Inetos blog'as » idėjos

Apie Evės sodą numeris trys

tukas — Wed, 28 Jul 2010 21:58:04 +0000

Dabar sukaupiu visus likusius energijos lašelius ir papasakoju apie šiandieną. Kaip minėjau ten kažkuriam praeitam įraše, buvau su klasiokais pas Evę sode, jei neklystu, tai turėtų vadintis “evės sodas nr. 3″. Tik šitas dar turėjo šiokių tokių bonusų, tai Dovilės gimtadienis. Vos pamačiusi seniai matytus snukučius (kurie seniai matyti, kurie ne) iš karto supratau, kad buvau jų pasiilgus ir eina sau, kaip gera vėl su visai susitikti. Bet prieš tai reikėjo su tėčiu nuvažiuoti į parduotuvę ir nusipirkti alaus, nes Ineta žiūrėjo deggrasį, todėl vėlavau, nes pas tėvą buvo atvažiavęs meistras tvarkyti signalizacijos, kuri neveikia dėl bbž ko (to pasekoje dabar reikia saugotis prieš įeinant į mano kambarį: gali atsitrenkti tiesiai į spintą, nes baldai perstumdyti, kad tam dėdei būtų geriau prieiti prie šūdo, kuriuo valdoma signalizacija). So, grįžkime prie..maximoj calsbergui nuolaida!! Todėl pasiėmus sau keturis butelaičius ir tipo pietus – pakelį fingerių ir gaidelių (šiaip vieną calsbergo tėvui atidaviau). Paleido mane tėvas prie sodų, neprašiau jo, kad vežtų toliau, nes pati nebuvau labai tikra dėl kelio, žinojau tik vieną – reikia rasti avietes. O šiaip, tai ten labai lengva nueiti iki reikiamos vienos: nuo pagrindinės gatvės paeini takeliu tada staigus posūkis į dešinę, tada į kairę, tada dar vienas į dešinę, dar vienas į kairę ir dar vienas į dešinę (spėju, pamečiau skaičių). Būtent tada, radusi reikiamą sodą, pamačiau seniai matytus klasiokus. Ir tiesą sakant, kartais mane tie pasisveikinimai baisiai užpisa (nes jų DAUG), bet vis tiek miela su visais apsikabint – visgi, susirinko visi žmonės, su kuriais klasėje sutariu geriausiai. Tuomet pasveikinom Dovilę su gimtadieniu, apkabinom, išbučiavom ir gėrėm alų. Kažkaip liūdna, kad šiandien man alus nelabai gėrėsi ir net ne kartą gailėjausi, kad neėmiau baltos, nes pasirodo, būtų atsiradę, kas norėtų su manim ją gerti, tai sakiau, idėja kitam kartui liks. Lukas su Auge nuvažiavo nupirkti rūkyt ir tai buvo labai jėga, nes prie tėvo pirkt rūkyt..hmm..nu jis nepirktų, net jei meluočiau, kad ne man. Dar žiūrėdama Lingailės į fb sumestas nuotraukas padariau išvadą, kad man reikėtų mažiau rūkyt, nes visos mano nuotraukos yra su cigaretėm, todėl jas gausiu tik rytoj (Katinas šiandien pavargęs ir jų į internetą nebesukels). Bet šiaip, koks skirtumas, nes paskui atvarė ir LABAI seniai matytas Tadas, kurio, pasirodo, irgi buvau pasiilgus. Na, jam vis dar reikia nusikirpti, daugiau lyg ir niekas nepasikeitę. Net noras kandžiotis liko, tik šįkart aš jam kandau ir gaila, kad mėlynės neliko. Sakė, jam niekada nelieka ir dar sakė, kad aš kažkokia nesveika, jei kur tik man įkandi, jos lieka. Nu jo, čia tiesa. Dar klasiokai sakė, kad aš pasikeitus, nors tai nėra visiška tiesa, nors ne, gal ir yra. Nesuku sau dėl to galvos, tai tik optinė iliuzija. Taaarkim. Kažkas dar alias žaidė, bet aš neprisijungiau, nes man buvo giliai čiauškutė, norėjosi su visais pašnekėt ir tiesiog pabendraut. Tad va taip ir prabėgo visa diena. Tortas buvo baisiai saldus, o paskui Augė su greta labai seksualiai plovė indus (gal ir dar kas plovė, neprisimenu). Grįžau baisiai nusikalus, nes ėjau iš sodo pėsčia, atvirai sakant, nemaniau, kad ten TAIP toli, bet nieko, dar ir į norfą sugebėjau užeit atsigert nusipirkt, dar ir su Faustu pakalbėt. Darant tokį mažą reziume, tai diena buvo verta viso kojų skausmo, kurį dabar jaučiu.

