Posts Tagged ‘kelionės’

My room – my kingdom

// Vasaris 16 2010 // 7 komentarai » // blog

Pagarba lenkų fanams, nes jie moka šėlti taip, kaip reikia šėlti DM koncerte. Iš tiesų, paklausius jų koncertų įrašų pradedi galvoti, kad lenkai šaunuoliai. Niekada nemėgau lenkų dėl prastų Lenkijos kelių ir nemielos ausiai kalbos, bet štai kaip būna – savi tautos pliusai, savi minusai.
Bet ateina šiandien mama pas mane į kambarį 10h ryto ir pasako: “turbūt važiuojam į Šiaulius”, ateina po dešimt minučių ir sako: “važiuojam į Šiaulius”, štai kaip pas mus planuojamos kelionės, o aš kaip įmanydama greičiau puolu rašyti Deivydai ir klausti ar ji užsiėmus, bet štai ji užsiėmus ir aš netgi sugalvoju planus visai dienai: nueiti nusipirkti drobės tėčio portretui/gimtadienio dovanai, nusipiešti jį, išlyginti rūbus, toliau nieko neveikti. Bet štai Deivyda praneša, kad ji laisva ir aš bėgu praustis, nes visi manęs laukia, o jie laukti nemėgsta. Va taip va aš ruošiuosi kelionėms. Mašinoje – Exciter. Paleidžia mane prie Saulės Miesto ir einu laukti ateinančios Deivydos, susitinkam, apsikabinam, džiaugiamės! Nemanau, kad verta pasakoti kaip buvo smagu, nes tai jau savaime suprantama. Aplankėm tris kavines, išleidom litų, lietiniais pripildėm skrandį, arbata – šlapimo pūslę (rašau ir bijau, kad Birutė suvartys dėl bet kokių medicininių netikslumų, ne, šiaip šaunuolė Tu, kad taip domiesi) . Man pasakoti apie koncertą – tolygu aukščiausios klasės narkotikui. Paulius – mano asmeninis narkotikų tiekėjas, visada parūpina geriausios rūšies, dar neragautų. Gerai, kad šiandien pavyko ištrūkti iš namų, paįvairinti savaitgalį. Och tu K, kaip širdį veria klausant lenkų skanduočių, šūksnių. Bet prasitarė tėtis, kad buvo Muzikos Bomboj ir matė daug nuolaidų Depešams. Grįžom, radom ir nupirko jis man The Singles 81-85 – apsidžiaugiau baisiai. Važiuojant namo mašinoje – naujas CD, bet mamai labiau patiko Exciteris su Dream on. Ei, čia geras, ką tik radau muzikos bomboj dvi Depešų biografines knygas, anksčiau jų ten nebuvo..šiandien buvo mano ir Deivydos septintas susitikimas; mano ir Birutės – trečias. Gera diena, produktyvi.
Vėliau pridėsiu bonusą nr.1 ir bonusą nr.2, bet rytoj 10h ryte pas anglų mokytoją, aš nieko dar nepadariau, net nežinau, ką tiksliai padaryti turiu, o dabar tik 00,42. cha cha cha. Bet štai užgrojo tas kietas remiksas, per kurį grindyse tuoj išmušiu skylę, ir iškart atsipeikėjau.

Iki mano gimtadienio 47 dienos

// Vasaris 7 2010 // 2 komentarai » // blog

Rašydama apie koncertą, minėjau, kad jau kitą dieną radau tai, ko laukti dabar.
Viskas prasidėjo nuo to, kad rytą, kai turėjome palikti Helsinkį, nei iš šio, nei iš to atsibudau su mintimi: “ei, juk Taline yra Depeche Mode baras!!”. Greitai išsibudinusi šokau iš lovos ir nubėgau prie kompiuterio ieškoti adreso, kitiems spėjusi tarstelėti tik “labas rytas”. Adresą radau, o ta proga dar ir į nuotraukas žvilgtelėjau – žandikaulis atvypo – ten juk dm fanų rojus! Nuo tos akimirkos turėjome naują kelionės kryptį – Nunne 4, Talinas, Depeche Mode baras. Su tėvais susitarti pavyko gana greitai, juk išties, puiki proga: į Taliną vis tiek plaukiam, baras senamiestyje, laiko turim, žemėlapį irgi.
Taline klaidžioti teko tik tada, kol radom vietą mašinai, mat netyčia įvažiavom į patį patį senamiestį. Kartu su Justu sėkmingai nuvedėm likusius prie, kaip pasirodo, tariamo tikslo. Tariamo, nes nieko ten nebuvo. Matėsi tik šviesesnė vieta ant sienos, kur kadaise buvo pagabinta baro iškaba, užrakintos duris ir nieko. Pamaniau, kad užsidarė, bet visa laimė, kad susivokėm ir užėjom į visai šalia buvusią parduotuvę ir paklausėm pardavėjos, kur dingo baras. O pasirodo, kad baras įsikėlė į kitas patalpas (šiaip jau, paskui radau, kad tai turėjo įvykti dar maždaug 2008-2009 metais, bet google maps informacijos turbūt atnaujinti nesugeba) ir jos yra visai netoli nuo mūsų būvimo vietos. Sužinoje, kur reikia eiti, aptikom siaurą sienamiesčio gatvelę, kur jau iš tolo švietė garsioji Violator rožė ir uždašas “DM baar”. Kaip aš apsidžiaugiau, kaip mikliai nuskubėjau prie tos vietos! Bet žiiinoma, negali viskas būtų taip gerai, kaip norėčiau, kad būtų – baras nedirbo..medinės durys užkabintos iš vidaus, o į skambutį niekas neatsako (vėliau bandžiau prisiskambinti ir telefonu, bet veltui). Šalia dirbusi mergina papasakojo, kad bare mažai lankytojų, todėl savininkas dienos metu barą atidaro retai (o tuomet net vidurdienio nebuvo) ir šiaip, ateina kada nori, jos žodžiais: “gali atsidaryti trečią, o gal ir vėliau, aš nežinau”. Niekas nesutiko laukti nei iki trijų, nei net iki pirmos ir teko pajudėti link mašinos, kad ir kaip buvo liūdna. Važiuodama aiškiausiai suvokiau, kad tą vietą aš privalau aplankyti! Tuomet ir šovė gan beprotiška mintis – atvažiuoti į barą per savo gimtadienį, tiksliau, jeigu važiuotume šeštadienį, tai jau būtų diena po gimtadienio, bet visgi. Juk tai nėra taip tragiškai toli ir savaitgalio tam visiškai užtenka, kovą oras netoks nepalankus kelionėms kaip sausį/vasarį,  nėra taip tragiškai brangu, o ir iki gimtadienio pasitaupysiu, atiduosiu tam dalį per patį gimtadienį gautų pinigų. Tik reikia pasistengti ir nuteikti tėtį, kad tai nėra “kažkoks išsidirbinėjimas”, nors gal truputį ir yra, bet juk būtų taip smagu. Važiuotume mes keturiese: aš, tėtis, Justas, o ir Eglę pasiimtume, jei tik ji norėtų, ir praleistume laiką nuostabioje vietoje, pilnoje dm fanų. Ot gimtadienis būtų vietoje bet kokių susibūrimų su pseudo draugais ir išgerinėjimais, nors apie tokį net minčių neturėjau, juolab, kad tik septynioliktas laukia! Tik kai pamąstai, prieš tai reikėtų susisiekti su baro valdytoju ir susižinoti, ar tą dieną baras ketina dirbti, nes jei nuvažiuotume ir rastume barą užrarytų, būtų metų failas.

Turbūt gyvenimas be tokių svajonių ir siekių, man – ne gyvenimas.

It was in my arms!

// Vasaris 4 2010 // 6 komentarai » // blog

Po keturių šimtų keturiasdešimt vienos dienos (arba kitaip metų, dviejų mėnesių ir penkiolikos dienų; 63 savaičių, 10584 valandų) koncerto laukimo pagaliau jo sulaukiau! Die, net nežinau, kaip viską turėčiau apibūdinti, nes atrodo tai tiesiog neapibūdinama!!

