// Rugpjūtis 24 2008 // 6 komentarai » // blog
Esu pasiruošusi visą tai papasakoti kitiems, Jums, skaitytojams. Neverta prisiminimus pasilikti vien sau, kai po kito įspūdingo smūgio juos gali išbarstyti nors iš esmės, tokie dalykai išbarstomi nėra. Bet aš noriu papasakoti ir viską sudėlioti į savas vietas. Kadanors, kai peržiūrėsiu, išnagrinėsiu ir nuspresiu, kurios vertos dėmesio nuotraukos, padarysiu kažką panašaus į foto reportažą.
/
Pirma diena.
Kelionė praėjo lengvai, labai. Nors tiesa, skaudėjo pilvą: valgyti riešutus kelionės metu yra lieva. Vodovas (toliau – Vytautas) geras, įdomiai pasakoja. Ir nesuprantu, kaip žmonės tiek daug atsimena! Viešbutis tipinis čekiškas: lovos kietos, rozečių nėra, užtat yra muilo. Kaip ir praeitais metais žiūrėjom filmus – Byną. Mamai nepatiko, kitiems patiko. Dar Taxi. Nevalgiau kotletų, smirdinčios mėsos ir kotletų, bet valgiau balandėlį su bulvėm, nelabai šiltą, pakelės kavinėj. Didelių ginčų kol kas nėra, tikiuosi ir ateityje nebus. Ryt kelsiuosi 6,30, einu miegot. Arivaderci. Gal jau ir prasideda. Man nepatinka, kai mane tildo ir dėl visko kaltina. Lyg dėl kiekvieno ginčo kalta būčiau aš, eina po paraliais! Tikrai einu miegot.
/
Antra diena.
Pusryčiams gavom raudonas korteles, panašiai kaip maisto bilietai ar kas ten būdavo. Tada važiavom. Viena graži, didinga ir panašiai. Šv. Stepono katedra atrodo įspūdingai, ypač kontrastas tarp stogo ir kitų jos dalių. Ant rožių buvo keistos kortelės, kurių paskirties nežinau, bet ant jų buvo kažkas užrašyta ir dar metai. Tai arba ten rūšis ir išvedimo metai, arba ten rūšies pavadinimas ir pasodinimo metai. Valgiau McChickeną, naudojausi macdonaldo tuoletu. Su Tane pašnekėjau prieš miegą, seseriškai. Dar gavau paglostyti Getės koją, taigi į Vieną dar turėčiau grįžti, neprieštaraučiau. Paminklas Mocartui velniškai gražus ir ta nata priešais atrodo įspūdingai: gelėmis apsodinta. Ten jaučiasi meno dvasia. Pirkau atvirukų. Ir beje, kai važiavom pro Austriją reikėjo skaičiuoti tunelius. Jų buvo 21 ir tai sudarė 17,663km, nors iš tikrųjų tai buvo 17,963km., bet vistiek gavau dovanų novaturo kuprinėlę. Tėvų ir Justo kambarys gražesnis, bet nieko.
/
Trečia diena.
Važiavom pro Alpes, dar niekada nebuvau mačiusi kažko panašaus. Įvažiavom į Italiją. Pirmasis sustojimas – Florencija. Žinau, tai svarbus miestas, bet nepasakyčiau, kad jis man labai įspūdingai patiko. Bet patiko. Buvom Santos Marijos del Fiorės katedroje, Santa Crose bazilikoje. Ir Ponte Vecchio tiltas atrodo labai įdomiai, pirmą kartą mačiau tokį statinį, ant kurio gyvenama, nors apie tokius jau buvau girdėjusi ir anksčiau. Buvom prie Rojaus Vartų, valgėm ledų su vafliu už šešis eurus, labai skanu.
