug šansų, kad štai tokiu metu  po visą mano kambarį bus išmėtyti daiktai: štai šių krauti dar negalima, šiuos jau galima, šitų visgi išvis nereikia ir taip taip taip toliau. Kadangi pastaruoju metu gana retai kur keliauju su nakvyne, retai teko taikyti taisyklę “neprisikrauk nereikalingų daiktų”, a vdug pamiršau. Ypač, kad tai bus tik penkios puikios dienos, o tam man visai nereikia dviejų knygų, trejų džinsų, penkių megztinių, užrašų knygos, taip? Nors gal lapus laiškams teks pasiimti su adresų knygute, gal pavyzdžiui užeis noras kokią naktį parašyti kam nors laišką, ką gali žinoti. Bet šiaip, tas “ką gali žinoti” yra didžiausias “neprisikrauk nereikalingų daiktų” priešas, todėl teks dar tai apsvarstyti, paskirsiu tam maždaug tris minutes savo gyvenimo.

Kol sirgau, laiką leidau žiūrėdama Europos dailiojo čiuožimo čempionatą Estijoje, nes šiaip, tai aš visada mėgau stebėti dailųjį čiuožimą, nors gyvai jo taip ir neteko pamatyti. Prisiminiau tuos laikus, kai mūsų šalį atstovavo Margarita Drobiazko bei Povilas Vanagas, prisiminiau, kaip velniškai man jie patikdavo, kaip jie krito ir per visą kūna banga persirito ir štai jau daugiau nei valandą youtubinu jų pasirodymus. Siaubas, kokie jie beprotiškai įspūdingi.. Aista, greitis, technika, veido išraiškos, nepakartojama choreografija – viskas tobula! Ir bent jau palyginti su tais, kuriuos mačiau dar šiandien, jiems nei vieni neprilygsta, nei vieni nesugebėjo taip prikaustyti dėmesio kaip jie. O ką Evgeni Plushenko? Plushenko dar nuo vaikystės giliai įsikalęs į atmintį su tuo pasirodymu :D tad labai smagu jį dar kartą pamatyti.

// Gruodis 14 2009 // 3 komentarai » // blog

Negaliu patikėti, kad aš važiuoju į koncertą, iki kurio liko tik 50 dienų. Negaliu patikėti, kad visgi viskas susitvarkė. Negaliu patikėti, kad išsipildys mano didžiausia svajonė. Tiesiog negaliu apsakyti, kokia laiminga esu!
Ahh, ir dar Helsinkis aplankytas vidury mokslo metų (mmmmmmm)

Kažkas ką tik įmušė įvartį (arba Justas žiūri futbolą)

// Spalis 25 2009 // Nėra komentarų » // blog, sąrašai

Pasistojo štai toks klausimas: į Kretingą važiuoti autobusu ar traukiniu?

autobuso privalumai:
a) kartą jau tai dariau, todėl tiksliai žinočiau kur išlipti (matę Kretingos autobusų stotį supras, kame čia privalumas)
b) įsėdu sau ramiai ir važiuoju iki pačios Kretingos
c) kelionės metu laiko užtektų ir Kuprelio perskaitymui

traukinio privalumai:
a) įdomiau
b) pigiau (maždaug per pusę)
c) greičiau (visa valanda)

autobuso minusai:
a) velniškai brangu (!!)
b) važiuoti tektų 5h, kas turėtų atsibosti

traukinio minusai:
a) persėdimas Šiauliuose
b) važiuoti vienai nėra taip smagu, kaip dviese (taip, Ineta?)

Aš už traukinį, tik bijau truputį pravažiuoti Kretingą, nors man rodos, tuose naujuose traukiniuose pasako stoteles, todėl nereikėtų nerimauti. Tik reikia jokiu būdu nepamiršti ausinių ir Kuprelio, kurį reikia perskaityti. Be šito, reikia padaryti dar krūvas darbų, o iki šios akimirkos pakeičiau tik forumo stilių (tiesa, dabar jis man atrodo ytin žavingai), todėl vos tik baigiu rašyti, lekiu tvarkyti kambario, kuris vargšas netvarkytas jau turbūt mėnesį (!!) ir kuris skęsta dulkėse (per tiek laiko, kiek jame gyvenu, turbūt dar taip niekada neskendo), tad štai jums ir atostogos, nes savo gyvenamosis vietos tvarkymas yra tik viena iš gausybės kitų dalykų. O iš tikrųjų, įtariu, kad esu čia tik dėl to, kad labai tingiu eiti tvarkytis, tad trumpai papasakosiu jums, kokį fyską daiktą neseniai nupirko tėtis. O tas fysktas daiktas yra termosas, toks labai labai gražiai mėlynas termosas. O fyskas todėl, kad štai pasidarai arbatos ir turi visam vakarui prie kompiuterio ar knygos. O kas fyskiausia, kad ta arbata neataušta, kad kaip paprastai (logiška, taip?), todėl visada šalia turiu karštos arbatos, juk tai pasaka, kurią galima naudoti net nebūtinai išėjus iš namų! Šiandien geriu jau kokį trečią (:D). Ai, ir antradienį einu į Keliautojo Laiku Žmona, tad gal kas netyčia nori prisijungti prie manęs ir Simos?

v i s k a s
tikrai reikai eiti
t v a r k y t i s

ikiukas
ir gerų jums poilsio (o gal ir ne) akimirkų

beje, į lms nenuvažiavau (taip labai gaidiškai gavosi)

Kelnės pilnos džiaugsmo ir gerų prisiminimų (a.k.a. nuo šypsenų man skauda žandikaulį)

// Spalis 11 2009 // 3 komentarai » // blog

Sekmadienio popietę, jaukiai bei šiltai susisupusi į antklodę ir priešais pasistačiusi puodelį vakar gautos arbatos, vietoje to, kad mokyčiausi sinusų teoremos įrodymus ar rusų žodžius, esu nusiteikusi papasakoti apie vieną nuostabiausių gyvenimo dienų, kurią praleidau Šiauliuose pas Deivydą. Bet kaip nusistovėję mano įpročiai skelbia – apie viską pradėkime nuo pradžių

