Inetos blog'as

Vis dar laukiu aštuoniolikto

// Rugpjūtis 4 2010 // 2 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Pavargti nuo žmonių nėra labai blogai, norėti nuo jų pailsėti – irgi. Arba aš tik pateisinu tai, ką pati karts nuo karto išgyvenu. Šiaip ar taip, nemanau, kad tai blogai, bet prašau, leiskit man suprasti, kad ne manyje kažkokios problemos. Tiesiog taip imkit ir pasakykit: “klausyk, aš pavargau, susitiksim kitą savaitę/po mėnesio/kai man praeis”. Ir tada aš būsiu dėkinga, nes bent jau iš dalies galėsiu dėl to nekaltinti savęs. Nekenčiu kaltės jausmo.

O kadangi po pirmadienio – antradienio Vilniuje sėdžiu su visišku apskritu nuliu kišenėje, automatiškai kyla vis daugiau idėjų, kurioms pinigų man reikia. Tarkim, noriu nusipirkti juodų ir žalių nėrimo siūlų draugystės apyrankėms (jų darymas net labai atpalaiduoja, pasirodo). Dar pagaliau reikia susirasti ir nusipirkti normalų auskarą – žiedelį, nes dabartinis, tai yra..labai nekoks. Šiandien jį šiaip ne taip išsivėriau ir dar labiau šiaip ne taip įvėriau gydomąjį, nes jis storesnis už žiedelį, tai reiškia, man netgi kažkiek skaudėjo. Bet vis tiek dabar neprieštaraučiau dar vienam auskarui, gal ne čia, ir tikrai ne taip, bet dar vieną skylę ausy tikrai pasidaryčiau..o šituos (žvilgsnis žemyn) užsisakau aštuonioliktam gimtadieniui (kaip ir rook, žinoma).

Beje, mano gatvė įtraukta į apylanką, tai šiaip, niekada nemačiau jos tokios judrios ir prie tokios aš net nepripratus. Ta prasme, dabar reikia labai atidžiai žiūrėti, ar nėra mašinų. Ir nėra labai malonu, kai tik pravažiavus volui, dreba visi namai, o kai dar ir atsibundi nuo to..jausmas įdomus, tik, kad nelabai malonus. Va tas kurva ir dabar kątik pravažiavo, dun dun dun.

P.S. vis pamirštu paminėti, kad mano įrašų galima rasti ir horrorpunk.lt bloge.

Apie Evės sodą numeris trys

// Liepa 28 2010 // 6 komentarai » // blog, nuotraukos [1]

Dabar sukaupiu visus likusius energijos lašelius ir papasakoju apie šiandieną. Kaip minėjau ten kažkuriam praeitam įraše, buvau su klasiokais pas Evę sode, jei neklystu, tai turėtų vadintis “evės sodas nr. 3″. Tik šitas dar turėjo šiokių tokių bonusų, tai Dovilės gimtadienis. Vos pamačiusi seniai matytus snukučius (kurie seniai matyti, kurie ne) iš karto supratau, kad buvau jų pasiilgus ir eina sau, kaip gera vėl su visai susitikti. Bet prieš tai reikėjo su tėčiu nuvažiuoti į parduotuvę ir nusipirkti alaus, nes Ineta žiūrėjo deggrasį, todėl vėlavau, nes pas tėvą buvo atvažiavęs meistras tvarkyti signalizacijos, kuri neveikia dėl bbž ko (to pasekoje dabar reikia saugotis prieš įeinant į mano kambarį: gali atsitrenkti tiesiai į spintą, nes baldai perstumdyti, kad tam dėdei būtų geriau prieiti prie šūdo, kuriuo valdoma signalizacija). So, grįžkime prie..maximoj calsbergui nuolaida!! Todėl pasiėmus sau keturis butelaičius ir tipo pietus – pakelį fingerių ir gaidelių (šiaip vieną calsbergo tėvui atidaviau). Paleido mane tėvas prie sodų, neprašiau jo, kad vežtų toliau, nes pati nebuvau labai tikra dėl kelio, žinojau tik vieną – reikia rasti avietes. O šiaip, tai ten labai lengva nueiti iki reikiamos vienos: nuo pagrindinės gatvės paeini takeliu tada staigus posūkis į dešinę, tada į kairę, tada dar vienas į dešinę, dar vienas į kairę ir dar vienas į dešinę (spėju, pamečiau skaičių). Būtent tada, radusi reikiamą sodą, pamačiau seniai matytus klasiokus. Ir tiesą sakant, kartais mane tie pasisveikinimai baisiai užpisa (nes jų DAUG), bet vis tiek miela su visais apsikabint – visgi, susirinko visi žmonės, su kuriais klasėje sutariu geriausiai. Tuomet pasveikinom Dovilę su gimtadieniu, apkabinom, išbučiavom ir gėrėm alų. Kažkaip liūdna, kad šiandien man alus nelabai gėrėsi ir net ne kartą gailėjausi, kad neėmiau baltos, nes pasirodo, būtų atsiradę, kas norėtų su manim ją gerti, tai sakiau, idėja kitam kartui liks. Lukas su Auge nuvažiavo nupirkti rūkyt ir tai buvo labai jėga, nes prie tėvo pirkt rūkyt..hmm..nu jis nepirktų, net jei meluočiau, kad ne man. Dar žiūrėdama Lingailės į fb sumestas nuotraukas padariau išvadą, kad man reikėtų mažiau rūkyt, nes visos mano nuotraukos yra su cigaretėm, todėl jas gausiu tik rytoj (Katinas šiandien pavargęs ir jų į internetą nebesukels). Bet šiaip, koks skirtumas, nes paskui atvarė ir LABAI seniai matytas Tadas, kurio, pasirodo, irgi buvau pasiilgus. Na, jam vis dar reikia nusikirpti, daugiau lyg ir niekas nepasikeitę. Net noras kandžiotis liko, tik šįkart aš jam kandau ir gaila, kad mėlynės neliko. Sakė, jam niekada nelieka ir dar sakė, kad aš kažkokia nesveika, jei kur tik man įkandi, jos lieka. Nu jo, čia tiesa. Dar klasiokai sakė, kad aš pasikeitus, nors tai nėra visiška tiesa, nors ne, gal ir yra. Nesuku sau dėl to galvos, tai tik optinė iliuzija. Taaarkim. Kažkas dar alias žaidė, bet aš neprisijungiau, nes man buvo giliai čiauškutė, norėjosi su visais pašnekėt ir tiesiog pabendraut. Tad va taip ir prabėgo visa diena. Tortas buvo baisiai saldus, o paskui Augė su greta labai seksualiai plovė indus (gal ir dar kas plovė, neprisimenu). Grįžau baisiai nusikalus, nes ėjau iš sodo pėsčia, atvirai sakant, nemaniau, kad ten TAIP toli, bet nieko, dar ir į norfą sugebėjau užeit atsigert nusipirkt, dar ir su Faustu pakalbėt. Darant tokį mažą reziume, tai diena buvo verta viso kojų skausmo, kurį dabar jaučiu.