Paskui važiavom į Pizą (it. Pisa). Elegantiškai pasviręs bokštas ir policininkų nebuvimas sukvietė žmonės ant visai nesumindžiotos pievelės pozavimams. Ir ko tik žmonės nesugalvoja: vienas laiko, kitas spiria, kitas lenkia ir taip toliau. Prisipažinsiu, ir aš tam neatsispyriau. Be to, Pizoje nėra jau taip ko žiūrėti, arba mums nerodė, bet tai tik Campo dei Miracoli (stebuklas laukas), kuriame pati aplankiau Katedrą bei Krikštyklą. Su malonumu būtume ir į Pizos bokštą pakilę, bet tam nebuvo nei laiko, nei noro stovėti eilėje, o ji, buvo, švelniai tariant, gana didelė. Taigi to padaryti nepavyko. Justas nusipirko kamuolį, o aš norėjau akinių, tik tas kažkaip nesigavo. Kai ėjom į autobusą tėtis pamatė nukritusį konkorėžį ir jau buvo pusiaukelėje prie jo, bet staiga iš už mašinos išlindo kažkoks vietinis ir jį pasiėmė, o konkorėžiai ten didesni už suaugusio žmogaus delną, tiesa, vėliau pavyko jų gauti. Grįžom į autobusą ir tada jau važiavom į Montekatinį. Viešbutis buvo gražus, bet jame jau taip karšta, taip karšta, kad žodžių trūksta.
Vakare buvo galimybė pasikelti į Senają Montekatinio miestelio dalį, progos nepraleidau ir kaip dėl to nepasigailėjau. Funikulieriaus reikėjo laukti pusvalandį, bet pats kilimas buvo labai įdomus, atsivėrė gražus vaizdas. O apvaikščioję kalvą sumanėm nueiti į piceriją, tai ir užsukom į pačią pirmą pasitaikusią. Atsisėdom ir galvojam ko norim, tai aš su tete nuėjau pasiklausti į vidų ir tada..tada pamačiau gražiausią kadanors matytą žmogų ir gal gražiausią pasaulyje padavėją, jis buvo toks gražus, kad man keliai bene sulinko, veide visai nelauktai atsirado šypsenėlė, o pilve siautė viesulai ir uraganai. Jis kažką sakė mums, bet aš nei labai klausyti norėjau, nei tiesą sakant, supratau jo anglų kalbą su ryškiu itališku akcentu, bet kadangi tėtis tvirtino, kad labai nori dviejų picų, jis truputį pasinervavo (mano manymu) ir nuėjo pasišnekėti su kažkuo ten, bet tada prie manęs priėjo maloni ponia, kurios anglų kalba lengvai suprantama netgi man ir paaiškino, kad picos reikėtų laukti bene dvi valandas, kas mums buvo ryškiai per ilgai, todėl išėjom. Tik kažkaip tingėjom eit kitur. :D Ir tada nusileisdami susipažinom su Marija, na, pašnekėjom ten truputį ir viskas. Užtat aš visą vakarą, visą kitą dieną turėjau apie ką galvoti. Apie mane pribloškusį italą ir tada aš pradėjau pastebėti kokie jie visi gražūs. Nors tuo pačiu mane nustebino faktas, kad 40 procentų savo pajamų jie išleidžia drabužiams ir įvairiausiems kitiems daikčiukams vardan savo išvazdos. Ir tai taip sumautai gražiai matosi. Ir užmigau aš su tokiom pakiliom mintim.
/
Ketvirta diena.
