Inetos blog'as » dailė

Geriausias būdas atsipalaiduoti

tukas — Fri, 30 Jul 2010 20:18:37 +0000

Kuomet mano namuose karaliauja truputį nekviesti svečiai, reikia rasti kažkokios veiklos, nes a) jie visada nori sėdėti prie kompiuterio, nors Trakiškyje jis irgi yra ir b) jei jau gauni kompiuterį, laikykis, nes pašaliniai garsai kėsinsis tave išvaryti iš proto. Taigi, kraustausi aš į savo kambarį, kur ramu ir tylu, kur gali daryti ką nori ir niekas tau netrukdo. O šiandien, kažkaip momento pagauta, išsitraukiau baisiai retai naudojamą eskizų bloknotą, kuris šiaip yra nepatogus, nes didelis ir storas, ir piešiau. Tai nėra iš mano minties, tai daryta pagal nuotrauką, nes esu įsitikinusi, kad portretams reikia labai daug praktikos, o kopijavimas yra labai geras būdas tą praktiką įgauti. Žinau, kad šis nėra tobulas, todėl laukiu nuomonių ir kritikos.

Ir turiu pripažinti, kad piešimas – vienas iš labiausiai mane atpalaiduojančių užsiėmimų.

#6

tukas — Fri, 02 Jul 2010 12:31:49 +0000

Kadaise, labai kadaise, išgirdau kažkokiu būdu apie projektą “one million giraffes” ir jau tada maniau, kad mielai prisidėčiau. Tik kažkodėl kažkodėl vis nepasiruošdavau, o šiandien ėmiau į rankas vieną paprastą pieštuką, paprastą spausdintuvo lapą ir nupiešiau. Ir džiaugiuosi. Ir dar kviečiu visus prisijungti, nes idėja, tai be galo miela.

21 days

tukas — Thu, 30 Jul 2009 21:17:00 +0000

Iš LMS stovyklos-forumo grįžau jau bene prieš savaitę ir dar iki šiol kartais pasiilgstu tų vakarų, tų enerdžaizerių, tų žmonių, to ežero, to gryno oro, tų paskaitų, viso to, kas ten buvo smagiausia. O neskaitant tokių asmeninių nusivylimų, viskas buvo tikrai gerai ir tikrai, TIKRAI nesigailiu, kad ten važiavau. Labai gaila, kad mano mieste tokie dalykai iš vis nevyksta ir apskritai, mano mokykloje apie tai nekalba, o jei ir kalba, tai labai tyliai arba labai siaurame rate. Norėčiau čia sukurti biurą, norėčiau prisijungti, veikti, daryti, nors ir žinau, kaip tai sunku būtų, kaip kentėtų mokslai ir kaip nebegalėčiau lankyti dailės. Nors kiek kalbėjau su mama, tai šią mintį ji labai palaiko, abi suprantam, kad vien su mokykla iš gyvenimo mažai pasiimsi, kad reikia kažkokios veiklos. Net ir tuo atveju, jei Simai mama šito neleis, vis tiek norėčiau pamėginti, tikiu, jog norinčių dar tikrai atsirastų. Jei jau nepabandyti, tai bent pasidomėti, paklausinėti. Ir svarbiausia, kad tai neliktų tik norais. Kokia tuomet iš jų būtų nauda, jei nebūtų realizuojami. Ką manot?

Jeigu dar apie dailę kalbant, tai turiu mažiau nei mėnesį, kad apsispręsčiau ką daryti toliau. Jeigu toliau nebelankyčiau, tai tikrai ne dėl to nusivylimo, kurį jaučiau po gynimo, nes tai jau seniai pamiršta, bet dėl to, kad norėčiau pabandyti ką nors kitą. Tarkim, jeigu noriu studijuoti užsienyje, turiu puikiai kalbėti angliškai. Neskaitant to, kad planuoju su Egle kitais metais važiuoti pas tetą į Helsinkį padirbėti ir tuo pačiu pagerinti anglų kalbos žinių, norėčiau ir į kokius kursus nueiti, na kur nors, kas duotų akivaizdžios naudos. Prie anglų kursų galėčiau pridurti ir gitaros pamokas, nes pastaroji mane deginte degina kabėdama ant sienos ir niekam nenaudojama (neskaitant interjero detalės) jau daugiau nei dvejus metus. Taigi, yra visai nemažai dalykų, kuriais galėčiau užsiimti, jeigu nelankyčiau dailės, nors iš dalies, ir ją noriu pasilikti, todėl vis dar neapsisprendžiau.