Tą dieną, kai vyko koncertas jau nuo pat ryto vaikščiojau išsišiepusi iki ausų, ypač, kai pažiūrėdavau į laikrodį ir suprasdavau, kad liko penkios..keturios..trys valandos. Visi mane pamatę irgi pradėdavo šypsotis, ką jau kalbėti apie šypseną veide einant į pačią hartwall areną. Tiesa, kad nusigautume ten reikėjo važiuoti traukiniu, nors hartwall arena stovi net ne miesto pakrašty (šiaip jau, tai buvo vienintelis kartas, kai išlindau iš miesto centro). Traukinių stotis, vėliau krūva neklaidinančių tuneliukų ir štai prieš mano akis – arena. Matau, kaip plaukia žmonės, kaip kai kurie stovi ir vis dar bando nusipirkti, o gal ir parduoti, bilietus. Nuėję iki įėjimo atsisveikinom su Olga ir Charlotta, kurios mus atlydėjo, kad nepasiklystume, tada teta ir nufotografavo mane (nuotraukų dar neturiu). Gaila, kad nepasiėmiau fotoaparato, tiesiog nežinojau, kokia Suomijoje tvarka, kaip į visą tai ten žiūri, nes šiaip jau, fotografuoti lyg ir neleidžia, bet vėliau paaiškėjo, kad suomiai į tai žiūri labai pro pirštus ir buvo labai daug tiek filmuojančių, tiek fotografuojančių. Taigi, įėję į areną pasikabinom paltus (beje, ten juos kabina ir ant vienos pakabos, ne taip kaip siemens arenoje, bet vis tiek už kiekvieną moki po pustrečio euro), maloniai persimetėm keliais žodžiais su ten dirbančia mergina, kuri sakė, kad jos anglų kalbos žinios nekokios, tiesą sakant, ji dėl to buvo visiškai teisi, nors palinkėti gero vakaro jai tai nesutrukdė. Apėjom visą areną, apžiūrėjau, kokių suvenyrų jie turi ir iš karto nusprendžiau ko noriu: maikutės su violator rože, didelio didelio plakato kambariui, kuris dabar dar ieško savo vietos, tokio žiauriai mielo pakabuko raktams, nes kaip tik buvau visus kažkur praganiusi ir žinoma, to nuostabaus nemokamo maišelio, kurio net neketinu naudoti. Jeigu būčiau galėjusi, būčiau nusipirkusi ir dar daug daugiau visokios dm atributikos, bet pasibaigę keturiasdešimt penki eurai kišenėje viską pristabdė, nors dėl to labai ir nenusiminiau (tarp kitko, tai labai keista, kad neprekiavo jokiais cd, dvd ar vinylais, žodžius, įrašais). Po šito menko apsipirkimo nuėjom į Justo ir tėčio vietas, kurios kaip jau galbūt žinoma, buvo atskirai nuo manosios. Prasėdėjom ten, kol pradėjo rinktis žmonės ir nukėblinau į savo vieną, kuri, kaip paaiškėjo, buvo tik dvejomis vietomis arčiau scenos nei judviejų. Siūlė tėtis pasiūlyti žmonėms, skiriantiems mus tomis vietomis apsikeisti, bet tuomet pamaniau, kad dvi vietos arčiau scenos – vis šis tas, todėl ir pasilikau ten, kur ir turėjau būti. Kol DM šildė kažkokie Nitzer Ebb (o jie buvo netgi visai nieko) vis galvojau, kad jau tuoj, juk jau tikrai tuoj ir niekaip negalėjau tuo patikėti. Galiausiai, pradėjo ruošti sceną pagrindiniams vakaro veikėjams, tikrinti aparatūrą ir širdutė pradėjo sparčiau plakti kuomet ekrane užsidegė DM raidės. Gal po kokių dešimties minučių pasigirdo ausims pažįstami In Chains akordai ir trykšdama iš laimės pašokau iš savo vietos, deja, tai padarė labai nedaug žmonių (tik tada suvokiau, kad esu salėje pilnoje suomių) ir pamačiusi į sceną ateinantį, grakščiai nusilenkiantį patį Dave, pajutau, kad akis užpildė besikaupiančios ašaros, kurios labai greitai pradėjo riedėti ir skruostais. OMFG, juk ta tiktai jie, visiškai tikri Depeche Mode! Turbūt tik tada supratau, kad sulaukiau taip laukto dalyko, kad tai tiesa, kad svajonės ima ir išsipildo. Per In Chains neišdainavau daugiau kaip dviejų eilučių, nes ašaros vis dar riedėjo, o drebantys keliai neleido stovėti, todėl teko atsisėsti. Sėdėjau, grožėjausi, klausiau ir mėgavausi visiškoje euforijos būsenoje. Tada užgrojo Wrong (tėtis sakė, kad būtent per ją jį užliejo euforijos banga), bet akys vis dar buvo pilnos ašarų, o ir pajudėti kažkodėl nelabai galėjau. Bene taip, tik jau kartu dainuodama visus žodžius, praklausiau ir Hole To Feed, kurie anksčiau niekada neatrodė tokia graži, kokia pasirodo yra. Bet kuomet išgirdau pirmuosius Walking In My Shoes garsus automatiškai pašokau iš savo vietos, plojau, šaukiau, spiegiau, kaip kad net nemaniau mokanti ir dainavau kartu su jais, dainavau, kartu, SU JAIS! O koks tai nenusakomas jausmas, koks euforijos antplūdis! Per WIMS atsistojo ir daugiau žmonių, beje, mergina, stovėjusi už manęs, moka labai gražiai švilpti ir vos tik pradėdavau šaukti, ji visad prisijungdavo. O tas vaikinas, stovėjęs už manęs kai tik netingėdavo, visada prisijungdavo dainuodamas, nors šiaip, šėlstančių buvo ir gerokai daugiau, ne tiek, kiek norėčiau, bet čia jau nuo manęs nepriklausė, teta perspėjo apie šiokį tokį suomių šaltumą koncerto metu, su kurio ir pačiai teko susidurti Madonos koncerte. Taigi grįžtant prie pačio koncerto, po Wrong užgrojo It’s No Good ir tuomet atsiminiau visas tas kartu su Sima ir Linga akimirkas žiūrint tą klipą ir klausant tos dainos, atsiminiau, kaip sakiau, kad paprastai per koncertus tos dainos jie nedainuoja, bet štai aš stovėjau ten ir pati girdėjau, kaip dainavo, pati su jais dainavau “don’t say you want me, don’t say you need me, don’t say you love me, it’s understood”. Vėliau A Question Of Time ir Dave besisukantis su mikrofonu, o aš tiek laiko laukiau, kol galėsiu pamatyti būtent tą judesį! O dar tie plojimai dainos pabaigoje, kuomet su didžiausiu malonumu prie jų prisijungiau..ahh..vėliau sekė ir Precious, ir World In My Eyes, kurios norėjau ypatingai, nes tai viena mano mėgstamiausių dainų ir kurios nesitikėjau sulaukti, kai dar laukiau koncerto Vilniuje, nes šiaip jau, tą dainą jie atliko ir per TTA turą. Be jokios abejonės, Dave nepamiršo ir visų atitinkamų judesių per “Nothing more than you can touch now”. Dėl to buvau tik dar labiau laiminga. Dainavau, šokau, spiegiau..ak, kiek galima tą patį kartoti, jei bene į visas dainas reakcija buvo daugmaž panaši ir tuo pačiu visai skirtinga. Taip prabėgo ir Insight, kurią Martinas sudainavo labai puikiai, nors labiau mėgstu, kai ją aplieka Dave. Po jos sekė ir Home, kurios šiaip jau, nelabai mėgstu, bet žinoma, kai matai viską gyvai, tai sueina be jokių kliūčių, tad taip ir buvo. Galiausiai į sceną grįžo Dave, kurį pasitiko gausūs grupės mylėtojų šūksniai ir uždainavo jis bene vieną iš mano mėgstamiausių SOTU dainų Miles Away/The Truth Is. Tiesa, labai jaučiasi, kai atlieka naujas dainas ir kai senas – žiūrovų reakcija visiškai skirtinga. Vėliau eilė atėjo ir Policy Of Truth, kurią aš labai labai mėgstu. Dar vėliau ir In You Room, kuri susiklauso irgi laaabai gerai, o tada ir I Feel You, per kurią taaaip puikiai išsitaškiau, kad po jos nejaučiau ir rankų ir kojų. Per ją ir Dave labai gražiai išsitaškė, grynai taip, kaip aš ir tikėjausi. O tada, o tada Enjoy The Silence, per kurią suvokiau, kad koncertas eina į pabaigą, nors atrodė, kad praėjo dar tik dvidešimt minučių. Puoliau skambinti Eglei, kaip buvau žadėjusi, bet kažkodėl tai nesujungė, na ką gi, greit įsikišau telefoną į kišenę ir prisijungiau prie kitų dainuojančių ir plojančių. Net tas vaikinas buvęs prieš mane ir visą laiką sėdėjęs atsistojo ir pradėjo ploti! Čia tau buvo vau, kaip ir pati daina..ir suvokiau, kad eilutės “all I ever wanted, all I ever needed is here IN MY ARMS” atspindi tuometinę mano būseną. O tada Never Let Me Down Again ir ilgai lauktas, tiek laiko išsvajotas mosavimas! Eina sau, kaip įspūdingai atrodė visa salė! Net tas vaikinas prieš mane dairėsi visur ir žiūrėjo, kas čia vyksta (rimtai atrodė kažkoks išbridęs) ir stebėjosi, ir grožėjosi. Va tau, ble, žiūrėk, kaip reikia daryti! Kai po NLMDA visi išėjo nuo scenos, salėje pasigirdo tokia plojimų, švilpimų gausa, kad buvo gera klausyti. Galiausiai, visi pradėjo trypti, lyg reikalautų, kad DM grįžtų į sceną, o aš su malonumu prie jų prisijungiau. Pasirodęs Martinas uždainavo Dressed In Black, per kurią, nagi tas garbanotas vyrukas prie sintezatoriaus, truputį nebeišdainavo “aaa” ir kartu su Martinu pradėjo juoktis! Jiems patiems buvo smagu! O grįžęs Dave dar ir pajuokavo “i said to be careful with this! well, it does’t matter” ir dar kažką panašaus ir uždainavo Stripped, OMFG kaip per ją traukėm su vaikinu už manęs “let me see you stripped down to the bone…”. Tada atėjo eilė ir Behind The Wheel, per kurią prisiminiau dar kažkada bloge publikuotą klipą iš koncerto, kuris pačioje pradžioje mane ypatingai ir užvežė, tuomet sakiau “niekada nebuvau mačiusi kažko panašaus..per youtubę”, o dabar pamačiau net ir gyvai! Ir galiausiai, galiausiai paskutinioji Personal Jesus, per kurią didžioji salės dalis šėlo, o mano rankos nuo plojimo kaip reikalas drebėjo, nors ploti toliau tai tikrai netrukdė. Bet ta dainos pradžia tokia..ah, net nežinau kaip paaiškinti..baigėsi daina, Dave pasakė “see you next time”, visi nusilenkė ir išėjo, bet, kad koncertas baigėsi suvokiau tik tada, kai arenoje užsidegė šviesos ir visi žmonės pradėjo skirstytis, nepraėjus nė dešimčiai sekundžių pabiro ašaros, nenorėjau, kad tai baigtųsi, nenorėjau, kad tai išvis kada nors baigtųsi!
Prieš išeinant iš salės pastebėjom, kaip greitai pradeda išardyti sceną, net nevisi žmonės išėjo, o ten jau šmirinėjau apie dvidešimt-trisdešimt žmonių. Šiaip, nesitikėjau, kad koncertui pasibaigus bus taip liūdna, tikrai. Nesitikėjau, kad plaukdama su minia iki traukinio galvosiu tik apie tai, ko laukti dabar. Galvojau apie tai iki sekančios dienos, bet apie tai tebūnie kada vėliau..apie koncerto kokybę, Dave, Martino balsą, visas vizualizacijas ir pam param, aš net nekalbėsiu, nes tam užtenka vieno vienintelio žodžio – nerealu, na, gal dviejų – nerealiai nuostabu! Jūs turbūt net neįsivaizduojat, o gal ir įsivaizduojat, kokią laimingą mane padarė šis įvykis, kiek nuostabių prisiminimų iš jo parsinešiau, kiek naujų troškimų pamatyti tai dar, dar ir dar kartą, tik galbūt išgirsti nebe “good evening, Helsinki!”, o “good evening, VILNIUS!”. O po išgirstų “see you next time”, tai yra visiškai nesudėtinga.

Linkėjimai iš Helsinkio

// Sausis 31 2010 // 2 komentarai » // blog

Kilstelėjusi akis nuo kompiuterio ekrano, pro langą matau gražų gražų viešbutį, kuris labiau primena pilį miesto centre, nei viešbutį miesto centre. Čia viskas taip gražu, viskas taip man patinka. Žinot ką, linkėjimai iš Helsinkio (šauktukas).

Kelionė praėjo labai smagiai, juolab, kad gavau leidimą mašinoje pasileisti dm. Kelias visur labai geras, nuvalytas, palyginus saugus, tad į Taliną nuvažiavom gerokai anskčiau. Prasitrynėm ten, pavalgėm. Man patinka, kai estai nė velnio neskuba dirbti savo darbo: pusvalandį vėlavo įlaipinimą į keltą. Kelte tai smagu, atsisėdom dance bare, kur visi daug daug gėrė ir šoko, tik gaila, kad nebuvo karšto vyno ir teko pasitenkinti paprastu. O šiaip, plaukti per ledą yra rimtai labai labai smagu, kai jį laužo laivas – dar smagiau, bet visų smagiausia, tai išeiti į kiemą, kur visai nešalta, ir visa tai stebėti. Nors ne, smagiausia buvo užstrigti ir laukti ledlaužio (šauktukas). Dėl to ir keltas vėlavo.
O šiandien buvom čiaužyti nuo kalniuko. Nors ir gaila, kad baisiai nušalau užpakalį, kuris dar dabar neatgavo normalios temperatūros, tikrai nesigailiu, kad ėjom. Gera jausti tą greitį, tą jaudulį, tą purų sniegą, kuris skrieja tiesiai į veidą..žodžiu, čia nenuobodu, o grįžus turėčiau įkelti ir nuotraukų, kaip atrodėm po kiekvieno nusileidimo – balti balti.
Šiandien dar nusimato pasivaikčiojimas po naktinį Helsinkį. Gera suvokti, kad kiti sėdi, daro kokią matieką, o aš čia ilsiuosi ir mėgaujuosi kiekviena akimirka.

xoxo ir iki (šauktukas)

Trys valandos

// Sausis 30 2010 // Nėra komentarų » // blog

Lyg tyčia šiandien per visus kanalus (a.k.a. vh1 ir mtv) leidžia daug daug depeche mode muzikos. Lyg žiūrint į televizorių jie man sakyti “jau greitai, jau greitai”. Ką čia greitai, išvažiuoju jau už penkių valandų, o daiktai dar net nepradėti krauti! Kažkaip dar nesuvokiu, kad išvažiuojam, kažkaip tai atrodo nerealu, o kraudamasi daiktus tikrai turėčiau tai suvokti, bet negalėjau neateiti čia ir nepasižymėti (kaip koks šuo). Tarp kitko, man labai patinka gauti žinutes su maždaug tokiu turiniu kaip: “per vh1 rodo depeche mode top 10! lėk žiūrėt” ir tada jeigu tik aš galiu, lekiu. Gera suvokti, kad kažkas pamatęs jų klipą pagalvoja apie mane, nuoširdžiai sakau. Taigi. jeigu kada pamatysit dm per kurį nors kanalą, greitai man rašykit! L a u k s i u!  O dabar aš einu pabandyti numigti.

Labanaktis
Kitą kartą naujienos iš Helsinkio

Kažkas ką tik įmušė įvartį (arba Justas žiūri futbolą)

// Spalis 25 2009 // Nėra komentarų » // sąrašai

Pasistojo štai toks klausimas: į Kretingą važiuoti autobusu ar traukiniu?

autobuso privalumai:
a) kartą jau tai dariau, todėl tiksliai žinočiau kur išlipti (matę Kretingos autobusų stotį supras, kame čia privalumas)
b) įsėdu sau ramiai ir važiuoju iki pačios Kretingos
c) kelionės metu laiko užtektų ir Kuprelio perskaitymui

traukinio privalumai:
a) įdomiau
b) pigiau (maždaug per pusę)
c) greičiau (visa valanda)

autobuso minusai:
a) velniškai brangu (!!)
b) važiuoti tektų 5h, kas turėtų atsibosti

traukinio minusai:
a) persėdimas Šiauliuose
b) važiuoti vienai nėra taip smagu, kaip dviese (taip, Ineta?)