Iki Romos važiavom kažkur keturias valandas, bet nesuprantu kodėl tas važiavimas praeidavo taip greitai. Buvo nerealiai karšta ir aš džiaugiausi, kad tą dieną nebuvo aprangos kodo. Bet vistiek aš jaučiau kaip tragiškai aš atrodau su savo į viršų sukeltais plaukais. Tanė sakė, kad kaip gaidžiukas ar viščiukas. Taigi. Mes velniškai be galo daug vaikščiojom, bet Romoje vaikščioti – verta. Aplankėm Koliziejų, kurio rūsiai man padarė didelį įspūdį, tik gaila nebuvo galima juose vaikščioti. Forumą, kuris iš dalies būdamas griūvėsiais, iš dalies gerai išlikęs sugeba padaryti tokį įspūdį, kad nei žodžiais, nei nuotraukomis jo neapibūdinsi. Reikia būti tai mačius, kad tikrai suprastum. Trevi fontano vanduo skalavo mano nugarą, įmečiau centų ir Vytautas sakė, kad kažkuriais čia metais iš fontano buvo ištraukta 30000 eurų, gera žinoti, kad dabar ir aš prie to prisidėjusi. Nusipirkau tašę ir piniginę, labai mielas su karvėm. Kai ėjom į Panteoną mane ir Tanę užkalbino kažkokie italai, kurie dalimo skrajutes. O jie taip įtikinėjo ateiti į kažkokį klubą, bet aš pasakiau, kad jau šiandien mes paliekame Romą, taigi ateiti tikrai negalėsim ir dar truputį su juo pašnekėjusi pasivyjau kitus. Bet taip fainai. Beje, Panteonas vadovėliuosi vaizduojamas kaip stačiakampio figūrą, bet žinot ką, jis netgi nėra toks. Tai tik jo fasadas susideda iš kolonų, o toliau jis yra apskritas. Tai va. Navaros aištėje aš buvau jau tokia pavargusi, kad vietoje to, jog klausyčiau ką pasakoja Vytautas visą laiką žiūrėjau į gatvėje sedėjusi labai malonų prekeivį. Jis vis dėliojo, ar savo ar nesavo, darbus į rėmelius ir pasisveikino, nusišypsojo. O jie darbai tokie žavūs, turiu nuotrauką, bet būčiau nusipirkusi jeigu būčiau turėjusi dar pinigų, dėja. To tai man tikrai dar iki šiol gaila.
Atvykome į viešbutį ir nusistebėjome koks jis gražus. Toks senas, tvarkomas visos šeimos, o šeimininkai labai malonūs ir paruošė tikrai gardžią vakarienę, kuri buvo labai pigi. Ir Jie turi kažkokį draugą, kuris daro vyną, taigi ir vynui teikė labai didelę nuolaidą. Tėvai prisipirko, Tanę irgi, norėjau ir aš Eglei paimti, bet tėvai neleido. :D Pilnu pilvuku lėkėm į baseiną, tiesa, jis nebuvo didelis, bet atsigauvinimui ir tas suėjo. Tatjana susipažino su Iveta, kuri man pasirodė truputį, tokia šiuolaikiškumo ir mados (nors skonio pas ją nerasta) užvaldytas žmogus, taip sakant, buka, nors gerai, kad pati nei bendravau su ja nei ką. Atsigulusi dar pažiūrėjau kažkokį filmą ir labai kietai užmigau. Nors ir buvau naktį atsibudusi dėl karščio.
/
Penkta diena.
Pusryčiai buvo labai a le gausūs, kaip ir kitomis dienomis. Išvykome į Vatikaną ir pirmasis objektas – Vatikano muziejus, kuris kaip niekas kitas mane užkniso. Turbūt dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirma, eilė apsiviniojo beveik visą muziejaus sieną ir mes pralaukėm beveik dvi valandas, o ką jau kalbėti apie svilinantį karštį. Antriausia, gidė kalbėjo rusiškai, o kai mano rusų kalba gerokai suprastėjusi, mažai ką supratau ir vien jau todėl buvo gana neįdomu, o be to, daugelis kūrinių buvo religiniai. Ir trečiausia, žmonių buvo tokia gausa, kad eidavo pro mane vos ne lipdami, nei pažiūrėsi normaliai nei sustosi. Per tuos žmones buvo baisiai karšta, silpna ir man skaudėjo kulnus. Užtat salėje aptiktas kondicionierius ar ventiliatorius buvo didesnė palaima už meno kūrinius. Žiauriai skamba. Nuo žiūrėjimo į Mikelandželo ištapytas lubas paskaudo ir galvą, ir kaklą. Bet kai atsirado Vytautas iškart pasidarė įdomiau ir ėjom į Šv. Petro baziliką, o jau ji! Niekada niekada gyvenime nemačiau nieko panašaus ir netikėjau, kad galėsiu pamatyti ir, o brol, aš buvau didžiausioje pasaulyje bazilikoje! Bet efektas tai toks, toks netgi nerealus (kaip nemėgstu šito žodžio :D). Ir tada pavaikščioję po aikštę gavome laisvo laiko, o per jį grįžome į Italiją (:D), aplankėme kelias suvenyrų parduotuves, pasipicavome, o jau picų gardumas..visai kitokios nei pas mus ir tokios skanios! Ir tos mažos picerijos savininkai labai malonūs, paskui Tanei padovanojo skardinę pepsi nemokamai. Tik jie labai garsiai kalbėjo. Tada mes savo kojomis kirtoje Vatikano valstybės sieną.
