// Vasaris 4 2010 // 6 komentarai » // blog
Po keturių šimtų keturiasdešimt vienos dienos (arba kitaip metų, dviejų mėnesių ir penkiolikos dienų; 63 savaičių, 10584 valandų) koncerto laukimo pagaliau jo sulaukiau! Die, net nežinau, kaip viską turėčiau apibūdinti, nes atrodo tai tiesiog neapibūdinama!!
Tą dieną, kai vyko koncertas jau nuo pat ryto vaikščiojau išsišiepusi iki ausų, ypač, kai pažiūrėdavau į laikrodį ir suprasdavau, kad liko penkios..keturios..trys valandos. Visi mane pamatę irgi pradėdavo šypsotis, ką jau kalbėti apie šypseną veide einant į pačią hartwall areną. Tiesa, kad nusigautume ten reikėjo važiuoti traukiniu, nors hartwall arena stovi net ne miesto pakrašty (šiaip jau, tai buvo vienintelis kartas, kai išlindau iš miesto centro). Traukinių stotis, vėliau krūva neklaidinančių tuneliukų ir štai prieš mano akis – arena. Matau, kaip plaukia žmonės, kaip kai kurie stovi ir vis dar bando nusipirkti, o gal ir parduoti, bilietus. Nuėję iki įėjimo atsisveikinom su Olga ir Charlotta, kurios mus atlydėjo, kad nepasiklystume, tada teta ir nufotografavo mane (nuotraukų dar neturiu). Gaila, kad nepasiėmiau fotoaparato, tiesiog nežinojau, kokia Suomijoje tvarka, kaip į visą tai ten žiūri, nes šiaip jau, fotografuoti lyg ir neleidžia, bet vėliau paaiškėjo, kad suomiai į tai žiūri labai pro pirštus ir buvo labai daug tiek filmuojančių, tiek fotografuojančių. Taigi, įėję į areną pasikabinom paltus (beje, ten juos kabina ir ant vienos pakabos, ne taip kaip siemens arenoje, bet vis tiek už kiekvieną moki po pustrečio euro), maloniai persimetėm keliais žodžiais su ten dirbančia mergina, kuri sakė, kad jos anglų kalbos žinios nekokios, tiesą sakant, ji dėl to buvo visiškai teisi, nors palinkėti gero vakaro jai tai nesutrukdė. Apėjom visą areną, apžiūrėjau, kokių suvenyrų jie turi ir iš karto nusprendžiau ko noriu: maikutės su violator rože, didelio didelio plakato kambariui, kuris dabar dar ieško savo vietos, tokio žiauriai mielo pakabuko raktams, nes kaip tik buvau visus kažkur praganiusi ir žinoma, to nuostabaus nemokamo maišelio, kurio net neketinu naudoti. Jeigu būčiau galėjusi, būčiau nusipirkusi ir dar daug daugiau visokios dm atributikos, bet pasibaigę keturiasdešimt penki eurai kišenėje viską pristabdė, nors dėl to labai ir nenusiminiau (tarp kitko, tai labai keista, kad neprekiavo jokiais cd, dvd ar vinylais, žodžius, įrašais). Po šito menko apsipirkimo nuėjom į Justo ir tėčio vietas, kurios kaip jau galbūt žinoma, buvo atskirai nuo manosios. Prasėdėjom ten, kol pradėjo rinktis žmonės ir nukėblinau į savo vieną, kuri, kaip paaiškėjo, buvo tik dvejomis vietomis arčiau scenos nei judviejų. Siūlė tėtis pasiūlyti žmonėms, skiriantiems mus tomis vietomis apsikeisti, bet tuomet pamaniau, kad dvi vietos arčiau scenos – vis šis tas, todėl ir pasilikau ten, kur ir turėjau būti. Kol DM šildė kažkokie Nitzer Ebb (o jie buvo netgi visai nieko) vis galvojau, kad jau tuoj, juk jau tikrai tuoj ir niekaip negalėjau tuo patikėti. Galiausiai, pradėjo ruošti sceną pagrindiniams vakaro veikėjams, tikrinti aparatūrą ir širdutė pradėjo sparčiau plakti kuomet ekrane užsidegė DM raidės. Gal po kokių dešimties minučių pasigirdo ausims pažįstami In Chains akordai ir trykšdama iš laimės pašokau iš savo vietos, deja, tai padarė labai nedaug žmonių (tik tada suvokiau, kad esu salėje pilnoje suomių) ir pamačiusi į sceną