Ir iš tiesų, aš retai kada taip atpasakoju visus įvykius. Dabar tik išsišnekėt norėjos. Tai tiek, baigiau.

p.s. sugalvojau žiauriai nenaudingą ir beprasmį darbą laiko prastūmimui iki pirmadienio (jei visgi jo verta laukti, nes seseriai su sveikata yra ratas) – perskaityti ir sutaginti visus blogo įrašus, kurių, kiek žinau, yra virš keturių šimtų penkiasdešimt.

Vadinasi, Ineta pasiskundė, kad niekas nevyksta..Va jums, kaip niekas nevyksta.

Iš tiesų, tai tas Chris Corner (iamx) čia yra visai ne į temą, tiesiog man labai norėjosi įdėti čia jo nuotrauką, nes ši be galo graži. Dar be galo graži yra jo daina You Can Be Happy ir mano aimp ji sukasi tik penkioliktą kartą. Pažiūrėjus jo nuotraukas, ta prasme, beveik visas nuotraukas esančias last.fm’e, susidaro įspūdis, kad jis sceniniam įvaizdžiui skiria per daug dėmesio..bet ne, dėl to jis tik dar žavingesnis.

Šiaip, tai mano diena prabėgo labai puikiai. Su seniai matytomis klasiokėmis buvom pas Evę sode, kur juokėmės, gulėjom prieš saulutę, valgėm žirnius (tiesą sakant, valgiau tik aš su Elze), gėrėm alų, smaguriavom šaldytom  trintom braškėm ir dar kažką veikėm. Taip sakant, smagiai praleidom dieną. O net jei ir vakaras nėra toks puikus, su kankinančiom mintim, viskas daugiau ar mažiau yra puiku. Ir aš nebemoku normaliai pradėti sakinių, ir jau prabėgo trečdalis vasaros ir man dėl to truputį liūdna, bet tegul greičiau ateina tas antradienis. Be to, aš taip ir neparašiau apie Do viešnagę, bet iš tiesų, tai aš nežinau, ką reikėtų pasakoti. Apart to, kad puikiai praleidau tas tris dienas. Taip ramiai, jaukiai ir maloniai, taip nerūpestingai ir su adrenalinu žiūrint košmarą guobų gatvėje. Net jei ta dainelė man savaime atgimsta galvoje, kai einu tamsoje į savo kambarį. Ir išvis, jei nuoširdžiai, tai džiaugiuosi, kad Dominyka atvažiavo ir aš pasiilgsiu tų vakarų, kuriuos praleidom ant laiptų. Su arbata, alum, cigaretėm ir Tavim, Do.

It’s a cruel world for small things
But with the lies and luxuries
And the in-between you can be happy

Tarp kitko, neatsimenu, ar aš čia buvau minėjusi ar ne, kad noriu auskaro (rook) ir kad pasirodo, Panevėžy tokių net neveria. Tai važiuodama į Vilnių nuoširdžiai vyliausi, kad įsiversiu jį ten. O gavosi taip, kad nė velnio aš jo neįsivėriau (be to, kankinau Katiną su Bri) ir dar dabar man dėl to gaila. Neįsivėriau dėl to, kad neturiu aštuoniolikos, kad neturiu tėvų sutikimo ir kad mano tėvai užsieny, todėl negaliu jiems paskambint. Nors su mama tai aš kalbėjau, pasakiau apie auskarą, o ji tik “netrukdyk man, ate”. Nu ir pašol, buvau susiradus aš kitą tėvą, bet vėrykla nebedirbo. Tai čia buvo toks epic fail. Gerai tik tiek, kad likusį laiką Vilniuje praleidau puikiai ir note to myself: dažniau klausyti Fausto, kai sako nebegerti.