Ir iš tiesų, aš retai kada taip atpasakoju visus įvykius. Dabar tik išsišnekėt norėjos. Tai tiek, baigiau.

p.s. sugalvojau žiauriai nenaudingą ir beprasmį darbą laiko prastūmimui iki pirmadienio (jei visgi jo verta laukti, nes seseriai su sveikata yra ratas) – perskaityti ir sutaginti visus blogo įrašus, kurių, kiek žinau, yra virš keturių šimtų penkiasdešimt.

“patikimas skydas nuo karščio: lėčiau, vėliau ir be panikos”

// Liepa 18 2010 // 4 komentarai » // blog, bonus

Parodė man mama straipsnį iš Lietuvos Ryto. Perskaičiau ir pagalvojau, kad tikrai neblogas, todėl dalinuosi su jumis. Visai galėčiau taip gyventi, jau dabar paklūstu vienai išgyvenimo taisyklei: dieną miegoti, naktį – gyventi. Atradau savo silpnąją pusę: per daug galvoju apie vėsą, lietų ir tai, kaip sušiktai kartša. Todėl man čia ir važiuoja stogas!

Apie tai, kad ir ineta moka gaminti

// Liepa 16 2010 // 2 komentarai » // blog, receptai

Apie maistą netrukus. Kątik skambino teta iš Suomijos ir taip maždaug iš oro pasiūlė darbą rugpjūčiui. Sąlygos maždaug tokios: ketverių metų berniukas (turi tris seseris, vyriausioji šešiolikos) + kažkokie namų ruošos darbai, kalbėti angliškai, mėnesiui, pilnas apgyvendinimas, netoli Helsinkio..am..daugiau neprisimenu. BET. Kad dabar aš niekur važiuoti nenoriu, nors kai pagalvoji apie pinigus..tai va taip aš esu neapsisprendusi. Žinau, kad tai – neįkainojama patirtis, kad išmoksiu laisvai angliškai kalbėti, bet žinau ir tai, kad auklės darbas tikrai nėra man. Aš nemėgstu vaikų ir neturiu su jais kantrybės, stebiuosi, kaip aš dar pusseserės nepasiunčiau, o taip dažnai to norėčiau. Bet pagalvojus apie kokius du tūkstančius..seilės tįsta ir nesinori to taip greitai atmesti. Mama irgi sakė dar gerai pagalvoti, bet..rugpjūčiui, prieš mokslo metus, aš be patirties su vaikais (aš net savo brolio nesaugodavau!)..atrodo, manęs laukia arši pliusų ir minusų kova.
***
O tatai dabar apie tai, apie ką ir turėjo būti. Kartais taip jau atsitinka, kad ir aš užklystu į virtuvę ir paimu maisto gaminimą į savo rankas. Tiesą sakant, man patinka ką nors pagaminti visai šeimai ir tada stebėti jų veidų išraiškas, kai ragauja. Man patinka pjaustyti, smulkinti, kepti ir virti, žodžiu, gaminimas nėra man svetimas. O kuomet šiandien išgirdau iš tėčio maždaug: “baigiau šiandien tavo šedevrą, baisiai jau skanus, net ir šaltas. Kada dar ką gaminsi?” (o išgirsti tai iš tėčio lūpų yra vau) pagalvojau, kad išties reikėtų dažniau tuo užsiimti. Ypač dabar, kai gana dažnai tinginiauju.

Pasidalinsiu su jumis vakar gaminto patiekalo (kiaulienos troškinio su bananais) receptu:

Produktai (keturioms porcijoms):

• 500g.  sprandinės,
• ropiniai svogūnai (man labiausiai patinka, kad šitam recepte “laaaabai” aiškiai nurodyta, kiek ko dėti. pati sudėjau du svogūnus ir laimei, pataikiau),
• 2 valg. šaukštai aliejaus,
• 1 arbat. šaukštelis Karri prieskonių (my favourites!!)
• 100g. pomidorų padažo,
• bananai (dėjau tris, bet kadangi mano porcija buvo kiek didesnė (kažkaip tėtis nupirko ~700g. sprandinės), tai užtektų ir dviejų),
• druska (dar vienas legendinis posakis – pagal skonį).

Eiga:

1) Mėsą nuplauname ir supjaustome 3 cm dydžio gabalėliais (nesąmonė..pjaustot kaip norit :D).
2) Svogūnus nulupame ir supjaustome kubeliais.
3) Keptuvėje įkaitiname aliejų ir pakepiname mėsą, kol apskrunda.
4) tada sudedame svogūnus ir uždengę patroškiname  dar 5 min., kol apkepa.
5) Apibarstome druska, Karri ir sudedame pomidorų padažą.
6) Troškiname ant silpnos ugnies 1,5h.
7) Jeigu mažai skysčio, galima įpilti vandens.
8) Bananus nulupame ir supjaustome 3 cm storio griežinėliais (ok ok, apseisit ir be liniuotės).
9) Suberiame bananus į troškinį ir dar troškiname 15min.
10) Paskaniname prieskoniais (man asmeniškai, daugiau nieko netrūko, tai nieko ir nedėjau).
11) Patiekiame su ryžiais ir salotomis (man labai užteko ryžių).

Skanaus!!

(gaila, kad pamiršau nufotkyt..)