ateinantį, grakščiai nusilenkiantį patį Dave, pajutau, kad akis užpildė besikaupiančios ašaros, kurios labai greitai pradėjo riedėti ir skruostais. OMFG, juk ta tiktai jie, visiškai tikri Depeche Mode! Turbūt tik tada supratau, kad sulaukiau taip laukto dalyko, kad tai tiesa, kad svajonės ima ir išsipildo. Per In Chains neišdainavau daugiau kaip dviejų eilučių, nes ašaros vis dar riedėjo, o drebantys keliai neleido stovėti, todėl teko atsisėsti. Sėdėjau, grožėjausi, klausiau ir mėgavausi visiškoje euforijos būsenoje. Tada užgrojo Wrong (tėtis sakė, kad būtent per ją jį užliejo euforijos banga), bet akys vis dar buvo pilnos ašarų, o ir pajudėti kažkodėl nelabai galėjau. Bene taip, tik jau kartu dainuodama visus žodžius, praklausiau ir Hole To Feed, kurie anksčiau niekada neatrodė tokia graži, kokia pasirodo yra. Bet kuomet išgirdau pirmuosius Walking In My Shoes garsus automatiškai pašokau iš savo vietos, plojau, šaukiau, spiegiau, kaip kad net nemaniau mokanti ir dainavau kartu su jais, dainavau, kartu, SU JAIS! O koks tai nenusakomas jausmas, koks euforijos antplūdis! Per WIMS atsistojo ir daugiau žmonių, beje, mergina, stovėjusi už manęs, moka labai gražiai švilpti ir vos tik pradėdavau šaukti, ji visad prisijungdavo. O tas vaikinas, stovėjęs už manęs kai tik netingėdavo, visada prisijungdavo dainuodamas, nors šiaip, šėlstančių buvo ir gerokai daugiau, ne tiek, kiek norėčiau, bet čia jau nuo manęs nepriklausė, teta perspėjo apie šiokį tokį suomių šaltumą koncerto metu, su kurio ir pačiai teko susidurti Madonos koncerte. Taigi grįžtant prie pačio koncerto, po Wrong užgrojo It’s No Good ir tuomet atsiminiau visas tas kartu su Sima ir Linga akimirkas žiūrint tą klipą ir klausant tos dainos, atsiminiau, kaip sakiau, kad paprastai per koncertus tos dainos jie nedainuoja, bet štai aš stovėjau ten ir pati girdėjau, kaip dainavo, pati su jais dainavau “don’t say you want me, don’t say you need me, don’t say you love me, it’s understood”. Vėliau A Question Of Time ir Dave besisukantis su mikrofonu, o aš tiek laiko laukiau, kol galėsiu pamatyti būtent tą judesį! O dar tie plojimai dainos pabaigoje, kuomet su didžiausiu malonumu prie jų prisijungiau..ahh..vėliau sekė ir Precious, ir World In My Eyes, kurios norėjau ypatingai, nes tai viena mano mėgstamiausių dainų ir kurios nesitikėjau sulaukti, kai dar laukiau koncerto Vilniuje, nes šiaip jau, tą dainą jie atliko ir per TTA turą. Be jokios abejonės, Dave nepamiršo ir visų atitinkamų judesių per “Nothing more than you can touch now”. Dėl to buvau tik dar labiau laiminga. Dainavau, šokau, spiegiau..ak, kiek galima tą patį kartoti, jei bene į visas dainas reakcija buvo daugmaž panaši ir tuo pačiu visai skirtinga. Taip prabėgo ir Insight, kurią Martinas sudainavo labai puikiai, nors labiau mėgstu, kai ją aplieka Dave. Po jos sekė ir Home, kurios šiaip jau, nelabai mėgstu, bet žinoma, kai matai viską gyvai, tai sueina be jokių kliūčių, tad taip ir buvo. Galiausiai į sceną grįžo Dave, kurį pasitiko gausūs grupės mylėtojų šūksniai ir uždainavo jis bene vieną iš mano mėgstamiausių SOTU dainų Miles Away/The Truth Is. Tiesa, labai jaučiasi, kai atlieka naujas dainas ir kai senas – žiūrovų reakcija visiškai skirtinga. Vėliau eilė atėjo ir Policy Of Truth, kurią aš labai labai mėgstu. Dar vėliau ir In You Room, kuri susiklauso irgi laaabai gerai, o tada ir I Feel