Apskritai, tai mano galvoje sukasi tiek planų planelių ką nuveikus, ką išmokus, kad man net kraujas verda! Ir kaip man tai patinka! Tik tikrai nenoriu, kad tai tik ir liktų žodžiais

Gilūs atokvėpiai

tukas — Fri, 05 Jun 2009 16:09:00 +0000

Kaip stebėtinai seniai aš čia rašiau!! O ir tiek visko įvyko, kad aš nežinau, nuo ko pradėti pasakoti ir turbūt, visai netyčia, viską sutrumpinsiu bei nublukinsiu. Ir Edgarai, atsiprašau asmeniškai, kad paburbėjusi, jog dar tądien eisiu pasakoti, kaip gyvenu, to nepadariau.

1) gegužės 27 išgyvenau taip, kaip ir spėjau, o viską paaštrino pamestas dm ženkliukas, mano mėgstamiausias. Nors pati kalta, nešiojau prisisegusi ant kuprinės, bet juk koks malonumas savo mėgstamą daiktą numesti namuose ir leisti jam dulkėti? Ogi jokio jokio, tad štai ką man kainavo troškimas visada turėti jį šalia. Ir vietoje koncerto, 21h keliavau su Sima į filmą. Kai turėjau dėl nuovargio nebejausti kojų aš tiesiog sėdėjau ir spitrijau į ekraną, ot tai.

2) gegužės 28 dieną apturėjau bene vieną iš svarbiausių (bent jau iki šiol) savo gyvenime įvykių, tai gyniausi dailės baigiamąjį. Viskas būtų buvę tikrai puiku, jei būčiau gavusi 10, o bet taip neatsitiko ir gavau 9, dėl ko tragiškai isterikavau dvi dienas. Nors dabar esu visiškai su tuo susitaikiusi, širdyje šiokia tokia nuoskauda liko, nes patikėkit, nėra labai malonu, kai neįvertintos lieka visos tavo pastangos, kai tu įdedi į paprasto popieriau lapą tiek savęs, tiek laiko ir atėję šeši žmonės, nusprendžia, kad jis nėra vertas aukščiausio įvertinimo. Žinau žinau, 9 – labai gerai, bet esu apimta paaugliško perfekcionizmo ir spaudžiu iš savęs kuo daugiau, bent jau tose sferose, kurios man pačiai svarbios ir įdomios, tad tas gynimas gerokai nusmukdė mane savo pačios akyse. Po kurio laiko nusprendžiau, kad turiu dvi galimybes: arba kankinti save mintimis, kuriomis vienu ar kitu atžvilgiu nieko nepakeisiu, mesti dailę, mesti tai, kas spyrė užpakalin arba tobulėti dar tris metus ir septintoje klasėje pačiai spirti jiems į užpakalius ir įrodyti sau, kad sugebu. Ir spėkit, kurį pasirinksiu.

3) birželio 2 dieną rašiau bene didžiausią man žinomą gimnazijų išmyslą – vidinį egzaminą. Nors tiesą sakant, nežinau, kokia padėtis yra kitose gimnazijose neskaitant vienos, tad galit drąsiai su ja supažindinti. Žodžiu, pirmasis mano pasirinktas egzaminas buvo matematikos (o dar galėjau rinktis iš anglų). Tiesą sakant, labai gailėjausi, kad ėmiau matematiką, nes šiais metais akivaizdžiai supratau, kad tikslieji mokslai – tai visai ne man (tik gaila, kad nežinau, kas yra būtent man), tad ėmiau vieną blogybę iš dviejų (anglų gramatika nėra mano stiprioji vieta) ir ką gi. Iš vakaro peržiūrėjau viską, išsiaiškinau ko nesupratau su mama, sėdau, parašiau ir gavau 7. Žinau, kad tai nėra super-mega pasiekimas, bet tai kai aš visada iš kontrolinių gaunu 4-7, tai man visai, visai neblogai, nes rašėm tai iš šių metų ir dabar galiu visai drąsiai ir be užuolankų skelbti, kad atsižvelgiant į gimnazijos kriterijus, turiu stiprų septynetą, o apie praeitų metų apvalų dešimtuką galiu net nebe prisiminti, nes jis nedaug ir vertas: 10=7, kas galėjo pamanyti