Ir iš tiesų, aš retai kada taip atpasakoju visus įvykius. Dabar tik išsišnekėt norėjos. Tai tiek, baigiau.

p.s. sugalvojau žiauriai nenaudingą ir beprasmį darbą laiko prastūmimui iki pirmadienio (jei visgi jo verta laukti, nes seseriai su sveikata yra ratas) – perskaityti ir sutaginti visus blogo įrašus, kurių, kiek žinau, yra virš keturių šimtų penkiasdešimt.

“patikimas skydas nuo karščio: lėčiau, vėliau ir be panikos”

tukas — Sun, 18 Jul 2010 12:34:54 +0000

Parodė man mama straipsnį iš Lietuvos Ryto. Perskaičiau ir pagalvojau, kad tikrai neblogas, todėl dalinuosi su jumis. Visai galėčiau taip gyventi, jau dabar paklūstu vienai išgyvenimo taisyklei: dieną miegoti, naktį – gyventi. Atradau savo silpnąją pusę: per daug galvoju apie vėsą, lietų ir tai, kaip sušiktai kartša. Todėl man čia ir važiuoja stogas!

Apie tai, kad ir ineta moka gaminti

tukas — Fri, 16 Jul 2010 13:12:08 +0000

Apie maistą netrukus. Kątik skambino teta iš Suomijos ir taip maždaug iš oro pasiūlė darbą rugpjūčiui. Sąlygos maždaug tokios: ketverių metų berniukas (turi tris seseris, vyriausioji šešiolikos) + kažkokie namų ruošos darbai, kalbėti angliškai, mėnesiui, pilnas apgyvendinimas, netoli Helsinkio..am..daugiau neprisimenu. BET. Kad dabar aš niekur važiuoti nenoriu, nors kai pagalvoji apie pinigus..tai va taip aš esu neapsisprendusi. Žinau, kad tai – neįkainojama patirtis, kad išmoksiu laisvai angliškai kalbėti, bet žinau ir tai, kad auklės darbas tikrai nėra man. Aš nemėgstu vaikų ir neturiu su jais kantrybės, stebiuosi, kaip aš dar pusseserės nepasiunčiau, o taip dažnai to norėčiau. Bet pagalvojus apie kokius du tūkstančius..seilės tįsta ir nesinori to taip greitai atmesti. Mama irgi sakė dar gerai pagalvoti, bet..rugpjūčiui, prieš mokslo metus, aš be patirties su vaikais (aš net savo brolio nesaugodavau!)..atrodo, manęs laukia arši pliusų ir minusų kova.
***
O tatai dabar apie tai, apie ką ir turėjo būti. Kartais taip jau atsitinka, kad ir aš užklystu į virtuvę ir paimu maisto gaminimą į savo rankas. Tiesą sakant, man patinka ką nors pagaminti visai šeimai ir tada stebėti jų veidų išraiškas, kai ragauja. Man patinka pjaustyti, smulkinti, kepti ir virti, žodžiu, gaminimas nėra man svetimas. O kuomet šiandien išgirdau iš tėčio maždaug: “baigiau šiandien tavo šedevrą, baisiai jau skanus, net ir šaltas. Kada dar ką gaminsi?” (o išgirsti tai iš tėčio lūpų yra vau) pagalvojau, kad išties reikėtų dažniau tuo užsiimti. Ypač dabar, kai gana dažnai tinginiauju.