You, per kurią taaaip puikiai išsitaškiau, kad po jos nejaučiau ir rankų ir kojų. Per ją ir Dave labai gražiai išsitaškė, grynai taip, kaip aš ir tikėjausi. O tada, o tada Enjoy The Silence, per kurią suvokiau, kad koncertas eina į pabaigą, nors atrodė, kad praėjo dar tik dvidešimt minučių. Puoliau skambinti Eglei, kaip buvau žadėjusi, bet kažkodėl tai nesujungė, na ką gi, greit įsikišau telefoną į kišenę ir prisijungiau prie kitų dainuojančių ir plojančių. Net tas vaikinas buvęs prieš mane ir visą laiką sėdėjęs atsistojo ir pradėjo ploti! Čia tau buvo vau, kaip ir pati daina..ir suvokiau, kad eilutės “all I ever wanted, all I ever needed is here IN MY ARMS” atspindi tuometinę mano būseną. O tada Never Let Me Down Again ir ilgai lauktas, tiek laiko išsvajotas mosavimas! Eina sau, kaip įspūdingai atrodė visa salė! Net tas vaikinas prieš mane dairėsi visur ir žiūrėjo, kas čia vyksta (rimtai atrodė kažkoks išbridęs) ir stebėjosi, ir grožėjosi. Va tau, ble, žiūrėk, kaip reikia daryti! Kai po NLMDA visi išėjo nuo scenos, salėje pasigirdo tokia plojimų, švilpimų gausa, kad buvo gera klausyti. Galiausiai, visi pradėjo trypti, lyg reikalautų, kad DM grįžtų į sceną, o aš su malonumu prie jų prisijungiau. Pasirodęs Martinas uždainavo Dressed In Black, per kurią, nagi tas garbanotas vyrukas prie sintezatoriaus, truputį nebeišdainavo “aaa” ir kartu su Martinu pradėjo juoktis! Jiems patiems buvo smagu! O grįžęs Dave dar ir pajuokavo “i said to be careful with this! well, it does’t matter” ir dar kažką panašaus ir uždainavo Stripped, OMFG kaip per ją traukėm su vaikinu už manęs “let me see you stripped down to the bone…”. Tada atėjo eilė ir Behind The Wheel, per kurią prisiminiau dar kažkada bloge publikuotą klipą iš koncerto, kuris pačioje pradžioje mane ypatingai ir užvežė, tuomet sakiau “niekada nebuvau mačiusi kažko panašaus..per youtubę”, o dabar pamačiau net ir gyvai! Ir galiausiai, galiausiai paskutinioji Personal Jesus, per kurią didžioji salės dalis šėlo, o mano rankos nuo plojimo kaip reikalas drebėjo, nors ploti toliau tai tikrai netrukdė. Bet ta dainos pradžia tokia..ah, net nežinau kaip paaiškinti..baigėsi daina, Dave pasakė “see you next time”, visi nusilenkė ir išėjo, bet, kad koncertas baigėsi suvokiau tik tada, kai arenoje užsidegė šviesos ir visi žmonės pradėjo skirstytis, nepraėjus nė dešimčiai sekundžių pabiro ašaros, nenorėjau, kad tai baigtųsi, nenorėjau, kad tai išvis kada nors baigtųsi!
Prieš išeinant iš salės pastebėjom, kaip greitai pradeda išardyti sceną, net nevisi žmonės išėjo, o ten jau šmirinėjau apie dvidešimt-trisdešimt žmonių. Šiaip, nesitikėjau, kad koncertui pasibaigus bus taip liūdna, tikrai. Nesitikėjau, kad plaukdama su minia iki traukinio galvosiu tik apie tai, ko laukti dabar. Galvojau apie tai iki sekančios dienos, bet apie tai tebūnie kada vėliau..apie koncerto kokybę, Dave, Martino balsą, visas vizualizacijas ir pam param, aš net nekalbėsiu, nes tam užtenka vieno vienintelio žodžio – nerealu, na, gal dviejų – nerealiai nuostabu! Jūs turbūt net neįsivaizduojat, o gal ir įsivaizduojat, kokią laimingą mane padarė šis įvykis, kiek nuostabių prisiminimų iš jo parsinešiau, kiek naujų troškimų pamatyti tai dar, dar ir dar kartą, tik galbūt išgirsti nebe “good evening, Helsinki!”, o “good evening, VILNIUS!”. O po išgirstų “see you next time”, tai yra visiškai nesudėtinga.
