Posts Tagged ‘dailė’

Geriausias būdas atsipalaiduoti

// Liepa 30 2010 // 10 komentarai » // blog, nuotraukos [3]

Kuomet mano namuose karaliauja truputį nekviesti svečiai, reikia rasti kažkokios veiklos, nes a) jie visada nori sėdėti prie kompiuterio, nors Trakiškyje jis irgi yra ir b) jei jau gauni kompiuterį, laikykis, nes pašaliniai garsai kėsinsis tave išvaryti iš proto. Taigi, kraustausi aš į savo kambarį, kur ramu ir tylu, kur gali daryti ką nori ir niekas tau netrukdo. O šiandien, kažkaip momento pagauta, išsitraukiau baisiai retai naudojamą eskizų bloknotą, kuris šiaip yra nepatogus, nes didelis ir storas, ir piešiau. Tai nėra iš mano minties, tai daryta pagal nuotrauką, nes esu įsitikinusi, kad portretams reikia labai daug praktikos, o kopijavimas yra labai geras būdas tą praktiką įgauti. Žinau, kad šis nėra tobulas, todėl laukiu nuomonių ir kritikos.

Ir turiu pripažinti, kad piešimas – vienas iš labiausiai mane atpalaiduojančių užsiėmimų.

#6

// Liepa 2 2010 // 4 komentarai » // blog, nuotraukos [3]

Kadaise, labai kadaise, išgirdau kažkokiu būdu apie projektą “one million giraffes” ir jau tada maniau, kad mielai prisidėčiau. Tik kažkodėl kažkodėl vis nepasiruošdavau, o šiandien ėmiau į rankas vieną paprastą pieštuką, paprastą spausdintuvo lapą ir nupiešiau. Ir džiaugiuosi. Ir dar kviečiu visus prisijungti, nes idėja, tai be galo miela.

It’ll make you insane

// Sausis 17 2010 // 6 komentarai » // blog, nuotraukos [1]

say, it’ll make you insane
and I’m bending the truth
you’re to blame
for all the life that you’re losing
you watch this space
and I’m going all the way
and be my slave to the grave
I’m a priest god never paid

Regis, tik dabar pastebėjau, kaip mane veža “the small print”. Apskritai, mane šiandien be proto veža Muse. Štai ir dabar groja “say, it’ll make you insane..”, o aš nebyliomis lūpomis dainuoju, dainuočiau turbūt ir iš visų plaučių, bet brolis miega už manęs. Miega ir tėvai. Šiandien pamačiau vienos pažįstamos nuotrauką iš dailės mokyklos. Ir staiga toks baisus, širdį draskantis ilgesys užplūdo. Toks, koks dar niekad nebuvo. Pripažįstu, kad gera turėti daugiau laisvo laiko, geriau išsimiegoti, ką net auklėtoja pastebėjo, per pamokas nebevargti su limpančiomis akimis, bet be dailės jaučiu tuštumą. Jaučiuosi tokia nenaudinga, nieko nesiekianti, netobulėjanti. Žinau, kad galėčiau bent dalį to turėti piešdama namuose, bet aš nesugebu. Tiek laiko nepiešiau, kad dabar bijau pradėti, paimti pieštuką į rankas. Bijau, kad nieko nebemoku, kad ranka atšipo, kad nesugebėsiu įgyvendinti idėjų, kad net ir tos idėjos yra bevertės. Bijau, kad mano visos svajonės įstoti į ką nors, susijusio su daile, suduš į smulkius šipulius, kurie susmigs man į širdį. O ką aš tada veiksiu? Nieko. Daugiau nežinau, ką galėčiau veikti. Nenoriu veikti ką nors kitą.
Mano baimės neša mane tik į pražūtį. Dėl to jaučiuosi apgailėtinai.

21 days

// Liepa 31 2009 // 1 komentaras » // blog

Iš LMS stovyklos-forumo grįžau jau bene prieš savaitę ir dar iki šiol kartais pasiilgstu tų vakarų, tų enerdžaizerių, tų žmonių, to ežero, to gryno oro, tų paskaitų, viso to, kas ten buvo smagiausia. O neskaitant tokių asmeninių nusivylimų, viskas buvo tikrai gerai ir tikrai, TIKRAI nesigailiu, kad ten važiavau. Labai gaila, kad mano mieste tokie dalykai iš vis nevyksta ir apskritai, mano mokykloje apie tai nekalba, o jei ir kalba, tai labai tyliai arba labai siaurame rate. Norėčiau čia sukurti biurą, norėčiau prisijungti, veikti, daryti, nors ir žinau, kaip tai sunku būtų, kaip kentėtų mokslai ir kaip nebegalėčiau lankyti dailės. Nors kiek kalbėjau su mama, tai šią mintį ji labai palaiko, abi suprantam, kad vien su mokykla iš gyvenimo mažai pasiimsi, kad reikia kažkokios veiklos. Net ir tuo atveju, jei Simai mama šito neleis, vis tiek norėčiau pamėginti, tikiu, jog norinčių dar tikrai atsirastų. Jei jau nepabandyti, tai bent pasidomėti, paklausinėti. Ir svarbiausia, kad tai neliktų tik norais. Kokia tuomet iš jų būtų nauda, jei nebūtų realizuojami. Ką manot?
Jeigu dar apie dailę kalbant, tai turiu mažiau nei mėnesį, kad apsispręsčiau ką daryti toliau. Jeigu toliau nebelankyčiau, tai tikrai ne dėl to nusivylimo, kurį jaučiau po gynimo, nes tai jau seniai pamiršta, bet dėl to, kad norėčiau pabandyti ką nors kitą. Tarkim, jeigu noriu studijuoti užsienyje, turiu puikiai kalbėti angliškai. Neskaitant to, kad planuoju su Egle kitais metais važiuoti pas tetą į Helsinkį padirbėti ir tuo pačiu pagerinti anglų kalbos žinių, norėčiau ir į kokius kursus nueiti, na kur nors, kas duotų akivaizdžios naudos. Prie anglų kursų galėčiau pridurti ir gitaros pamokas, nes pastaroji mane deginte degina kabėdama ant sienos ir niekam nenaudojama (neskaitant interjero detalės) jau daugiau nei dvejus metus. Taigi, yra visai nemažai dalykų, kuriais galėčiau užsiimti, jeigu nelankyčiau dailės, nors iš dalies, ir ją noriu pasilikti, todėl vis dar neapsisprendžiau.
Apskritai, tai mano galvoje sukasi tiek planų planelių ką nuveikus, ką išmokus, kad man net kraujas verda! Ir kaip man tai patinka! Tik tikrai nenoriu, kad tai tik ir liktų žodžiais