Ir jaučiuosi taip puikiai, kad man atrodo, eisiu iki maximos nusipirkti tušinuko. Taip, dėl tušinuko eisiu iki maximos (alaus, vistik, šaldytuve dar turiu). Ir aš netingiu. Ir iki penktadienio nebeperku naujo cigarečių pakelio. Nes Ineta, užtenka gal, ką?

Ir pažadu, kad grįžusi papasakosiu apie Do. viešnagę. O tai šitas prie mano randomų (no.1) prirašytas.

P.S. davai darom akciją, kad vasaros įrašams pavadinimų nereikia? Nes kartais vien jau jie atbaido nuo rašymo.

Čia tik todėl, kad rimtai retai rašau. Kad jau visada apie nieką, galima tai daryti ir dažniau. Ar ne? Aišku, kad taip. Turiu naują užrašų knygutę, tokią žiauriai mielą ir fainą. Jos puslapiai švelnūs, šiaip, tokių aš nemėgstu, bet kad tie..

O tada atėjo Eglė ir ėjom vedžioti šuns. Kadangi buvau su savo rožinėm pižaminėm kelnėm ir xujova juoda maike, tai taip ir ėjau. Negi persirenginėsi dėl tokių dalykų, kaip kad pasivaikščiojimas iki parko ir kitos gatvės, kurioje gyvena Ineta. Ne ne, ką čia. Eglė sugalvojo prikolą, iš kurio žvengė tik maždaug dvidešimt minučių: “rūra kaip fūra”. Užtat Eglės pirmoji vairavimo pamoka baigėsi net neprasidėjus, kuomet išsikrovė akumuliatorius. Apturėdama tokią savo vairavimo pradžią turbūt net bijočiau, kas gali būti paskui. Žinot, čia kaip kokie pranašiški ženklai. Būūū. Žodžiu, grįžau aš kątik, ta prasme, po vidurnakčio ir galėjau bėgti tiesiai į lovytę su savo rožinėm kelnėm, bet kažkodėl dar atėjau čia. Ir dar papildžiau Eglei sąskaitą (už šitai tai ji visą gyvenimą liks skolinga, nors jau ir taip seniai skolinga). O dabar aš tik laukiu, kol atsiųs Katinas man dar Morphine.

Aš nepykstu, kad Eglė sužlugdė mano įkvėpimą parašyti šitą įrašą, nes šiaip ar taip, nieko prasmingo čia turbūt ir net nebūtų buvę. O čia tam, kad paklausytumėt gražios muzikos. Prieš miegą arba prieš prasidedant dienai.

Tiesą sakant, toj youtubėj net nėra Let’s Take A Trip Together, o būtent ją ir norėjau parodyt, nes ta daina yra labai graži. Va taip va.