Aš už traukinį, tik bijau truputį pravažiuoti Kretingą, nors man rodos, tuose naujuose traukiniuose pasako stoteles, todėl nereikėtų nerimauti. Tik reikia jokiu būdu nepamiršti ausinių ir Kuprelio, kurį reikia perskaityti. Be šito, reikia padaryti dar krūvas darbų, o iki šios akimirkos pakeičiau tik forumo stilių (tiesa, dabar jis man atrodo ytin žavingai), todėl vos tik baigiu rašyti, lekiu tvarkyti kambario, kuris vargšas netvarkytas jau turbūt mėnesį (!!) ir kuris skęsta dulkėse (per tiek laiko, kiek jame gyvenu, turbūt dar taip niekada neskendo), tad štai jums ir atostogos, nes savo gyvenamosis vietos tvarkymas yra tik viena iš gausybės kitų dalykų. O iš tikrųjų, įtariu, kad esu čia tik dėl to, kad labai tingiu eiti tvarkytis, tad trumpai papasakosiu jums, kokį fyską daiktą neseniai nupirko tėtis. O tas fysktas daiktas yra termosas, toks labai labai gražiai mėlynas termosas. O fyskas todėl, kad štai pasidarai arbatos ir turi visam vakarui prie kompiuterio ar knygos. O kas fyskiausia, kad ta arbata neataušta, kad kaip paprastai (logiška, taip?), todėl visada šalia turiu karštos arbatos, juk tai pasaka, kurią galima naudoti net nebūtinai išėjus iš namų! Šiandien geriu jau kokį trečią (:D). Ai, ir antradienį einu į Keliautojo Laiku Žmona, tad gal kas netyčia nori prisijungti prie manęs ir Simos?

v i s k a s
tikrai reikai eiti
t v a r k y t i s

ikiukas
ir gerų jums poilsio (o gal ir ne) akimirkų

beje, į lms nenuvažiavau (taip labai gaidiškai gavosi)

Kelnės pilnos džiaugsmo ir gerų prisiminimų (a.k.a. nuo šypsenų man skauda žandikaulį)

// Spalis 11 2009 // 3 komentarai » // blog

Sekmadienio popietę, jaukiai bei šiltai susisupusi į antklodę ir priešais pasistačiusi puodelį vakar gautos arbatos, vietoje to, kad mokyčiausi sinusų teoremos įrodymus ar rusų žodžius, esu nusiteikusi papasakoti apie vieną nuostabiausių gyvenimo dienų, kurią praleidau Šiauliuose pas Deivydą. Bet kaip nusistovėję mano įpročiai skelbia – apie viską pradėkime nuo pradžių

Jeigu ne tas žinojimas ir nusiteikimas, kad laukia puiki diena, kėlimasis iš lovos šeštadienį, septintą ryto, būtų buvęs tikra kančia, bet nebuvo. Ir aš netgi viską spėjau (ok ok, beveik), ir netgi nevėlavau!! Tik štai Evė vėlavo, ir netgi nespėjo į savo autobusą, bet nejau galiu dėl to pykti – man liko visas shogetteno šokoladas su riešutais, kurį būčiau atidavusi jai už pralaimėtas lažybas. 8,20 pajudėjo autobusas skraidinantis mane į Šiaulius; jame buvo tragiškai karšta, bet kad jau tingėjau nusirengti megztinį, teko kažkuo užmušinėti mintis (tam labai padėjo dm). Vos tik gražusis autobusas su žaliomis taškuotomis sėdynėmis ir užuolaidėlėmis įsuko į autobusų stotį, iš karto pamačiau Deivydą ir taaaip gera širdutėj pasidarė!! Išlipau ir taip stipriai ją apsikabinau, ir o varge, kaip buvau jos pasiilgusi!! Paskui ėjom pasivaikščioti, Dei nusivedė mane į senąsias (?) kapines, kur rado savo rudąsias pirštines (:D), prie ežero, kur yra “tūkstantmečio suoliukų” (pff), prie kranto, kur yra vamzdis (?) ir nuo kurio nukritus šleptelėtum tiesiai į vandenį. Vėliau papusryčiavom Presto, aš papasakojau apie tai, apie ką pasakoti velniškai nemėgstu, šiaip, mes daug kalbėjom ir gėrėm daug skanios arbatos ir valgėm daug skanių blynelių, ir gavom daaaug gražių čekių (t.y. vieną), ir sugalvojom, kad reikia eiti į Našlaitę..ai, dar prieš tai apsikeitėm dovanomis: aš gavau velniškai skanios arbatos, velniškai šypsotis verčiantį laišką (kurio niekada niekas kitas neperskaitys!!) ir du velniškai gerus apocalyticos cd (pavadinimus įrašyti vėliau), o Deivydai labai patiko mano daryti Gahano auskarai ir geltonasis karvytės skirtukas iš Kroatijos, dėl ko aš rimtai džiaugiuosi. Taigi po to Presto ėjom pas D. į namus ir žinot ką, ji turi daug gerų knygų, aukštas lubas, fainą, pavydą sukeliantį, balkoną bei gąsdinantį šaldytuvą (:D); sėdėjom mes virtuvėje prie atviro lango ir gėrėm jos iš Vokietijos gautą mėtų arbatą gražiuose puodeliuose. Sutikusios Tomą patraukėm į akropoly, kur susitikom su Birute (tai buvo mano genialus sumanymas) ir tiesiu žingsniu patraukėm į forum cinemą, kur tikrai nedėjom į kelnes (nu aš su Tomu tai neturėjom dėl ko, 16 – iai valdo :D), kad Deivydos ir Birutės neįleis į kino salę, bet kadangi mes su Tomu sukūrėm tokią iliuziją, jog jos vyresnės, jokių dokumentų neprašė ir mes tikrai nuėjom į Našlaitę. Taip aš pirmą kartą aplankiau siaubo filmą kino teatre ir tai net nebuvo labai baisu (užsidengti akis prireikė vos kelis kartus), mes radom vietų ir iš ko pasijuokti būtų galima, bet štai pabaiga buvo visiškai netikėta (neskaitant to, kad motina su vaikais liks gyva – juk tai savaime aišku!). Jeigu tokie būna siaubo filmai, tai kurių galų aš jų taip bijau?! Dabar netgi kyla dar didesnis noras pažiūrėti egzorcistą, nors ir žinau, kad seni siaubo filmai yra kur kas baisesni. Žodžiu, išalkę (kas taip, o kas ir ne) patraukėm į šokoladinę, kuri yra truputį truputį panaši į galeriją xx (nors jos niekas nepralenks) ir kur prie vieno staliuko reikėtų užrašo “skirta pokalbiams be tabu”, nes iš tiesų, prie jo buvo prabilta įvairiausiomis temomis (ir mano mėgstamiausiomis), temomis, prie kurių kai kurie nepratę (:D). Bet štai nėra įspūdingesnio vaizdo, kai žmogus užsisako ekspreso, net nežinodamas, kas tai yra, paskui labai juokingai susiraukęs geria ir galiausiai tipo mandagiai siūlo paragauti ir kitiems. Turbūt sėdėti toje šokoladinėje – tai viena geriausių dienos dalių (kaip ir visos kitos), nes buvo rimtai, rimtai velniškai smagu (kaip ir visą dieną), tik gaila,  kad neilgai teko ten pabūti: manęs laukė fucking autobusas, grąžinsiantis mane namoooo. Bet prieš tai, viską vainikavo nusipirktas SOFAD albumas ir šeši (plius kažkiek) megatron hugų, po kurių pasidarė dar labiau gaila dėl to, kad reikia išvažiuoti..Bet tačiau, jei reikia, tai reikia ir įsitaisiusi autobuso antrame aukšte (vėliau net ir priekyje įsitaisiau) visiems dar daug daug mojavau, kad net rankos pavargo..taip aš atsisveikinau su visais, su Šiauliais ir taip grįžau namo, į miegantį Panevėžį.
O grįžus namo prireikė laiko, kol apsipratau, nes buvau taip pripratusi prie visų veidų bei balsų, kad buvo išties keista. Pasidariau arbatos, įsijungiau apocalypticą, pažiūrėjau blood ties (tas vampyras rimtai patrauklumo įsikūnijimas) ir pašnekėjusi su Deivyda telefonu, saldžiai saldžiai užmigau, vis dar galvodama apie praeitą dieną, kuri deja baigėsi ir dėl ko buvo visai liūdna. Tad dabar galime laukti sekančio mūsų susitikimo, kuris turėtų įvykti ne taip ir negreit.

Deivyda, tu net neįsivaizduoji, kaip tavęs JAU pasiilgau ir kaip laukiu tavęs svečiuose!!
Birute, buvo tikrai įdomu tave sutikti, pabendrauti gyvai – nuomonė, bent jau iš dalies, tikrai pasikeitė į gerąją pusę.
Ir Tomai,  net jeigu neskaitai, kažkokiu būdu žinokis, kad džiaugiuosi jog buvai su mumis ir neką mažiau džiaugiuosi susipažinusi.

Žmonės, dar kartą sakau diiidelį ačiū už vakar dieną
I’LL BE BACK!!

>:D

(patyrimai iš kitos pusės čia)

Ne apie md

// Spalis 6 2009 // Nėra komentarų » // blog

Ir praleistų renginių/įvykių fail’ų FAIL’u skelbiamas – pirmasis (ir vienintelis toks) VIBE.lt gimtadienis..Taip taip, iki jo nusigauti nesugebėjau. Bet būtų juokinga, jeigu negraudu, kad nevažiuosiu ir į creeper festą, dėl kurio, pagrinde nepasirodžiau ir vibėje (atmeskime tai, kad dėl šiokių tokių priežasčių užsispyriau viena nevažiuoti). O aš taaaaip labai ten norėjau, taaaaip norėjau sutikti visus tuos žmones, kurie visai netiesiogiai tapo man beveik pažįstami (kas beveik, o kas ir ne)!! Aš netgi buvau sugalvojusi krūtą dovaną, tik vargu ar būčiau sugebėjusi ją padaryti, nes įgūdžiai atbukę, bet bent jau buvau sugalvojusi..varge, aš netgi sapnavau jį! (:D) Žodžiu, dabar galiu tik gailėtis ir seilėtis bei kankinti save (kaip sako Linga), žiūrėdama į gimtadienio nuotraukas..
Tačiau kaip ten yra sakoma?  Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą? Tai va, dėl creeperio aš visai, visai nepergyvenu, nes važiuosiu pas Deivydą į svečius, taip sakant, į Šiaulius. Ir kaip velniškai, kaip neapsakomai aš jos pasiilgau, kaip to laukiu ir kaip pagaliau džiaugiuosi, kad kažkur vėl išvažiuosiu..ahh, tai jau dabar gniaužia kvapą (koks skirtumas, kad ten važiuosiu ne pirmą kartą). Dar pagalvojus, su kuo ten susitiksiu, susipažinsiu ir ką nuvešiu, darosi taip smagu, kad po kambarį norisi lakstyti darant sukinukus pagal a pain that i’m used to tol, kol apsisuks galva

Ir gaila, kad tiek laiko nerašiau
Ir džiaugiuosi, kad pagaliau parašiau
Ir užtat turiu naują, puikią skrybėlę
Ir šiandien išsiunčiau penkis laiškus, keturis atvirukus

Labanaktis

Vasara vaizdžiai

// Rugsėjis 2 2009 // 4 komentarai » // sąrašai

Be šiokio tokio vasaros apibendrinimo mes neapseisim, todėl peržiūrėjusi nuotraukų failus, nusprendžiau vaizdžiai Jums parodyti, ką gi veikiau šią vasarą..

00

06-13 dar nesibaigus mokslo metams kartu su klasiokėmis ir vienu Tadu (:D) aplankėm Evės sodą (a.k.a. evės soduxs no. 1), kur kepėm dešreles, vėliau ant dūmų – duoną, vogėm braškes, bučiavomės šiltnamyje (kas taip, o kas ir ne), žaidėm alias, šokom (kas pagal čiuožki čiužki, o kas ne) ir dainavom (kas john the revelator, o kas ne) bei šiaip pasilinksminom ir pasibuvom kartu

0

06-20 – 06-29 iš karto po mokslo metų kartu su Santa ir dar keliais klasiokais bei būriu kitų iš mokyklos, keliavom po kroatiją bei bosniją ir hercogoviną, kur matėm krūvas visokių įdomybių, kur naktimis ir autobuse spardydavausi su Santa, kur matėm daug gražių vietų, žmonių ir neką prastesnę jūrą, kur kažkas į ją pastatė mane su visais batais, kur susipažinom su daug žmonių iš savo mokyklos, kurių anskčiau net nepažinojom, kur nepilnamečiams pardavinėjo vyną, kur palydėdavom saulę, kur taip smagiai rinkom lauktuves, kur kariavom su agurkais ir lašiniais, kur gyventi Makarskos kurorte buvo tolygu pasakai ir taip taip taip toliau

2

kartais laiką leisdavau su Hermanni ir Charlotta, o tąkart 07-17 aplankėm ir harį poterį

3

07-20 – 07-24 su Sima buvau LMS’o stovykloje – forume iš kurios parsivežiau krūvą gerų atsiminimų ir kurioje susitikau su gausybę įdomių ir protingų žmonių ir mes būtinai važiuosim į kitus forumus

4

kartais būdama Trakiškyje vartydavausi hamake ir nieeeko neveikdavau, tik vartydavausi

5.1

ir dar daaaug laiko praleisdavau galerijoje xx, kur sakėm, galėtume įsirengti lovas, kur išgėrėm nesuskaičiuojamą arbatos puodelių kiekį ir suvalgėm n porcijų keptos duonos su sūriu ar fri bulvyčių, o kartais, po Lingos kniaukimų, išgirsdavome ir klausimų “ar čia yra kačiukas?” (taip taip, visa esmė čia už Evės)

5

ir džiaugiausi sulaukusi sugrįžusių draugų (kelių policijai nuolaida – 52,84 proc.)