Pasidalinsiu su jumis vakar gaminto patiekalo (kiaulienos troškinio su bananais) receptu:

Produktai (keturioms porcijoms):

500g. sprandinės,
ropiniai svogūnai (man labiausiai patinka, kad šitam recepte “laaaabai” aiškiai nurodyta, kiek ko dėti. pati sudėjau du svogūnus ir laimei, pataikiau),
2 valg. šaukštai aliejaus,
1 arbat. šaukštelis Karri prieskonių (my favourites!!)
100g. pomidorų padažo,
bananai (dėjau tris, bet kadangi mano porcija buvo kiek didesnė (kažkaip tėtis nupirko ~700g. sprandinės), tai užtektų ir dviejų),
druska (dar vienas legendinis posakis – pagal skonį).

Eiga:

1) Mėsą nuplauname ir supjaustome 3 cm dydžio gabalėliais (nesąmonė..pjaustot kaip norit :D).
2) Svogūnus nulupame ir supjaustome kubeliais.
3) Keptuvėje įkaitiname aliejų ir pakepiname mėsą, kol apskrunda.
4) tada sudedame svogūnus ir uždengę patroškiname dar 5 min., kol apkepa.
5) Apibarstome druska, Karri ir sudedame pomidorų padažą.
6) Troškiname ant silpnos ugnies 1,5h.
7) Jeigu mažai skysčio, galima įpilti vandens.
8) Bananus nulupame ir supjaustome 3 cm storio griežinėliais (ok ok, apseisit ir be liniuotės).
9) Suberiame bananus į troškinį ir dar troškiname 15min.
10) Paskaniname prieskoniais (man asmeniškai, daugiau nieko netrūko, tai nieko ir nedėjau).
11) Patiekiame su ryžiais ir salotomis (man labai užteko ryžių).

Skanaus!!

(gaila, kad pamiršau nufotkyt..)

Apie tai, kaip priešinsimės nieko neveikimui

tukas — Tue, 13 Jul 2010 12:27:20 +0000

Kol dar nepakračiau kojų iš karščio ir nieko neveikimo, reikia gelbėtis. Ir tai yra paskutinis kartas (įrašas, ta prasme), kai aš skundžiuosi tokiu oru, nes nagi, žiūrim į viską pozityviau: žiemą tokio karščio trokštu (tai yra visiškas melas). Iš tikrųjų, be perstojo trunkantis skundimasis užknisa net mane pačią, todėl ir sakau, kad tai paskutinis kartas. Visgi, dėl to paties oro kaltės, laiką leidžiu namuose, nes pernelyg gerai save pažįstu ir žinau, kad tokiu metu būti kieme – savižudybė. Tik štai sugalvojau, kad tas laiko leidimas turi būti nebūtinai vien nebesugebančio galvoti leisgyvio padaro sėdėjimas prie kompiuterio, kurio didžiausias atliekamas veikslas yra refresh mygtuko paspaudimas, o tolimiausiai nueitas atstumas – pašto dėžutė. Pateikiu sąrašą veiklos, kuria užsiimsiu per šias kelias kaitros kamuojamas dienas.

a) skaitysiu! kaip tik turiu net neįpusėtas irvingo “sidro namų taisykles”, ir dar kažką turiu, bet esmė, kad turiu ir tai yra gerai.
b)* paspartinsiu dovanos gamybą, nes liko nei daug, nei mažai – dvi dienos. DONE
c) šitas nelabai traukia, bet jeigu jau prisirinkau vibėj mergaičių adresų, tai reikia ir laiškus joms parašyti. be to, turiu kelis ir atrašyti. iš viso – šeši laiškai. (pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas)
d) rytoj reikia nueiti ir išsiųsti dvi knygas, kurias visai netikėtai nupirko (aleliuja, +30lt, kurių dabar man taip trūksta!) DONE
e) užsiregistruosiu kokiam dideliam forume, kur nauji žmonės užsipuolami ir bent jau turėsiu kaip pasilinksminti. DONE
f) jeigu užsidegimas ką nors veikti niekur nedings, galbūt net ką nors padarysiu, pavyzdžiui, seniai norėjau pasisiūti raktų pakabuką – pabaisiuką.
g) o šūdas, ką atsiminiau..turiu gi išsiųsti du atvirukus postcrossingui (jooo. nuo gegužės mėnesio). DONE
h) sutvarkysiu spintą ir atrinksiu drabužius, kurių tikrai nebenešioju. tada sugalvosiu, kur juos sukišti ir ta proga nusipirksiu kokį vieną skudurą internetu (paskutinis punktas dėl kaštų trūkumo labai abejotinas). DONE
i) perskaitysiu penkis įdomius ir naudingus straipsnius (mažiausiai penkis). DONE
j) pažiūrėsiu filmą, kurį jau seniai turiu, bet taip niekada ir nepažiūrėjau (pavyzdžiui, skrydis virš gegutės lizdo). DONE
k) peržiūrėsiu pirmą top gear sezoną.
m) pagaminsiu ką nors, ko dar niekada negaminau arba pagaminsiu tą jautienos (?) troškinį su bananais, kurį kadaise jau dariau. DONE
n) (vieta visam kam, kas dar šaus į galvą)