Jeigu ne tas žinojimas ir nusiteikimas, kad laukia puiki diena, kėlimasis iš lovos šeštadienį, septintą ryto, būtų buvęs tikra kančia, bet nebuvo. Ir aš netgi viską spėjau (ok ok, beveik), ir netgi nevėlavau!! Tik štai Evė vėlavo, ir netgi nespėjo į savo autobusą, bet nejau galiu dėl to pykti – man liko visas shogetteno šokoladas su riešutais, kurį būčiau atidavusi jai už pralaimėtas lažybas. 8,20 pajudėjo autobusas skraidinantis mane į Šiaulius; jame buvo tragiškai karšta, bet kad jau tingėjau nusirengti megztinį, teko kažkuo užmušinėti mintis (tam labai padėjo dm). Vos tik gražusis autobusas su žaliomis taškuotomis sėdynėmis ir užuolaidėlėmis įsuko į autobusų stotį, iš karto pamačiau Deivydą ir taaaip gera širdutėj pasidarė!! Išlipau ir taip stipriai ją apsikabinau, ir o varge, kaip buvau jos pasiilgusi!! Paskui ėjom pasivaikščioti, Dei nusivedė mane į senąsias (?) kapines, kur rado savo rudąsias pirštines (:D), prie ežero, kur yra “tūkstantmečio suoliukų” (pff), prie kranto, kur yra vamzdis (?) ir nuo kurio nukritus šleptelėtum tiesiai į vandenį. Vėliau papusryčiavom Presto, aš papasakojau apie tai, apie ką pasakoti velniškai nemėgstu, šiaip, mes daug kalbėjom ir gėrėm daug skanios arbatos ir valgėm daug skanių blynelių, ir gavom daaaug gražių čekių (t.y. vieną), ir sugalvojom, kad reikia eiti į Našlaitę..ai, dar prieš tai apsikeitėm dovanomis: aš gavau velniškai skanios arbatos, velniškai šypsotis verčiantį laišką (kurio niekada niekas kitas neperskaitys!!) ir du velniškai gerus apocalyticos cd (pavadinimus įrašyti vėliau), o Deivydai labai patiko mano daryti Gahano auskarai ir geltonasis karvytės skirtukas iš Kroatijos, dėl ko aš rimtai džiaugiuosi. Taigi po to Presto ėjom pas D. į namus ir žinot ką, ji turi daug gerų knygų, aukštas lubas, fainą, pavydą sukeliantį, balkoną bei gąsdinantį šaldytuvą (:D); sėdėjom mes virtuvėje prie atviro lango ir gėrėm jos iš Vokietijos gautą mėtų arbatą gražiuose puodeliuose. Sutikusios Tomą patraukėm į akropoly, kur susitikom su Birute (tai buvo mano genialus sumanymas) ir tiesiu žingsniu patraukėm į forum cinemą, kur tikrai nedėjom į kelnes (nu aš su Tomu tai neturėjom dėl ko, 16 – iai valdo :D), kad Deivydos ir Birutės neįleis į kino salę, bet kadangi mes su Tomu sukūrėm tokią iliuziją, jog jos vyresnės, jokių dokumentų neprašė ir mes tikrai nuėjom į Našlaitę. Taip aš pirmą kartą aplankiau siaubo filmą kino teatre ir tai net nebuvo labai baisu (užsidengti akis prireikė vos kelis kartus), mes radom vietų ir iš ko pasijuokti būtų galima, bet štai pabaiga buvo visiškai netikėta (neskaitant to, kad motina su vaikais liks gyva – juk tai savaime aišku!). Jeigu tokie būna siaubo filmai, tai kurių galų aš jų taip bijau?! Dabar netgi kyla dar didesnis noras pažiūrėti egzorcistą, nors ir žinau, kad seni siaubo filmai yra kur kas baisesni. Žodžiu, išalkę (kas taip, o kas ir ne) patraukėm į šokoladinę, kuri yra truputį truputį panaši į galeriją xx (nors jos niekas nepralenks) ir kur prie vieno staliuko reikėtų užrašo “skirta pokalbiams be tabu”, nes iš tiesų, prie jo buvo prabilta įvairiausiomis temomis (ir mano mėgstamiausiomis), temomis, prie kurių kai kurie nepratę (:D). Bet štai nėra įspūdingesnio vaizdo, kai žmogus užsisako ekspreso, net nežinodamas, kas tai yra, paskui labai juokingai susiraukęs geria ir galiausiai tipo mandagiai siūlo paragauti ir kitiems. Turbūt sėdėti toje šokoladinėje – tai viena geriausių dienos dalių (kaip ir visos kitos), nes buvo rimtai, rimtai velniškai smagu (kaip ir visą dieną), tik gaila,  kad neilgai teko ten pabūti: manęs laukė fucking autobusas, grąžinsiantis mane namoooo. Bet prieš tai, viską vainikavo nusipirktas SOFAD albumas ir šeši (plius kažkiek) megatron hugų, po kurių pasidarė dar labiau gaila dėl to, kad reikia išvažiuoti..Bet tačiau, jei reikia, tai reikia ir įsitaisiusi autobuso antrame aukšte (vėliau net ir priekyje įsitaisiau) visiems dar daug daug mojavau, kad net rankos pavargo..taip aš atsisveikinau su visais, su Šiauliais ir taip grįžau namo, į miegantį Panevėžį.
O grįžus namo prireikė laiko, kol apsipratau, nes buvau taip pripratusi prie visų veidų bei balsų, kad buvo išties keista. Pasidariau arbatos, įsijungiau apocalypticą, pažiūrėjau blood ties (tas vampyras rimtai patrauklumo įsikūnijimas) ir pašnekėjusi su Deivyda telefonu, saldžiai saldžiai užmigau, vis dar galvodama apie praeitą dieną, kuri deja baigėsi ir dėl ko buvo visai liūdna. Tad dabar galime laukti sekančio mūsų susitikimo, kuris turėtų įvykti ne taip ir negreit.

Deivyda, tu net neįsivaizduoji, kaip tavęs JAU pasiilgau ir kaip laukiu tavęs svečiuose!!
Birute, buvo tikrai įdomu tave sutikti, pabendrauti gyvai – nuomonė, bent jau iš dalies, tikrai pasikeitė į gerąją pusę.
Ir Tomai,  net jeigu neskaitai, kažkokiu būdu žinokis, kad džiaugiuosi jog buvai su mumis ir neką mažiau džiaugiuosi susipažinusi.