08-01 su Sima dalyvavau BSP09, kur ir gavom šiuos jėgiškus (ekologiškus) akinius ir, žinoma, sutikom nemažai blogerių

7

08-14/08-15 naktį praleidom pas Lingą namuose, kur ir prasidėjo do-na-to era, kur pusryčiavom šeštą ryto ir visą naktį nemiegojom, kur puikiai pasišokom, kur turėjom daug gero alulio ir smagaus laiko

8

ir galiausiai, ne vieną ir ne du, o netgi visus kartus dalyvavau burbuliatoriuje, kuris kuo toliau, tuo labiau man patinka bei veeeeža..

neskaitant to, kas matyti nuotraukose dar turėčiau paminėti, kad:

a) buvau Vilniuje, kur nusipirkau fyską bloknotą ir dar fyskesnį puodelį su dm ir šiaip, gana įdomiai pasibuvau (:D)
b) velniškai gerai pailsėjau
c) perskaičiau 8 knygas (kas yra FAIL) iš kurių tik viena yra mokyklai (dar vienas FAIL)
d) visai, visai nesimokiau (taip sakant, bukėjau)
e) teparašiau vos kelis laiškus (kas irgi yra FAIL)
f) atgaivinau (o paskui vėl numarinau) dalyvavimą postcrossinge
g) niekas pas mane neatvažiavo (čia jau nelinksmas FAIL)
h) aš pas nieką nevažiavau
i) neoficialiai apturėjau daug vibe meet’ų (supraskit, mes visos keturios vibe’inam)
j) dm klausiau kiek tik širdis geidžia
k) n – ąjį kartą įsitikinau kaip gera turėti Draugų
l) turbūt ką nors pamiršau (kaip visad būna)
m) pirmą kartą gyvenime aplankiau tikrą undergroundinį klubą x120
n) praleidau naktį su Sima (nors šiaip, tokių jau ne viena buvo :D)
o) atidariau savo cd kepimo kompaniją (a.k.a. Tukas records)
p) kartu su Lingaile, Eve ir Sima įkūrėm grupę “prezervatyvai burokėliuose”
r) (ir tai vieta jūsų pasiūlymams)

O dabar, trumpai trumpai tariant: pasiilgsiu aš vasaros, nes ji buvo puiki, girdit, P U I K I !!

21 days

// Liepa 31 2009 // 1 komentaras » // blog

Iš LMS stovyklos-forumo grįžau jau bene prieš savaitę ir dar iki šiol kartais pasiilgstu tų vakarų, tų enerdžaizerių, tų žmonių, to ežero, to gryno oro, tų paskaitų, viso to, kas ten buvo smagiausia. O neskaitant tokių asmeninių nusivylimų, viskas buvo tikrai gerai ir tikrai, TIKRAI nesigailiu, kad ten važiavau. Labai gaila, kad mano mieste tokie dalykai iš vis nevyksta ir apskritai, mano mokykloje apie tai nekalba, o jei ir kalba, tai labai tyliai arba labai siaurame rate. Norėčiau čia sukurti biurą, norėčiau prisijungti, veikti, daryti, nors ir žinau, kaip tai sunku būtų, kaip kentėtų mokslai ir kaip nebegalėčiau lankyti dailės. Nors kiek kalbėjau su mama, tai šią mintį ji labai palaiko, abi suprantam, kad vien su mokykla iš gyvenimo mažai pasiimsi, kad reikia kažkokios veiklos. Net ir tuo atveju, jei Simai mama šito neleis, vis tiek norėčiau pamėginti, tikiu, jog norinčių dar tikrai atsirastų. Jei jau nepabandyti, tai bent pasidomėti, paklausinėti. Ir svarbiausia, kad tai neliktų tik norais. Kokia tuomet iš jų būtų nauda, jei nebūtų realizuojami. Ką manot?
Jeigu dar apie dailę kalbant, tai turiu mažiau nei mėnesį, kad apsispręsčiau ką daryti toliau. Jeigu toliau nebelankyčiau, tai tikrai ne dėl to nusivylimo, kurį jaučiau po gynimo, nes tai jau seniai pamiršta, bet dėl to, kad norėčiau pabandyti ką nors kitą. Tarkim, jeigu noriu studijuoti užsienyje, turiu puikiai kalbėti angliškai. Neskaitant to, kad planuoju su Egle kitais metais važiuoti pas tetą į Helsinkį padirbėti ir tuo pačiu pagerinti anglų kalbos žinių, norėčiau ir į kokius kursus nueiti, na kur nors, kas duotų akivaizdžios naudos. Prie anglų kursų galėčiau pridurti ir gitaros pamokas, nes pastaroji mane deginte degina kabėdama ant sienos ir niekam nenaudojama (neskaitant interjero detalės) jau daugiau nei dvejus metus. Taigi, yra visai nemažai dalykų, kuriais galėčiau užsiimti, jeigu nelankyčiau dailės, nors iš dalies, ir ją noriu pasilikti, todėl vis dar neapsisprendžiau.
Apskritai, tai mano galvoje sukasi tiek planų planelių ką nuveikus, ką išmokus, kad man net kraujas verda! Ir kaip man tai patinka! Tik tikrai nenoriu, kad tai tik ir liktų žodžiais

Pietų Kroatija 06.20-06.29

// Birželis 30 2009 // 3 komentarai » // blog

Labas Labas Labas!!!

Man iš tiesų gaila, kad prieš išvažiuodama į šiltuosius kraštus nespėjau su Jumis visais atsisveikinti ir/ar net leptelėti trumpą “iki”. Visgi, džiaugiuosi grįžusi namo, pas savus žmones, pas lietuvius (!!) ir nekantraudama skubu jums viską pasakoti, kol dar niekas nesusipynė atmintyje. Šiais metais, kartu su Santa, beveik (ahaaa..) kiekvieną vakarą surašydavom galvoje išlikusių dienos įspūdžių nuotrupas. Juokinga tai ar ne, bet tobulėju ir šito laikiausi net penkias dienas, t.y. pusę kelionės. Žiūrėkit jūs man, gal iki kokios trečios dešimties savo gyvenime išmoksiu įamžinti ir visą kelionę, o ne tik jos dalį. Taip pat, iš karto pranešu, kad foto reportažas bus kiek vėliau, nes kaip tik rytoj einu į mokyklą apsikeisti su visais nuotraukomis, o kai jau turėsiu visas..tuomet ir parodysiu geriausias :)

2009-06-20 (Kelionė per Lenkiją ir Slovakiją)
Lenkija sucks; vėmalai (Lauryno); pardavėja, kuri nemokėjo nei angliškai, nei rusiškai, o už tualetą prašė 15 zlotų (skaičiuotuvo pagalba); vaikinas, kuris turi 18 metų ir alaus; purtomos kėdės; mergaitė, kuri mėto į mokytojas butelius ir už tai gauna liuks apartamentus; Tartų kalnai; labai dūminanti gamykla, kuri turi daaaaug kaminų; Zbitkis ir kamasutra; per trumpa antklodė; kampe voras Bilas; išvarvėjusi silkė; maišelių trūkumas; trivietis kambarys dvejoms; viršuj (antrame aukšte, po galais) miegantys vairuotojai; kėdė žudikišku žvilgsniu; sraunus upelis; prasmirdęs autobusas; dešra, lašiniai ir šokoladas Milka už 4 zlotus, plius du kinder kiaušiniai-siurprizai; Santos gyvenimo draugas Klausas; Inetos gyvenimo draugas – degradas; karbonadas; dm autobuse (SOTU cd); mokytoja ant kelio; oranžinė (apiplyšusi) patalynė.

2009-06-21 (Kelionė per Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, plius sustojimas Budapešte)

Abra kadabra – no viagra!; 2x didelis dm plakatas su TOTU reklama Slovakijoje; autobusai smirda taip, kaip ir Lietuvoje; 18 atvirukų; vyras su dideliu paukščiu ir skirtingų spalvų pėdkelnėmis; pusnuogis vyras balkone; velniškai daug kukurūzų; “Choristai”; Zbitkio nuotaikų kaita (turbūt dėl kažko panašaus į pms); labai rožinis pensionas; pensionas Bibis; labai girti kroatai; fooling around – lazdavoti; gražūs (!!!) turistai; deformuotas pusryčių batonas; pliktelėjusių mergaičių intelektas; Zagrebo bokštas; trys pabėgę avinai; neveikianti degalinė Ina; vyrų gausa; paveikslas su žirgu; pasibaigęs Santos kremas; suvalgytas karbonadas (valio!!!).

2009-06-22 (Plitvicos nacionalinis parkas ir Makarskos rivjeros kurortas)
Mergaitė su degtukais, be be degtukų; visur Santos įsivaizduojamos ynybinės sienos; “dingę 4ever”; JŪRA!!!; karšti berniukai ir dar karštesnės mergaitės; iš kambario išvariusi bobikė; didis nosis; šiukšlių maišai; kriokliai ir kitos grožybės; mokytoja galutinai ir nenuginčijamai išsiaiškina, kuri yra Santa, o kuri Ineta; baisus kambarys; visada tik karštas vanduo (brrr); supuvę Naglio agurkai; naktinės muštynės; Vitalijus lipa per langą; Kalorija valgo šokoladuką ir meta kalorijas eidama iki tualeto; langai priešais mūsiškius; iškaba su paslėpta w raide žodyje View.

2009-06-23 (Splitas ir Triogiras)
Underwater dingęs 4vere; rytinis pasivaikščiojimas; apyrankė su žuvytėmis; į burną cigaretę įsikandęs pardavėjas; velniškai gražios tašes (kurių vėliau ieškojom 2 dienas); Kalorija šoka ir “o jūs matėt, kaip vakar greitai sutemo”; ledai su daug šokolado ir cukraus vata; tualeto paieškos ir pasiūlymas už 5 kunas; keliai nudaužyti į kvailus varpinės laiptus; du vyrukai besijuokiantys iš mūsų, tirpstančių lietuje; aptinkame gidą Mindaugą piešiantį!!; picutės už 10 kunų; laivai lyg ant slidžių; trys vaivorykštės; kalnai skęstantys debesyse; daug kartų minti tie patys keliai turgelyje ir mus jau atpažįstantys prekeiviai; jūrų ežiai Naglio rankose; karštos mergaitės prisiplaka prie mokytojų; keisti garsai už lango (morčius? vaikas?); kroatiški gezai.

2009-06-24 (Dubrovnikas)
Pagaliau ynybinės sienos; kiaušiukai klasiokai įmirkdo mano kojas su visais conversais į Adrijos jūrą; žaibuoja; Kalorija jaučiasi kaip Adamkienė; (į)degėm; šturmuojam suvenyrų parduotuves; pačios nusipirkusios vyno jaučiamės laisvos; ispanai pralaimi prieš jav 0:2; uždarytos suvenyrų parduotuvės Makarskoje ir bevaisė tašių paieška; išgeriam lauktuvių vyną; Santa sulaukia skambučio, o aš guliu ant palangės; du kartus apsipilam kava; kaka nuotaika dėl nežinia ko; klajonės po siauras Dubrovniko gatveles; pokalbis su Egle (2:22min= ~8lt); D su šiaudine skrybėle; Santa visus kremais teplioja; pagaliau karšta. Ties čia baigiasi mano užrašai.

2009-06-25 (Bosnija ir Hercogovina – Mostara, Medžugorje ir Kravice kriokliai)
Pasirodo, jog vienos dvyliktokės pasas pasibaigęs prieš bene metus (?); Mostaroje sutinkame gidą su labai tamsiomis akimis, kurio net nesiklausyti baisu; aplankome mečetę; ragaujame šlykštaus turkiško maisto; pamirštu pasiimti eurus; bene pusvalandį renkamės auskarus; grįžtant į autobusą mus užklumpa lietus; šuntam su ilgais džinsais; apšaudyti Mostaro pastatai; senasis vienaarkis tiltas ant kurio stovi keli jaunuoliai ir už 25 jevrus šokinėja nuo jo; dokumentinio filmo ištraukos apie miesto sugriovimą; Medžugorje – mergelės Marijos apsireiškimų vieta; iš Jėzaus kelio varvantis vanduo (stebuklas?); suvenyrai vien su šventaisiais; citrininiai ledai; baimė, kad rimta Marija neapsireikštų; nejaukumo pojūtis būnant tarp besimeldžiančių; net nebeypatingi Kravice kriokliai ir labai stačios nuokalnės einant link jų.

2009-06-26 (Išvyka su laivais po Adrijos jūrą)
Stipri ir saldi kava; Kalorija žygiuoja; dainuojami “trys milijonai”; lietus; apleistas viešbutis su vis dar stovinčiomis lovomis ir antrame aukšte aptiktu kažkieno miegamu čiužiniu; žmonės, kurie spėliojo iš kur mes (variantai: Čekija ir Slovakija (?)); durniaus lošimas slepiantis nuo lietaus prie to pačio viešbučio; pagaliau maudynės ir daaaaug jūros ežių; šokiai laive pagal rimiškio dainas; gražus vaikis iš laivo; velniškai skani žuvis ir alkanos žuvėdros; mokytojai leidžia ir mums viešai gerti vyną; vėjas toks, kad visas kortas reikėjo prilaikyti. Vakare – diskotekos paieškos – nesėkmingos, net labai.