Bent kiek mane pažįstantis žmogus, o ir aš pati, žino, kad jeigu mano galvoje ir šiame bloge atsirado šis sąrašas, dar nereiškia, kad jis bus įvykdytas. Bet čia jau lyrinis nukrypimas.
*o raudoni reiškia tai, kad noriu tai padaryti šiandien, ŠIANDIEN.

#6

tukas — Fri, 02 Jul 2010 12:31:49 +0000

Kadaise, labai kadaise, išgirdau kažkokiu būdu apie projektą “one million giraffes” ir jau tada maniau, kad mielai prisidėčiau. Tik kažkodėl kažkodėl vis nepasiruošdavau, o šiandien ėmiau į rankas vieną paprastą pieštuką, paprastą spausdintuvo lapą ir nupiešiau. Ir džiaugiuosi. Ir dar kviečiu visus prisijungti, nes idėja, tai be galo miela.

Take me where I want to be

tukas — Mon, 22 Feb 2010 23:24:28 +0000

Po praeitos savaitės – 15h ramaus, saldaus ir visapusiškai pilnavertiško miego. Šimtadienis pergyventas, dvi eilutės sėkmingai pasakytos ir…viskas, nes pasirodo, trečiokai draugiškumu ir dėkingumu nespinduliuoja. Jeigu iš to, ką veikiau vos kelias dienas, nematyčiau naudos patirties atžvilgiu, turbūt netgi imčiau tai į galvą ir svarstyčiau, kaip pati elgčiausi, bet dabar – visai nematau reikalo. Ir aš priklausau 2g tinklinio komandai visai ne savo noru, štai ką reiškia sirgti, kai sudarinėja komandą. Jeigu nemėgčiau tinklinio, turbūt nebūčiau labai patenkinta ir netgi kategoriškai atsisakyčiau, bet dabar – vis kažkas įdomesnio, net jei mes ir nemokam padoriai žaisti (galima suprasti kaip: mes žaidžiame nepadoriai, bet deja, tai reiškia, kad mes tiesiog nemokame žaisti). Jeigu žargono savaime nelaikyčiau gana žalingu ir visai nenaudingu dalyku, norėčiau turėti žargono žodyną, visai tokį, kokį šiandien vartėm per Atžalyno repeticiją. Pavyzdžiui, Jūs žinojote, kad Pinokis, tai penis? Aš tai ne. Visgi, pavartyti tokį žodyną labai svarbu smagu, beveik taip, kaip lietuviškų keiksmažodžių. Ak Jūs, rupūžės nelaimingos..šiandien vykusi diskusija buvo visai neįdomi, nes pasiekė tokį lygi, kaip “kas būtų, jeigu būtų”, o argumentai baigiasi ties “bet daugelis negrįžta”* ir tokie dalykai man per nervus važiuoja, nors nesakau, kad ten ir pati viską labai puikiai pasakiau. Dar tėvai pasakė, kad niekur mes per mano gimtadienį nevažiuosim, nes pasak jų, tai didžiausia nesąmonė; nerealu; aš fantazuoju, prisigalvoju, išsidirbinėju (hm..ką ten dar sakė?), nors mano akimis, tai LABAI realu, juolab, kad sutinku padengti nemažą dalį išlaidų ir net surasti viešbutį. Tačiau jiems vis tiek tai nesąmonė. Aš su malonumu leisčiausi į avantiūristinę kelionę dviese, bet, kad kas mane išleistų..taigi, Ineta, susikišk savo svajones giliai šiknon, nes kai kuriems jos visai neįdomios. Tragiškiausia tai, kad nežinau, ko turėčiau nekantraudama laukti, mane tai nervina. Koncerto dėka su šia problema nesusidūriau daugiau nei metus, o kas dabar darosi? Šūdas darosi ir nekenčiu, kai bent trumpam pagauna tokia nežinomybė. Šiandien pavargau, iš matematikos gavau 8 – tos temos, kurioj palyginus nesigaudžiau. Someone to hear your prayers, someone who cares..lalala. Kątik išsiaiškinusi, kokį rašinį rytdienai turiu parašyti anglų mokytojai, visai nusiraminau, nes jis atrodo ganėtinai juokingas. Tiesa, turiu dvi galimybes: 1) THE PERSON YOU RESPECT VERY MUCH (vos 170-200 žodžių, kuomet pastaruoju metu parašau apie 300); arba 2) You met Juhan from Sweden on a website. He asked about the most interesting trip you have ever had. Write a letter to him: a) describe the place you went to; b) write about the most interesting activities (80-100 žodžių). Neprisikalbėsiu, kad tai yra labai lengva, nes žiūrėk, kad tik nesėdėčiau rytoj minčių prarajoj. Juk tai ne šiaip sau rašinys, tai rašinys iš 2010m. brandos egzaminų pavyzdžių..štai taip va, va va taip. Ir ei, gal aš jau einu miegoti, nes, na, juk Jūs suprantat, taip?