4) ir galiausiai, birželio 4 išsilaikiau antrą ir paskutinį vidinį egzaminą – geografiją. Kadangi esu nepataisoma visko nukelinėtoja, geografija nebuvo išimtis ir ją mokiausi paskutinę dieną, kas visai nebuvo protinga. Visų pirma todėl, kad medžiagą mokymuisi rinkausi ~5h ir tiesiogiai mokytis pradėjau tik apie 6 valandą vakaro, o turėjau septynis A4 formato lapus ir, jei neklystu, 5 žemėlapius . Mokiausi, mokiausi tikrai sąžiningai, bet paskui nuo to sąžiningo mokymosi galvelė susisuko ir kartu su Egle vakare labai gerai pasilinksminom (deja, mano lovai teko paragauti Eglės kakavos), pasijuokėm ir padainavom, o kritau į miegus neišmokusi bene visų žemėlapių. Į egzaminą vos nepavėlavau ir buvau palaikyta kažkokia trečioke Aušra Leonavičiūte. Sėdau, parašiau kiek žinojau, o tada paesamesinau Simai ir Lingailei, šiek tiek nusirašiau nuo klasioko, sėdėjusio prieš mane, šiek tiek paklausinėjau trečiokę, sėdėjusią su manimi ir gavau..9! Ir man visiškai nusispjauti, kad ne viską pati padariau, nes reikia mokėti suktis iš padėties, jei jau nespėjau visko išmokti.

Štai kaip aš gyvenau pastarąsias dvi savaites. Žinau, kad nupasakojau per blankiai, per kasdieniškai, gana pilkai ir dėl to atsiprašau, bet tik stengiausi visa tai įamžinti. Gal net labiau sau, kad turėčiau kada paskaityti, ką pati vienu ar kitu momentu išgyvenau. O Jums, Jums pažadu, kad kitą kartą pasistengsiu kur kas labiau. :)

DM ir ne visai depeche mode

tukas — Mon, 11 May 2009 20:27:00 +0000

Iš tiesų, tai kai rašiau praeitą įrašą, norėjau papasakoti apie tai, kaip dabar reikalai su daile einasi. Jau galutinai žinau, kad darbų peržiūra bus gegužės 19d., o baigiamojo gynimas 28d. (nors kokius tris kartus sakė, kad 29).

Šiuo metu, kai iki peržiūros liko savaitė, neturiu dviejų su puse darbo, bet žinot, visai dėl to padų neniežti, nes palyginus su praeitais metais, tai viskas labai normoje, juk trys darbai savaitei, tai ne kokie šeši. O neturiu: 1) veido dalių, na ten tik pasipraktikavimui davė kelis lapus nukopijuoti (galima laisvai padaryti per 1 darbo dieną – 1/2 savaitgalio dienos); 2) tapybos pagal Klimtą, bet iš esmės, tai trečiadienį dar per pamoką turėčiau baigti, nes jau maždaug pusę padariau; 3) tapybos portreto, su kuriuo gali kilti šiokių tokių nesklandumų, nes niekada gyvenime nebandžiau tapyti žmonių, o be to, dar eskizo neturiu, bet štai užsibrėžiau, kad per šią savaitę pasidarau jį, o tuomet šeštadienį viską nutapau, pirmadienį nunešu parodyti mokytojai ir ką nors pataisyti, jei reikės. Štai tik tiek ir žinoma, plius baigiamasis, kurio liko visai nedaug, o laiko, tai visai nemažai, todėl dėl jo bene visai nesijaudinu, nu nes šiandien buvau ir piešiau tris valandas, taip dar rytoj nueisiu, ketvirtadienį ir bus viskas, o jeigu kas, tai dar kita savaitė. Taip sakant, galite pradėti laiškus siųsti dailės mokyklos adresų, nes aš kraustausi gyventi ten!