2009-06-27
Bene visai laisva diena. Mes maudomės, deginamės ir pagaliau džiaugiamės karšta diena. Baigiame pirkti visas lauktuvės ir apie aštuntą valandą einam vakarieniauti. Valgom nežinia ką, nors, kaip vėliau paaiškėjo, avieną su bulvėmis. Viskas buvo tikrai riebu. Prasideda šokiai pagal Mikutavičių, o mes su Santa išeinam namo krautis lagaminų. Beeinant mus išgąsdina žaibas, o mes išgąsdinam kažkokį vyriškį rakinantį savo mašiną. Daiktus kraunamės iki pirmos nakties ir su liūdesiu krentam paskutiniam miegui Makarskoje.

2009-06-28
Papusryčiavę paliekam Makarską, savo nefaina viešbutį net šešioms dienoms tapusiu mūsų namais ir keliaujam per Kroatiją, Slovėniją, Austriją ir Čekiją. Miegam tame pačiame viešbutyje kaip ir praeitais metais. Prieš miegą su Santa apturim daiktų mūšį, kurio metu pro langą vos neišskrenda mano džiovinti vaisiai. O lovos tai visai minkštos.

2009-06-29
Papusryčiavę taip sočiai, kaip dar nei karto nebuvo tekę, tęsiam kelionę per Čekiją ir fū Lenkiją. Visi nusikalę, visi pavargę miega autobuse. Žiūrim kažkokius filmus, tarp jų, ir Lūšnyno Milijonierių (o gal jį žiūrėjom ir praeitą dieną, nepamenu), kuris man labai patiko ir Pykšt Pokšt Tu Negyvas. Lietuvą pasiekiam kažkur devintą valandą, o po pirmos grįžtame jau ir į Panevėžį. Su visais atsisveikinam ir susitariam kada susitiksim, kas be ko, apsikeičiam kontaktais.

Viskas buvo maždaug šitaip ir apgailestauju, jei kai kas liko suprantama tik ten buvusiems žmonėms. Jeigu reikėtų daryti reziumė, galėčiau pasakyti, kad viskas buvo bene puiku. Kelionė su bendraamžiais turi kur kas daugiau privilegijų nei kelionė su tėvais. O jeigu kalbant apie tai, ką pamačiau..kai esi aplankęs garsiuosius Italijos miestus ar Paryžių, Kroatijos miestai savaime nublanksta, bet nedrįstu sakyti, kad jie man nepatiko, nes jie savaip įdomūs ir gražūs. Kroatijos gamta tikrai velniškai graži, tik štai vietiniai prekeiviai galėtų pasimokyti anglų kalbos, nes net ir matydami, kad tu užsienietis ir nei velnio nesupranti ką jie sako, mala toliau.

The End

I’ve been searching for truth, And I haven’t been getting anywhere

// Balandis 26 2009 // 5 komentarai » // blog

Tas Šeimos Bičas labai durnas multikas ir ten taip nusišneka, kad net nebejuokinga. Nors kai kuriems akivaizdžiai labai juokinga, bet tai ką daryt, kad man ne. Ir kas svarbiausia, tai labai juokinga vienuolikmečiui.
O iš tiesų, tai norėjau papasakoti ne apie tai, kad Justui įdomus tokie filmukai. Vakar su šeimynėlę buvom Šiauliuose. Nebūčiau aš važiavusi, nes vienintelis jų tikslas buvo akropolis, bet pagalvojau, kad būtų velniškai smagu susitikti su Deivyda, na tai taip ir padarėm. Ji sakė, kad šįkart viską išsamiai papasakočiau aš, bet tiesą sakant, nelabai žinau ir ką. Mes be galo daug vaikščiojom ir be galo pavargom (nuėjom nei daug nei mažai ~15km), nes ėjom nuo akropolio iki centro (ir atgal), paskui užėjom į saulės miestą ir bombą, kur paganėm akis į Dave plokštelę ir dar daug visokių dm cd. Ai, ir beje, sutikom Dei draugę Kamilę, kuri irgi klauso dm, nors pastaruoju metu nėra jokio stebuklo sutikti kažką, kas jų klauso, nu tarkim, nesvarbu. O dar ėjom į bulvarą ir į presto, kur labai labai smagiai pasisėdėjom, bet turbūt neverta kalbėti apie tai, kokius du vyrukus ten sutikom, nes apie juos jau Dei rašė, bet štai jų, aš niekada nepamiršiu. O po to, patraukėm link akropolio, nes kelionė trunka apie valandą, o jau lyg ir tėvai turėjo baigti savo pasižmonėjimus, bet o tačiau, pasirodė, kad jie pas tetą ir net nelabai ruošiasi judėti link manęs, bet Dei jau reikėjo namo, nes jos mama, kaip konstatavo mano tėtis, yra griežta ir viskas turi būti pagal ją, čia ne taip, kaip su manim ginčytis reikia. Tad aplankius labai jaukų knygyną ir timarii Dei paliko mane vieną ir išlėkė namo. Tuo tarpu aplankiau wc ir rimi, kur sukrapščiusi paskutinius centus nusipirkau lion, o kai dar paslampinėjau ir tėvai pasirodė. Kai patraukėm namo, jaučiausi tokia laiminga ir pavargusi, kad net ir tas nuovargis buvo malonus ir žinot, su kerzais tokiu oru vaikščioti visai pakenčiama. O kad daugiau tokių puikių savaitgalių būtų!!

Pain is ready, pain is waiting

// Balandis 23 2009 // Nėra komentarų » // blog

Gera žinia ta, kad šiandieną išgyvenau ir padariau viską, v-i-s-k-ą, ką norėjau. Dar gera žinia, kad šaštadienį traukiu į Š-i-a-u-l-i-u-s. O bloga žinia ta, kad set box’o reikalai nejuda, aš pradedu nervintis ir šūkauti, todėl nenustebčiau, jei tėvai bandytų išvedžioti, kad iš tikrųjų, man jo net n-e-r-e-i-k-i-a, kad r-a-m-i-n-č-i-a-u-s-i ir geriau t-a-u-p-y-č-i-a-u vasarai. Velniop, nes su savo pinigais darau ką noriu, taigi,  ir perku ką noriu. Ir kažkodėl, k-a-ž-k-o-d-ė-l  esu pikta ir nusiteikusi su kuo nors susipykti.

-xxxxxxxxxxx

p.s. po balandžio daugiau niekada, n-i-e-k-a-d-a nesistengsiu rašyti kas dieną, nes taip tik viską gadinu.

While you’re having your fun, As the damage is done

// Balandis 8 2009 // 10 komentarai » // blog

Ta proga, kad Paulė yra žiauriai z-j-b-s, specialiai, kaip ji prašė, nufotografavau savo seno Tedžio sąsiuvinio lapą, kuriame yra baubas, pieštas su pačios Paulės markeriu ir tušinuku (dėl jo, šiaip jau, tikra nesu), per jos fizikos pamoką. Aš atsimenu tą mokytoją, kurio anūkė mokosi tavo klasėje, atsimenu kaip jis prieidavo prie jos ir klausinėdavo ar viską suprantanti. O tada jūs mokėtės kažką apie astrologiją, jei neapgauna mano devintą invalidumo laipsnį turinti atmintis. Ai, o nežinantiems sakau, ji yra z-j-b-s todėl, kad pateko į Tūkstantmečio Vaikus, su kuo ją siaubingai ir širdingai sveikinu!! Jau beveik visi namai apskelbti, kad mano Draugė ten dalyvaus, tai tiek mama, tiek Justas liko sužavėti, pastarasis net akis išpūtė ir sakė, kad būtinai būtinai žiūrėsim, o mama džiaugėsi, kad turiu tokią protingą draugę. Nu šiaip, tai aš irgi džiaugiuosi ir būtinai sėdėsiu prilipus prie ekrano ir stebėsiu, kaip tau sekasi!
O šiaip, norėjau dar papasakoti apie du dalykus iš kurių vienas yra labai akivaizdus, o kitas visai ne. Pirmas yra ta apklausėlė dešinėje, todėl nepatingėkit ir prabalsuokit, nes tikiuosi, kad šitaip nusimesiu naštą nuo pečių ir nebeturėsiu laužyti galvos kurią knygą skaityti po tos, kurią skaitau dabar, o beje, dabar skaitau “numylėtieji kaulai”, bet čia tik tarp kitko. O antras dalykas toks truputį suktas, kad kaip žiūriu, jis liko nepastebėtas. Jūs juk žinot, kad balandžio mėnesį visi mano įrašai vainikuojami pavadinimais – eilutėmis iš dm dainų, o suktas reikaliukas yra tame, kad paspaudę ant pranešimo jūs galėsit atsisiųsti tą dainą, kurios eilute užvadintas įrašas. Tai vaa, sakau, gal kam pravers.

I’m not a mountain, no You move me

// Balandis 3 2009 // Nėra komentarų » // blog

Atsimenat, žadėjau padaryti šiokią tokią apžvalgą ką mačiau šiandienos ekskursijoje su daile, bet turbūt, apie viską iš eilės. Šįryt taip norėjau miego, kad Donatas davė kubiką rubiką, na žinot, kad turėčiau ką paveikti, bet sukinėti kubiką rubiką man nesisekė ir nesudėjau nei vienos sienos, bet ko norėti, kai jį paskutinį kartą rankose laikiau gal prieš dešimt metų, bet užtat miegus puikiai išvaikė. Vėliau, kitas Donatas, ant kurio akinių rėmo užrašyta “think pink” pasakė kelis galvosūkius, kurių kol kas išnarplioti dar nepavyko, bet pažadėjau, kad pasigausiu jį dailėje ir tikrai išsiaiškinsiu, kodėl numirė tas vyrukas ir dar suprasiu, kaip jis ten dramblius skaičiavo. Atrodo, lyg ir perpranti kame šaknys sulindusios, bet paskui tą sistemą pameti ir tai siaubingai varo iš proto, turbūt todėl Donatas ir buvo toks patenkintas. Privertė dvi mergaites pasijusti kvailomis, nu bet aš niekad nemėgau tokių galvosūkių. Žodžiu, skaudi tema, o kai nuvažiavom į Vilnių, gavom laisvo laiko iki dvyliktos, nes tik tada atsidaro visos galerijos. Per tą laisvą laiką ėjom į čilę ir nieko neužsisakėm, nes pavėlavom dvidešimt minučių, kad gautume pusryčių meniu, todėl pasėdėjom kaip idiotės ir išėjom. Užtat Erika su Ieva pasinaudojo tualetu, o aš pasimėgavau dm klipu dream on, kurį visai netikėtai parodė mtv. Pirmoji aplankyta galerija – akademijos, kurioje buvo eksponuojami DA magistratūros studentės Rūtos Spelskytės grafikos darbai ir mechanizmas. Ir jos darbai man patiko, ypač grafikos. Jie tokie kartu ir dailūs, kartu lyg ir ne, bet tokie gyvi. Ir kaip žiūriu, nelabai randu žodžių tam apibūdinti, bet jie tikrai žavūs. Susimoviau. Bet su tapybos mokytoja pasakojo, kad tas mechanizmas, darytas iš popieriau, tikrai veikia, tik mes nelabai įsivaizdavom kaip. Tad metu aš kelių, man labiausiai patikusių darbų nuotraukas. Beje, tos pačios galerijos antrame aukšte buvo Vilniaus Užupio Gimnazijos mokinių darbai, kurių tema susijusi su gamtos saugojimų, bet ten mačiau tik keletą man patikusių darbų: vieną su briedžiu, o kitą su liūdna skardine (:D).

Paskui buvome Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Vilniaus paveikslų galerijoje, kur eksponuojami trisdešimt penki garsiojo gruzino Pirosmani darbai. Darbai primityvūs ir man nepatiko, nu nebent keli, kuriuose vaizduojami gyvūnai, užtat pripažįstu, kad buvo įdomu pamatyti kažką labai kitokio, be to, kaip auklėtoja sakė, reikia būti labai išskirtiniu primityvistu, kad tavo darbus šitaip labai vertintų, mat vertinamų primityvistų daug tikrai nėra. Bet visgi, džiaugiuosi, kad įvyko kažkokia klaida ir netekome galimybės išgirsti visos edukacinės programos, o paskui ir galimybės pastelėmis pakopijuoti jo darbus. O beje, antrojoje nuotraukoje yra jo mylimoji, kuri sužinojusi, kad Pirosmani neturtingas, jį atstūmė, o tas mulkis pardavė visą savo verslą, kad padovanotų jai krūvas rožių.


O dar aplankėme taikomosios dailės muziejų, kur buvo daug daug peizažų, t.y. Tarptautinė paroda „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“. Buvo tikrai gražių, pavyzdžiui, man labai patiko Kuidži kūrinys “jūra. pilka diena”, bet nuotraukos internete neradau, tai negaliu parodyti. Be to, labai įsidėmėjo vienas peizažas, kuriame vaizdavo jūrą, akmenis ir kelis burlaivius. Štai kaip aš pasiilgusi jūros! Ir dar pagalvojau, kad parodoje būtų labai tikęs dar mano prosenelio paliktas paveikslas, kuris dabar kabo mūsų didžiajame kambaryje.