Žmonės, dar kartą sakau diiidelį ačiū už vakar dieną
I’LL BE BACK!!

>:D

(patyrimai iš kitos pusės čia)

10 – …

// Spalis 6 2009 // 3 komentarai » // blog, sąrašai

10 – 10 kelionė pas Deivydą (garantuota) DONE!
10 – 24/25 kelionė į lms rudens forumą (vis dar planuojama)
10 – 26 kelionė pas Paulę į Kretingą (velniškai laukiama) DONE!

Ką dar sugalvosim? (sun)

Ne apie md

// Spalis 6 2009 // Nėra komentarų » // blog

Ir praleistų renginių/įvykių fail’ų FAIL’u skelbiamas – pirmasis (ir vienintelis toks) VIBE.lt gimtadienis..Taip taip, iki jo nusigauti nesugebėjau. Bet būtų juokinga, jeigu negraudu, kad nevažiuosiu ir į creeper festą, dėl kurio, pagrinde nepasirodžiau ir vibėje (atmeskime tai, kad dėl šiokių tokių priežasčių užsispyriau viena nevažiuoti). O aš taaaaip labai ten norėjau, taaaaip norėjau sutikti visus tuos žmones, kurie visai netiesiogiai tapo man beveik pažįstami (kas beveik, o kas ir ne)!! Aš netgi buvau sugalvojusi krūtą dovaną, tik vargu ar būčiau sugebėjusi ją padaryti, nes įgūdžiai atbukę, bet bent jau buvau sugalvojusi..varge, aš netgi sapnavau jį! (:D) Žodžiu, dabar galiu tik gailėtis ir seilėtis bei kankinti save (kaip sako Linga), žiūrėdama į gimtadienio nuotraukas..
Tačiau kaip ten yra sakoma?  Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą? Tai va, dėl creeperio aš visai, visai nepergyvenu, nes važiuosiu pas Deivydą į svečius, taip sakant, į Šiaulius. Ir kaip velniškai, kaip neapsakomai aš jos pasiilgau, kaip to laukiu ir kaip pagaliau džiaugiuosi, kad kažkur vėl išvažiuosiu..ahh, tai jau dabar gniaužia kvapą (koks skirtumas, kad ten važiuosiu ne pirmą kartą). Dar pagalvojus, su kuo ten susitiksiu, susipažinsiu ir ką nuvešiu, darosi taip smagu, kad po kambarį norisi lakstyti darant sukinukus pagal a pain that i’m used to tol, kol apsisuks galva

Ir gaila, kad tiek laiko nerašiau
Ir džiaugiuosi, kad pagaliau parašiau
Ir užtat turiu naują, puikią skrybėlę
Ir šiandien išsiunčiau penkis laiškus, keturis atvirukus

Labanaktis

Vasara vaizdžiai

// Rugsėjis 2 2009 // 4 komentarai » // blog, nuotraukos [1], sąrašai

Be šiokio tokio vasaros apibendrinimo mes neapseisim, todėl peržiūrėjusi nuotraukų failus, nusprendžiau vaizdžiai Jums parodyti, ką gi veikiau šią vasarą..

06-13 dar nesibaigus mokslo metams kartu su klasiokėmis ir vienu Tadu (:D) aplankėm Evės sodą (a.k.a. evės soduxs no. 1), kur kepėm dešreles, vėliau ant dūmų – duoną, vogėm braškes, bučiavomės šiltnamyje (kas taip, o kas ir ne), žaidėm alias, šokom (kas pagal čiuožki čiužki, o kas ne) ir dainavom (kas john the revelator, o kas ne) bei šiaip pasilinksminom ir pasibuvom kartu

06-20 – 06-29 iš karto po mokslo metų kartu su Santa ir dar keliais klasiokais bei būriu kitų iš mokyklos, keliavom po kroatiją bei bosniją ir hercogoviną, kur matėm krūvas visokių įdomybių, kur naktimis ir autobuse spardydavausi su Santa, kur matėm daug gražių vietų, žmonių ir neką prastesnę jūrą, kur kažkas į ją pastatė mane su visais batais, kur susipažinom su daug žmonių iš savo mokyklos, kurių anskčiau net nepažinojom, kur nepilnamečiams pardavinėjo vyną, kur palydėdavom saulę, kur taip smagiai rinkom lauktuves, kur kariavom su agurkais ir lašiniais, kur gyventi Makarskos kurorte buvo tolygu pasakai ir taip taip taip toliau

kartais laiką leisdavau su Hermanni ir Charlotta, o tąkart 07-17 aplankėm ir harį poterį

07-20 – 07-24 su Sima buvau LMS’o stovykloje – forume iš kurios parsivežiau krūvą gerų atsiminimų ir kurioje susitikau su gausybę įdomių ir protingų žmonių ir mes būtinai važiuosim į kitus forumus

kartais būdama Trakiškyje vartydavausi hamake ir nieeeko neveikdavau, tik vartydavausi

ir dar daaaug laiko praleisdavau galerijoje xx, kur sakėm, galėtume įsirengti lovas, kur išgėrėm nesuskaičiuojamą arbatos puodelių kiekį ir suvalgėm n porcijų keptos duonos su sūriu ar fri bulvyčių, o kartais, po Lingos kniaukimų, išgirsdavome ir klausimų “ar čia yra kačiukas?” (taip taip, visa esmė čia už Evės)

ir džiaugiausi sulaukusi sugrįžusių draugų (kelių policijai nuolaida – 52,84 proc.)