Apie tai, kaip priešinsimės nieko neveikimui

// Liepa 13 2010 // 6 komentarai » // blog, sąrašai

Kol dar nepakračiau kojų iš karščio ir nieko neveikimo, reikia gelbėtis. Ir tai yra paskutinis kartas (įrašas, ta prasme), kai aš skundžiuosi tokiu oru, nes nagi, žiūrim į viską pozityviau: žiemą tokio karščio trokštu (tai yra visiškas melas). Iš tikrųjų, be perstojo trunkantis skundimasis užknisa net mane pačią, todėl ir sakau, kad tai paskutinis kartas. Visgi, dėl to paties oro kaltės, laiką leidžiu namuose, nes pernelyg gerai save pažįstu ir žinau, kad tokiu metu būti kieme – savižudybė. Tik štai sugalvojau, kad tas laiko leidimas turi būti nebūtinai vien nebesugebančio galvoti leisgyvio padaro sėdėjimas prie kompiuterio, kurio didžiausias atliekamas veikslas yra refresh mygtuko paspaudimas, o tolimiausiai nueitas atstumas – pašto dėžutė. Pateikiu sąrašą veiklos, kuria užsiimsiu per šias kelias kaitros kamuojamas dienas.

a) skaitysiu! kaip tik turiu net neįpusėtas irvingo “sidro namų taisykles”, ir dar kažką turiu, bet esmė, kad turiu ir tai yra gerai.
b)* paspartinsiu dovanos gamybą, nes liko nei daug, nei mažai –  dvi dienos. DONE
c) šitas nelabai traukia, bet jeigu jau prisirinkau vibėj mergaičių adresų, tai reikia ir laiškus joms parašyti. be to, turiu kelis ir atrašyti. iš viso – šeši laiškai. (pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas)
d) rytoj reikia nueiti ir išsiųsti dvi knygas, kurias visai netikėtai nupirko (aleliuja, +30lt, kurių dabar man taip trūksta!) DONE
e) užsiregistruosiu kokiam dideliam forume, kur nauji žmonės užsipuolami ir bent jau turėsiu kaip pasilinksminti. DONE
f) jeigu užsidegimas ką nors veikti niekur nedings, galbūt net ką nors padarysiu, pavyzdžiui, seniai norėjau pasisiūti raktų pakabuką – pabaisiuką.
g) o šūdas, ką atsiminiau..turiu gi išsiųsti du atvirukus postcrossingui (jooo. nuo gegužės mėnesio). DONE
h) sutvarkysiu spintą ir atrinksiu drabužius, kurių tikrai nebenešioju. tada sugalvosiu, kur juos sukišti ir ta proga nusipirksiu kokį vieną skudurą internetu (paskutinis punktas dėl kaštų trūkumo labai abejotinas). DONE
i) perskaitysiu penkis įdomius ir naudingus straipsnius (mažiausiai penkis). DONE
j) pažiūrėsiu filmą, kurį jau seniai turiu, bet taip niekada ir nepažiūrėjau (pavyzdžiui, skrydis virš gegutės lizdo). DONE
k) peržiūrėsiu pirmą top gear sezoną.
m) pagaminsiu ką nors, ko dar niekada negaminau arba pagaminsiu tą jautienos (?) troškinį su bananais, kurį kadaise jau dariau. DONE
n) (vieta visam kam, kas dar šaus į galvą)

Bent kiek mane pažįstantis žmogus, o ir aš pati, žino, kad jeigu mano galvoje ir šiame bloge atsirado šis sąrašas, dar nereiškia, kad jis bus įvykdytas. Bet čia jau lyrinis nukrypimas.
*o raudoni reiškia tai, kad noriu tai padaryti šiandien, ŠIANDIEN.

#6

// Liepa 2 2010 // 4 komentarai » // blog, nuotraukos [3]

Kadaise, labai kadaise, išgirdau kažkokiu būdu apie projektą “one million giraffes” ir jau tada maniau, kad mielai prisidėčiau. Tik kažkodėl kažkodėl vis nepasiruošdavau, o šiandien ėmiau į rankas vieną paprastą pieštuką, paprastą spausdintuvo lapą ir nupiešiau. Ir džiaugiuosi. Ir dar kviečiu visus prisijungti, nes idėja, tai be galo miela.

Aš niekada nebūsiu gydytoja

// Kovas 6 2010 // 5 komentarai » // blog

Pasakoja man dabar apie Rammsteinus, o aš mintyse šoku laimės šokį, prisiminusi savąjį koncertą ir taip labai lengvai nustelbiu mažą mažą kirbandį pavydą. Užtat po ilgos ir sunkios savaitės pagaliau išsimiegojau. Rytoj eisim su šeimyna į boulingą broliuko gimtadienio švęsti. Šiaip jau, boulingą esu žaidusi, hmm, vieną, ne, du kartus ir visai jo nemoku, bet man patinka. Dar labiau patiko jį žaisti Helsinkyje ir stebėti tuos du vyrukus iš dešinės, kurių kiekvienas smūgis baigdavosi straikais, na, jei ne iš pirmo karto pavykdavo, tai iš antro bene visada. Patiko stebėti ir tą, atėjusį vėliau, iš kairės. O rytoj ir seneliai su mumis žais, ot bus smagu!

Mano širdutėj jau pavasaris ir ne, aš neįsimylėjau, nors taip lyg ir turėtų būti pavasarį, juk taip priimta. Pavasarį visi svaigsta nuo meilės, jei jos negauna, tai bent jau svaigsta, kaip jiems jos reikia. O aš einu apsnigtu keliuku iš mokyklos ir galvoju, kaip pavasariu kvepia, girdžiu, kaip vis garsiau paukščiukai reiškiasi, laukiu, kol viskas sužaliuos. Pamačiau aš prie tvoros žolės lopinėlį ir pradėjau džiaugtis, krykštauti, nors ta žolytė ir buvo purvo spalvos, iškankinta žiemos. Nieeeko, atsigaus, sužaliuos ir džiugins visą svietą.

Kartais pagalvoju, kodėl žmonės kalba apie kai kuriuos dalykus. “Didieji menininkai” piktinasi tais, kurie tokiais dedasi ir nenuilsdami aukština savo “menišką prigimtį”, bet nesupranta, kad taip kalbėdami sudaro įspūdį, kad jie tokios prigimties net neturi ir ją tik susikuria, įsivaizduoja. Paaugliai kalba apie seksą, net jei ir nėra jo pažinę, bet kalba taip, lyg būtų. Tėvai vis kalba apie pinigus ir naują mašiną, kurios išties mums visai nereikia, taip sakant, jeigu tau nieko nereikia, tai sugalvok, ko tau reikia net jei ir nereikia. Mergaitės kalba apie tuščias drabužių spintas, nors iš tiesų iš jų daiktai pro kraštus veržiasi ir jos tai žino.

Ir turėkite omenyje, kad jeigu jums ką nors pastoviai niežti, dėl to gali būti kaltos kirmelytės, gyvenančios po jūsų oda; jeigu jums ką nors pastoviai skauda, dėl to irgi gali būti kaltos kirmelytės, gyvenančios, pavyzdžiui, jūsų širdyje. Už tai nekenčiu šios dienos biologijos pamokos.