Gilūs atokvėpiai

// Birželis 5 2009 // 3 komentarai » // blog, sąrašai

Kaip stebėtinai seniai aš čia rašiau!! O ir tiek visko įvyko, kad aš nežinau, nuo ko pradėti pasakoti ir turbūt, visai netyčia, viską sutrumpinsiu bei nublukinsiu. Ir Edgarai, atsiprašau asmeniškai, kad paburbėjusi, jog dar tądien eisiu pasakoti, kaip gyvenu, to nepadariau.
1) gegužės 27 išgyvenau taip, kaip ir spėjau, o viską paaštrino pamestas dm ženkliukas, mano mėgstamiausias. Nors pati kalta, nešiojau prisisegusi ant kuprinės, bet juk koks malonumas savo mėgstamą daiktą numesti namuose ir leisti jam dulkėti? Ogi jokio jokio, tad štai ką man kainavo troškimas visada turėti jį šalia. Ir vietoje koncerto, 21h keliavau su Sima į filmą. Kai turėjau dėl nuovargio nebejausti kojų aš tiesiog sėdėjau ir spitrijau į ekraną, ot tai.
2) gegužės 28 dieną apturėjau bene vieną iš svarbiausių (bent jau iki šiol) savo gyvenime įvykių, tai gyniausi dailės baigiamąjį. Viskas būtų buvę tikrai puiku, jei būčiau gavusi 10, o bet taip neatsitiko ir gavau 9, dėl ko tragiškai isterikavau dvi dienas. Nors dabar esu visiškai su tuo susitaikiusi, širdyje šiokia tokia nuoskauda liko, nes patikėkit, nėra labai malonu, kai neįvertintos lieka visos tavo pastangos, kai tu įdedi į paprasto popieriau lapą tiek savęs, tiek laiko ir atėję šeši žmonės, nusprendžia, kad jis nėra vertas aukščiausio įvertinimo. Žinau žinau, 9 – labai gerai, bet esu apimta paaugliško perfekcionizmo ir spaudžiu iš savęs kuo daugiau, bent jau tose sferose, kurios man pačiai svarbios ir įdomios, tad tas gynimas gerokai nusmukdė mane savo pačios akyse. Po kurio laiko nusprendžiau, kad turiu dvi galimybes: arba kankinti save mintimis, kuriomis vienu ar kitu atžvilgiu nieko nepakeisiu, mesti dailę, mesti tai, kas spyrė užpakalin arba tobulėti dar tris metus ir septintoje klasėje pačiai spirti jiems į užpakalius ir įrodyti sau, kad sugebu. Ir spėkit, kurį pasirinksiu.
3) birželio 2 dieną rašiau bene didžiausią man žinomą gimnazijų išmyslą – vidinį egzaminą. Nors tiesą sakant, nežinau, kokia padėtis yra kitose gimnazijose neskaitant vienos, tad galit drąsiai su ja supažindinti. Žodžiu, pirmasis mano pasirinktas egzaminas buvo matematikos (o dar galėjau rinktis iš anglų). Tiesą sakant, labai gailėjausi, kad ėmiau matematiką, nes šiais metais akivaizdžiai supratau, kad tikslieji mokslai – tai visai ne man (tik gaila, kad nežinau, kas yra būtent man), tad ėmiau vieną blogybę iš dviejų (anglų gramatika nėra mano stiprioji vieta) ir ką gi. Iš vakaro peržiūrėjau viską, išsiaiškinau ko nesupratau su mama, sėdau, parašiau ir gavau 7. Žinau, kad tai nėra super-mega pasiekimas, bet tai kai aš visada iš kontrolinių gaunu 4-7, tai man visai, visai neblogai, nes rašėm tai iš šių metų ir dabar galiu visai drąsiai ir be užuolankų skelbti, kad atsižvelgiant į gimnazijos kriterijus, turiu stiprų septynetą, o apie praeitų metų apvalų dešimtuką galiu net nebe prisiminti, nes jis nedaug ir vertas: 10=7, kas galėjo pamanyti
4) ir galiausiai, birželio 4 išsilaikiau antrą ir paskutinį vidinį egzaminą – geografiją. Kadangi esu nepataisoma visko nukelinėtoja, geografija nebuvo išimtis ir ją mokiausi paskutinę dieną, kas visai nebuvo protinga. Visų pirma todėl, kad medžiagą mokymuisi rinkausi ~5h ir tiesiogiai mokytis pradėjau tik apie 6 valandą vakaro, o turėjau septynis A4 formato lapus ir, jei neklystu, 5 žemėlapius . Mokiausi, mokiausi tikrai sąžiningai, bet paskui nuo to sąžiningo mokymosi galvelė susisuko ir kartu su Egle vakare labai gerai pasilinksminom (deja, mano lovai teko paragauti Eglės kakavos), pasijuokėm ir padainavom, o kritau į miegus neišmokusi bene visų žemėlapių. Į egzaminą vos nepavėlavau ir buvau palaikyta kažkokia trečioke Aušra Leonavičiūte. Sėdau, parašiau kiek žinojau, o tada paesamesinau Simai ir Lingailei, šiek tiek nusirašiau nuo klasioko, sėdėjusio prieš mane, šiek tiek paklausinėjau trečiokę, sėdėjusią su manimi ir gavau..9! Ir man visiškai nusispjauti, kad ne viską pati padariau, nes reikia mokėti suktis iš padėties, jei jau nespėjau visko išmokti.
Štai kaip aš gyvenau pastarąsias dvi savaites. Žinau, kad nupasakojau per blankiai, per kasdieniškai, gana pilkai ir dėl to atsiprašau, bet tik stengiausi visa tai įamžinti. Gal net labiau sau, kad turėčiau kada paskaityti, ką pati vienu ar kitu momentu išgyvenau. O Jums, Jums pažadu, kad kitą kartą pasistengsiu kur kas labiau. :)