Jeigu ne tas žinojimas ir nusiteikimas, kad laukia puiki diena, kėlimasis iš lovos šeštadienį, septintą ryto, būtų buvęs tikra kančia, bet nebuvo. Ir aš netgi viską spėjau (ok ok, beveik), ir netgi nevėlavau!! Tik štai Evė vėlavo, ir netgi nespėjo į savo autobusą, bet nejau galiu dėl to pykti – man liko visas shogetteno šokoladas su riešutais, kurį būčiau atidavusi jai už pralaimėtas lažybas. 8,20 pajudėjo autobusas skraidinantis mane į Šiaulius; jame buvo tragiškai karšta, bet kad jau tingėjau nusirengti megztinį, teko kažkuo užmušinėti mintis (tam labai padėjo dm). Vos tik gražusis autobusas su žaliomis taškuotomis sėdynėmis ir užuolaidėlėmis įsuko į autobusų stotį, iš karto pamačiau Deivydą ir taaaip gera širdutėj pasidarė!! Išlipau ir taip stipriai ją apsikabinau, ir o varge, kaip buvau jos pasiilgusi!! Paskui ėjom pasivaikščioti, Dei nusivedė mane į senąsias (?) kapines, kur rado savo rudąsias pirštines (:D), prie ežero, kur yra “tūkstantmečio suoliukų” (pff), prie kranto, kur yra vamzdis (?) ir nuo kurio nukritus šleptelėtum tiesiai į vandenį. Vėliau papusryčiavom Presto, aš papasakojau apie tai, apie ką pasakoti velniškai nemėgstu, šiaip, mes daug kalbėjom ir gėrėm daug skanios arbatos ir valgėm daug skanių blynelių, ir gavom daaaug gražių čekių (t.y. vieną), ir sugalvojom, kad reikia eiti į Našlaitę..ai, dar prieš tai apsikeitėm dovanomis: aš gavau velniškai skanios arbatos, velniškai šypsotis verčiantį laišką (kurio niekada niekas kitas neperskaitys!!) ir du velniškai gerus apocalyticos cd (pavadinimus įrašyti vėliau), o Deivydai labai patiko mano daryti Gahano auskarai ir geltonasis karvytės skirtukas iš Kroatijos, dėl ko aš rimtai džiaugiuosi. Taigi po to Presto ėjom pas D. į namus ir žinot ką, ji turi daug gerų knygų, aukštas lubas, fainą, pavydą sukeliantį, balkoną bei gąsdinantį šaldytuvą (:D); sėdėjom mes virtuvėje prie atviro lango ir gėrėm jos iš Vokietijos gautą mėtų arbatą gražiuose puodeliuose. Sutikusios Tomą patraukėm į akropoly, kur susitikom su Birute (tai buvo mano genialus sumanymas) ir tiesiu žingsniu patraukėm į forum cinemą, kur tikrai nedėjom į kelnes (nu aš su Tomu tai neturėjom dėl ko, 16 – iai valdo :D), kad Deivydos ir Birutės neįleis į kino salę, bet kadangi mes su Tomu sukūrėm tokią iliuziją, jog jos vyresnės, jokių dokumentų neprašė ir mes tikrai nuėjom į Našlaitę. Taip aš pirmą kartą aplankiau siaubo filmą kino teatre ir tai net nebuvo labai baisu (užsidengti akis prireikė vos kelis kartus), mes radom vietų ir iš ko pasijuokti būtų galima, bet štai pabaiga buvo visiškai netikėta (neskaitant to, kad motina su vaikais liks gyva – juk tai savaime aišku!). Jeigu tokie būna siaubo filmai, tai kurių galų aš jų taip bijau?! Dabar netgi kyla dar didesnis noras pažiūrėti egzorcistą, nors ir žinau, kad seni siaubo filmai yra kur kas baisesni. Žodžiu, išalkę (kas taip, o kas ir ne) patraukėm į šokoladinę, kuri yra truputį truputį panaši į galeriją xx (nors jos niekas nepralenks) ir kur prie vieno staliuko reikėtų užrašo “skirta pokalbiams be tabu”, nes iš tiesų, prie jo buvo prabilta įvairiausiomis temomis (ir mano mėgstamiausiomis), temomis, prie kurių kai kurie nepratę (:D). Bet štai nėra įspūdingesnio vaizdo, kai žmogus užsisako ekspreso, net nežinodamas, kas tai yra, paskui labai juokingai susiraukęs geria ir galiausiai tipo mandagiai siūlo paragauti ir kitiems. Turbūt sėdėti toje šokoladinėje – tai viena geriausių dienos dalių (kaip ir visos kitos), nes buvo rimtai, rimtai velniškai smagu (kaip ir visą dieną), tik gaila,  kad neilgai teko ten pabūti: manęs laukė fucking autobusas, grąžinsiantis mane namoooo. Bet prieš tai, viską vainikavo nusipirktas SOFAD albumas ir šeši (plius kažkiek) megatron hugų, po kurių pasidarė dar labiau gaila dėl to, kad reikia išvažiuoti..Bet tačiau, jei reikia, tai reikia ir įsitaisiusi autobuso antrame aukšte (vėliau net ir priekyje įsitaisiau) visiems dar daug daug mojavau, kad net rankos pavargo..taip aš atsisveikinau su visais, su Šiauliais ir taip grįžau namo, į miegantį Panevėžį.
O grįžus namo prireikė laiko, kol apsipratau, nes buvau taip pripratusi prie visų veidų bei balsų, kad buvo išties keista. Pasidariau arbatos, įsijungiau apocalypticą, pažiūrėjau blood ties (tas vampyras rimtai patrauklumo įsikūnijimas) ir pašnekėjusi su Deivyda telefonu, saldžiai saldžiai užmigau, vis dar galvodama apie praeitą dieną, kuri deja baigėsi ir dėl ko buvo visai liūdna. Tad dabar galime laukti sekančio mūsų susitikimo, kuris turėtų įvykti ne taip ir negreit.