Take me where I want to be

// Vasaris 23 2010 // Nėra komentarų » // blog

Po praeitos savaitės – 15h ramaus, saldaus ir visapusiškai pilnavertiško miego. Šimtadienis pergyventas, dvi eilutės sėkmingai pasakytos ir…viskas, nes pasirodo, trečiokai draugiškumu ir dėkingumu nespinduliuoja. Jeigu iš to, ką veikiau vos kelias dienas, nematyčiau naudos patirties atžvilgiu, turbūt netgi imčiau tai į galvą ir svarstyčiau, kaip pati elgčiausi, bet dabar – visai nematau reikalo. Ir aš priklausau 2g tinklinio komandai visai ne savo noru, štai ką reiškia sirgti, kai sudarinėja komandą. Jeigu nemėgčiau tinklinio, turbūt nebūčiau labai patenkinta ir netgi kategoriškai atsisakyčiau, bet dabar – vis kažkas įdomesnio, net jei mes ir nemokam padoriai žaisti (galima suprasti kaip: mes žaidžiame nepadoriai, bet deja, tai reiškia, kad mes tiesiog nemokame žaisti). Jeigu žargono savaime nelaikyčiau gana žalingu ir visai nenaudingu dalyku, norėčiau turėti žargono žodyną, visai tokį, kokį šiandien vartėm per Atžalyno repeticiją. Pavyzdžiui, Jūs žinojote, kad Pinokis, tai penis? Aš tai ne. Visgi, pavartyti tokį žodyną labai svarbu smagu, beveik taip, kaip lietuviškų keiksmažodžių. Ak Jūs, rupūžės nelaimingos..šiandien vykusi diskusija buvo visai neįdomi, nes pasiekė tokį lygi, kaip “kas būtų, jeigu būtų”, o argumentai baigiasi ties “bet daugelis negrįžta”* ir tokie dalykai man per nervus važiuoja, nors nesakau, kad ten ir pati viską labai puikiai pasakiau. Dar tėvai pasakė, kad niekur mes per mano gimtadienį nevažiuosim, nes pasak jų, tai didžiausia nesąmonė; nerealu; aš fantazuoju, prisigalvoju, išsidirbinėju (hm..ką ten dar sakė?), nors mano akimis, tai LABAI realu, juolab, kad sutinku padengti nemažą dalį išlaidų ir net surasti viešbutį. Tačiau jiems vis tiek tai nesąmonė. Aš su malonumu leisčiausi į avantiūristinę kelionę dviese, bet, kad kas mane išleistų..taigi, Ineta, susikišk savo svajones giliai šiknon, nes kai kuriems jos visai neįdomios. Tragiškiausia tai, kad nežinau, ko turėčiau nekantraudama laukti, mane tai nervina. Koncerto dėka su šia problema nesusidūriau daugiau nei metus, o kas dabar darosi? Šūdas darosi ir nekenčiu, kai bent trumpam pagauna tokia nežinomybė. Šiandien pavargau, iš matematikos gavau 8 – tos temos, kurioj palyginus nesigaudžiau. Someone to hear your prayers, someone who cares..lalala. Kątik išsiaiškinusi, kokį rašinį rytdienai turiu parašyti anglų mokytojai, visai nusiraminau, nes jis atrodo ganėtinai juokingas. Tiesa, turiu dvi galimybes: 1) THE PERSON YOU RESPECT VERY MUCH (vos 170-200 žodžių, kuomet pastaruoju metu parašau apie 300); arba 2) You met Juhan from Sweden on a website. He asked about the most interesting trip you have ever had. Write a letter to him: a) describe the place you went to; b) write about the most interesting activities (80-100 žodžių). Neprisikalbėsiu, kad tai yra labai lengva, nes žiūrėk, kad tik nesėdėčiau rytoj minčių prarajoj. Juk tai ne šiaip sau rašinys, tai rašinys iš  2010m. brandos egzaminų pavyzdžių..štai taip va, va va taip. Ir ei, gal aš jau einu miegoti, nes, na, juk Jūs suprantat, taip?

*tema – emigracija ir ar tai vienareikšmiškai blogas reiškinys

Iki mano gimtadienio 47 dienos

// Vasaris 7 2010 // 2 komentarai » // blog, nuotraukos [1]

Rašydama apie koncertą, minėjau, kad jau kitą dieną radau tai, ko laukti dabar.
Viskas prasidėjo nuo to, kad rytą, kai turėjome palikti Helsinkį, nei iš šio, nei iš to atsibudau su mintimi: “ei, juk Taline yra Depeche Mode baras!!”. Greitai išsibudinusi šokau iš lovos ir nubėgau prie kompiuterio ieškoti adreso, kitiems spėjusi tarstelėti tik “labas rytas”. Adresą radau, o ta proga dar ir į nuotraukas žvilgtelėjau – žandikaulis atvypo – ten juk dm fanų rojus! Nuo tos akimirkos turėjome naują kelionės kryptį – Nunne 4, Talinas, Depeche Mode baras. Su tėvais susitarti pavyko gana greitai, juk išties, puiki proga: į Taliną vis tiek plaukiam, baras senamiestyje, laiko turim, žemėlapį irgi.
Taline klaidžioti teko tik tada, kol radom vietą mašinai, mat netyčia įvažiavom į patį patį senamiestį. Kartu su Justu sėkmingai nuvedėm likusius prie, kaip pasirodo, tariamo tikslo. Tariamo, nes nieko ten nebuvo. Matėsi tik šviesesnė vieta ant sienos, kur kadaise buvo pagabinta baro iškaba, užrakintos duris ir nieko. Pamaniau, kad užsidarė, bet visa laimė, kad susivokėm ir užėjom į visai šalia buvusią parduotuvę ir paklausėm pardavėjos, kur dingo baras. O pasirodo, kad baras įsikėlė į kitas patalpas (šiaip jau, paskui radau, kad tai turėjo įvykti dar maždaug 2008-2009 metais, bet google maps informacijos turbūt atnaujinti nesugeba) ir jos yra visai netoli nuo mūsų būvimo vietos. Sužinoje, kur reikia eiti, aptikom siaurą sienamiesčio gatvelę, kur jau iš tolo švietė garsioji Violator rožė ir uždašas “DM baar”. Kaip aš apsidžiaugiau, kaip mikliai nuskubėjau prie tos vietos! Bet žiiinoma, negali viskas būtų taip gerai, kaip norėčiau, kad būtų – baras nedirbo..medinės durys užkabintos iš vidaus, o į skambutį niekas neatsako (vėliau bandžiau prisiskambinti ir telefonu, bet veltui). Šalia dirbusi mergina papasakojo, kad bare mažai lankytojų, todėl savininkas dienos metu barą atidaro retai (o tuomet net vidurdienio nebuvo) ir šiaip, ateina kada nori, jos žodžiais: “gali atsidaryti trečią, o gal ir vėliau, aš nežinau”. Niekas nesutiko laukti nei iki trijų, nei net iki pirmos ir teko pajudėti link mašinos, kad ir kaip buvo liūdna. Važiuodama aiškiausiai suvokiau, kad tą vietą aš privalau aplankyti! Tuomet ir šovė gan beprotiška mintis – atvažiuoti į barą per savo gimtadienį, tiksliau, jeigu važiuotume šeštadienį, tai jau būtų diena po gimtadienio, bet visgi. Juk tai nėra taip tragiškai toli ir savaitgalio tam visiškai užtenka, kovą oras netoks nepalankus kelionėms kaip sausį/vasarį,  nėra taip tragiškai brangu, o ir iki gimtadienio pasitaupysiu, atiduosiu tam dalį per patį gimtadienį gautų pinigų. Tik reikia pasistengti ir nuteikti tėtį, kad tai nėra “kažkoks išsidirbinėjimas”, nors gal truputį ir yra, bet juk būtų taip smagu. Važiuotume mes keturiese: aš, tėtis, Justas, o ir Eglę pasiimtume, jei tik ji norėtų, ir praleistume laiką nuostabioje vietoje, pilnoje dm fanų. Ot gimtadienis būtų vietoje bet kokių susibūrimų su pseudo draugais ir išgerinėjimais, nors apie tokį net minčių neturėjau, juolab, kad tik septynioliktas laukia! Tik kai pamąstai, prieš tai reikėtų susisiekti su baro valdytoju ir susižinoti, ar tą dieną baras ketina dirbti, nes jei nuvažiuotume ir rastume barą užrarytų, būtų metų failas.