Bet štai ramybės man neduoda vienas vienintelis dalykas. Kaip galima buvo netyčia pastebėti, gynimas vyks 28d., o dar, ko gero, jau ne vienas ne kartą čia yra skaitęs (o net ir be šio blogo yra nemažai reklamos), DM koncertas – 27d. Tad dabar galvosūkis: KAIP, PO GALAIS, KITĄ DIENĄ, PO KONCERTO, AŠ PRAKALBĖSIU PRIEŠ AUDITORIJĄ IR KOMISIJĄ??? Ta prasme, juk aš būsiu visiškai prarėkusi balsą, o kitą dieną reikės apsiginti dailės mokyklos baigiamąjį ir dabar labai, labai laukiu pasiūlymų, kaip galima būtų tai lengvai ištaisyti, na žinot, gal kokių priemonių balsui atgaivinti, nes net neketinu per koncertą jo tausoti, mat per ilgai laukiau tos akimirkos, kai galėsiu jį prarėkti (pradainuoti). Būčiau visai dėkinga, jei padėtumėt išspręsti šį galvosūkį :D

I’m not a mountain, no You move me

tukas — Fri, 03 Apr 2009 20:59:00 +0000

Atsimenat, žadėjau padaryti šiokią tokią apžvalgą ką mačiau šiandienos ekskursijoje su daile, bet turbūt, apie viską iš eilės. Šįryt taip norėjau miego, kad Donatas davė kubiką rubiką, na žinot, kad turėčiau ką paveikti, bet sukinėti kubiką rubiką man nesisekė ir nesudėjau nei vienos sienos, bet ko norėti, kai jį paskutinį kartą rankose laikiau gal prieš dešimt metų, bet užtat miegus puikiai išvaikė. Vėliau, kitas Donatas, ant kurio akinių rėmo užrašyta “think pink” pasakė kelis galvosūkius, kurių kol kas išnarplioti dar nepavyko, bet pažadėjau, kad pasigausiu jį dailėje ir tikrai išsiaiškinsiu, kodėl numirė tas vyrukas ir dar suprasiu, kaip jis ten dramblius skaičiavo. Atrodo, lyg ir perpranti kame šaknys sulindusios, bet paskui tą sistemą pameti ir tai siaubingai varo iš proto, turbūt todėl Donatas ir buvo toks patenkintas. Privertė dvi mergaites pasijusti kvailomis, nu bet aš niekad nemėgau tokių galvosūkių. Žodžiu, skaudi tema, o kai nuvažiavom į Vilnių, gavom laisvo laiko iki dvyliktos, nes tik tada atsidaro visos galerijos. Per tą laisvą laiką ėjom į čilę ir nieko neužsisakėm, nes pavėlavom dvidešimt minučių, kad gautume pusryčių meniu, todėl pasėdėjom kaip idiotės ir išėjom. Užtat Erika su Ieva pasinaudojo tualetu, o aš pasimėgavau dm klipu dream on, kurį visai netikėtai parodė mtv. Pirmoji aplankyta galerija – akademijos, kurioje buvo eksponuojami DA magistratūros studentės Rūtos Spelskytės grafikos darbai ir mechanizmas. Ir jos darbai man patiko, ypač grafikos. Jie tokie kartu ir dailūs, kartu lyg ir ne, bet tokie gyvi. Ir kaip žiūriu, nelabai randu žodžių tam apibūdinti, bet jie tikrai žavūs. Susimoviau. Bet su tapybos mokytoja pasakojo, kad tas mechanizmas, darytas iš popieriau, tikrai veikia, tik mes nelabai įsivaizdavom kaip. Tad metu aš kelių, man labiausiai patikusių darbų nuotraukas. Beje, tos pačios galerijos antrame aukšte buvo Vilniaus Užupio Gimnazijos mokinių darbai, kurių tema susijusi su gamtos saugojimų, bet ten mačiau tik keletą man patikusių darbų: vieną su briedžiu, o kitą su liūdna skardine (:D).