08-01 su Sima dalyvavau BSP09, kur ir gavom šiuos jėgiškus (ekologiškus) akinius ir, žinoma, sutikom nemažai blogerių

08-14/08-15 naktį praleidom pas Lingą namuose, kur ir prasidėjo do-na-to era, kur pusryčiavom šeštą ryto ir visą naktį nemiegojom, kur puikiai pasišokom, kur turėjom daug gero alulio ir smagaus laiko

ir galiausiai, ne vieną ir ne du, o netgi visus kartus dalyvavau burbuliatoriuje, kuris kuo toliau, tuo labiau man patinka bei veeeeža..

neskaitant to, kas matyti nuotraukose dar turėčiau paminėti, kad:

a) buvau Vilniuje, kur nusipirkau fyską bloknotą ir dar fyskesnį puodelį su dm ir šiaip, gana įdomiai pasibuvau (:D)
b) velniškai gerai pailsėjau
c) perskaičiau 8 knygas (kas yra FAIL) iš kurių tik viena yra mokyklai (dar vienas FAIL)
d) visai, visai nesimokiau (taip sakant, bukėjau)
e) teparašiau vos kelis laiškus (kas irgi yra FAIL)
f) atgaivinau (o paskui vėl numarinau) dalyvavimą postcrossinge
g) niekas pas mane neatvažiavo (čia jau nelinksmas FAIL)
h) aš pas nieką nevažiavau
i) neoficialiai apturėjau daug vibe meet’ų (supraskit, mes visos keturios vibe’inam)
j) dm klausiau kiek tik širdis geidžia
k) n – ąjį kartą įsitikinau kaip gera turėti Draugų
l) turbūt ką nors pamiršau (kaip visad būna)
m) pirmą kartą gyvenime aplankiau tikrą undergroundinį klubą x120
n) praleidau naktį su Sima (nors šiaip, tokių jau ne viena buvo :D)
o) atidariau savo cd kepimo kompaniją (a.k.a. Tukas records)
p) kartu su Lingaile, Eve ir Sima įkūrėm grupę “prezervatyvai burokėliuose”
r) (ir tai vieta jūsų pasiūlymams)

O dabar, trumpai trumpai tariant: pasiilgsiu aš vasaros, nes ji buvo puiki, girdit, P U I K I !!

21 days

// Liepa 31 2009 // 1 komentaras » // blog

// Liepa 20 2009 // Nėra komentarų » // blog

Tik labai labai trumpam užlėkiau pranešti, kad išvažiuoju į LMS, kad pasiilgsiu, kad apgailestauju nespėsianti laiku pasveikinti su gimtadieniu, kad linkiu jums visa ko smagiausio ir beprotiškiausio, kas tik gali nutikti vasarą. Tikiuosi, man su Sima ten patiks, pasilinksminsim, susipažinsim ir visaip kaip puikiai praleisim tas kelias dienas.

Ikiukas!

Šlapias kelnes nusimauti tikrai sunku

// Liepa 16 2009 // Nėra komentarų » // blog, nuotraukos [2]

Viskas..kartu su Sima užsiregistravom į LMS vasaros forumą – stovyklą „Visuotinis švietimas“. Nors truputį ir nerimauju, kad galim ten kaip reikalas susimėžti, žinau, kad nesigailėsiu, nes ten tikrai bus įdomu ir sužinosim daug įdomių dalykų, sutiksim ne ką mažiau įdomių žmonių. Tik reikia nesibaiminti..reikia, nes nėra ko. Dar žinau, kad kitu atveju, jeigu pasitaikius progai, jos atsisakyčiau paskui siaubingai gailėčiausi ir graužčiau save už tokį pasyvumą, tad belieka važiuoti, dalyvauti ir gerai praleisti laiką.

Pietų Kroatija 06.20-06.29

// Birželis 30 2009 // 4 komentarai » // blog

Labas Labas Labas!!!

Man iš tiesų gaila, kad prieš išvažiuodama į šiltuosius kraštus nespėjau su Jumis visais atsisveikinti ir/ar net leptelėti trumpą “iki”. Visgi, džiaugiuosi grįžusi namo, pas savus žmones, pas lietuvius (!!) ir nekantraudama skubu jums viską pasakoti, kol dar niekas nesusipynė atmintyje. Šiais metais, kartu su Santa, beveik (ahaaa..) kiekvieną vakarą surašydavom galvoje išlikusių dienos įspūdžių nuotrupas. Juokinga tai ar ne, bet tobulėju ir šito laikiausi net penkias dienas, t.y. pusę kelionės. Žiūrėkit jūs man, gal iki kokios trečios dešimties savo gyvenime išmoksiu įamžinti ir visą kelionę, o ne tik jos dalį. Taip pat, iš karto pranešu, kad foto reportažas bus kiek vėliau, nes kaip tik rytoj einu į mokyklą apsikeisti su visais nuotraukomis, o kai jau turėsiu visas..tuomet ir parodysiu geriausias :)

2009-06-20 (Kelionė per Lenkiją ir Slovakiją)
Lenkija sucks; vėmalai (Lauryno); pardavėja, kuri nemokėjo nei angliškai, nei rusiškai, o už tualetą prašė 15 zlotų (skaičiuotuvo pagalba); vaikinas, kuris turi 18 metų ir alaus; purtomos kėdės; mergaitė, kuri mėto į mokytojas butelius ir už tai gauna liuks apartamentus; Tartų kalnai; labai dūminanti gamykla, kuri turi daaaaug kaminų; Zbitkis ir kamasutra; per trumpa antklodė; kampe voras Bilas; išvarvėjusi silkė; maišelių trūkumas; trivietis kambarys dvejoms; viršuj (antrame aukšte, po galais) miegantys vairuotojai; kėdė žudikišku žvilgsniu; sraunus upelis; prasmirdęs autobusas; dešra, lašiniai ir šokoladas Milka už 4 zlotus, plius du kinder kiaušiniai-siurprizai; Santos gyvenimo draugas Klausas; Inetos gyvenimo draugas – degradas; karbonadas; dm autobuse (SOTU cd); mokytoja ant kelio; oranžinė (apiplyšusi) patalynė.

2009-06-21 (Kelionė per Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, plius sustojimas Budapešte)

Abra kadabra – no viagra!; 2x didelis dm plakatas su TOTU reklama Slovakijoje; autobusai smirda taip, kaip ir Lietuvoje; 18 atvirukų; vyras su dideliu paukščiu ir skirtingų spalvų pėdkelnėmis; pusnuogis vyras balkone; velniškai daug kukurūzų; “Choristai”; Zbitkio nuotaikų kaita (turbūt dėl kažko panašaus į pms); labai rožinis pensionas; pensionas Bibis; labai girti kroatai; fooling around – lazdavoti; gražūs (!!!) turistai; deformuotas pusryčių batonas; pliktelėjusių mergaičių intelektas; Zagrebo bokštas; trys pabėgę avinai; neveikianti degalinė Ina; vyrų gausa; paveikslas su žirgu; pasibaigęs Santos kremas; suvalgytas karbonadas (valio!!!).