DM ir ne visai depeche mode

// Gegužė 11 2009 // 3 komentarai » // blog

Iš tiesų, tai kai rašiau praeitą įrašą, norėjau papasakoti apie tai, kaip dabar reikalai su daile einasi. Jau galutinai žinau, kad darbų peržiūra bus gegužės 19d., o baigiamojo gynimas 28d. (nors kokius tris kartus sakė, kad 29).
Šiuo metu, kai iki peržiūros liko savaitė, neturiu dviejų su puse darbo, bet žinot, visai dėl to padų neniežti, nes palyginus su praeitais metais, tai viskas labai normoje, juk trys darbai savaitei, tai ne kokie šeši. O neturiu: 1) veido dalių, na ten tik pasipraktikavimui davė kelis lapus nukopijuoti (galima laisvai padaryti per 1 darbo dieną – 1/2 savaitgalio dienos); 2) tapybos pagal Klimtą, bet iš esmės, tai trečiadienį dar per pamoką turėčiau baigti, nes jau maždaug pusę padariau; 3) tapybos portreto, su kuriuo gali kilti šiokių tokių nesklandumų, nes niekada gyvenime nebandžiau tapyti žmonių, o be to, dar eskizo neturiu, bet štai užsibrėžiau, kad per šią savaitę pasidarau jį, o tuomet šeštadienį viską nutapau, pirmadienį nunešu parodyti mokytojai ir ką nors pataisyti, jei reikės. Štai tik tiek ir žinoma, plius baigiamasis, kurio liko visai nedaug, o laiko, tai visai nemažai, todėl dėl jo bene visai nesijaudinu, nu nes šiandien buvau ir piešiau tris valandas, taip dar rytoj nueisiu, ketvirtadienį ir bus viskas, o jeigu kas, tai dar kita savaitė. Taip sakant, galite pradėti laiškus siųsti dailės mokyklos adresų, nes aš kraustausi gyventi ten!
Bet štai ramybės man neduoda vienas vienintelis dalykas. Kaip galima buvo netyčia pastebėti, gynimas vyks 28d., o dar, ko gero, jau ne vienas ne kartą čia yra skaitęs (o net ir be šio blogo yra nemažai reklamos), DM koncertas – 27d. Tad dabar galvosūkis: KAIP, PO GALAIS, KITĄ DIENĄ, PO KONCERTO, AŠ PRAKALBĖSIU PRIEŠ AUDITORIJĄ IR KOMISIJĄ??? Ta prasme, juk aš būsiu visiškai prarėkusi balsą, o kitą dieną reikės apsiginti dailės mokyklos baigiamąjį ir dabar labai, labai laukiu pasiūlymų, kaip galima būtų tai lengvai ištaisyti, na žinot, gal kokių priemonių balsui atgaivinti, nes net neketinu per koncertą jo tausoti, mat per ilgai laukiau tos akimirkos, kai galėsiu jį prarėkti (pradainuoti). Būčiau visai dėkinga, jei padėtumėt išspręsti šį galvosūkį :D

I’m not a mountain, no You move me

// Balandis 3 2009 // Nėra komentarų » // blog, nuotraukos [2]