Paskui buvome Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Vilniaus paveikslų galerijoje, kur eksponuojami trisdešimt penki garsiojo gruzino Pirosmani darbai. Darbai primityvūs ir man nepatiko, nu nebent keli, kuriuose vaizduojami gyvūnai, užtat pripažįstu, kad buvo įdomu pamatyti kažką labai kitokio, be to, kaip auklėtoja sakė, reikia būti labai išskirtiniu primityvistu, kad tavo darbus šitaip labai vertintų, mat vertinamų primityvistų daug tikrai nėra. Bet visgi, džiaugiuosi, kad įvyko kažkokia klaida ir netekome galimybės išgirsti visos edukacinės programos, o paskui ir galimybės pastelėmis pakopijuoti jo darbus. O beje, antrojoje nuotraukoje yra jo mylimoji, kuri sužinojusi, kad Pirosmani neturtingas, jį atstūmė, o tas mulkis pardavė visą savo verslą, kad padovanotų jai krūvas rožių.

O dar aplankėme taikomosios dailės muziejų, kur buvo daug daug peizažų, t.y. Tarptautinė paroda „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“. Buvo tikrai gražių, pavyzdžiui, man labai patiko Kuidži kūrinys “jūra. pilka diena”, bet nuotraukos internete neradau, tai negaliu parodyti. Be to, labai įsidėmėjo vienas peizažas, kuriame vaizdavo jūrą, akmenis ir kelis burlaivius. Štai kaip aš pasiilgusi jūros! Ir dar pagalvojau, kad parodoje būtų labai tikęs dar mano prosenelio paliktas paveikslas, kuris dabar kabo mūsų didžiajame kambaryje.

Tai tiek mes aplankėm, tiek apžiūrėjom, o po to, kai visus paleido, nuėjau į dailės reikmenų parduotuvę ir nusipirkau kelis gražius lapus ir naują eskizų bloknotą, tokį didelį, kad kyla abejonių ar jis bus patogus. O paskui gal valandą, laukdama Tanės, sėdėjau katedros aikštėje ant laiptų, šildžiausi prieš saulutę ir skaičiau “pornomūzą“. Su ja papietavome submarino picerijoje, kurioje kažkodėl labai daug The Beatles nuotraukų, nuvažiavom pas ją, aš paskaičiau, pamiegojau, ji susitvarkė ir tada vykom į akropolį, o ten, o ten Tanė nupirko man gimtadienio dovaną, prie kurios pati pridėjau aštuoniasdešimt litų ir dėl kurių visai, visai nesigailiu. Grįžtant į Panevėžį Tanė pradėjo gailėtis, kad palieką Vilnių ir surūkė vieną Kento mėtinę.

Viskas iš mano gyvenimo, iš mano balandžio trečiosios.

Gyvenimo tiesos: "kaip žemė visada sukasi taip Ineta visada klauso dm "