2009-06-22 (Plitvicos nacionalinis parkas ir Makarskos rivjeros kurortas)
Mergaitė su degtukais, be be degtukų; visur Santos įsivaizduojamos ynybinės sienos; “dingę 4ever”; JŪRA!!!; karšti berniukai ir dar karštesnės mergaitės; iš kambario išvariusi bobikė; didis nosis; šiukšlių maišai; kriokliai ir kitos grožybės; mokytoja galutinai ir nenuginčijamai išsiaiškina, kuri yra Santa, o kuri Ineta; baisus kambarys; visada tik karštas vanduo (brrr); supuvę Naglio agurkai; naktinės muštynės; Vitalijus lipa per langą; Kalorija valgo šokoladuką ir meta kalorijas eidama iki tualeto; langai priešais mūsiškius; iškaba su paslėpta w raide žodyje View.

2009-06-23 (Splitas ir Triogiras)
Underwater dingęs 4vere; rytinis pasivaikščiojimas; apyrankė su žuvytėmis; į burną cigaretę įsikandęs pardavėjas; velniškai gražios tašes (kurių vėliau ieškojom 2 dienas); Kalorija šoka ir “o jūs matėt, kaip vakar greitai sutemo”; ledai su daug šokolado ir cukraus vata; tualeto paieškos ir pasiūlymas už 5 kunas; keliai nudaužyti į kvailus varpinės laiptus; du vyrukai besijuokiantys iš mūsų, tirpstančių lietuje; aptinkame gidą Mindaugą piešiantį!!; picutės už 10 kunų; laivai lyg ant slidžių; trys vaivorykštės; kalnai skęstantys debesyse; daug kartų minti tie patys keliai turgelyje ir mus jau atpažįstantys prekeiviai; jūrų ežiai Naglio rankose; karštos mergaitės prisiplaka prie mokytojų; keisti garsai už lango (morčius? vaikas?); kroatiški gezai.

2009-06-24 (Dubrovnikas)
Pagaliau ynybinės sienos; kiaušiukai klasiokai įmirkdo mano kojas su visais conversais į Adrijos jūrą; žaibuoja; Kalorija jaučiasi kaip Adamkienė; (į)degėm; šturmuojam suvenyrų parduotuves; pačios nusipirkusios vyno jaučiamės laisvos; ispanai pralaimi prieš jav 0:2; uždarytos suvenyrų parduotuvės Makarskoje ir bevaisė tašių paieška; išgeriam lauktuvių vyną; Santa sulaukia skambučio, o aš guliu ant palangės; du kartus apsipilam kava; kaka nuotaika dėl nežinia ko; klajonės po siauras Dubrovniko gatveles; pokalbis su Egle (2:22min= ~8lt); D su šiaudine skrybėle; Santa visus kremais teplioja; pagaliau karšta. Ties čia baigiasi mano užrašai.

2009-06-25 (Bosnija ir Hercogovina – Mostara, Medžugorje ir Kravice kriokliai)
Pasirodo, jog vienos dvyliktokės pasas pasibaigęs prieš bene metus (?); Mostaroje sutinkame gidą su labai tamsiomis akimis, kurio net nesiklausyti baisu; aplankome mečetę; ragaujame šlykštaus turkiško maisto; pamirštu pasiimti eurus; bene pusvalandį renkamės auskarus; grįžtant į autobusą mus užklumpa lietus; šuntam su ilgais džinsais; apšaudyti Mostaro pastatai; senasis vienaarkis tiltas ant kurio stovi keli jaunuoliai ir už 25 jevrus šokinėja nuo jo; dokumentinio filmo ištraukos apie miesto sugriovimą; Medžugorje – mergelės Marijos apsireiškimų vieta; iš Jėzaus kelio varvantis vanduo (stebuklas?); suvenyrai vien su šventaisiais; citrininiai ledai; baimė, kad rimta Marija neapsireikštų; nejaukumo pojūtis būnant tarp besimeldžiančių; net nebeypatingi Kravice kriokliai ir labai stačios nuokalnės einant link jų.

2009-06-26 (Išvyka su laivais po Adrijos jūrą)
Stipri ir saldi kava; Kalorija žygiuoja; dainuojami “trys milijonai”; lietus; apleistas viešbutis su vis dar stovinčiomis lovomis ir antrame aukšte aptiktu kažkieno miegamu čiužiniu; žmonės, kurie spėliojo iš kur mes (variantai: Čekija ir Slovakija (?)); durniaus lošimas slepiantis nuo lietaus prie to pačio viešbučio; pagaliau maudynės ir daaaaug jūros ežių; šokiai laive pagal rimiškio dainas; gražus vaikis iš laivo; velniškai skani žuvis ir alkanos žuvėdros; mokytojai leidžia ir mums viešai gerti vyną; vėjas toks, kad visas kortas reikėjo prilaikyti. Vakare – diskotekos paieškos – nesėkmingos, net labai.

2009-06-27
Bene visai laisva diena. Mes maudomės, deginamės ir pagaliau džiaugiamės karšta diena. Baigiame pirkti visas lauktuvės ir apie aštuntą valandą einam vakarieniauti. Valgom nežinia ką, nors, kaip vėliau paaiškėjo, avieną su bulvėmis. Viskas buvo tikrai riebu. Prasideda šokiai pagal Mikutavičių, o mes su Santa išeinam namo krautis lagaminų. Beeinant mus išgąsdina žaibas, o mes išgąsdinam kažkokį vyriškį rakinantį savo mašiną. Daiktus kraunamės iki pirmos nakties ir su liūdesiu krentam paskutiniam miegui Makarskoje.

2009-06-28
Papusryčiavę paliekam Makarską, savo nefaina viešbutį net šešioms dienoms tapusiu mūsų namais ir keliaujam per Kroatiją, Slovėniją, Austriją ir Čekiją. Miegam tame pačiame viešbutyje kaip ir praeitais metais. Prieš miegą su Santa apturim daiktų mūšį, kurio metu pro langą vos neišskrenda mano džiovinti vaisiai. O lovos tai visai minkštos.