Atsimenat, žadėjau padaryti šiokią tokią apžvalgą ką mačiau šiandienos ekskursijoje su daile, bet turbūt, apie viską iš eilės. Šįryt taip norėjau miego, kad Donatas davė kubiką rubiką, na žinot, kad turėčiau ką paveikti, bet sukinėti kubiką rubiką man nesisekė ir nesudėjau nei vienos sienos, bet ko norėti, kai jį paskutinį kartą rankose laikiau gal prieš dešimt metų, bet užtat miegus puikiai išvaikė. Vėliau, kitas Donatas, ant kurio akinių rėmo užrašyta “think pink” pasakė kelis galvosūkius, kurių kol kas išnarplioti dar nepavyko, bet pažadėjau, kad pasigausiu jį dailėje ir tikrai išsiaiškinsiu, kodėl numirė tas vyrukas ir dar suprasiu, kaip jis ten dramblius skaičiavo. Atrodo, lyg ir perpranti kame šaknys sulindusios, bet paskui tą sistemą pameti ir tai siaubingai varo iš proto, turbūt todėl Donatas ir buvo toks patenkintas. Privertė dvi mergaites pasijusti kvailomis, nu bet aš niekad nemėgau tokių galvosūkių. Žodžiu, skaudi tema, o kai nuvažiavom į Vilnių, gavom laisvo laiko iki dvyliktos, nes tik tada atsidaro visos galerijos. Per tą laisvą laiką ėjom į čilę ir nieko neužsisakėm, nes pavėlavom dvidešimt minučių, kad gautume pusryčių meniu, todėl pasėdėjom kaip idiotės ir išėjom. Užtat Erika su Ieva pasinaudojo tualetu, o aš pasimėgavau dm klipu dream on, kurį visai netikėtai parodė mtv. Pirmoji aplankyta galerija – akademijos, kurioje buvo eksponuojami DA magistratūros studentės Rūtos Spelskytės grafikos darbai ir mechanizmas. Ir jos darbai man patiko, ypač grafikos. Jie tokie kartu ir dailūs, kartu lyg ir ne, bet tokie gyvi. Ir kaip žiūriu, nelabai randu žodžių tam apibūdinti, bet jie tikrai žavūs. Susimoviau. Bet su tapybos mokytoja pasakojo, kad tas mechanizmas, darytas iš popieriau, tikrai veikia, tik mes nelabai įsivaizdavom kaip. Tad metu aš kelių, man labiausiai patikusių darbų nuotraukas. Beje, tos pačios galerijos antrame aukšte buvo Vilniaus Užupio Gimnazijos mokinių darbai, kurių tema susijusi su gamtos saugojimų, bet ten mačiau tik keletą man patikusių darbų: vieną su briedžiu, o kitą su liūdna skardine (:D).

Paskui buvome Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Vilniaus paveikslų galerijoje, kur eksponuojami trisdešimt penki garsiojo gruzino Pirosmani darbai. Darbai primityvūs ir man nepatiko, nu nebent keli, kuriuose vaizduojami gyvūnai, užtat pripažįstu, kad buvo įdomu pamatyti kažką labai kitokio, be to, kaip auklėtoja sakė, reikia būti labai išskirtiniu primityvistu, kad tavo darbus šitaip labai vertintų, mat vertinamų primityvistų daug tikrai nėra. Bet visgi, džiaugiuosi, kad įvyko kažkokia klaida ir netekome galimybės išgirsti visos edukacinės programos, o paskui ir galimybės pastelėmis pakopijuoti jo darbus. O beje, antrojoje nuotraukoje yra jo mylimoji, kuri sužinojusi, kad Pirosmani neturtingas, jį atstūmė, o tas mulkis pardavė visą savo verslą, kad padovanotų jai krūvas rožių.


O dar aplankėme taikomosios dailės muziejų, kur buvo daug daug peizažų, t.y. Tarptautinė paroda „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“. Buvo tikrai gražių, pavyzdžiui, man labai patiko Kuidži kūrinys “jūra. pilka diena”, bet nuotraukos internete neradau, tai negaliu parodyti. Be to, labai įsidėmėjo vienas peizažas, kuriame vaizdavo jūrą, akmenis ir kelis burlaivius. Štai kaip aš pasiilgusi jūros! Ir dar pagalvojau, kad parodoje būtų labai tikęs dar mano prosenelio paliktas paveikslas, kuris dabar kabo mūsų didžiajame kambaryje.

Tai tiek mes aplankėm, tiek apžiūrėjom, o po to, kai visus paleido, nuėjau į dailės reikmenų parduotuvę ir nusipirkau kelis gražius lapus ir naują eskizų bloknotą, tokį didelį, kad kyla abejonių ar jis bus patogus. O paskui gal valandą, laukdama Tanės, sėdėjau katedros aikštėje ant laiptų, šildžiausi prieš saulutę ir skaičiau “pornomūzą“. Su ja papietavome submarino picerijoje, kurioje kažkodėl labai daug The Beatles nuotraukų, nuvažiavom pas ją, aš paskaičiau, pamiegojau, ji susitvarkė ir tada vykom į akropolį, o ten, o ten Tanė nupirko man gimtadienio dovaną, prie kurios pati pridėjau aštuoniasdešimt litų ir dėl kurių visai, visai nesigailiu. Grįžtant į Panevėžį Tanė pradėjo gailėtis, kad palieką Vilnių ir surūkė vieną Kento mėtinę.
Viskas iš mano gyvenimo, iš mano balandžio trečiosios.