tukas — Mon, 02 Mar 2009 21:09:00 +0000

Tai va, pavasaris atėjo, o aš čia dar nerašiau, kas yra labai baisu, todėl dabar rašau. Šiandien tokia visai aktyvi diena buvo, dėl kurios visai didžiuojuosi kaip gaidys, o gal kaip višta, jokio skirtumo, tai parašiau fizikos savarankišką, fizikos laboratorinį, matematikos kontrolinį ir dar pristačiau su grupe skaidres per lietuvių, o gal jei ne tas alaus kelias ir būtume daugiau žmonių pritraukę, bet juk pati rinkausi alaus kelią dėl alaus, bet kai pagalvoji, tai nelabai gudru siūlyti moksleiviams tokią kelionę, bet kai papirko, tai papirko su tuo alumi, kas būtų atsispyręs? O gi beveik niekas! Ir pasirinkau du vidinius egzaminus, tai matematiką ir geografiją. Geografija tai nelabai baugina, bet štai matematika, tai dar pagalvoju, kodėl aš ją pasiėmiau, gal typo galvoju, jog mama galės paaiškinti jei ko nesuprasiu, žinoma, kad galės, bet nors ji man jau visus metus aiškina, vis tiek sugebu susimauti, todėl man jau gerokai nusispjauti ant tų pažymių, bet gal aš ją pasiėmiau, nes noriu pati sau įrodyti, kad nesu jau čia tokia beviltiška susimovėlė, nes juk anksčiau man ji gausiai patiko, taip patiko, kaip dabar nepatinka! O po mokyklos dar buvau nuėjusi netgi iki dailės, atidaviau portretą į parodą ir šnektelėjau su mokytoja dėl baigiamojo, tai kaip ir viskas aišku, tik reikia medžiagos prisirinkti ir tada daryti, nors būtų gerai nepalikti visko paskutinei savaitei/mėnesiui, kaip paprastai aš mėgstu, bet iš tikrųjų, tai šiandien gal už tai ir įvyko įdomesnių dalykų, nors aišku, mokykla ir dailė yra gausiai svarbu, nu bet dzin, nes užknisa apie jas kalbėti, apie dailę mažiau, nei apie mokyklą, bet irgi jokio skirtumo. O tas man įdomesnis įvykis yra tas, kad kažkodėl sumąsčiau prisiminti ką anksčiau klausydavau, na žinot, visko juk iš kompiuterio neištryniau ir nepalikau vien dm, tai dar visko daug turiu, nu tai ir užsileidau. Tik reikalas tame, kad perklausius maždaug šešių dainų, man atsibodo ir užsimaniau vėl įsijungti dm ir atsirado netgi keturi žmonės, kurie tai pastebėjo ir kurie gausiai nustebo, net negalėjo patikėti (bei man tai pasakė, o ką gali žinoti, kiek dar pastebėjusių buvo), nes va kaip Sima pasakė: “kaip žemė visada sukasi, taip ir Ineta visada klauso dm” ir sakyčiau, tai mane visai gausiai pradžiugino, gal ne tiek pradžiugino, kiek pralinksmino, nu nes taip gaunasi, kad manęs kažkas be dm nebe įsivaizduoja, tai dar pasakykit, kad nesmagu? Bet, atrodo, yra dar vienas žmogus, kuris nori paaiškinti, kad man praeis, nors šiaip jau, esu prie to pripratus per tuos kelis mėnesius. Eglė vakar buvo atėjusi, tai kažkodėl ji paėmė ir užrašė ant prastų kelnių Dave, o aš juk net neprašiau! Nors vis tiek nusuku tą kelį nuo tėvų, o tai juokdamiesi sakys “išvis nuprotėjai“. Jė jė jė, ir dar beje, vakar išplaukė dar dvi naujos dainos, tai dedu vieną čia, kuri man labai labai labai patiko, nors ko gero, tai nebelabai ką ir stebina, bet vis tiek, ta daina gausiai graži ir tokia slegianti, tokia sunki ir kai pirmą kartą ją klausiau taip ir trypčiojau koja, nors ir dabar dar taip darau. Ir ją sukūrė Dave, kas iš karto jaučiasi tiems, kas yra girdėję jo kūrybos. Taigi, dovanoju Depeche Mode – Hole to Feed.

Blogas, kaip koks plaukų fiksatorius.

tukas — Sat, 07 Feb 2009 12:04:00 +0000

Apsileidau, nors galbūt negalima šito taip pavadinti, nes jeigu neskiriu laiko kompui, tai nereiškia jog apsileidau, bet faktas, kad apleidau blogą. Aš vaikas visą savaitę namo negrįžtu anksčiau septynių, o dar namų darbai laukia ir panašus mėšlas mėšliauskas, bet užtat per savaitę įvyko keletas labai jėgiškų dalykų:

depešai šoktelėjo į pirmą vietą ir aplenkė muse, jau netgi ir atsiplėšė! Seniai aš šito laukiau, nes depešai kur kas vertesni būti pirmais, tad man dėl to visai neliūdna ir nepikta, kaip kai kuriems būtų.
ir dar supratau, kad man nepatinka, kai žmonių skoniai labai greitai keičiasi, šokčioja jų manijos, ai, tai turbūt vadinama nepastovumu. Taigi, man nepatinka nepastovumas!
atsibodo pošlybės, galutinai. Kiek galima visame kame matyti tik vieną galą?
išgyvenau eskizų peržiūrą! O tai buvo velniškai siaubingai baisu, nes šiaip jau, komisija labai gaidiškai elgėsi, o direktorius sakė, kad aš visai nevaldau figūros, nors iš tikrųjų tai taip ir yra, bet vis tiek nebuvo labai malonu tai išgirsti iš jo, nors gerai, kad buvo direktorius, o ne Sigitas, tas tai ten būtų tris kartus aštriau pasakęs. Nors gerai, kad išrinko tą eskizą, kurio aš ir norėjau, o žmones piešti dar tikrai išmoksiu. Tik reikia netingėti, joa.
eilinį kartą mėginu susireguliuoti rėžimą, sėkmės sau, o vakar nuėjau miegoti netgi prieš pirmą!
mokykloje kabo daug daug naujų plakatų, tarp jų ir Poterio, kurį Garse pradės rodyti rugpjūčio 31 dieną, tad faktas, kad jis kabo jau dabar, man atrodo truputį kvailas.
ir galiausiai, vakar per dailėtyrą pirmą kartą žiūrėjom kažką tokio nuostabaus, kad aš likau sužavėta, apžavėta ir nužavėta Jaceko Yerka‘o darbais, beje, vienas iš jų yra aukščiau. Ir aš nesuvokiu, kaip galima šitaip NUTAPYTI. Tik gaila, kad jis lenkas, o Lenkija man asocijuojasi su tuo, kas man nepatinka. Bet iš esmės, tai koks skirtumas iš kur jis kilęs, viską su kaupu užgožia darbai.
per TV3 vėl rodo ekstremalius namų pokyčius, ar kaip ten, o tai laida man velniškai primena pavasariškus sekmadienio rytus prie televizoriaus. Tik gaila, kad ją rodo darbo dienomis nuo aštuonių ryto, bet reikės paieškoti atsisiųsti.
o galiausiai, gavau iš auklėtojos lapą su visais pirmo pusmečio įvertinimais. Nieko labai džiuginančio: vidurkis 8,18; viena nepateisinta pamoka, o daugiau, daugiau ten nieko įspūdingo išskyrus likus pirmokiškus pažymius, o nemanau, kad verta juos čia rodyti, nebent metų pabaigoje.

Ir tai buvo visiškai neįdomu, bet užfiksuoti reikėjo, o vėliau, vėliau tikrai dar ateisiu.

mes subtiliai "tvirkiname" pasaulį.

tukas — Tue, 20 Jan 2009 22:11:00 +0000

Dabar galėčiau sau ramiausiai (nors gal ir nelabai) spręsti matematiką, bet nežinau ar verta, nes mama jau miega, tai jeigu man iškils kokių didelių sunkumų aš gausiai susinervinsiu ir tada jausiuosi visai nekaip, ko aš visai, visai nenoriu, nors turbūt reikės eiti, bent jau minimaliai peržvelgti. Bet iš kontrolinio man reikia gauti ne mažiau 5-7. Manau, penkių turėtų užtekti, nes jau ir taip išeina lygiai septyni, tad pasikelti bet kokiu atveju nepavyktų, svarbu per daug nenumušti žemyn, žodžiu, juokingas man tas faktas, kad pažymys krito trimis balais. Nors dabar tai jau man totaliai dzin, nes sugebėjau taip praplauti sau protą su mintimis, jog nauja mokykla ir bla bla, kad man jau nebe svarbu tie pažymiai. Ir štai, nepadariau biologijos, nes nerandu vadovėlyje vietos, iš kur jie mokėsi, nes mokėsi tai visai ne iš šitų vadovėlių. Nu tai man kas lieka, o gi nedaryti! Kas čia dar, kas čia dar papasakotino. O, atsiskaičiau rusų eilėraštį! Štai tai kur pasiekimas, o taip ilgai, taip gausiai ilgai stūmiau šį reikalą, kol visai reikalas pribrendo, o penktadienį atsiskaitysiu anglų pasakojimą ir tada bus visiškai viskas. Na, tiesa, dar pirmadienį muzika, bet ši kažkodėl nesiskaito. Jei jau apie muziką, tai rytoj atsiskaitom Bobo Dylano dainą “knocking on the heaven door” ir tik klausydama ją daug kartų supratau, kaip ji man nepatinka. Ne, kad ten greitai galima būtų išmokti žodžius, bet ten kol jų sulauki per tuos muzikinius intarpus, tai eina pasisėdėt ant dviejų raidžių. Ir šūdas, man iš informatikos išves 9! Žinoma, aš norėjau dešimt, bet bet bet, niekam tiek neišeis, nors šūdiniausias dalykas yra tas, kad vienodi devynetai išeina tiems, kas gaudosi gerai ir tiems, kas visiškai nesigaudo. Man negaila jiems tų pažymių, tikrai ne, bet man gaila, kad pas mane tik tiek. Pati bjauriuosi tuo, ką rašau, nes šūdmalioju tik apie mokyklą, fū. užtat galiu pasakyti, kad 2009 yra ne tapybos metai, nesvarbu, kad tai sakiau ir prasidėjus praeitiems. Esmė ta, kad man reikia įsivažiuoti, ko aš dar visai nepadariau ir man reikia eskizų rytojui, kurių aš nė velnio neturiu, neturiu net idėjų, tai o prašau, tegul man kas nors susisapnuoja, kas nors gero ir tokio, kas tiktų baigiamąjame ar bent jau pradiniam eskizui. Ir šiandien daviau klasiokei idėja su kopėčiomis “ekonominės krizės” tapybos darbui, nežinau kodėl, bet man ta krizė asocijuojasi su kopėčiomis. O jai pagrindo turėjo užtekti, toliau tegul pati vystos. Ir žodžiu, man patinka vibe.lt, ten galima daug daug visko prisiskaityt ir šiaip, patogus daiktas, bet būtų jėga jeigu komentarus gaučiau į telefoną, o ne tik prisėdusi prie pacuko. Ir Eglė rado o-nėj merginą parduodančią bilietą į depešus, paklausiau už kiek. Ir po galais, baigiu aš rašyt, nes nu nes, nežinau pati, gal jau ir link lovos reikėtų slinkti, net ir tuo atveju, jei mano biolaikrodis krečia pokštus ir nenori eiti miegoti anksčiau dviejų-trijų, o keltis ne anksčiau 7,33.