Tai tiek mes aplankėm, tiek apžiūrėjom, o po to, kai visus paleido, nuėjau į dailės reikmenų parduotuvę ir nusipirkau kelis gražius lapus ir naują eskizų bloknotą, tokį didelį, kad kyla abejonių ar jis bus patogus. O paskui gal valandą, laukdama Tanės, sėdėjau katedros aikštėje ant laiptų, šildžiausi prieš saulutę ir skaičiau “pornomūzą“. Su ja papietavome submarino picerijoje, kurioje kažkodėl labai daug The Beatles nuotraukų, nuvažiavom pas ją, aš paskaičiau, pamiegojau, ji susitvarkė ir tada vykom į akropolį, o ten, o ten Tanė nupirko man gimtadienio dovaną, prie kurios pati pridėjau aštuoniasdešimt litų ir dėl kurių visai, visai nesigailiu. Grįžtant į Panevėžį Tanė pradėjo gailėtis, kad palieką Vilnių ir surūkė vieną Kento mėtinę.
Viskas iš mano gyvenimo, iš mano balandžio trečiosios.

šviesos daugiaaukščiuose

// Vasaris 13 2009 // Nėra komentarų » // blog

Dar yra toks gražus sutapimas. Kai beveik prieš metus lygiai taip pat atvažiavau pas Tanę į knygų mugę, turėjau pasiėmusi Remarko Vakarų Fronte Nieko Naujo, o šiais metais, kai aš vėl atvažiavau pas Tanę ir į knygų mugę, turiu Remarko Dangus Neturi Išrinktųjų. Kai tai pastebėjau, gausiai nusišypsojau ir tada prisiminiau, kaip buvo puiku, apskritai, tai daug atsiminiau ir pasidarė dar geriau. Man patinka tas jausmas, kai įvažiuoji į Vilnių ir pajunti judėjimą, pajunti, kad ta vieta nėra išmirusi, ten viskas verda kaip vaikiški virti varškėtukai.
p.s. vakar nusipirkau naujus lęšius, kurie man patinka žymiai labiau, nei senieji.

ir ir ir ir ir ir ir ir ir ir kaip irisai

// Vasaris 13 2009 // 2 komentarai » // blog

Kaip gera būti kažkur kitur, nei paprastai būni, nei turėtum būti. Žinoma, rytoj man į mokyklą nereikia, kitaip nebūčiau pas Tanę, o dabar taip gera! Ir kai pagalvoju, kad dar šiandien sėdėjau pamokose, rašiau anglų testą, o dabar esu taip toli nuo to ir nėra jokios tikimybės, kad iki sekmadienio pamatysiu jbg. Vos spėjau į autobusą, teko net bėgti, bet nuo namų iki stoties kelionė užtruko ~9-10 min. Aš bėgau, o autobusas išvažiavo visomis septyniomis minutėmis vėliau ir bilietas kainavo 32,5Lt!! Apiplėšimas, taip sakant. Dabar galvoju, ką gero reikėtų čia nuveikti. Žinau, kad kažkaip reikia nusigauti iki knygų mugės, galbūt dar nueiti į kokį filmą, pasitrinti po parduotuves, aplankyti presto, centre susirasti kokią galingą muzikos prekių parduotuvę, gal net ką nors ten nusipirkti, ką nors gražiai depešiško, nežinau, neturiu krūvos pinigų, o ten tikrai nebūtų pigu, nors jei rasčiau, turbūt nesusilaikyčiau, bet reikia bent vieną knygą parsivežti iš mugės, neleisčiau sau neparsivežti. O galbūt aplankyti U2 3D? Manau, būtų visai visai puiku ir įdomu, tik neskaitant to, kad patys U2 ypatingai manęs netraukia ir bla bla. Ir dar tikiuosi, kad Tanės nuotaika bus gera, nes kitaip, nieko gero. Rytoj pusryčiams paruošiu bulvių lazdelių, kurias šiandien įsigijome rimi, ir kurios dabar saugiai guli kameroje. O dar yra labai skanios arbatos. Taigi, gyvenimas puikus, o savaitgalis ypatingai ilgas. O ką darytumėt, jei jūsų gyvenimas būtų amžina vasara? Turiu omeny, apie ilgalaikį dykaduoniavimą. Ar jums užtektų veiklos ir pomėgiu užpildyti visas laisvas ir nuobodžias dienas? Kalbėjom apie tai su Tane, ji neišmano kaip tai padaryti ir visai visai norėčiau jai padėti, sakiau eiti kur nors savanoriauti, tik ir tuo reikia pasidomėti, nelabai ką pati išmanau, bet manau, kad toks dalykas yra gausiai įdomus. Ir pati net norėčiau.
Simos mama sakė, kad aš čia tuščiažodžiauju, tad dabar jaučiuosi ypatingai nerimtas asmuo ir dar pagalvoju, kad pas mane vietoje minčių, kažkokia košė. Ir šiandien aš buvau nugraibyta kaip per kratą, prieš visą klasę, dar gana švelniai, o aš nekenčiu kai mane švelniai liečia, apskritai, nemėgstu būti liečiama. Bet tai ką jau padarysi, kad Laurynas sugalvojo tokį žaidimą, o į jį mane su Eve (žinoma, ir Žygę su Zbitkiu) pasiuntė Sima, bet nieko, Sima atsiėmė savo ir sakyčiau, netgi su kaupu.
Ir aš per dažnai vartoju ir, ir reikės kada nors jį taip išvartot, kad net nebesinorėtų.

Italija (09-15).