2009-06-29
Papusryčiavę taip sočiai, kaip dar nei karto nebuvo tekę, tęsiam kelionę per Čekiją ir fū Lenkiją. Visi nusikalę, visi pavargę miega autobuse. Žiūrim kažkokius filmus, tarp jų, ir Lūšnyno Milijonierių (o gal jį žiūrėjom ir praeitą dieną, nepamenu), kuris man labai patiko ir Pykšt Pokšt Tu Negyvas. Lietuvą pasiekiam kažkur devintą valandą, o po pirmos grįžtame jau ir į Panevėžį. Su visais atsisveikinam ir susitariam kada susitiksim, kas be ko, apsikeičiam kontaktais.

Viskas buvo maždaug šitaip ir apgailestauju, jei kai kas liko suprantama tik ten buvusiems žmonėms. Jeigu reikėtų daryti reziumė, galėčiau pasakyti, kad viskas buvo bene puiku. Kelionė su bendraamžiais turi kur kas daugiau privilegijų nei kelionė su tėvais. O jeigu kalbant apie tai, ką pamačiau..kai esi aplankęs garsiuosius Italijos miestus ar Paryžių, Kroatijos miestai savaime nublanksta, bet nedrįstu sakyti, kad jie man nepatiko, nes jie savaip įdomūs ir gražūs. Kroatijos gamta tikrai velniškai graži, tik štai vietiniai prekeiviai galėtų pasimokyti anglų kalbos, nes net ir matydami, kad tu užsienietis ir nei velnio nesupranti ką jie sako, mala toliau.

The End

I’ve been searching for truth, And I haven’t been getting anywhere

// Balandis 26 2009 // 5 komentarai » // blog

I’m not a mountain, no You move me

// Balandis 3 2009 // Nėra komentarų » // blog, nuotraukos [2]

Atsimenat, žadėjau padaryti šiokią tokią apžvalgą ką mačiau šiandienos ekskursijoje su daile, bet turbūt, apie viską iš eilės. Šįryt taip norėjau miego, kad Donatas davė kubiką rubiką, na žinot, kad turėčiau ką paveikti, bet sukinėti kubiką rubiką man nesisekė ir nesudėjau nei vienos sienos, bet ko norėti, kai jį paskutinį kartą rankose laikiau gal prieš dešimt metų, bet užtat miegus puikiai išvaikė. Vėliau, kitas Donatas, ant kurio akinių rėmo užrašyta “think pink” pasakė kelis galvosūkius, kurių kol kas išnarplioti dar nepavyko, bet pažadėjau, kad pasigausiu jį dailėje ir tikrai išsiaiškinsiu, kodėl numirė tas vyrukas ir dar suprasiu, kaip jis ten dramblius skaičiavo. Atrodo, lyg ir perpranti kame šaknys sulindusios, bet paskui tą sistemą pameti ir tai siaubingai varo iš proto, turbūt todėl Donatas ir buvo toks patenkintas. Privertė dvi mergaites pasijusti kvailomis, nu bet aš niekad nemėgau tokių galvosūkių. Žodžiu, skaudi tema, o kai nuvažiavom į Vilnių, gavom laisvo laiko iki dvyliktos, nes tik tada atsidaro visos galerijos. Per tą laisvą laiką ėjom į čilę ir nieko neužsisakėm, nes pavėlavom dvidešimt minučių, kad gautume pusryčių meniu, todėl pasėdėjom kaip idiotės ir išėjom. Užtat Erika su Ieva pasinaudojo tualetu, o aš pasimėgavau dm klipu dream on, kurį visai netikėtai parodė mtv. Pirmoji aplankyta galerija – akademijos, kurioje buvo eksponuojami DA magistratūros studentės Rūtos Spelskytės grafikos darbai ir mechanizmas. Ir jos darbai man patiko, ypač grafikos. Jie tokie kartu ir dailūs, kartu lyg ir ne, bet tokie gyvi. Ir kaip žiūriu, nelabai randu žodžių tam apibūdinti, bet jie tikrai žavūs. Susimoviau. Bet su tapybos mokytoja pasakojo, kad tas mechanizmas, darytas iš popieriau, tikrai veikia, tik mes nelabai įsivaizdavom kaip. Tad metu aš kelių, man labiausiai patikusių darbų nuotraukas. Beje, tos pačios galerijos antrame aukšte buvo Vilniaus Užupio Gimnazijos mokinių darbai, kurių tema susijusi su gamtos saugojimų, bet ten mačiau tik keletą man patikusių darbų: vieną su briedžiu, o kitą su liūdna skardine (:D).

Paskui buvome Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Vilniaus paveikslų galerijoje, kur eksponuojami trisdešimt penki garsiojo gruzino Pirosmani darbai. Darbai primityvūs ir man nepatiko, nu nebent keli, kuriuose vaizduojami gyvūnai, užtat pripažįstu, kad buvo įdomu pamatyti kažką labai kitokio, be to, kaip auklėtoja sakė, reikia būti labai išskirtiniu primityvistu, kad tavo darbus šitaip labai vertintų, mat vertinamų primityvistų daug tikrai nėra. Bet visgi, džiaugiuosi, kad įvyko kažkokia klaida ir netekome galimybės išgirsti visos edukacinės programos, o paskui ir galimybės pastelėmis pakopijuoti jo darbus. O beje, antrojoje nuotraukoje yra jo mylimoji, kuri sužinojusi, kad Pirosmani neturtingas, jį atstūmė, o tas mulkis pardavė visą savo verslą, kad padovanotų jai krūvas rožių.

O dar aplankėme taikomosios dailės muziejų, kur buvo daug daug peizažų, t.y. Tarptautinė paroda „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“. Buvo tikrai gražių, pavyzdžiui, man labai patiko Kuidži kūrinys “jūra. pilka diena”, bet nuotraukos internete neradau, tai negaliu parodyti. Be to, labai įsidėmėjo vienas peizažas, kuriame vaizdavo jūrą, akmenis ir kelis burlaivius. Štai kaip aš pasiilgusi jūros! Ir dar pagalvojau, kad parodoje būtų labai tikęs dar mano prosenelio paliktas paveikslas, kuris dabar kabo mūsų didžiajame kambaryje.