Gyvenimo tiesos: "kaip žemė visada sukasi taip Ineta visada klauso dm "

// Kovas 3 2009 // 8 komentarai » // blog

Tai va, pavasaris atėjo, o aš čia dar nerašiau, kas yra labai baisu, todėl dabar rašau. Šiandien tokia visai aktyvi diena buvo, dėl kurios visai didžiuojuosi kaip gaidys, o gal kaip višta, jokio skirtumo, tai parašiau fizikos savarankišką, fizikos laboratorinį, matematikos kontrolinį ir dar pristačiau su grupe skaidres per lietuvių, o gal jei ne tas alaus kelias ir būtume daugiau žmonių pritraukę, bet juk pati rinkausi alaus kelią dėl alaus, bet kai pagalvoji, tai nelabai gudru siūlyti moksleiviams tokią kelionę, bet kai papirko, tai papirko su tuo alumi, kas būtų atsispyręs? O gi beveik niekas! Ir pasirinkau du vidinius egzaminus, tai matematiką ir geografiją. Geografija tai nelabai baugina, bet štai matematika, tai dar pagalvoju, kodėl aš ją pasiėmiau, gal typo galvoju, jog mama galės paaiškinti jei ko nesuprasiu, žinoma, kad galės, bet nors ji man jau visus metus aiškina, vis tiek sugebu susimauti, todėl man jau gerokai nusispjauti ant tų pažymių, bet gal aš ją pasiėmiau, nes noriu pati sau įrodyti, kad nesu jau čia tokia beviltiška susimovėlė, nes juk anksčiau man ji gausiai patiko, taip patiko, kaip dabar nepatinka! O po mokyklos dar buvau nuėjusi netgi iki dailės, atidaviau portretą į parodą ir šnektelėjau su mokytoja dėl baigiamojo, tai kaip ir viskas aišku, tik reikia medžiagos prisirinkti ir tada daryti, nors būtų gerai nepalikti visko paskutinei savaitei/mėnesiui, kaip paprastai aš mėgstu, bet iš tikrųjų, tai šiandien gal už tai ir įvyko įdomesnių dalykų, nors aišku, mokykla ir dailė yra gausiai svarbu, nu bet dzin, nes užknisa apie jas kalbėti, apie dailę mažiau, nei apie mokyklą, bet irgi jokio skirtumo. O tas man įdomesnis įvykis yra tas, kad kažkodėl sumąsčiau prisiminti ką anksčiau klausydavau, na žinot, visko juk iš kompiuterio neištryniau ir nepalikau vien dm, tai dar visko daug turiu, nu tai ir užsileidau. Tik reikalas tame, kad perklausius maždaug šešių dainų, man atsibodo ir užsimaniau vėl įsijungti dm ir atsirado netgi keturi žmonės, kurie tai pastebėjo ir kurie gausiai nustebo, net negalėjo patikėti (bei man tai pasakė, o ką gali žinoti, kiek dar pastebėjusių buvo), nes va kaip Sima pasakė: “kaip žemė visada sukasi, taip ir Ineta visada klauso dm” ir sakyčiau, tai mane visai gausiai pradžiugino, gal ne tiek pradžiugino, kiek pralinksmino, nu nes taip gaunasi, kad manęs kažkas be dm nebe įsivaizduoja, tai dar pasakykit, kad nesmagu? Bet, atrodo, yra dar vienas žmogus, kuris nori paaiškinti, kad man praeis, nors šiaip jau, esu prie to pripratus per tuos kelis mėnesius. Eglė vakar buvo atėjusi, tai kažkodėl ji paėmė ir užrašė ant prastų kelnių Dave, o aš juk net neprašiau! Nors vis tiek nusuku tą kelį nuo tėvų, o tai juokdamiesi sakys “išvis nuprotėjai“. Jė jė jė, ir dar beje, vakar išplaukė dar dvi naujos dainos, tai dedu vieną čia, kuri man labai labai labai patiko, nors ko gero, tai nebelabai ką ir stebina, bet vis tiek, ta daina gausiai graži ir tokia slegianti, tokia sunki ir kai pirmą kartą ją klausiau taip ir trypčiojau koja, nors ir dabar dar taip darau. Ir ją sukūrė Dave, kas iš karto jaučiasi tiems, kas yra girdėję jo kūrybos. Taigi, dovanoju Depeche Mode – Hole to Feed.

Blogas, kaip koks plaukų fiksatorius.

// Vasaris 7 2009 // 2 komentarai » // blog, sąrašai

Apsileidau, nors galbūt negalima šito taip pavadinti, nes jeigu neskiriu laiko kompui, tai nereiškia jog apsileidau, bet faktas, kad apleidau blogą. Aš vaikas visą savaitę namo negrįžtu anksčiau septynių, o dar namų darbai laukia ir panašus mėšlas mėšliauskas, bet užtat per savaitę įvyko keletas labai jėgiškų dalykų:

  • depešai šoktelėjo į pirmą vietą ir aplenkė muse, jau netgi ir atsiplėšė! Seniai aš šito laukiau, nes depešai kur kas vertesni būti pirmais, tad man dėl to visai neliūdna ir nepikta, kaip kai kuriems būtų.
  • ir dar supratau, kad man nepatinka, kai žmonių skoniai labai greitai keičiasi, šokčioja jų manijos, ai, tai turbūt vadinama nepastovumu. Taigi, man nepatinka nepastovumas!
  • atsibodo pošlybės, galutinai. Kiek galima visame kame matyti tik vieną galą?
  • išgyvenau eskizų peržiūrą! O tai buvo velniškai siaubingai baisu, nes šiaip jau, komisija labai gaidiškai elgėsi, o direktorius sakė, kad aš visai nevaldau figūros, nors iš tikrųjų tai taip ir yra, bet vis tiek nebuvo labai malonu tai išgirsti iš jo, nors gerai, kad buvo direktorius, o ne Sigitas, tas tai ten būtų tris kartus aštriau pasakęs. Nors gerai, kad išrinko tą eskizą, kurio aš ir norėjau, o žmones piešti dar tikrai išmoksiu. Tik reikia netingėti, joa.
  • eilinį kartą mėginu susireguliuoti rėžimą, sėkmės sau, o vakar nuėjau miegoti netgi prieš pirmą!
  • mokykloje kabo daug daug naujų plakatų, tarp jų ir Poterio, kurį Garse pradės rodyti rugpjūčio 31 dieną, tad faktas, kad jis kabo jau dabar, man atrodo truputį kvailas.
  • ir galiausiai, vakar per dailėtyrą pirmą kartą žiūrėjom kažką tokio nuostabaus, kad aš likau sužavėta, apžavėta ir nužavėta Jaceko Yerka‘o darbais, beje, vienas iš jų yra aukščiau. Ir aš nesuvokiu, kaip galima šitaip NUTAPYTI. Tik gaila, kad jis lenkas, o Lenkija man asocijuojasi su tuo, kas man nepatinka. Bet iš esmės, tai koks skirtumas iš kur jis kilęs, viską su kaupu užgožia darbai.
  • per TV3 vėl rodo ekstremalius namų pokyčius, ar kaip ten, o tai laida man velniškai primena pavasariškus sekmadienio rytus prie televizoriaus. Tik gaila, kad ją rodo darbo dienomis nuo aštuonių ryto, bet reikės paieškoti atsisiųsti.
  • o galiausiai, gavau iš auklėtojos lapą su visais pirmo pusmečio įvertinimais. Nieko labai džiuginančio: vidurkis 8,18; viena nepateisinta pamoka, o daugiau, daugiau ten nieko įspūdingo išskyrus likus pirmokiškus pažymius, o nemanau, kad verta juos čia rodyti, nebent metų pabaigoje.

Ir tai buvo visiškai neįdomu, bet užfiksuoti reikėjo, o vėliau, vėliau tikrai dar ateisiu.

mes subtiliai "tvirkiname" pasaulį.

// Sausis 21 2009 // 4 komentarai » // blog

Dabar galėčiau sau ramiausiai (nors gal ir nelabai) spręsti matematiką, bet nežinau ar verta, nes mama jau miega, tai jeigu man iškils kokių didelių sunkumų aš gausiai susinervinsiu ir tada jausiuosi visai nekaip, ko aš visai, visai nenoriu, nors turbūt reikės eiti, bent jau minimaliai peržvelgti. Bet iš kontrolinio man reikia gauti ne mažiau 5-7. Manau, penkių turėtų užtekti, nes jau ir taip išeina lygiai septyni, tad pasikelti bet kokiu atveju nepavyktų, svarbu per daug nenumušti žemyn, žodžiu, juokingas man tas faktas, kad pažymys krito trimis balais. Nors dabar tai jau man totaliai dzin, nes sugebėjau taip praplauti sau protą su mintimis, jog nauja mokykla ir bla bla, kad man jau nebe svarbu tie pažymiai. Ir štai, nepadariau biologijos, nes nerandu vadovėlyje vietos, iš kur jie mokėsi, nes mokėsi tai visai ne iš šitų vadovėlių. Nu tai man kas lieka, o gi nedaryti! Kas čia dar, kas čia dar papasakotino. O, atsiskaičiau rusų eilėraštį! Štai tai kur pasiekimas, o taip ilgai, taip gausiai ilgai stūmiau šį reikalą, kol visai reikalas pribrendo, o penktadienį atsiskaitysiu anglų pasakojimą ir tada bus visiškai viskas. Na, tiesa, dar pirmadienį muzika, bet ši kažkodėl nesiskaito. Jei jau apie muziką, tai rytoj atsiskaitom Bobo Dylano dainą “knocking on the heaven door” ir tik klausydama ją daug kartų supratau, kaip ji man nepatinka. Ne, kad ten greitai galima būtų išmokti žodžius, bet ten kol jų sulauki per tuos muzikinius intarpus, tai eina pasisėdėt ant dviejų raidžių. Ir šūdas, man iš informatikos išves 9! Žinoma, aš norėjau dešimt, bet bet bet, niekam tiek neišeis, nors šūdiniausias dalykas yra tas, kad vienodi devynetai išeina tiems, kas gaudosi gerai ir tiems, kas visiškai nesigaudo. Man negaila jiems tų pažymių, tikrai ne, bet man gaila, kad pas mane tik tiek. Pati bjauriuosi tuo, ką rašau, nes šūdmalioju tik apie mokyklą, fū. užtat galiu pasakyti, kad 2009 yra ne tapybos metai, nesvarbu, kad tai sakiau ir prasidėjus praeitiems. Esmė ta, kad man reikia įsivažiuoti, ko aš dar visai nepadariau ir man reikia eskizų rytojui, kurių aš nė velnio neturiu, neturiu net idėjų, tai o prašau, tegul man kas nors susisapnuoja, kas nors gero ir tokio, kas tiktų baigiamąjame ar bent jau pradiniam eskizui. Ir šiandien daviau klasiokei idėja su kopėčiomis “ekonominės krizės” tapybos darbui, nežinau kodėl, bet man ta krizė asocijuojasi su kopėčiomis. O jai pagrindo turėjo užtekti, toliau tegul pati vystos. Ir žodžiu, man patinka vibe.lt, ten galima daug daug visko prisiskaityt ir šiaip, patogus daiktas, bet būtų jėga jeigu komentarus gaučiau į telefoną, o ne tik prisėdusi prie pacuko. Ir Eglė rado o-nėj merginą parduodančią bilietą į depešus, paklausiau už kiek. Ir po galais, baigiu aš rašyt, nes nu nes, nežinau pati, gal jau ir link lovos reikėtų slinkti, net ir tuo atveju, jei mano biolaikrodis krečia pokštus ir nenori eiti miegoti anksčiau dviejų-trijų, o keltis ne anksčiau 7,33.