Deivyda, tu net neįsivaizduoji, kaip tavęs JAU pasiilgau ir kaip laukiu tavęs svečiuose!!
Birute, buvo tikrai įdomu tave sutikti, pabendrauti gyvai – nuomonė, bent jau iš dalies, tikrai pasikeitė į gerąją pusę.
Ir Tomai,  net jeigu neskaitai, kažkokiu būdu žinokis, kad džiaugiuosi jog buvai su mumis ir neką mažiau džiaugiuosi susipažinusi.

Žmonės, dar kartą sakau diiidelį ačiū už vakar dieną
I’LL BE BACK!!

>:D

(patyrimai iš kitos pusės čia)

O ji, tokia nelaukta, ėmė ir nieko nepaklausiusi atėjo, bet atėjo taip, kad aš nei pastebėjau ją, nei sureikšminau. Atėjom visi, pasidžiaugėm vieni kitus matydami, išklausėm direktoriaus kalbą, išklausėm auklėtoją, pas kurią visada norisi ateiti, kurios visada malonu klausytis, pasakėm prieš klasę sveikinimus (kas sakė, o kas ne, bet man žiauuuuriai pasisekė būti pakviestai) ir viskas. Išlėkėm visi draugiškai iš JBG (tiksliau, 11 – a mūsiškių), nusipirkom torto ir suvalgėm susėdę prie Juozuko (a.k.a. Balčikonio paminklo) kartu su čipsais ir viva freshhhh, o tada bastėmės iš vienos vietos į kitą..Simas padalino savo numeriuką ir mums buvo pranešta, kada kur atsiras vietų, bet kol laukėm, gėrėm tokią arbatą tokioje viak vietoje, kur buvo tuščia (visai nesistebiu kodėl) ir be to, visą vakarą neradom laisvų vietų galerijoj (o gaila, bet net du kartus kažkas užlindo prieš pat mūsų nosį)..bet linksmiausia buvo kuomet darėm atrakcijas. Pirmoji prasidėjo visai visai atsitiktinai, kuomet sėdint kimbo Simas pradėjo sveikintis su nepažįstamomis merginomis ir tuomet užvirė varžybos..jeigu daugiau merginų pasisveikina, nei ne – perkam jam keturias ledų porcijas (kurias jis paskui pasidalino su mumis) ir rezultatas, jei neklystu, buvo 17/8, žinoma, jo naudai. O antroji prasidėjo neką mažiau atsitiktinai: jeigu Simas gauna septynių nepažįstamų merginų numerius, kažkurios iš mūsų įmerkia tris (supraskit, iš viso) kojas į fontaną ir spėkit..s u r i n k o !! Aš sutinku, kad Simas moka plauti smegenis, užkalbėti dantis ir šypsotis, nu bet, nu bet nesąmonė! Ir dar tikrus gavo, nes paskui mes tikrinom, matėm, kaip jos rankose laiko telefonus ir numeta ragerius, bet tikiuosi, jos nepradės man rašinėti (šiaip, tai visai norėčiau pastumti, kam dalina numerius :D), nes tikrinom tai iš manęs..tipo Simas sąskaitos neturėjo. Žodžiu, Sima su Lingaile kišo kojas, bet buvo velniškai smagu ir juokinga, v-e-l-n-i-š-k-a-i! Atsibučiavę išsiskirstėm ir su Sima patraukėm pas mane, kur pasisėdėjom, išgėrėm dar arbatos ir bene miegojom, nes buvom nežmoniškai pavargusios.
Taip prabėgo pirmoji naujų kančių diena, nors žinot, kol kas (kol nieko neveikiam) yra labai smagu ir gera, tik gerbiami pirmokai, nesudarykite tokių didelių kamščių, nes tai užknisa, ačiū. Ir kai pasižiūriu į pirmokus matau tokius pasimetusius ir išsigandusius veidus, kad net gaila jų kartais..o aš net nenoriu prisiminti, kaip praeitais metais buvo sunku, todėl pasidžiaugsiu, nes kaip gera, kad nebereikia to išgyventi, kad viskas praeity ir kad viskas dabar yra tikrai gerai..