Turbūt gyvenimas be tokių svajonių ir siekių, man – ne gyvenimas.

#415

// Lapkritis 27 2009 // 1 komentaras » // blog

Susimesim rytoj į kuprinę kelias knygas, daug filmų, koncertų, naktinius, su kuriai būtų galima slankioti namuose visą dieną ir trauksim į Trakiškį! Tiesa, kokiu būdu ten atsirasim – kol kas neaišku. Užtat gera diena iš dienos daugiau nieko neveikti, tik skaityti, skaityti ir skaityti; gera beprasmiškai nestumti laiko prie kompiuterio; gera net neturėti noro kiurksoti prie Justo atsiųstų naujų simsų. Susirangysiu rytoj fotelyje prie židinio, kokio visada norėjau savo namuose, ir apie nieką negalvosiu, su malonumu trauksiu į save kiekvieną knygos žodį, lyg nuostabios arbatos aromatą, skęsiu muzikoje ir visiškai atsijungsiu nuo realybės žiūrėdama filmus.. Štai, kas yra poilsis

Ir vis dažniau užklysta mintis uždaryti blogą, uždaryti, kad niekas kitas jo nematytų..kam man šitas viešas gražuolis, jei negaliu rašyti to, ką ir kaip noriu

Ne apie md

// Spalis 6 2009 // Nėra komentarų » // blog

Ir praleistų renginių/įvykių fail’ų FAIL’u skelbiamas – pirmasis (ir vienintelis toks) VIBE.lt gimtadienis..Taip taip, iki jo nusigauti nesugebėjau. Bet būtų juokinga, jeigu negraudu, kad nevažiuosiu ir į creeper festą, dėl kurio, pagrinde nepasirodžiau ir vibėje (atmeskime tai, kad dėl šiokių tokių priežasčių užsispyriau viena nevažiuoti). O aš taaaaip labai ten norėjau, taaaaip norėjau sutikti visus tuos žmones, kurie visai netiesiogiai tapo man beveik pažįstami (kas beveik, o kas ir ne)!! Aš netgi buvau sugalvojusi krūtą dovaną, tik vargu ar būčiau sugebėjusi ją padaryti, nes įgūdžiai atbukę, bet bent jau buvau sugalvojusi..varge, aš netgi sapnavau jį! (:D) Žodžiu, dabar galiu tik gailėtis ir seilėtis bei kankinti save (kaip sako Linga), žiūrėdama į gimtadienio nuotraukas..
Tačiau kaip ten yra sakoma?  Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą? Tai va, dėl creeperio aš visai, visai nepergyvenu, nes važiuosiu pas Deivydą į svečius, taip sakant, į Šiaulius. Ir kaip velniškai, kaip neapsakomai aš jos pasiilgau, kaip to laukiu ir kaip pagaliau džiaugiuosi, kad kažkur vėl išvažiuosiu..ahh, tai jau dabar gniaužia kvapą (koks skirtumas, kad ten važiuosiu ne pirmą kartą). Dar pagalvojus, su kuo ten susitiksiu, susipažinsiu ir ką nuvešiu, darosi taip smagu, kad po kambarį norisi lakstyti darant sukinukus pagal a pain that i’m used to tol, kol apsisuks galva

Ir gaila, kad tiek laiko nerašiau
Ir džiaugiuosi, kad pagaliau parašiau
Ir užtat turiu naują, puikią skrybėlę
Ir šiandien išsiunčiau penkis laiškus, keturis atvirukus

Labanaktis

400! Daaaaug pozityvių dalykų ir ateities planai

// Rugsėjis 13 2009 // 7 komentarai » // blog, sąrašai

Prieš keturis metus užsibrėžiau tikslą, kuris man padės siekti tolesnių tikslų – lankyti, baigti ir svarbiausia, tobulėti dailės mokykloje. Kągi, atrodo, įgyvendinau ir dabar klausimas: ką veikti dabar? Galbūt galėčiau lankyti penktą klasę, bet reikalai su ja atrodo tokie migloti, kokie tik gali būti (maždaug pati auklėtoja sakė, kad verčiau kitų metų palaukti, kol reikalai pagerės) ir galbūt pati visai neprieštaraučiau metų pertraukai, tik su sąlyga, kad to per metus visiškai nenutrauksiu, nes net mažiausios pertraukos labai atsiliepia, o aš nepiešiau visą vasarą, dėl ko ant savęs labai pykstu, kaip ir visada, dėl ko man dar labiau gėda. Žodžiu reikalas tame, kad tuos keturis metus aš dariau tai ką dariau, tai kas man patiko ir visai negalvojau, ką aš veiksiu po to, t.y. rimtai nesvarsčiau jokių kitų galimybių, ką galėčiau veikti, kai to oficialiai nebedarysiu, todėl dabar esu gerokai pasimetusi, o mano galva svaigsta nuo idėjų ir galimybių, kuriomis tuojau pasidalinsiu su jumis:

a) galėčiau pradėti mokytis groti gitara!! ir pagaliau trečius metus ant sienos kabanti gitara taptų netik kambario interjero detale, bet ir kažkuo, iš ko sklinda pirmieji nemokšiški garsai, o toliau jau būtų matyt, kaip sektųsi. tik įdomu, kaip labiau norėčiau mokytis: privačiai pas vieną mokytoją (kurią, beje, kažkada aš turėjau), kokioje grupėje ar savarankiškai. jeigu žinočiau, kad sugebėčiau prisiversti, nors galbūt vėliau to daryti ir nereikėtų, mat aš laaaabai noriu mokėti groti, o ne mokytis, tikrai rinkčiausi savarankišką variantą, tik iš kur man žinoti – reikia bandyti, norėti ir siekti. bet va visai neprieštarauju minčiai pagaliau gitarą panaudoti pagal paskirtį
b) vakar prieš kiną (“mano sesers globėjas”) kalbantis su Tane išėjo iš kalbos jos noras (ir kol kas, bevaisės paieškos) žaisti lauko tenisą. tai man ir dingtelėjo į galvą mintis, o kodėl gi man nepradėjus? tai būtų vis kažkoks fizinis darbas, kurio, kaip įtariu, pastaruoju metu turiu per mažai ir man tai nepatinka (aš net vaikštau mažiau, po galais). be to, raketę aš turiu (tetos palikimas) ir tėtis šiandien tam labai pritarė, vos tik pasakiau. tik vienas klausimas, ar Panevėžyje yra tokia vieta? nes bent jau Tanė ieškojo ir nerado, nejau man reikės kištis į paieškas? turbūt taip, jei tikrai to noriu
c) yra toks, kad galiu pradėti velniškai daug mokytis, bet laikau ir laikysiuosi įsikandusi mintį, kad vien su mokslais ir pažymiais, mažai ką pasieksi. be to, neturiu jokio menkiausio noro grįžusi namo neveikti nieko kito, tik mokytis, nors savaime suprantama, mokslų apleisti neketinu, netgi esu sau prižadėjusi šiais metais skirti jiems daugiau dėmesio (tai darau bene kiekvienais metais)
d) dar galiu siaubti bibliotekas, kas man visai patiktų, bet vargu ar galėčiau ilgai vien su tuo gyventi
e) rezgu mintį, kad galėčiau grįžti prie tokių dalykų, kaip žaislų siūvimas: parsivežti iš močiutės siuvimo mašiną, ištraukti nuo kažkokių ten laikų užsilikusias krūvas medžiagų, siūlų, karoliukų (juos, žinoma, galima panaudoti netik žaislams, bet tarkim, ir primirštosioms apyrankėms), visokių kokių krūtų dalykėlių ir pradėti kurti! galbūt iš to galėčiau netgi uždirbti, bent kažkiek, nes kad ir kokia konkurencija būtų, rankų darbas ir yra rankų darbas (be dviprasmybių, draugai), kuris turi vertę. be žaislų, galėčiau ir auskarus galiausiai pradėti daryti, nes beveik viską lyg ir turiu. tereikia pasiskaityti tinkamos literatūros, pasiieškoti kuo įvairesnių gamybos technikų, kokį savaitgalį nuvažiuoti pas tėtį į mokyklą, pasidaryti pagrindų (galbūt prie to pačio padaryti dar kokį naują gyvį iš faneros) ir galiausiai – daryti! ir taip galiausiai pradžiuginčiau kitus grąžintomis skolomis, nes pavyzdžiui, Simai, auskarus žadėjau dar gegužės mėnesį (?). ir taip galiausiai daryčiau tai, ką iš tikrųjų aš mėgau (žaislus, ne auskarus), kuomet dar nelankiau dailės ir turėjau tam laiko. juk visi (iš tikrųjų, tai ne) žino, kaip aš mėgstu išsidirbinėti ir keisti net užrašų knygųčių viršelius (:D)
f) kaip jau sakiau, neketinu apleisti piešimo ir pirmasis mano projektas “du/trys papildomi mašinų piešinėliai prie didžiojo mano portreto, kuris kambario sienai yra per mažas”. taip pat norėčiau mokytis piešti portretus, gilintis į žmogaus (ir netik) anatomiją, akvarelę, galbūt išmėginti aliejinius dažus ir taip taip taip toliau
g) yra ir vienas jau garantuotas dalykėlis – tai papildomos anglų pamokos pas kaimynę, kurių tikslas “pasiruošti studijoms užsienyje”. taip taip, sakė galėsiu ir su jos vyru pasipraktikuoti šnekant, vyyy. bet kadangi čia vienas kartas per savaitę, lieka pernelyg daug laiko, kad nieko kito neveikčiau
h) vėlgi, tai vieta jūsų pasiūlymams

Taigi, kol kas į galvą atūžė tiek, galbūt vėliau sugalvosiu dar kažką. Svarbiausia, kad turėčiau tikslų, kuriuos siekčiau įgyvendinti, nes be tikslų, taip ir vartysimės lovoje išvertę bambas, netobulėdami ir beprasmiškai stumdami dienas, o aš to nenoriu. Ir nesakau, kad viską, ką čia aprašiau darysiu, nes pati suvokiu, kaip tai nerealu, bet man vis dar keista, kad kiekvieną dieną nebereikės lėkti į dm, prieš peržiūras nebereikės ten gyventi iki išnaktų, nebereikės pergyventi, kad nespėsiu to ar ano ir visai įdomu įsivaizduoti, ką aš galėčiau nuveikti vietoje to, ką iš ties su malonumu veikiau ketverius metus.. tai tiek :)
O beje, ką jūs veikiate po pamokų, savo laisvalaikiu?

tukas

Ineta – ateities barmenė (>:D)

// Rugpjūtis 28 2009 // 7 komentarai » // blog

Galvojau, kad štai ateisiu šiandien ir rašysiu įrašą pavadinimu “aš važiuoju į depeche mode koncertą!!”, nu bet nafik, parašyti negaliu, nes dar niekas neaišku. O reikaliukai tame, kad aš važiuočiau jei šaunuoliai puikuoliai suomiai nebūtų palikę tik nupiepusių kraštinių sėdimų vietų ir tai, vos per keturias pardavimų dienas. Taigi dabar teta su dėde kiekvieną dieną gaudys bilietus, kol pagaus, nes yra nemažai šansų, kad kas atsisakys ar parduos ir bla bla, jeigu ne, tai diena prieš koncertą stovėsiu prie įėjimo ir naiviai tikėsiuosi bilietą gauti, o kol kas, aš sėdėsiu kaip ant adatų ir lauksiu, valioooo, kokia palaima!! jo jo