*tema – emigracija ir ar tai vienareikšmiškai blogas reiškinys

Iki mano gimtadienio 47 dienos

tukas — Sun, 07 Feb 2010 00:18:25 +0000

Rašydama apie koncertą, minėjau, kad jau kitą dieną radau tai, ko laukti dabar.
Viskas prasidėjo nuo to, kad rytą, kai turėjome palikti Helsinkį, nei iš šio, nei iš to atsibudau su mintimi: “ei, juk Taline yra Depeche Mode baras!!”. Greitai išsibudinusi šokau iš lovos ir nubėgau prie kompiuterio ieškoti adreso, kitiems spėjusi tarstelėti tik “labas rytas”. Adresą radau, o ta proga dar ir į nuotraukas žvilgtelėjau – žandikaulis atvypo – ten juk dm fanų rojus! Nuo tos akimirkos turėjome naują kelionės kryptį – Nunne 4, Talinas, Depeche Mode baras. Su tėvais susitarti pavyko gana greitai, juk išties, puiki proga: į Taliną vis tiek plaukiam, baras senamiestyje, laiko turim, žemėlapį irgi.
Taline klaidžioti teko tik tada, kol radom vietą mašinai, mat netyčia įvažiavom į patį patį senamiestį. Kartu su Justu sėkmingai nuvedėm likusius prie, kaip pasirodo, tariamo tikslo. Tariamo, nes nieko ten nebuvo. Matėsi tik šviesesnė vieta ant sienos, kur kadaise buvo pagabinta baro iškaba, užrakintos duris ir nieko. Pamaniau, kad užsidarė, bet visa laimė, kad susivokėm ir užėjom į visai šalia buvusią parduotuvę ir paklausėm pardavėjos, kur dingo baras. O pasirodo, kad baras įsikėlė į kitas patalpas (šiaip jau, paskui radau, kad tai turėjo įvykti dar maždaug 2008-2009 metais, bet google maps informacijos turbūt atnaujinti nesugeba) ir jos yra visai netoli nuo mūsų būvimo vietos. Sužinoje, kur reikia eiti, aptikom siaurą sienamiesčio gatvelę, kur jau iš tolo švietė garsioji Violator rožė ir uždašas “DM baar”. Kaip aš apsidžiaugiau, kaip mikliai nuskubėjau prie tos vietos! Bet žiiinoma, negali viskas būtų taip gerai, kaip norėčiau, kad būtų – baras nedirbo..medinės durys užkabintos iš vidaus, o į skambutį niekas neatsako (vėliau bandžiau prisiskambinti ir telefonu, bet veltui). Šalia dirbusi mergina papasakojo, kad bare mažai lankytojų, todėl savininkas dienos metu barą atidaro retai (o tuomet net vidurdienio nebuvo) ir šiaip, ateina kada nori, jos žodžiais: “gali atsidaryti trečią, o gal ir vėliau, aš nežinau”. Niekas nesutiko laukti nei iki trijų, nei net iki pirmos ir teko pajudėti link mašinos, kad ir kaip buvo liūdna. Važiuodama aiškiausiai suvokiau, kad tą vietą aš privalau aplankyti! Tuomet ir šovė gan beprotiška mintis – atvažiuoti į barą per savo gimtadienį, tiksliau, jeigu važiuotume šeštadienį, tai jau būtų diena po gimtadienio, bet visgi. Juk tai nėra taip tragiškai toli ir savaitgalio tam visiškai užtenka, kovą oras netoks nepalankus kelionėms kaip sausį/vasarį, nėra taip tragiškai brangu, o ir iki gimtadienio pasitaupysiu, atiduosiu tam dalį per patį gimtadienį gautų pinigų. Tik reikia pasistengti ir nuteikti tėtį, kad tai nėra “kažkoks išsidirbinėjimas”, nors gal truputį ir yra, bet juk būtų taip smagu. Važiuotume mes keturiese: aš, tėtis, Justas, o ir Eglę pasiimtume, jei tik ji norėtų, ir praleistume laiką nuostabioje vietoje, pilnoje dm fanų. Ot gimtadienis būtų vietoje bet kokių susibūrimų su pseudo draugais ir išgerinėjimais, nors apie tokį net minčių neturėjau, juolab, kad tik septynioliktas laukia! Tik kai pamąstai, prieš tai reikėtų susisiekti su baro valdytoju ir susižinoti, ar tą dieną baras ketina dirbti, nes jei nuvažiuotume ir rastume barą užrarytų, būtų metų failas.