Euforija pradvokęs pirmadienis

// Sausis 19 2009 // 5 komentarai » // blog

“Taip gera, kad net graudu” – pasakė auklėtoja per literatūros pamoką ir tada, žinoma, aš pagalvojau apie Depešus, nes būtent taip su jais man ir būna, ypač žiūrint koncertus. Kiekvieną kartą tenka laikyti užspaustas ašaras, kartais laikyti tingiu, tai ir nelaikau, bet iš tiesų man būna taip gera, taip gera, kad net sunku apibūdinti kaip gera. O kai skaitau apie juos, per kūną laksto elektros srovelė (panaši, kaip šiandien rodė fizikė), kai klausau, irgi laksto ir aš nežinau kaip tai apibūdinti, bet galbūt jei turėčiau kokį elektros energijos šaltinį, prie kurio galėčiau prikišti liežuvį, per jį pereitų gana stipri srovė ir tada galėčiau įrodyti, kad ta srovelė iš tiesų laksto, tik deja, prie televizoriaus ar kokio nors straipsnio, prikišti savo burnos organo nepavyks. Aš nebūčiau pradėjusi apie juos, jeigu nebūčiau šiandien išgirdusi tų žodžių, jeigu nebūčiau skaičiusi apie juos, žodžiu aš nesiseilėju, tai kažkas kito. Bet kai šiandien prieš dailę peržiūrėjom It’s no good klipą, man kažkas labai puikaus pasidarė, nes likusią dienos dalį neužsičiaupiau ir visą laiką dainavau tą dainą, dar kalbėjau gana šveplai ir šiaip tai, buvo linksma.
Be to šiandien puiki diena, neskaitant to, kad Sima buvo gyvas lavonas ir, kad visą dieną buvo šalta. Užtat aš parašiau anglų, paspėliojau dailę, nusišnekėjau per pilietinį ir parašiau biologiją, gal netgi visai neblogai, bet man patiko, kad vienas užduočių lapas buvo iš 2006 metų valstybinio brandos egzamino, tai sudarė šiokį tokį papildomą aromatą. Jeigu jau prakalbau apie aromatus, tai labai gaila, kad vakar maudantis vonioje sušlapinti lapai šiandien nekvepėjo rožėmis, užtat mūsų namai pradvokę sėmkomis. Aišku, iš esmės, tai jos nesmirda, jos viliojančiai kvepia, bet ne, aš jų nevalgysiu, ir taip daug laiko sugebėjau prieš jas atsispirti. Baigsiu tuo, kad tapybos mokytoja turbūt manęs neatpažino ir tos antrokės šlykščiai spygavo, ypač viena, kuri džiaugėsi jog šeštą valandą ateis kažkoks berniukas su dviejais ducheliais draugais.

Kokia aš vakar buvau laiminga!

// Gruodis 19 2008 // Nėra komentarų » // blog

Dariau iki pat pat pradžios, jau girdėjau kaip komisija lipa aukštyn ir tik tada padėjau paskutinį darbą. Reikalas tas, kad nubrėžiau ne tokią liniją ir reikėjo labai taisyti: trinti, vėl dengti grafitu ir tada pripiešti šiek tiek, bet svarbiausia, kad baigiau. Bet kai išėjau su klasiokėmis į čilę jaučiausi taip, lyg kažkas būtų ne taip, lyg būčiau kažką pamiršusi. Ir sėdėti visai nebuvo faina, nes kai kas buvo su supista nuotaika, nes kažkoks draugas ją supiso, kai kas išvis nelabai norėjo kalbėti, o kai kas ir kalbėjo, aš dar su Sima telefonu šnekėjau. Tai bent kiek gerai. Žodžiu, pavalgėm ir grįžom į klasę. Iš karto pastebėjau, kad pasiėmė gondolas ir du tapybos darbus, tai vasaros karštį ir stilizuotą gėlę, kurią dariau paskutinę naktį iki trijų. Ir buvo tikrai baisiai verta nemiegoti ir eiti į mokyklą visai neparuošus namų darbų, nes visgi padariau ir ir ir…iš visų dalykų išvedė 10!! Kai auklėtoja tai pasakė, mes su klasiokėm pradėjom šokinėt, nes nes buvo taip gera! Taip gera matyti kaip yra įvertinamos tokios didelės tavo pastangos, žinoti, kad buvo verta elgtis taip, kaip elgeisi. Ir auklėtoja labai išgyrė klasę, šiaip, sakė visi mokytojai buvo sužavėti, nes tokios klasės šiais metais dar nebuvo, ar kažką tokio. Išeidamos sutikom dailėtyros mokytoją, tai irgi apibarstė maloniais žodžiai. Sakė, net direktorius stebėjosi kaip viskas gali būti šitaip gerai, o tai būna tikrai velniškai retai, visi tai pripažįsta. Taigi taigi taigi, aš tooookia begalybiškai dėl to laiminga. Tokia, kokia jau kuris laikas nebuvau.
Kai gauni gerus įvertinimus tik dar labiau nori ten leisti valandų valandas ir tobulėti.