Euforija pradvokęs pirmadienis

tukas — Mon, 19 Jan 2009 18:29:00 +0000

“Taip gera, kad net graudu” – pasakė auklėtoja per literatūros pamoką ir tada, žinoma, aš pagalvojau apie Depešus, nes būtent taip su jais man ir būna, ypač žiūrint koncertus. Kiekvieną kartą tenka laikyti užspaustas ašaras, kartais laikyti tingiu, tai ir nelaikau, bet iš tiesų man būna taip gera, taip gera, kad net sunku apibūdinti kaip gera. O kai skaitau apie juos, per kūną laksto elektros srovelė (panaši, kaip šiandien rodė fizikė), kai klausau, irgi laksto ir aš nežinau kaip tai apibūdinti, bet galbūt jei turėčiau kokį elektros energijos šaltinį, prie kurio galėčiau prikišti liežuvį, per jį pereitų gana stipri srovė ir tada galėčiau įrodyti, kad ta srovelė iš tiesų laksto, tik deja, prie televizoriaus ar kokio nors straipsnio, prikišti savo burnos organo nepavyks. Aš nebūčiau pradėjusi apie juos, jeigu nebūčiau šiandien išgirdusi tų žodžių, jeigu nebūčiau skaičiusi apie juos, žodžiu aš nesiseilėju, tai kažkas kito. Bet kai šiandien prieš dailę peržiūrėjom It’s no good klipą, man kažkas labai puikaus pasidarė, nes likusią dienos dalį neužsičiaupiau ir visą laiką dainavau tą dainą, dar kalbėjau gana šveplai ir šiaip tai, buvo linksma.

Be to šiandien puiki diena, neskaitant to, kad Sima buvo gyvas lavonas ir, kad visą dieną buvo šalta. Užtat aš parašiau anglų, paspėliojau dailę, nusišnekėjau per pilietinį ir parašiau biologiją, gal netgi visai neblogai, bet man patiko, kad vienas užduočių lapas buvo iš 2006 metų valstybinio brandos egzamino, tai sudarė šiokį tokį papildomą aromatą. Jeigu jau prakalbau apie aromatus, tai labai gaila, kad vakar maudantis vonioje sušlapinti lapai šiandien nekvepėjo rožėmis, užtat mūsų namai pradvokę sėmkomis. Aišku, iš esmės, tai jos nesmirda, jos viliojančiai kvepia, bet ne, aš jų nevalgysiu, ir taip daug laiko sugebėjau prieš jas atsispirti. Baigsiu tuo, kad tapybos mokytoja turbūt manęs neatpažino ir tos antrokės šlykščiai spygavo, ypač viena, kuri džiaugėsi jog šeštą valandą ateis kažkoks berniukas su dviejais ducheliais draugais.