Turbūt gyvenimas be tokių svajonių ir siekių, man – ne gyvenimas.

#415

tukas — Fri, 27 Nov 2009 16:08:04 +0000

Susimesim rytoj į kuprinę kelias knygas, daug filmų, koncertų, naktinius, su kuriai būtų galima slankioti namuose visą dieną ir trauksim į Trakiškį! Tiesa, kokiu būdu ten atsirasim – kol kas neaišku. Užtat gera diena iš dienos daugiau nieko neveikti, tik skaityti, skaityti ir skaityti; gera beprasmiškai nestumti laiko prie kompiuterio; gera net neturėti noro kiurksoti prie Justo atsiųstų naujų simsų. Susirangysiu rytoj fotelyje prie židinio, kokio visada norėjau savo namuose, ir apie nieką negalvosiu, su malonumu trauksiu į save kiekvieną knygos žodį, lyg nuostabios arbatos aromatą, skęsiu muzikoje ir visiškai atsijungsiu nuo realybės žiūrėdama filmus.. Štai, kas yra poilsis

Ir vis dažniau užklysta mintis uždaryti blogą, uždaryti, kad niekas kitas jo nematytų..kam man šitas viešas gražuolis, jei negaliu rašyti to, ką ir kaip noriu

Ne apie md

tukas — Mon, 05 Oct 2009 22:13:00 +0000

Ir praleistų renginių/įvykių fail’ų FAIL’u skelbiamas – pirmasis (ir vienintelis toks) VIBE.lt gimtadienis..Taip taip, iki jo nusigauti nesugebėjau. Bet būtų juokinga, jeigu negraudu, kad nevažiuosiu ir į creeper festą, dėl kurio, pagrinde nepasirodžiau ir vibėje (atmeskime tai, kad dėl šiokių tokių priežasčių užsispyriau viena nevažiuoti). O aš taaaaip labai ten norėjau, taaaaip norėjau sutikti visus tuos žmones, kurie visai netiesiogiai tapo man beveik pažįstami (kas beveik, o kas ir ne)!! Aš netgi buvau sugalvojusi krūtą dovaną, tik vargu ar būčiau sugebėjusi ją padaryti, nes įgūdžiai atbukę, bet bent jau buvau sugalvojusi..varge, aš netgi sapnavau jį! (:D) Žodžiu, dabar galiu tik gailėtis ir seilėtis bei kankinti save (kaip sako Linga), žiūrėdama į gimtadienio nuotraukas..
Tačiau kaip ten yra sakoma? Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą? Tai va, dėl creeperio aš visai, visai nepergyvenu, nes važiuosiu pas Deivydą į svečius, taip sakant, į Šiaulius. Ir kaip velniškai, kaip neapsakomai aš jos pasiilgau, kaip to laukiu ir kaip pagaliau džiaugiuosi, kad kažkur vėl išvažiuosiu..ahh, tai jau dabar gniaužia kvapą (koks skirtumas, kad ten važiuosiu ne pirmą kartą). Dar pagalvojus, su kuo ten susitiksiu, susipažinsiu ir ką nuvešiu, darosi taip smagu, kad po kambarį norisi lakstyti darant sukinukus pagal a pain that i’m used to tol, kol apsisuks galva