..ir aš rimtai noriu miego
Labanaktis

06-13 dar nesibaigus mokslo metams kartu su klasiokėmis ir vienu Tadu (:D) aplankėm Evės sodą (a.k.a. evės soduxs no. 1), kur kepėm dešreles, vėliau ant dūmų – duoną, vogėm braškes, bučiavomės šiltnamyje (kas taip, o kas ir ne), žaidėm alias, šokom (kas pagal čiuožki čiužki, o kas ne) ir dainavom (kas john the revelator, o kas ne) bei šiaip pasilinksminom ir pasibuvom kartu

06-20 – 06-29 iš karto po mokslo metų kartu su Santa ir dar keliais klasiokais bei būriu kitų iš mokyklos, keliavom po kroatiją bei bosniją ir hercogoviną, kur matėm krūvas visokių įdomybių, kur naktimis ir autobuse spardydavausi su Santa, kur matėm daug gražių vietų, žmonių ir neką prastesnę jūrą, kur kažkas į ją pastatė mane su visais batais, kur susipažinom su daug žmonių iš savo mokyklos, kurių anskčiau net nepažinojom, kur nepilnamečiams pardavinėjo vyną, kur palydėdavom saulę, kur taip smagiai rinkom lauktuves, kur kariavom su agurkais ir lašiniais, kur gyventi Makarskos kurorte buvo tolygu pasakai ir taip taip taip toliau

kartais laiką leisdavau su Hermanni ir Charlotta, o tąkart 07-17 aplankėm ir harį poterį

07-20 – 07-24 su Sima buvau LMS’o stovykloje – forume iš kurios parsivežiau krūvą gerų atsiminimų ir kurioje susitikau su gausybę įdomių ir protingų žmonių ir mes būtinai važiuosim į kitus forumus

kartais būdama Trakiškyje vartydavausi hamake ir nieeeko neveikdavau, tik vartydavausi

ir dar daaaug laiko praleisdavau galerijoje xx, kur sakėm, galėtume įsirengti lovas, kur išgėrėm nesuskaičiuojamą arbatos puodelių kiekį ir suvalgėm n porcijų keptos duonos su sūriu ar fri bulvyčių, o kartais, po Lingos kniaukimų, išgirsdavome ir klausimų “ar čia yra kačiukas?” (taip taip, visa esmė čia už Evės)

ir džiaugiausi sulaukusi sugrįžusių draugų (kelių policijai nuolaida – 52,84 proc.)