// Rugpjūtis 24 2008 // 6 komentarai » // blog

Esu pasiruošusi visą tai papasakoti kitiems, Jums, skaitytojams. Neverta prisiminimus pasilikti vien sau, kai po kito įspūdingo smūgio juos gali išbarstyti nors iš esmės, tokie dalykai išbarstomi nėra. Bet aš noriu papasakoti ir viską sudėlioti į savas vietas. Kadanors, kai peržiūrėsiu, išnagrinėsiu ir nuspresiu, kurios vertos dėmesio nuotraukos, padarysiu kažką panašaus į foto reportažą.
/
Pirma diena.
Kelionė praėjo lengvai, labai. Nors tiesa, skaudėjo pilvą: valgyti riešutus kelionės metu yra lieva. Vodovas (toliau – Vytautas) geras, įdomiai pasakoja. Ir nesuprantu, kaip žmonės tiek daug atsimena! Viešbutis tipinis čekiškas: lovos kietos, rozečių nėra, užtat yra muilo. Kaip ir praeitais metais žiūrėjom filmus – Byną. Mamai nepatiko, kitiems patiko. Dar Taxi. Nevalgiau kotletų, smirdinčios mėsos ir kotletų, bet valgiau balandėlį su bulvėm, nelabai šiltą, pakelės kavinėj. Didelių ginčų kol kas nėra, tikiuosi ir ateityje nebus. Ryt kelsiuosi 6,30, einu miegot. Arivaderci. Gal jau ir prasideda. Man nepatinka, kai mane tildo ir dėl visko kaltina. Lyg dėl kiekvieno ginčo kalta būčiau aš, eina po paraliais! Tikrai einu miegot.
/
Antra diena.
Pusryčiams gavom raudonas korteles, panašiai kaip maisto bilietai ar kas ten būdavo. Tada važiavom. Viena graži, didinga ir panašiai. Šv. Stepono katedra atrodo įspūdingai, ypač kontrastas tarp stogo ir kitų jos dalių. Ant rožių buvo keistos kortelės, kurių paskirties nežinau, bet ant jų buvo kažkas užrašyta ir dar metai. Tai arba ten rūšis ir išvedimo metai, arba ten rūšies pavadinimas ir pasodinimo metai. Valgiau McChickeną, naudojausi macdonaldo tuoletu. Su Tane pašnekėjau prieš miegą, seseriškai. Dar gavau paglostyti Getės koją, taigi į Vieną dar turėčiau grįžti, neprieštaraučiau. Paminklas Mocartui velniškai gražus ir ta nata priešais atrodo įspūdingai: gelėmis apsodinta. Ten jaučiasi meno dvasia. Pirkau atvirukų. Ir beje, kai važiavom pro Austriją reikėjo skaičiuoti tunelius. Jų buvo 21 ir tai sudarė 17,663km, nors iš tikrųjų tai buvo 17,963km., bet vistiek gavau dovanų novaturo kuprinėlę. Tėvų ir Justo kambarys gražesnis, bet nieko.
/
Trečia diena.
Važiavom pro Alpes, dar niekada nebuvau mačiusi kažko panašaus. Įvažiavom į Italiją. Pirmasis sustojimas – Florencija. Žinau, tai svarbus miestas, bet nepasakyčiau, kad jis man labai įspūdingai patiko. Bet patiko. Buvom Santos Marijos del Fiorės katedroje, Santa Crose bazilikoje. Ir Ponte Vecchio tiltas atrodo labai įdomiai, pirmą kartą mačiau tokį statinį, ant kurio gyvenama, nors apie tokius jau buvau girdėjusi ir anksčiau. Buvom prie Rojaus Vartų, valgėm ledų su vafliu už šešis eurus, labai skanu.
Paskui važiavom į Pizą (it. Pisa). Elegantiškai pasviręs bokštas ir policininkų nebuvimas sukvietė žmonės ant visai nesumindžiotos pievelės pozavimams. Ir ko tik žmonės nesugalvoja: vienas laiko, kitas spiria, kitas lenkia ir taip toliau. Prisipažinsiu, ir aš tam neatsispyriau. Be to, Pizoje nėra jau taip ko žiūrėti, arba mums nerodė, bet tai tik Campo dei Miracoli (stebuklas laukas), kuriame pati aplankiau Katedrą bei Krikštyklą. Su malonumu būtume ir į Pizos bokštą pakilę, bet tam nebuvo nei laiko, nei noro stovėti eilėje, o ji, buvo, švelniai tariant, gana didelė. Taigi to padaryti nepavyko. Justas nusipirko kamuolį, o aš norėjau akinių, tik tas kažkaip nesigavo. Kai ėjom į autobusą tėtis pamatė nukritusį konkorėžį ir jau buvo pusiaukelėje prie jo, bet staiga iš už mašinos išlindo kažkoks vietinis ir jį pasiėmė, o konkorėžiai ten didesni už suaugusio žmogaus delną, tiesa, vėliau pavyko jų gauti. Grįžom į autobusą ir tada jau važiavom į Montekatinį. Viešbutis buvo gražus, bet jame jau taip karšta, taip karšta, kad žodžių trūksta.
Vakare buvo galimybė pasikelti į Senają Montekatinio miestelio dalį, progos nepraleidau ir kaip dėl to nepasigailėjau. Funikulieriaus reikėjo laukti pusvalandį, bet pats kilimas buvo labai įdomus, atsivėrė gražus vaizdas. O apvaikščioję kalvą sumanėm nueiti į piceriją, tai ir užsukom į pačią pirmą pasitaikusią. Atsisėdom ir galvojam ko norim, tai aš su tete nuėjau pasiklausti į vidų ir tada..tada pamačiau gražiausią kadanors matytą žmogų ir gal gražiausią pasaulyje padavėją, jis buvo toks gražus, kad man keliai bene sulinko, veide visai nelauktai atsirado šypsenėlė, o pilve siautė viesulai ir uraganai. Jis kažką sakė mums, bet aš nei labai klausyti norėjau, nei tiesą sakant, supratau jo anglų kalbą su ryškiu itališku akcentu, bet kadangi tėtis tvirtino, kad labai nori dviejų picų, jis truputį pasinervavo (mano manymu) ir nuėjo pasišnekėti su kažkuo ten, bet tada prie manęs priėjo maloni ponia, kurios anglų kalba lengvai suprantama netgi man ir paaiškino, kad picos reikėtų laukti bene dvi valandas, kas mums buvo ryškiai per ilgai, todėl išėjom. Tik kažkaip tingėjom eit kitur. :D Ir tada nusileisdami susipažinom su Marija, na, pašnekėjom ten truputį ir viskas. Užtat aš visą vakarą, visą kitą dieną turėjau apie ką galvoti. Apie mane pribloškusį italą ir tada aš pradėjau pastebėti kokie jie visi gražūs. Nors tuo pačiu mane nustebino faktas, kad 40 procentų savo pajamų jie išleidžia drabužiams ir įvairiausiems kitiems daikčiukams vardan savo išvazdos. Ir tai taip sumautai gražiai matosi. Ir užmigau aš su tokiom pakiliom mintim.
/
Ketvirta diena.
Iki Romos važiavom kažkur keturias valandas, bet nesuprantu kodėl tas važiavimas praeidavo taip greitai. Buvo nerealiai karšta ir aš džiaugiausi, kad tą dieną nebuvo aprangos kodo. Bet vistiek aš jaučiau kaip tragiškai aš atrodau su savo į viršų sukeltais plaukais. Tanė sakė, kad kaip gaidžiukas ar viščiukas. Taigi. Mes velniškai be galo daug vaikščiojom, bet Romoje vaikščioti – verta. Aplankėm Koliziejų, kurio rūsiai man padarė didelį įspūdį, tik gaila nebuvo galima juose vaikščioti. Forumą, kuris iš dalies būdamas griūvėsiais, iš dalies gerai išlikęs sugeba padaryti tokį įspūdį, kad nei žodžiais, nei nuotraukomis jo neapibūdinsi. Reikia būti tai mačius, kad tikrai suprastum. Trevi fontano vanduo skalavo mano nugarą, įmečiau centų ir Vytautas sakė, kad kažkuriais čia metais iš fontano buvo ištraukta 30000 eurų, gera žinoti, kad dabar ir aš prie to prisidėjusi. Nusipirkau tašę ir piniginę, labai mielas su karvėm. Kai ėjom į Panteoną mane ir Tanę užkalbino kažkokie italai, kurie dalimo skrajutes. O jie taip įtikinėjo ateiti į kažkokį klubą, bet aš pasakiau, kad jau šiandien mes paliekame Romą, taigi ateiti tikrai negalėsim ir dar truputį su juo pašnekėjusi pasivyjau kitus. Bet taip fainai. Beje, Panteonas vadovėliuosi vaizduojamas kaip stačiakampio figūrą, bet žinot ką, jis netgi nėra toks. Tai tik jo fasadas susideda iš kolonų, o toliau jis yra apskritas. Tai va. Navaros aištėje aš buvau jau tokia pavargusi, kad vietoje to, jog klausyčiau ką pasakoja Vytautas visą laiką žiūrėjau į gatvėje sedėjusi labai malonų prekeivį. Jis vis dėliojo, ar savo ar nesavo, darbus į rėmelius ir pasisveikino, nusišypsojo. O jie darbai tokie žavūs, turiu nuotrauką, bet būčiau nusipirkusi jeigu būčiau turėjusi dar pinigų, dėja. To tai man tikrai dar iki šiol gaila.
Atvykome į viešbutį ir nusistebėjome koks jis gražus. Toks senas, tvarkomas visos šeimos, o šeimininkai labai malonūs ir paruošė tikrai gardžią vakarienę, kuri buvo labai pigi. Ir Jie turi kažkokį draugą, kuris daro vyną, taigi ir vynui teikė labai didelę nuolaidą. Tėvai prisipirko, Tanę irgi, norėjau ir aš Eglei paimti, bet tėvai neleido. :D Pilnu pilvuku lėkėm į baseiną, tiesa, jis nebuvo didelis, bet atsigauvinimui ir tas suėjo. Tatjana susipažino su Iveta, kuri man pasirodė truputį, tokia šiuolaikiškumo ir mados (nors skonio pas ją nerasta) užvaldytas žmogus, taip sakant, buka, nors gerai, kad pati nei bendravau su ja nei ką. Atsigulusi dar pažiūrėjau kažkokį filmą ir labai kietai užmigau. Nors ir buvau naktį atsibudusi dėl karščio.
/
Penkta diena.
Pusryčiai buvo labai a le gausūs, kaip ir kitomis dienomis. Išvykome į Vatikaną ir pirmasis objektas – Vatikano muziejus, kuris kaip niekas kitas mane užkniso. Turbūt dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirma, eilė apsiviniojo beveik visą muziejaus sieną ir mes pralaukėm beveik dvi valandas, o ką jau kalbėti apie svilinantį karštį. Antriausia, gidė kalbėjo rusiškai, o kai mano rusų kalba gerokai suprastėjusi, mažai ką supratau ir vien jau todėl buvo gana neįdomu, o be to, daugelis kūrinių buvo religiniai. Ir trečiausia, žmonių buvo tokia gausa, kad eidavo pro mane vos ne lipdami, nei pažiūrėsi normaliai nei sustosi. Per tuos žmones buvo baisiai karšta, silpna ir man skaudėjo kulnus. Užtat salėje aptiktas kondicionierius ar ventiliatorius buvo didesnė palaima už meno kūrinius. Žiauriai skamba. Nuo žiūrėjimo į Mikelandželo ištapytas lubas paskaudo ir galvą, ir kaklą. Bet kai atsirado Vytautas iškart pasidarė įdomiau ir ėjom į Šv. Petro baziliką, o jau ji! Niekada niekada gyvenime nemačiau nieko panašaus ir netikėjau, kad galėsiu pamatyti ir, o brol, aš buvau didžiausioje pasaulyje bazilikoje! Bet efektas tai toks, toks netgi nerealus (kaip nemėgstu šito žodžio :D). Ir tada pavaikščioję po aikštę gavome laisvo laiko, o per jį grįžome į Italiją (:D), aplankėme kelias suvenyrų parduotuves, pasipicavome, o jau picų gardumas..visai kitokios nei pas mus ir tokios skanios! Ir tos mažos picerijos savininkai labai malonūs, paskui Tanei padovanojo skardinę pepsi nemokamai. Tik jie labai garsiai kalbėjo. Tada mes savo kojomis kirtoje Vatikano valstybės sieną.
Susitikimo vietoje paaiškėjo, kad autobusui pradūrė padangą ir jų dar lauksim apie valandą, bet Vytautas sugalvojo geriau ir tuo metu mes autobusų pagalba (buvo laaabai linksma), nusigavom į prekybos centrą ir apsiprekinom. Tane 10 minučių rinko draugui itališką alų. Bet kai atvažiavo autobusas tos dienos nuotykiai dar nesibaigė. Tiesa, iki viešbučio buvo šešios valandos kelio, regis būtent tą dieną pavyko pažiūrėti labai gerą filmą „Vanilė ir Šokoladas“ bet kai galiausiai mes nuvažiavom tą atstumą, ieškojom viešbučio. Niekas tikslaus kelio nežinojo, nes į tą viešbutį ir gidas ir vairuotojai važiavo pirmą kartą. Taigi mums teko pabūvoti ir kažkokiuose mažuose priemesčiuose, ir vos ne vienkiemiuose, ir kūkurūzų laukuose, o kas svarbiausia, patys viešbučio darbuotojai nemoka paaiškinti, kur jų viešbutis yra. Gal po valandos, o gal ir daugiau kažkaip privažiavom tąjį holiday in, jame palikome dalį saviškių ir išvažiavom į kitą viešbutį, kuris taipogi buvo labai geras. Keturių žvaigždučių ir tai labai jautėsi. Mėgavausi bene visais patogumais, vonioje vos neužmigau ir pajautusi didelį miego trūkumą užmigau labai lengvai, tik jau lovoje. Ir naktį sušalau, bet kažkodėl nesugalvojau nureguliuoti kondicionieriaus.
/
Šešta diena.
Pusryčiai buvo kaip niekada gausūs, tad į lėkštę prisikroviau daugiau nie suvalgiau, bet niekis. Atidaviau tėčiui. Bet pirmą kartą per ta dienas valgiau kažką kitą nei toste, džemą, sviestą, bandelę, ragelį, kavą ir labai tuo džiaugiausi. Paskui vykome į Veneciją. Be galo įdomus ir išskirtinis miestas. Nors iš pradžių teko dar į jį nusigauti, laive siūbavo. Pirma aplankyta sala – Burano, o ten tiek daug visokiausių suvenyrų buvo ir aš, Tane, tėtis ir Justas paslampinėjome gyvenamosiomis gatvelėlis, o ne turistų lankomiausiomis. Žmonių gyvenimo būdas taip skiriasi nuo mūsiškių ir tie ryškiai spalvoti namai atrodo taip nuotaikingai, taip maloniai. Vėliau plaukėm į Murano salą ir ten aplankėme tik stiklo fabriką. O ten viską taip greitai padaro, pavyzdžiui, arkliuką gal per dvi minutes. Apskritai, visi dirbiniai buvo labai dailučiai, spalvoti, mieli ir brangūs. Naa, o nuplaukę į Venecijos salą iš karto sulipome į gondolas ir plaukiojome kanalais, netaip jau jie smirdėjo, kaip įsivaizdavau. Tik mūsų gondolininkas buvo kažkoks paniuręs ir nedainavo, o štai kitas švilpavo. Beje, mūsų kelrodė žvaigždė Vytautas sakė, kad per dieną jie uždirba po 400 eurų, gaila, kad nemačiau moterų gondolininkių :D. Dar mačiau kažkokių baisų vabalų, bet iš esmės, viskas buvo labai gražu ir man neįprasta. Vėliau paaiškėjo, kad Šv. Morkaus baziliką uždarė ir mes jos neaplankysime, nors nelabai dėl to nuliūdau. Taigi apsiribojome vien aikšte, aikštele, paklausėme gido ir gavome net tris valandas laisvo laiko (ir vien dėl to, kad autobusas turėjo stovėti 9 valandas). Aš ir Tanė atsiskyrėme nuo tėvų. Paskui ėjom pavalgyti, buvo velniškai skanu, mozarela su kumpiu. Apvaikščiojom parduotuves, turgelius, šiaip pašnekėjom seseriškai, pasedėjom, pastovėjom ant didžiausio tilto ir grįžom į susitikimo vietą likus valandai. Mat visos parduotuvės pradėjo užsidarynėti ir nebebuvo ko veikti, be to, pinigų mes irgi neturėjom, tad negalėjom ko nusipirkti, o banke duoda tik nuo penkiasdešimties eurų, taigi apsiėjom be pirkinių. Tik va Tanė nusipirko pakabuką. O paskui ir man ji nupirko, tik jau parduotuvėje kur galima kortelėm atsiskaityti. Kai grįžo tėvai, nusipirkau dar ir auskarus. Pradėjo žaibuoti. Mūsų laivelis mus paliko saloje, bet Vytautas surado mums kitą laivą. Iš pradžių nuėjom į viršų, bet kai pradėjo labai stipriai lyti teko grįžti į vidų ir mus sulijo. Tik kai jau parplaukėm į žemyminę dalį lietus nustojo ir tik pasišokuodami per balas grįžome į autobusą. Ir tada. Ir tada viską naktį važiavom. Ir žiūrėjom kažkokį filmą, kurio veiksmas vyko Venecijoj ir buvo susijęs su muziejumi, paveikslais ir viskuo, kas veneciška. Toks detektyvas, bet man patiko. Naktį buvau atsibudusi kelis kartus ir gavau pasiražyti dėl skaudančio kaklo ir šiaip, kitų kaulų. Bet palyginus, miegojau ramiai.
/
Septinta diena.
Gaila, kad visgi buvau tokia išsekusi ir užmigau, nes šiaip planavau naktį pasigrožėti Alpių vaizdais. Nors iš esmės gerai, kad pati kelionė praėjo lengvai. Tik man buvo be galo gaila, kad visa tai baigiasi, tik aš stengiausi nesigraudinti. Diena taipogi buvo visai gera, ne taip ir pavargau. Gal dėl to, kad visą laiką žiūrėjom filmus (tarp jų ir ps: i love you, kuris ne taip jau man ir patiko). Labai skaniai papietavom. Važiavom važiavom važiavom, tas procesas netgi pradėjo patikti. Tik įvažiavus į Lietuvą pradėjo lyti, žaibuoti, griaudėti, taip mus sutiko. Sustojom Alytuj, Kaune ir galiausiai – Vilniui. Dėl gido, visgi, aš buvau teisi, o Tanė ne. Bet mes sukrovėm daiktus į mašiniuką, susėdom ir keliavom toliau. Tik tuomet baisiai lijo, su perkūnija. O kai grįžom namo – tuštuma, visiška tuštuma. Ir jau tada aš buvau viso to pasiilgusi. Tada buvo rūgpjūčio šešioliktoje, ketvirta valanda ryto.
/
/
Viskas. Ir tokie dideli prisiminimai mane užklupo, taip gera tada buvo. Tik tai paskutiniosios mano atostogos su tėvais ar bent jau su mama. Dadar norėčiau išmėginti poilsinę. Aš nelyginu šios kelionės su praeita, nors daug kas nori tą palyginimą iš manęs išpešti. Bet. Bet kelionės be gali skirtingos ir aš jų nelyginsiu. Pažadą ištęsėjau. Baigiu.

Kašiukas!