O šiaip, tai žadėjau Simai ir čia papasakoti apie mūsų visų ateities svajonių versliuką – kavinukę. Tai va, ji būtų įsikūrusi kokiame nors rūsyje, nors Sima siūlo “pusrūsį”, kuriame  mažiau problemų dėl vėdinimo būtų, bet grįžkime prie rūsio, kurio aš labiau norėčiau, o rūsys tai toks nelabai erdvus būtų, suprantat, tai kažkas mažo ir jaukaus saviems žmonėms (sori, man didelę įtaką daro x120, kuriuo likau sužavėta iki kaulų čiulpų) su gera muzika, skania arbata ir įmantriausiu baru, prie kurio šeimininkausiu aš (taip, aš būsiu barmenė, B-A-R-M-E-N-Ė) bei maža scena kampe, iš kurios sklis gyvos muzikos garsai, o po laiptais bus židinys (?) ir dar laiptai žybsės kaip kokiam forum cineme babilone! Kiekviena stalelių grupelė turėtų po savo tematiką ir pagal ją išpieštume grindis, sienas ir lubas..prineštume ten senų knygų (kaip kokiam coffee inn’e) ir kiti galėtų atnešti, o už atneštą knygą dedikuotume tam žmogui Lingos improvizuotą dainą ir visur vyrautų tokia maloni prieblanda, kad aš ir dabar galvodama apie tai viską puikiai jaučiu ir įsivaizduoju. Jeigu galėčiau, jaučiu, jau iš karto ir pradėčiau dirbti prie tokios vietos į pagalbą pasitelkdama teptuką, plaktuką, kantrybę, energiją ir žodžiu, viską, ko reikia..kaip man velniškai patinka svajoti apie tokius dalykus :>

Ir tarp kitko, anksčiau tiek atminties purtymo reikalavęs klausimas “ką beprotiškiausio esi padaręs gyvenime” dabar atrodo vieni juokai.

Nothing more than you can feel now

// Rugpjūtis 6 2009 // 3 komentarai » // blog

Šiandieninė mano nuotaika keičiasi taip pat, kaip ir klausomos muzikos diapazonas: nuo kornų iki santanos, nuo santanos iki gravel, nuo gravel iki dm ir nuo tų iki anų, kurių aš iš vis neklausau, o žinot, taip retai būna.

Diena prasidėjo nuo to, kad išgirdau koridoriuje vaikštančią Tanę su mašinos raktais rankose – tas jų tarškėjimas visada padeda ją identifikuoti. Tuomet paaiškėjo, kad ji ketina važiuoti vertis į ausį trečio auskaro, kad galėtų nešioti turko padovanotą auskarą – baltą gėlę (wtf? – kai pirmą kartą išgirdau), o kad jau aš seniai noriu dar auskarų į savo ir taip jais nusėtas ausis, suskubau prisijungti, Ir dabar aš turiu dar vieną gražuolį kairiosios ausies kremzlėje, o iš viso šešis gražuolius, nors nesuprantu, kodėl šiandien aš tik vieną vėriau, juk galėjau du..galėjau ir tris, ir keturis..gal bent penkis įsivėrus tėtis būtų pastebėjęs, nes dabar tai nepastebėjo, nors nesusilaikiau neparodžiusi ir jam nepatiko, bet koks skirtumas, lyg man labai rūpėtų. Jų nebuvo namuose, nu tai nejau pradėsiu skambinėti dėl vieno, dėl dar vieno mažo auskaro ir klausinėti, ką jie apie tai mano? Žinoma, kad ne. :D Reikalas tame, kad nė velnio nereikia ilgai planuoti tokių dalykų (ne taip, kaip mudvi su Sima – pusę metų), o atsibusti vieną rytą ir išsiruošti, ir padaryti, ir tada džiaugtis. Bent jau dabar džiaugiuosi, kol dar neteko su juo miegoti, bet jeigu dabar kas nors pasiūlytų dar įsiverti, nemanau, kad sudvejočiau ir nesutikčiau. Sutikčiau, tik kitame salone, nes Vaneloje mergina visai nesiteikė man pati paaiškinti kaip prižiūrėti naują skylę, kiek laiko nekeisti auskaro ir kas kiek laiko ją valyti, tad sakykit ką norit, bet net ir tuo atveju, jei jau turiu penkis auskarus, ji vis tiek turi dar kartą tai paaiškinti, nes nei velnio aš neatsimenu tos priežiūros, kai paskutinį kartą vėriau prieš metus (Tane tai prieš kokius 7-9). Tai va

Vakare aplankė mane Sima su Eve, kartu su virtinukais ir sausainiukais, ir labai smagiai pasijuokėm bei paklausėm mano senų cd, o tai yra labai gerai, nes baisiai neturėjau ką veikti ir be to, velniškai pasiilgau Evės, velniškai pasiilgau visų: Evės, Lingailės, Simos, Santos, Dovilės, Tado, žodžiu, bene visos likusios klasės! Ir kaip aš prie to nepratusi, nes niekada nepasiilgdavau klasės, bet dabar..dabar taip norėčiau juos apkabinti! Tad, kad galėčiau tai padaryti, kad galėtume pabūti drauge, kai tik grįš Lingailė, būtinai, būtinai susitiksim kur nors (oh Eve, gal priimsi į sodą?), pasibūsim, išgersim alaus, pažaisim alias, “pasibučiuosim” šiltnamiuose (o die, tada pomidorų juk bus!), pasimaitinsim varlytėmis ir išsikepsim kokių skanumynų (tik gal nepamirštam šį kartą malkų?). Kaip laukiu, kaip laukiu, kaip nekantrauju!

Beje, šiandien Paulius parodė šitai, ir dar atsiuntė mano mėgstamiausią world in my eyes versiją iš devotional turo, kurios jau baisiai seniai norėjau. Tad paganykit akis ir jūs, kas dar neganėt!

O vakaras įsipaišo į “be ryšio” vakarų sąrašą, kurį galbūt kada nors pradėsiu vesti, o šiaip, tai tikrai ne, bet retai kada pasitaiko toks masiškas nuotaikos kreivės svyrimas žemyn. Bet  kadangi tas naktinis drugys-gaidys vis neatstoja nuo manęs, geriau jau eisiu ir apie savo nuotaikas toliau nebetęsiu (ahh, nusivilimo šūksniai), nes mano akys jau lipte limpa.