Susitikimo vietoje paaiškėjo, kad autobusui pradūrė padangą ir jų dar lauksim apie valandą, bet Vytautas sugalvojo geriau ir tuo metu mes autobusų pagalba (buvo laaabai linksma), nusigavom į prekybos centrą ir apsiprekinom. Tane 10 minučių rinko draugui itališką alų. Bet kai atvažiavo autobusas tos dienos nuotykiai dar nesibaigė. Tiesa, iki viešbučio buvo šešios valandos kelio, regis būtent tą dieną pavyko pažiūrėti labai gerą filmą „Vanilė ir Šokoladas“ bet kai galiausiai mes nuvažiavom tą atstumą, ieškojom viešbučio. Niekas tikslaus kelio nežinojo, nes į tą viešbutį ir gidas ir vairuotojai važiavo pirmą kartą. Taigi mums teko pabūvoti ir kažkokiuose mažuose priemesčiuose, ir vos ne vienkiemiuose, ir kūkurūzų laukuose, o kas svarbiausia, patys viešbučio darbuotojai nemoka paaiškinti, kur jų viešbutis yra. Gal po valandos, o gal ir daugiau kažkaip privažiavom tąjį holiday in, jame palikome dalį saviškių ir išvažiavom į kitą viešbutį, kuris taipogi buvo labai geras. Keturių žvaigždučių ir tai labai jautėsi. Mėgavausi bene visais patogumais, vonioje vos neužmigau ir pajautusi didelį miego trūkumą užmigau labai lengvai, tik jau lovoje. Ir naktį sušalau, bet kažkodėl nesugalvojau nureguliuoti kondicionieriaus.
/
Šešta diena.
Pusryčiai buvo kaip niekada gausūs, tad į lėkštę prisikroviau daugiau nie suvalgiau, bet niekis. Atidaviau tėčiui. Bet pirmą kartą per ta dienas valgiau kažką kitą nei toste, džemą, sviestą, bandelę, ragelį, kavą ir labai tuo džiaugiausi. Paskui vykome į Veneciją. Be galo įdomus ir išskirtinis miestas. Nors iš pradžių teko dar į jį nusigauti, laive siūbavo. Pirma aplankyta sala – Burano, o ten tiek daug visokiausių suvenyrų buvo ir aš, Tane, tėtis ir Justas paslampinėjome gyvenamosiomis gatvelėlis, o ne turistų lankomiausiomis. Žmonių gyvenimo būdas taip skiriasi nuo mūsiškių ir tie ryškiai spalvoti namai atrodo taip nuotaikingai, taip maloniai. Vėliau plaukėm į Murano salą ir ten aplankėme tik stiklo fabriką. O ten viską taip greitai padaro, pavyzdžiui, arkliuką gal per dvi minutes. Apskritai, visi dirbiniai buvo labai dailučiai, spalvoti, mieli ir brangūs. Naa, o nuplaukę į Venecijos salą iš karto sulipome į gondolas ir plaukiojome kanalais, netaip jau jie smirdėjo, kaip įsivaizdavau. Tik mūsų gondolininkas buvo kažkoks paniuręs ir nedainavo, o štai kitas švilpavo. Beje, mūsų kelrodė žvaigždė Vytautas sakė, kad per dieną jie uždirba po 400 eurų, gaila, kad nemačiau moterų gondolininkių :D. Dar mačiau kažkokių baisų vabalų, bet iš esmės, viskas buvo labai gražu ir man neįprasta. Vėliau paaiškėjo, kad Šv. Morkaus baziliką uždarė ir mes jos neaplankysime, nors nelabai dėl to nuliūdau. Taigi