08-01 su Sima dalyvavau BSP09, kur ir gavom šiuos jėgiškus (ekologiškus) akinius ir, žinoma, sutikom nemažai blogerių

08-14/08-15 naktį praleidom pas Lingą namuose, kur ir prasidėjo do-na-to era, kur pusryčiavom šeštą ryto ir visą naktį nemiegojom, kur puikiai pasišokom, kur turėjom daug gero alulio ir smagaus laiko

ir galiausiai, ne vieną ir ne du, o netgi visus kartus dalyvavau burbuliatoriuje, kuris kuo toliau, tuo labiau man patinka bei veeeeža..

neskaitant to, kas matyti nuotraukose dar turėčiau paminėti, kad:

a) buvau Vilniuje, kur nusipirkau fyską bloknotą ir dar fyskesnį puodelį su dm ir šiaip, gana įdomiai pasibuvau (:D)
b) velniškai gerai pailsėjau
c) perskaičiau 8 knygas (kas yra FAIL) iš kurių tik viena yra mokyklai (dar vienas FAIL)
d) visai, visai nesimokiau (taip sakant, bukėjau)
e) teparašiau vos kelis laiškus (kas irgi yra FAIL)
f) atgaivinau (o paskui vėl numarinau) dalyvavimą postcrossinge
g) niekas pas mane neatvažiavo (čia jau nelinksmas FAIL)
h) aš pas nieką nevažiavau
i) neoficialiai apturėjau daug vibe meet’ų (supraskit, mes visos keturios vibe’inam)
j) dm klausiau kiek tik širdis geidžia
k) n – ąjį kartą įsitikinau kaip gera turėti Draugų
l) turbūt ką nors pamiršau (kaip visad būna)
m) pirmą kartą gyvenime aplankiau tikrą undergroundinį klubą x120
n) praleidau naktį su Sima (nors šiaip, tokių jau ne viena buvo :D)
o) atidariau savo cd kepimo kompaniją (a.k.a. Tukas records)
p) kartu su Lingaile, Eve ir Sima įkūrėm grupę “prezervatyvai burokėliuose”
r) (ir tai vieta jūsų pasiūlymams)

O dabar, trumpai trumpai tariant: pasiilgsiu aš vasaros, nes ji buvo puiki, girdit, P U I K I !!

O šiaip, tai žadėjau Simai ir čia papasakoti apie mūsų visų ateities svajonių versliuką – kavinukę. Tai va, ji būtų įsikūrusi kokiame nors rūsyje, nors Sima siūlo “pusrūsį”, kuriame  mažiau problemų dėl vėdinimo būtų, bet grįžkime prie rūsio, kurio aš labiau norėčiau, o rūsys tai toks nelabai erdvus būtų, suprantat, tai kažkas mažo ir jaukaus saviems žmonėms (sori, man didelę įtaką daro x120, kuriuo likau sužavėta iki kaulų čiulpų) su gera muzika, skania arbata ir įmantriausiu baru, prie kurio šeimininkausiu aš (taip, aš būsiu barmenė, B-A-R-M-E-N-Ė) bei maža scena kampe, iš kurios sklis gyvos muzikos garsai, o po laiptais bus židinys (?) ir dar laiptai žybsės kaip kokiam forum cineme babilone! Kiekviena stalelių grupelė turėtų po savo tematiką ir pagal ją išpieštume grindis, sienas ir lubas..prineštume ten senų knygų (kaip kokiam coffee inn’e) ir kiti galėtų atnešti, o už atneštą knygą dedikuotume tam žmogui Lingos improvizuotą dainą ir visur vyrautų tokia maloni prieblanda, kad aš ir dabar galvodama apie tai viską puikiai jaučiu ir įsivaizduoju. Jeigu galėčiau, jaučiu, jau iš karto ir pradėčiau dirbti prie tokios vietos į pagalbą pasitelkdama teptuką, plaktuką, kantrybę, energiją ir žodžiu, viską, ko reikia..kaip man velniškai patinka svajoti apie tokius dalykus :>

Ir tarp kitko, anksčiau tiek atminties purtymo reikalavęs klausimas “ką beprotiškiausio esi padaręs gyvenime” dabar atrodo vieni juokai.