Tai tiek mes aplankėm, tiek apžiūrėjom, o po to, kai visus paleido, nuėjau į dailės reikmenų parduotuvę ir nusipirkau kelis gražius lapus ir naują eskizų bloknotą, tokį didelį, kad kyla abejonių ar jis bus patogus. O paskui gal valandą, laukdama Tanės, sėdėjau katedros aikštėje ant laiptų, šildžiausi prieš saulutę ir skaičiau “pornomūzą“. Su ja papietavome submarino picerijoje, kurioje kažkodėl labai daug The Beatles nuotraukų, nuvažiavom pas ją, aš paskaičiau, pamiegojau, ji susitvarkė ir tada vykom į akropolį, o ten, o ten Tanė nupirko man gimtadienio dovaną, prie kurios pati pridėjau aštuoniasdešimt litų ir dėl kurių visai, visai nesigailiu. Grįžtant į Panevėžį Tanė pradėjo gailėtis, kad palieką Vilnių ir surūkė vieną Kento mėtinę.

Jis turi pinčerį

// Vasaris 28 2009 // 5 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Šiandien pas mane wrong diena, žinoma, ji nėra wrong, nes šeštadienis, bet ji priklauso wrong dainai, nes ji be galo puiki, o ir klipą jau galiu žiūrėti su dideliu susidomėjimu, nes iš pradžių buvo “kas per”, bet reikalas tame, kad reikia įsižiūrėti ir patartina, ne vieną kartą. O Amerikoje jį uždraudė. Be to, kadangi Paulius pranešė, kad nuo pirmadienio jį rodys mtv, gal netgi kartais reikės įsijungti, nes retai kada pamatysi per mtv dm, bent jau aš, niekada nemačiau, nors gal ir mačiau, lyg dabar imčiau ir atsiminčiau. Iš tikrųjų, tai vakar Sandrai žadėjau parašyti į blogą ir vakar mes visai daug kalbėjom. O vakar nusipirkau, šiaip jau neperkamą, žurnalą Žmonės, nes ten yra Dave ir jo mažojo pinčerio nuotrauka, tai pasijaučiau lyg kokia išprotėjusi antrokė, kuri perka žurnalus dėl vienos nuotraukos ar trumpiausio straipsnelio, bet juk tas žurnalas pravers netgi visai savaitei, raminu pati save, bet užtat dabar išsikirpsiu tą iškarpą ir pasikabinsiu ant “skelbimų” lentos kambaryje, nes praeitą savaitę tėtis ją pritvirtino, kaip ir dvi dm plokšteles, netgi sienos nuotrauką įdedu (^), o tėtis dabar labai knisasi internete ir ieško adatos patefonui, nes prašiau, kad atvežtų, o trūksta tik adatos ir tada galėsiu klausyti vinylines plokšteles, o dar būtų visai neblogai sau gimtadienio proga pasidovanoti šitai už gimtadienio proga gautus pinigus, o tikiuosi, kad jų gausiu pakankamai, nors abejoju, ar kas nors man leis pirkti, tai, ko aš noriu, nes palaikys mane visiškai išprotėjusia, už tai, kad noriu dm išleisti 500lt plius ~80lt pristatymas, nors užtektų man ir šito už 300lt + 80lt. Tai štai kokios mano svajonės, iš šalies pagalvočiau, kad kvailos, ko gero, nes tai pinigai fucking krizės metu, bet koks skirtumas.

There’s something wrong with me

// Vasaris 22 2009 // 3 komentarai » // blog, bonus

Vaa, prašau, kam įdomu. Nes aš šito laukiau kelias valandas, bet prieš tai dar pasinervinau, kol įjungiau tą transliaciją, nes pas mane kažko akivaizdžiai trūksta ir turbūt jei ne šlykštukas firefox ir windows media player, nebūčiau pamačius to pasirodymo, o štai žiūrėk, jis jau youtubėj po valandos yra. Nors ne, nesakau, kad gailiuosi tiek laukusi ir graužusi sau kelį, aš džiaugiuosi, kad dabar galiu pamatyti dar ir dar kartą. Ir ta daina labai graži, ir tėtei patiko, ir kai Dave ją dainavo atrodė piktas, ir jis dar žavingesnis, taip sakant, jėga. O šiandien visą dieną trūniju prie kompo ir daug juokiuosi, o kažkodėl sėdėdama ir kam nors rašydama, netgi čia, nutaikau atitinkamas veido išraiškas. Savaip įdomu, nes jaučiuosi lyg kalbėčiau, bet tai turbūt parodo, kad aš tikrai seniai kalbėjau ir gaila, kad neatsirado skaitančių ir nepažįstamų šmikių iš Panevėžio, bet jei jūs atsirasit, pasiūlymas dar galioja, o galbūt kažkurį kovo savaitgalį bus vibe.lt meet, kalba eina net apie pirmą kovo savaitgalį, tai manau, norėčiau sudalyvaut. Turbūt nauji žmonės akiratyje nepakenktų, o dar visai norėčiau aplankyti Kauną, nes kai būnu jame, nelabai iškeliu kojas iš stoties. Taigi, gal būtų puiku ir su kuo nors dar susitikt, nežinau. Mama turėtų išleisti, kaip jau aišku, yra žmonių, kurie jai gausiai nepritaria, bet nesuksiu sau galvos ir pasidžiaugsiu, kad turiu keliavimo laisvę ir, kad už savaitės prasidės pavasaris, tai visą kovą bus galima švęsti tą pavasarį. Ir dar ten kažkas atvažiuos pas mane per kelias laisvas dienas, tai bus iš viso jėga, nes koks retas įvykis, kažkas pas mane atvažiuos! Tas kažkas, tai turėtų būti Paulė. Paule, kaip reikalai dėl to? O šiaip, kviečiu ir kitus. Ne, aš rimtai, jei ką nors išleidžia, galit atvažiuot, liko tik savaitė, kada aš gyvensiu beveik be cento kišenėje, tai kol kas nors sumąstys atvažiuot, ta savaitė ir bus kaipmat prabėgusi. Pagavau save norinčią miego, tai gal netgi reikės eiti miegoti. Bet jaučiuosi vis dar nesava, nors žinot, man patinka taip jaustis, vis kažkas naujo.

ir ir ir ir ir ir ir ir ir ir kaip irisai

// Vasaris 13 2009 // 2 komentarai » // blog

Mėnulis draugauja su žvaigžde.