apsiribojome vien aikšte, aikštele, paklausėme gido ir gavome net tris valandas laisvo laiko (ir vien dėl to, kad autobusas turėjo stovėti 9 valandas). Aš ir Tanė atsiskyrėme nuo tėvų. Paskui ėjom pavalgyti, buvo velniškai skanu, mozarela su kumpiu. Apvaikščiojom parduotuves, turgelius, šiaip pašnekėjom seseriškai, pasedėjom, pastovėjom ant didžiausio tilto ir grįžom į susitikimo vietą likus valandai. Mat visos parduotuvės pradėjo užsidarynėti ir nebebuvo ko veikti, be to, pinigų mes irgi neturėjom, tad negalėjom ko nusipirkti, o banke duoda tik nuo penkiasdešimties eurų, taigi apsiėjom be pirkinių. Tik va Tanė nusipirko pakabuką. O paskui ir man ji nupirko, tik jau parduotuvėje kur galima kortelėm atsiskaityti. Kai grįžo tėvai, nusipirkau dar ir auskarus. Pradėjo žaibuoti. Mūsų laivelis mus paliko saloje, bet Vytautas surado mums kitą laivą. Iš pradžių nuėjom į viršų, bet kai pradėjo labai stipriai lyti teko grįžti į vidų ir mus sulijo. Tik kai jau parplaukėm į žemyminę dalį lietus nustojo ir tik pasišokuodami per balas grįžome į autobusą. Ir tada. Ir tada viską naktį važiavom. Ir žiūrėjom kažkokį filmą, kurio veiksmas vyko Venecijoj ir buvo susijęs su muziejumi, paveikslais ir viskuo, kas veneciška. Toks detektyvas, bet man patiko. Naktį buvau atsibudusi kelis kartus ir gavau pasiražyti dėl skaudančio kaklo ir šiaip, kitų kaulų. Bet palyginus, miegojau ramiai.
/
Septinta diena.
Gaila, kad visgi buvau tokia išsekusi ir užmigau, nes šiaip planavau naktį pasigrožėti Alpių vaizdais. Nors iš esmės gerai, kad pati kelionė praėjo lengvai. Tik man buvo be galo gaila, kad visa tai baigiasi, tik aš stengiausi nesigraudinti. Diena taipogi buvo visai gera, ne taip ir pavargau. Gal dėl to, kad visą laiką žiūrėjom filmus (tarp jų ir ps: i love you, kuris ne taip jau man ir patiko). Labai skaniai papietavom. Važiavom važiavom važiavom, tas procesas netgi pradėjo patikti. Tik įvažiavus į Lietuvą pradėjo lyti, žaibuoti, griaudėti, taip mus sutiko. Sustojom Alytuj, Kaune ir galiausiai – Vilniui. Dėl gido, visgi, aš buvau teisi, o Tanė ne. Bet mes sukrovėm daiktus į mašiniuką, susėdom ir keliavom toliau. Tik tuomet baisiai lijo, su perkūnija. O kai grįžom namo – tuštuma, visiška tuštuma. Ir jau tada aš buvau viso to pasiilgusi. Tada buvo rūgpjūčio šešioliktoje, ketvirta valanda ryto.
/
/
Viskas. Ir tokie dideli prisiminimai mane užklupo, taip gera tada buvo. Tik tai paskutiniosios mano atostogos su tėvais ar bent jau su mama. Dadar norėčiau išmėginti poilsinę. Aš nelyginu šios kelionės su praeita, nors daug kas nori tą palyginimą iš manęs išpešti. Bet. Bet kelionės be gali skirtingos ir aš jų nelyginsiu. Pažadą ištęsėjau. Baigiu.