// Sausis 5 2008 // 2 komentarai » // blog

Dėl tų dukseliškiausių įtatymų Justas sumąstė ketvirtadienį važiuoti į pačias rungtynes. Dėl man nelabai aiškių priežasčių pasirinkome Vilnių.
Tik visų nelaimei tėčio mašina eilinį kartą sugedo prieš važiuojant sostinėn, tad teko naudotis mamos ‘fiestute’. Nelabai man ji patinka, bet ai. xD Į Vilnių važiavom keturiese: Eimantas, Larisa, Justas ir aš. Mamą palikome Akropolyje, o patys pasisotinę ‘Čili picerijoje’ (aš kaip jau tapo įprasta valgiau koldūnus su grybais ir vartojau plykytą vaisinę arbatą) nužingsniavome į ‘Siemkę’. Tik deja išėjome ne pro tą išėjimą, todėl teko apeiti trečdalį Akr., kad rastume nusileidimą nuo kalvos. O jau ledo slidumas! Kelis kartus vos negriuvome, bet kelią radom, tik, kad jį suprumpinti teko šiek tiek nušliuožti nuo pusnies, po kuria buvo truputis ledo, gerai, kad medį pačiupau. Taigi. Nusileidę į gatvę, gana greitai pasiekėme ir areną.
Biliete buvo nurodyta, kad rungtynės prasidės 18:30h., bet jos žinoma prasidėjo pusvalandžiu vėliau (o mes juk skubėjom). Susiradę vietas atsisėdome. 15 parteris; 6 eilė; 3,4,5 vietos. O prie pat mūsų, t.y. ant laiptų sustojo visi tikrų tikrutėliai fanai. Su skanduotėmis, vėliavomis ir panašiai. Tad pasirodo jog bilietai po 20lt yra populiariausi tarp fanaičių. Šalia jų buvo įdomu. Tiesą sakant buvo neįmanoma sedėti, nes sėdimosios vietos siaubuoliškai drebėjo. Su jais buvo įdomu šūkauti ir ploti. O fanų organizuojamos bangos buvo puikios. Žodžiu, velniškai patiko. Tik prie fanų ir sedėti!
Lietuvos Ryto rungtynės su Le Mano Sarthe, kaip visiems jau žinoma, buvo puikios. Ir rezultatas 85:50 buvo žavus. Tik smalsu, kokios būna rungtynės kai žaidžia lygios komandos, nes šios buvo tokstoks pasilinksminimas.
Dabar planuojame važiuoti į Kauną. Važiuos ir Pau., tai bus šimtakeriopai dar puikiau. Nors su malonumu važiuočiau ir į visas Lietuvoje vyksiančias Eurolygos rungtynes. Ir kitą kartą pasistengsiu turėti šlamančių, kad galėčiau apsipirkti suvenyrais.
Tad štai, po rungtynių nužygiavome atgal į Akropolį, pas mamą. Apsipirkom vytintomis dešrelėmis (+viskuo, ko reikėjo) ir patraukėme namo. THE END.

Jūsų kašistė,
In.

Trys Vilniuje.

// Spalis 31 2007 // 4 komentarai » // blog

Manau galima būtų apipasakoti būvimą Vilniuje pas seserį. (;
Taigis.

2007/10/28
Pasikrovę pilną mašiną, kaip mano sesuo sakė “galas atsilieka nuo priekio”, išvažiavome. Neskaitant to, kad man labai skaudėjo visus kaulus, sėkmingai nuvykom. Išvežiojusius visus keleivius patraukėme į Santariškes.
Tą vakarą aš labai laukiau filmo ‘Greiti ir įsiutę’, bet iki jo buvo dar toli, todėl Tanė pasiūlė iki ‘Ikiuko’ nueiti, tiksliau mums džiūvesėliai baigėsi ;D . Tada jau buvo tamsu. xD. Bet tas rajonas labai jė, todėl jame visai nebaisu. ;D Taigi, nuėjau, pasrnešiau džiūvesėlių ir ėjau filmo žiūrėti, kurio dar reikėjo laukti gal valandą. Bet svarbiausia, kad reikėjo prisijungti ausines, nes galėjau trugdyti jos kambariokei. xD
O apie tą tai jau patyliu. Koks žmogus vietoje to, kad ateitų pašnekėti, viską rašo per skypę? Na ir šiaip ten juokelių su ja buvo.
Tai vat, pažiūrėjau filmą, pasedėjau dar prie kompiuterio ir nuėjau miegot.
2007/10/29
Ta diena buvo jė. ;D
Ryte pasedėjau prie kompiuteriuko, tiksliai neprisimenu, bet man rodos atsisiunčiau daug RW serijų ir dar su Pau. apie jas pasvaigau. xD
O šiaip kai sesuo grįžo, jai paskambino draugė ir pasiūlė važiuoti į Trakus. Ir pasiėmė ji mane. Bet ten taip linksma buvo. Ir jos draugė labai gerulė ir šiaip gražu ten. ;D Dar kavinėje pasedėjom, kur aš valgiau labai labai mažą picą. ;D
Neilgai mes ten buvom. Vėliau grįžom į Vilnių ir ilgai dvejodamos nuvažiavom link akropolio. Bet ten taip netyčia užsukom pasisupti. ;D Ir kabėjom mes tada su Tane žemyn galva.
Nusipirkusios bilietus į kiną dar pasedėjom ‘Presto’ kavinėje, kur gėrėm ‘Mega Latte’. Labai labai apsigėrėm, o aš supratau, kad putų nemėgstu. ;D Paskui labai negera buvo.. Ta ‘Mega’, tai jaučiu pusė litro. xD
Žiūrėjome mes filmą ‘Sekmės, Čakai’. Patiko, toks juokingas. ;D
Vėliau grįžom namo ir. Ir nebeprisimenu. ;D
2007/10/30
O tą dieną niekur nėjau. Tik buvau namuose, žiūrėjau ‘Pianistą’, ir kartu su Pau svaigau apie RW. ;D
Bet labai linksma buvo. Paskui dar one.lt fjorjumjukjuose paišsidirbinėjom. ;D
Ai, ir dar ieškojau tv1 kanalo, nes pas seserį jo nerodo. Radau kažkokį nususėlį.
2007/10/31
O tą rytą atsikėlėm, susiruošėm, prastovėjom kamštyje ir pasiėmusios Eglę išvažiavom į tą patį Panevėžį.
O aš nenorėjau grįžti.

O aš jums sakau…!

// Rugpjūtis 5 2007 // 3 komentarai » // blog

Ir laikas taip greitai bėga. Tiesa? Dar pamenu kai rašiau čia apie kelionę ir apie Prancūziją.
Jau už keletos valandų aš išvažiuoju. To jau tiek laiko laukiu. Vis dar sunku apsiprasti su mintimi, kad keliausiu. Ir ne bet kur. Netikiu, kad lipsiu į Eifelio bokštą. Netikiu. ;D
Noriu jog ši kelionė būtų geriausia. Ne tik pamatytais vaizdais, atsiminimais, bet ir pačia manimi. Prisižadėjau elgtis gerai. Bet jau tą kelionę. Nemanau jog po jos pasikeisiu. Liksiu, tokia kokia esu dabar. Tik dabar norisi būti gerai su savo artimaisiais. Tikiu savimi.
Lagaminai sukrauti. Fotoaparatas kuprinėje. Eskizu blonknotas taip pat. Šaunumėlis.
Regis, etėjo laikas atsisveikinti, bet iki tol, turiu gerą žinią. Suplanavau kas dieną, kelionėje, rašyti tarsi mini dienoraštį. Aprašysiu kelionėje įspūdžius, vietas, kurias pamačiau. Vėliau, viską įkelsiu čia.
Jeigu tai pavyks, turėtų gautis tikrai šaunus daiktas. Galbūt ir jums bus įdomu paskaityti. Tikiuosi. Labai laukiu kada galėsiu įrašyti pirmąjį įrašą. Visai kaip kokioje knygoje, kad ir Žiuli Verno. Kaip kokioje kelionėje aplink pasaulį.
Dabar jau tikrai reikia atsisveikinti.

Iki,
mielieji draugai!
Iki,
mielieji skaitytojai!
Iki,
mielieji namai!
Iki,
mieloji Lietuva!
Iki,
mielasis BLOG’e!

Kelionės. Kelionės.

// Liepa 4 2007 // 2 komentarai » // blog

Vis dar negaliu patikėti. Vis dar.

Jau dviejus metus mano tėtis ir dėdė žada mums kelionę į Laplandiją, bet pastaroji nuplaukė. Visgi, tikrai brangu, o ir vaikščioti daug kur reikia pėstute, o tai mažiems vaikams sudėtinga. Nevažiuosime ten ir todėl, kad atsisako teta. Mat, jos vaikai mažamečiai.
Ir man tos kelionės visai negaila. Ogi žinote kodėl? Todėl, kad kartu su savo šeima važiuosime į visa kitur.
Prancūziją.
Šakės, niekada nemaniau, kad ten nuvyksiu. Tikrai tikrai. Aš dėl to taip džiaugiuosi, kad būtent dėl to dar negaliu tuo patikėti. Kaip aš supratau mes bent jau pravažiuosime Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją na ir žinoma Prancūziją.
Disneilendas, Luvras, Eifelio bokštas… Tiesiog sukasi galva.
Siaubingai laukiu tos svaiginančios kelionės. Rugpjūčio 6 dienos.

Sugaištas laikas.

// Gegužė 29 2007 // Nėra komentarų » // blog

Vis mąsčiau ką rašyti. Prisiminiau. Daug dar neparašiau. Na, apie ekskursiją. Trumpai bandysiu papasakoti.
Karšta. Įsivaizduokite ką reiškia šešiolika valandų kelyje. O karštis nepakeliamas. Autobuse nėra kuo kvėpuoti. Sustojome vos ne kiekvienoje bažnyčioje. Aplankėme daug dvarų. Panemunės pilį. Kuršių Neriją. Neprisimenu kada tiek visur važiavau. Važiavom per Jurbarką. Prie pat Rusijos pasienio. Šalia Nemuno. O dar kopėme į begalę piliakalnių. Per daug. Bent jau vienai dienai.
Nesakau, kad tokie dalykai man nepatinka, bet ne tokiu oru į tokias ekskursijas važiuoti. Gailėjausi, kad važiavau. Ir koks skirtumas, kad nemokamai, kad tai buvo tarsi dovana nuo mokyklos. Ir tik už kažkokį rašinį. Sugaišau visą sekmadienį. Kai pagalvoju, kiek dar galėjau nuveikti. Mama sako, kad neverta gailėtis to ką pamačiau, bet kažkaip pikta. Nepatiko man.
Juk važiavom iš klasės tryse. Kiti nepažįstami ir tikrai buvo ne pačių maloniausių žmonių, kurie tik ir žiopsojo. ‘Žemas lygis’. Taip nutarėme su klasioke. Vot ir gerai. Nereikia akis išpūtus žiopsoti lyg būčiau paskutinė durnė.
Klasė ruošasi kartoti kelionę. Na tik truputį trumpesnę ir tik su klase savo. O aš nevažiuosiu. Pirmą, o gal antrą kartą nevažiuosiu į ekskursiją su klase. Na ir gerai. Nebenoriu aš jos. Gal kadanors kitą kartą.

Trumpas savaitgalis ir knyga mokyklai.

// Balandis 22 2007 // 10 komentarai » // blog

Baigėsi. Ir vėl baigėsi trumputis savaitgalis. Ir nieko gero nenuveikta. Buvau Vilniuje, tiesą sakant nesenai grįžau. Tėvai šventė pas mano krikštatėvius jų naujo namo įkurtuvių proga. Siaubingai patiko namo dizainas. Žinioma visi blaivūs nesedėjo xD Chem, ką gi ten veikiau? Skaičiau. Miegojau. Žaidžiau su Rudžiu. Klausiausi mamos karaokė dainavimo. Mušiausi su pusbroliu pagalvėmis ir panašiai. Tiksliau nieko ypatingo. Šiandien dar teko nuvykti į Akropolį. Ten suradau reikiamą knygą mokyklai. Nupirkau Jan Guillou ‘Blogis’. Manau kitiems mokyniams patiks. Turėtų patikti (: Bent jau protingiesiams, kurie skaito tikrai patiks. Ir man ji patinka, kažkokia ypatinga.
Atsiprašau už gana palaidas mintis, bet nelabai turiu laiko viską smulkiau nupasakoti. O ir kažkokių išskirtinių minčių nerasta. Reikia dar pasiruošti geografijos kontroliniui, o ir tuojau išvirs lauktieji virtinukai su varške.
Sakau sau, skanaus ir jums sakau, viso gero.
Geros naujos savaitės pradžios. (;

Scorpions. <3

// Balandis 8 2007 // 6 komentarai » // blog

Vakar, vakar buvo labai ilgai lauktas įvykis. Scorpions koncertas. Tokio nuostabaus dar nesu mačiusi. Po šio koncerto atgijo mintis, kad Lietuva – ne vien rusiško popso megėjų šalis. Tikrai šaunu. Ir visai nesvarbu, kad sedėjau toli [į kitą koncertą tikrai pirksime stovimas vietas], visai nesvarbu, kad viršuje buvo ramu, visai nesvarbu, kad prie manęs sedėjo pensininkas, o prie tėčio kažkokios kvankos. Nors ir trūko veiklių žmonių kurie sedėjo, bet nuotaiką pakėlė išgėręs vyriškis, kuris labai linksmai ne toli mūsų šokinėjo. O taip prisidėti norėjau ir aš. Gal mes ir vieni su tėčiu ten plojom, gal ir vieni labiausiai džiaugiamės, bet aš tikrai likau patenkinta. Tiesą sakant iš pradžių labai norėjau atsistoti ir nulipti į apačią, tikiu, jog savo naglumu būčiau prasigrūdusi į priekį xD Bet vėliau supratau, kad neverta liūdėti, o galima ir pašėlti sėdint. Aš įsivaizduoju kokia idiotė atrodžiau. Bet argi tai svarbu xD Ach, kadangi pasimokiau iš savo koncerto su Lordi, prieš šį koncertą atsisiunčiau Scorpions dainų, bent taip galėjau prisidėti dainuodama, o tą daryti galėjau dažnai. Siaubuoliškai pamėgau šią legendą <3.>
Visi atsiminimai, visas vaizdas, visi garsai per amžius išliks mano atminty. <3