21 days

// Liepa 31 2009 // 1 komentaras » // blog

Ir entuziazmas pro kraštus liejasi

// Gegužė 2 2009 // Nėra komentarų » // blog

Never let me down, thanks

// Kovas 9 2009 // 6 komentarai » // blog

There’s something wrong with me

// Vasaris 22 2009 // 3 komentarai » // blog, bonus

Vaa, prašau, kam įdomu. Nes aš šito laukiau kelias valandas, bet prieš tai dar pasinervinau, kol įjungiau tą transliaciją, nes pas mane kažko akivaizdžiai trūksta ir turbūt jei ne šlykštukas firefox ir windows media player, nebūčiau pamačius to pasirodymo, o štai žiūrėk, jis jau youtubėj po valandos yra. Nors ne, nesakau, kad gailiuosi tiek laukusi ir graužusi sau kelį, aš džiaugiuosi, kad dabar galiu pamatyti dar ir dar kartą. Ir ta daina labai graži, ir tėtei patiko, ir kai Dave ją dainavo atrodė piktas, ir jis dar žavingesnis, taip sakant, jėga. O šiandien visą dieną trūniju prie kompo ir daug juokiuosi, o kažkodėl sėdėdama ir kam nors rašydama, netgi čia, nutaikau atitinkamas veido išraiškas. Savaip įdomu, nes jaučiuosi lyg kalbėčiau, bet tai turbūt parodo, kad aš tikrai seniai kalbėjau ir gaila, kad neatsirado skaitančių ir nepažįstamų šmikių iš Panevėžio, bet jei jūs atsirasit, pasiūlymas dar galioja, o galbūt kažkurį kovo savaitgalį bus vibe.lt meet, kalba eina net apie pirmą kovo savaitgalį, tai manau, norėčiau sudalyvaut. Turbūt nauji žmonės akiratyje nepakenktų, o dar visai norėčiau aplankyti Kauną, nes kai būnu jame, nelabai iškeliu kojas iš stoties. Taigi, gal būtų puiku ir su kuo nors dar susitikt, nežinau. Mama turėtų išleisti, kaip jau aišku, yra žmonių, kurie jai gausiai nepritaria, bet nesuksiu sau galvos ir pasidžiaugsiu, kad turiu keliavimo laisvę ir, kad už savaitės prasidės pavasaris, tai visą kovą bus galima švęsti tą pavasarį. Ir dar ten kažkas atvažiuos pas mane per kelias laisvas dienas, tai bus iš viso jėga, nes koks retas įvykis, kažkas pas mane atvažiuos! Tas kažkas, tai turėtų būti Paulė. Paule, kaip reikalai dėl to? O šiaip, kviečiu ir kitus. Ne, aš rimtai, jei ką nors išleidžia, galit atvažiuot, liko tik savaitė, kada aš gyvensiu beveik be cento kišenėje, tai kol kas nors sumąstys atvažiuot, ta savaitė ir bus kaipmat prabėgusi. Pagavau save norinčią miego, tai gal netgi reikės eiti miegoti. Bet jaučiuosi vis dar nesava, nors žinot, man patinka taip jaustis, vis kažkas naujo.

Ji tokia tamsi tamsi, nors blondinė.

// Gruodis 16 2008 // 4 komentarai » // blog

Little 15 arba darbai iki peržiūros.

// Lapkritis 23 2008 // Nėra komentarų » // blog

Tėčio jaunystės paliktas.

// Rugsėjis 27 2008 // 7 komentarai » // blog

Teorija.

// Rugsėjis 24 2008 // 6 komentarai » // blog

Ir viens, ir du

// Rugsėjis 21 2008 // Nėra komentarų » // blog

18-3.

// Gegužė 22 2008 // Nėra komentarų » // blog

o-taip.

// Balandis 22 2008 // Nėra komentarų » // blog

Beveik penkiolika.

// Kovas 25 2008 // 3 komentarai » // blog

Nauji vėjai.

// Gruodis 31 2007 // 2 komentarai » // blog

O aš jums sakau…!

// Rugpjūtis 5 2007 // 3 komentarai » // blog

Kamuojama ilgesio ir džiaugsmo. Rytas.

// Liepa 15 2007 // 3 komentarai » // blog

Labas rytas, mažoji, bet gerbiamoji skaitovų publika.
Su visais jumis sveikinasi žmogus, kuris pasiilgo to pasisveikinimo ir viso šio ‘pasaulio’. Regis prabėjo tiek laiko, o kaip katik pamačiau, tik savaitė nuo mano paskutiniojo pasižymėjimo čia. Ir leiskite paklausti, kokią nesąmonę aš čia malu, nors atėjau pasakyti visai ne tą ką dabar rašau? Žodžiu. Nusprendžiau vos tik atėjusi prie kompiuterio rašyti čia tai, ką noriu ar buvau suplanavusi, nes visi tie forumai siaubingai sumaišo visas kortas. Tikrai. Regis būna tų minčių, o paskui šliūkšt ir viskas.

O atėjau aš čia pasidžiaugti. Galbūt pagaliau suderinsiu dienos režimą. Dabar tik 10h. ryto, o aš kupina jėgų ir pasiruošusi, kad ir kalnus nuversti. O dar tik rytas!
Kaip gera namuose. Tvarkinga. Pagaliau pajutau tą jausmą kai namai švarūs. Dvi dienas ir vieną naktį plušėjau išsijuosusi. O gal labiau aptingusi. Nesvarbu, svarbu tai, kad sutvarkiau. Svarbu tai, kad padariau ko prašė mama. Dabar galiu ramia sąžine kur nors eiti.
Tas rytas mane žavi. Kai pagalvoju, manau jog jis mane žavi vien dėl to, kad dažniausiai būdavo man nepasiekiamas. Aš jį be jokio vargo pramiegodavau ir net negalvodavau apie jį. Ta dabartinė rytinė arbata. Pusryčiai, pusryčiu laiku. Kvapas. Paprasta, bet sunkiai nupasakojama.

Minčių lietus.

// Gegužė 30 2007 // 2 komentarai » // blog

Klijuodama į sąsiuvinį savo blog’o pranešimus sugalvojau vieną dalyką. Minčių lietų. Tai tarsi tokia nedidelė naujovė ‘dangiškąjame’ blog’e.
Taigi, kai bus lietingos nuotaikos tiesiog rašysiu viena su kita nesusijusias mintis. Tai bus tarsi mano minčių nuotrupos. Manau bus naudinga kai mane bus užvaldžiusi tinginystė ar bloga nuotaika.
Artimiausiu metu reikės išbandyti. Galbūt tai man padės ką nors suvokti. Visgi, nebus ko gailėtis.