Ir gaila, kad tiek laiko nerašiau
Ir džiaugiuosi, kad pagaliau parašiau
Ir užtat turiu naują, puikią skrybėlę
Ir šiandien išsiunčiau penkis laiškus, keturis atvirukus

Labanaktis

400! Daaaaug pozityvių dalykų ir ateities planai

tukas — Sat, 12 Sep 2009 23:06:43 +0000

Prieš keturis metus užsibrėžiau tikslą, kuris man padės siekti tolesnių tikslų – lankyti, baigti ir svarbiausia, tobulėti dailės mokykloje. Kągi, atrodo, įgyvendinau ir dabar klausimas: ką veikti dabar? Galbūt galėčiau lankyti penktą klasę, bet reikalai su ja atrodo tokie migloti, kokie tik gali būti (maždaug pati auklėtoja sakė, kad verčiau kitų metų palaukti, kol reikalai pagerės) ir galbūt pati visai neprieštaraučiau metų pertraukai, tik su sąlyga, kad to per metus visiškai nenutrauksiu, nes net mažiausios pertraukos labai atsiliepia, o aš nepiešiau visą vasarą, dėl ko ant savęs labai pykstu, kaip ir visada, dėl ko man dar labiau gėda. Žodžiu reikalas tame, kad tuos keturis metus aš dariau tai ką dariau, tai kas man patiko ir visai negalvojau, ką aš veiksiu po to, t.y. rimtai nesvarsčiau jokių kitų galimybių, ką galėčiau veikti, kai to oficialiai nebedarysiu, todėl dabar esu gerokai pasimetusi, o mano galva svaigsta nuo idėjų ir galimybių, kuriomis tuojau pasidalinsiu su jumis:

a) galėčiau pradėti mokytis groti gitara!! ir pagaliau trečius metus ant sienos kabanti gitara taptų netik kambario interjero detale, bet ir kažkuo, iš ko sklinda pirmieji nemokšiški garsai, o toliau jau būtų matyt, kaip sektųsi. tik įdomu, kaip labiau norėčiau mokytis: privačiai pas vieną mokytoją (kurią, beje, kažkada aš turėjau), kokioje grupėje ar savarankiškai. jeigu žinočiau, kad sugebėčiau prisiversti, nors galbūt vėliau to daryti ir nereikėtų, mat aš laaaabai noriu mokėti groti, o ne mokytis, tikrai rinkčiausi savarankišką variantą, tik iš kur man žinoti – reikia bandyti, norėti ir siekti. bet va visai neprieštarauju minčiai pagaliau gitarą panaudoti pagal paskirtį
b) vakar prieš kiną (“mano sesers globėjas”) kalbantis su Tane išėjo iš kalbos jos noras (ir kol kas, bevaisės paieškos) žaisti lauko tenisą. tai man ir dingtelėjo į galvą mintis, o kodėl gi man nepradėjus? tai būtų vis kažkoks fizinis darbas, kurio, kaip įtariu, pastaruoju metu turiu per mažai ir man tai nepatinka (aš net vaikštau mažiau, po galais). be to, raketę aš turiu (tetos palikimas) ir tėtis šiandien tam labai pritarė, vos tik pasakiau. tik vienas klausimas, ar Panevėžyje yra tokia vieta? nes bent jau Tanė ieškojo ir nerado, nejau man reikės kištis į paieškas? turbūt taip, jei tikrai to noriu
c) yra toks, kad galiu pradėti velniškai daug mokytis, bet laikau ir laikysiuosi įsikandusi mintį, kad vien su mokslais ir pažymiais, mažai ką pasieksi. be to, neturiu jokio menkiausio noro grįžusi namo neveikti nieko kito, tik mokytis, nors savaime suprantama, mokslų apleisti neketinu, netgi esu sau prižadėjusi šiais metais skirti jiems daugiau dėmesio (tai darau bene kiekvienais metais)
d) dar galiu siaubti bibliotekas, kas man visai patiktų, bet vargu ar galėčiau ilgai vien su tuo gyventi
e) rezgu mintį, kad galėčiau grįžti prie tokių dalykų, kaip žaislų siūvimas: parsivežti iš močiutės siuvimo mašiną, ištraukti nuo kažkokių ten laikų užsilikusias krūvas medžiagų, siūlų, karoliukų (juos, žinoma, galima panaudoti netik žaislams, bet tarkim, ir primirštosioms apyrankėms), visokių kokių krūtų dalykėlių ir pradėti kurti! galbūt iš to galėčiau netgi uždirbti, bent kažkiek, nes kad ir kokia konkurencija būtų, rankų darbas ir yra rankų darbas (be dviprasmybių, draugai), kuris turi vertę. be žaislų, galėčiau ir auskarus galiausiai pradėti daryti, nes beveik viską lyg ir turiu. tereikia pasiskaityti tinkamos literatūros, pasiieškoti kuo įvairesnių gamybos technikų, kokį savaitgalį nuvažiuoti pas tėtį į mokyklą, pasidaryti pagrindų (galbūt prie to pačio padaryti dar kokį naują gyvį iš faneros) ir galiausiai – daryti! ir taip galiausiai pradžiuginčiau kitus grąžintomis skolomis, nes pavyzdžiui, Simai, auskarus žadėjau dar gegužės mėnesį (?). ir taip galiausiai daryčiau tai, ką iš tikrųjų aš mėgau (žaislus, ne auskarus), kuomet dar nelankiau dailės ir turėjau tam laiko. juk visi (iš tikrųjų, tai ne) žino, kaip aš mėgstu išsidirbinėti ir keisti net užrašų knygųčių viršelius (:D)
f) kaip jau sakiau, neketinu apleisti piešimo ir pirmasis mano projektas “du/trys papildomi mašinų piešinėliai prie didžiojo mano portreto, kuris kambario sienai yra per mažas”. taip pat norėčiau mokytis piešti portretus, gilintis į žmogaus (ir netik) anatomiją, akvarelę, galbūt išmėginti aliejinius dažus ir taip taip taip toliau
g) yra ir vienas jau garantuotas dalykėlis – tai papildomos anglų pamokos pas kaimynę, kurių tikslas “pasiruošti studijoms užsienyje”. taip taip, sakė galėsiu ir su jos vyru pasipraktikuoti šnekant, vyyy. bet kadangi čia vienas kartas per savaitę, lieka pernelyg daug laiko, kad nieko kito neveikčiau
h) vėlgi, tai vieta jūsų pasiūlymams

Taigi, kol kas į galvą atūžė tiek, galbūt vėliau sugalvosiu dar kažką. Svarbiausia, kad turėčiau tikslų, kuriuos siekčiau įgyvendinti, nes be tikslų, taip ir vartysimės lovoje išvertę bambas, netobulėdami ir beprasmiškai stumdami dienas, o aš to nenoriu. Ir nesakau, kad viską, ką čia aprašiau darysiu, nes pati suvokiu, kaip tai nerealu, bet man vis dar keista, kad kiekvieną dieną nebereikės lėkti į dm, prieš peržiūras nebereikės ten gyventi iki išnaktų, nebereikės pergyventi, kad nespėsiu to ar ano ir visai įdomu įsivaizduoti, ką aš galėčiau nuveikti vietoje to, ką iš ties su malonumu veikiau ketverius metus.. tai tiek :)
O beje, ką jūs veikiate po pamokų, savo laisvalaikiu?

tukas