// Gruodis 23 2008 // 3 komentarai » // blog

Vakar buvo viena puikiausių dienų ir aš būtinai turiu tai papasakoti.

Tai 1) buvau Šiauliuose pas Dei ir buvo baisiai baisiai labai puiku. Pirma vieta, kur ėjom buvo ta ta muzikos parduotuvė, kurioje nei plakatų, nei cd neradom. Bet tai per daug manęs nenuliūdino, taigi, po to ėjom į piceriją, kurioje aš valgiau visai ne picą. užtat Dei ją valgė ir padavėja man atnešė ne žalios arbatos, kurios prašiau, bet vaisinės, o man tai kas, išgėriau ir tą. Tai vaa. Dei pasveikino mane ir aš pasijaučiau kalta, kad nieko jai neturėjau išskyrus save ir mes daug daug kalbėjom, labai daug. Išėjus ir jau leidžiantis eskalatoriumi žemyn pastebėjau, kad neturiu telefono. Išknisau visą kuprinę ir visas kišenes, bet neradau, todėl pagalvojau, kad ko gero būsiu palikusi picerijoje. Grįžom ir taip taip, būtent taip! Padavėja pamačiusi mane – atidavė. Gerai, kad greitai prisiminiau, nes kitaip būtų buvęs šūdas. Dar buvom knygyne, nes Dei atrodo gaus daug čekių ir galvojom, kad reikia eiti apsidairyti kokių gerų knygų, o aš galvojau gal kokių gražių atvirukų rasiu. Knygos neišsirinkom, atvirukų irgi, bet užtat nusipirkau ženkliuką iš nieko rimto. Žinoma, galėčiau aš ir čia nusipirkti, bet žinot, kitur pirktas būna mielesnis ir pagalvojau, kad būtų įdomu iš visų aplankytų vietų parsivežti tokių ženkliukų. Taigi, paskui mes daug vaikščiojom ir dar daugiau kalbėjom. Kalbėjom tiek daug, kad nebuvo laiko tylėti, kas labai puiku! Dar aplankėm presto kavinukę, kuri buvo labai jauki ir Dei sakė, kad nuo šiol dažniau ten lankysis ir pirmą kartą gėriau baltą arbatą, dabar ji visada man primins vakar dieną. Sėdėdamos dar daugiau kalbėjom ir paskui aš išvažiavau namo. Ir važiuodama namo supratau, kad aš visiškai, nei truputėlio nenusivyliau ir buvo gera. Buvo ir jauku, ir šilta, ir gera, ir taip taip lengva. Nes nepastebėjau kaip praėjo diena, o važiuodama namo pajutau tokį nuovargį, kad užsnūdau kartu su depechais. Atsibudusi sugalvojau pakviesti pas save nakčiai Simą ir ir labai netikėtai ją išleido! Taigi, dalykas numeris 2) ir buvo tas, kad pas mane atėjo Sima. Ir buvo tikrai gera sulaukti to, apie ką svajojau jau tiek daug laiko. Mes beveik visą naktį kalbėjomės, gėrėm daug arbatos ir šiaip. Dar ėjom pas Eglę, kur bandėm sutvarkyti jos kompiuterį. Sima bandė pajungti internetą, o aš atidaryti cd – romą, nu nes jis neatsidaro, bet nei man, nei jai nepavyko, taigi, mes susimovėm. Užtat paskui Eglė atėjo pas mane ir mes diskutavom ir aš mačiau kaip Eglė stebisi sutikusi ne mažiau nesveiką žmogų nei aš. O pasirodo aš dėl savo susižavėjimo objektų esu tikrai nesveika, bet koks skirtumas, man taip patinka. Vaa. O šiandien man skauda galvą, nes naktį beveik nemiegojau, o miegojau šiandien dieną. Užtat dabar viskas gerai, geriu šampaną ir man nebeskauda galvos.

Su maža eglute niekur nenuvažiuosi.

// Gruodis 21 2008 // Nėra komentarų » // blog

Labas Rytas!

O dabar tai juk tikrai rytas. Atsibudau septintą! Kas savaime aišku, man visiškai nebūdinga, bet vakar buvo toks tikras šeštadienis. Jis tikras, nes aš nieko neveikiau, visiškai. Nors gal negalima taip sakyti, nes visgi visą dieną nesikelti iš lovos irgi yra veikimas. Dar žiūrėjau antrą Euro Pudingą, bet pirmas man patiko labiau ir dar du kartus žiūrėjau koncertą. Ir ir ir, puošiau eglutę kartu su depechais, judėjau pagal juos! Bet mūsų eglutė maža, nemėgstu mažų eglučių, matosi, kad pirko be manęs. Be to, kad ji maža, ji net ir nekvepia,  o tai yra dar blogiau nei tai, kad ji maža, nes kas per eglutė, kuri nekvepia? Aš bandžiau, tikrai bandžiau užuosti, bet sekėsi labai nekaip, nes net pritraukus prie pat nosies šakelę pajutau tik truputį truputį. Tai yra pats didžiausias šūdas, nes man būtent eglutės kvapas ir įrodo, kad tuoj Kalėdos, taigi man dabar visai jos nesijaučia. Bet pas save kambaryje ant lango pasikabinau lempučių, nu nes iš kažkur jų pas mus per daug arba per daug iš tų laikų, tai eglutei neužtekdavo vienos girliandos. Tai va. Užtat kambary neturiu jokios šakelės, kurią galima būtų papuošti, nu nes pamiršau paprašyti tėčio, tai jaučiu reikės šiandien tai padaryti.

Ir kokia jėga, šiandien važiuojam pas Lingą, niekada pas ją dar nebuvau. O rytoj važiuosiu pas Dei, o po Kalėdų važiuosiu pas Monikutę ir ten bus Paulė ir turbūt Laima. O Naujuosius švęsiu su Jomis ir mes turim jėgiškiausią pasaulyje temą. Ė, visai puikios atostogos šviečiasi!

Išvažiuojam 6,56.

// Spalis 3 2008 // 5 komentarai » // blog

Italija (09-15).

// Rugpjūtis 24 2008 // 6 komentarai » // blog

Diskusija ore.

// Rugpjūtis 18 2008 // 2 komentarai » // blog