Viena, dvi, trys. Taip taip, tai trys mašinytės!

// Gruodis 17 2008 // Nėra komentarų » // blog

Galvojau jau neberašyti ir eiti toliau piešti, bet kadangi laukiu ateinančios Eglės, tai parašysiu. O per matematiką susimoviau taip, kad net gėda, nes prirašiau tokių baisybių, o juk buvo taip paprasta, taip baisiai paprasta ir jeigu vėl gausiu šešis, tebūnie prakeiktas tas GELTONAS sąsiuvinys, nes jame būtų vien šešetai, taip taip sakant, jis višta. Daugiau niekad nebeimsiu geltonų sąsiuvinių kontroliniams. O iš rašinio gavau aštuonis ir paraštėje radau komentarą: BAISUS SAKINYS, nors kaip supratau, nėra jis labai baisus, na, rašinys tai nėra. Visai nesimokiusi geografijos gavau dešimt. Ir visai, visai fantazuodama per chemiją, gavau septynis, netgi!
Nusprendžiau, o gal tiksliau nusprendėm, kad į Sekundę daugiau nei kojos nekelsim. Nes neturiu jokio noro dar kartą valgyti virtinukus su varške ir grietinės – spirgučių padažu. Tai buvo pats šlykščiausias šią savaitę valgytas daiktas. Sakau šią savaitę, nes daugiau neprisimenu tokių baisybių, bent jau savaitę atgal tai tikrai, o toliau jau nesu garantuota, todėl taip ir sakau. Ir šiaip, juk ten lieva vieta. Nuo šiol eisim į Galeriją XX, va ten tai puiki atmosfera, ten yra minkšti foteliai, kuriuose sėdint nepatogu bendrauti. Ten yra žmogus, kuris kartą paklausė: „kam tas perdėtas mandagumas?“. Iki šiol dažnai galvoje sukasi tie žodžiai, jie nuoširdūs.
Kuo toliau, tuo dailėje linksmiau. Ne dėl to, kad dar turiu du nebaigtus darbus, o todėl, kad juos daryti ten yra be galo gera, mat susirenka ne vien mano klasiokės, su kuriomis pastaruoju metu irgi gera, bet ir begalės kitų, tokių kalbių ir šiaip, dvokiančių žuvimi (o ką jiems daryt, kad mokytojas užsiiminėja kažkokia ten šprotų gamyba, taip supratau klausydama viena ausimi). Ir man labai patiko kaip kai kurie stebėjosi tuo, jog piešiu mašinas, bet taip velniškai stebėjosi. Stebėjosi tie, iš kurių tokios reakcijos kaip „geeeras!“ nesitikėjau, todėl tai buvo dar įdomiau, daug daug įdomiau. Man patinka mano darbas. Tik štai liko gana daug, o laikas nesustodamas tirpsta.
Einu naktinėti su tikslu: piešti!

Pi žurnalas rašo, o aš tingiu.

// Gruodis 15 2008 // 1 komentaras » // blog

Dabar aš labai rimtai turėčiau spręsti matematiką, bet tingiu. Labai tingiu. Visgi, jeigu mokytoja nepakiš tokio uždavinio, kokio nesupratau klasėje, viskas bus gerai. Bet aš per daug nesikremtu, nes per daug noriu miego. O vakar parašiau ilgiausią savo gyvenime rašytą rašinį tema „komizmas ir tragizmas K. Borutos romane Baltaragio Malūnas“, kurį sudarė tik ~600 žodžių. Supratau savo problema: nemoku rašyti greitai ir trumpai. Bet net ir supratusi tai, miego noriu ne ką mažiau. Nes nes aš vėl namo parsiradau po aštuonių, bet užtat baigiau piešimo darbą ir dabar liko viso labo du. Aš vėl pilstau iš tuščio į kiaurą, kaip sakė Sima, bet aš taip nenoriu spręsti matematikos ir taip noriu miego, kad tas pilstymas iš kiauro į tuščią atrodo labai patrauklus. Patrauklus kaip penktas midnight sun skyrius, tai reiškia, labai, labai patrauklus. Atneškit man arbatos ir be perstojo kartokit, kad liko tik keturios dienos, nes man reikia tuo patikėti ir tai pajausti. O dabar aš nejaučiu. Bet štai vartau kažkokį Pi atostogų gidą ir šypsausi, reikės ką nors panaudoti. Tarkim, nuo gruodžio 15 iki sausio 2 dienos negalima skaičiuoti kalorijų! Kada einam valgyti pyrago? Įdomu, ar atsirastų tokių, kurie nenusišypsotų gavę tokią žinutę ar atviruką, bet aš elgiuosi kiauliškai, nes atskleidžiu tokias puikias idėjas, kurias žmonės patys gali perskaityti tame gide, nors jei jau pilstau iš tuščio į pilną, tai koks skirtumas. Bet šiandien parašiau anglų žodžius ir man vien nuo to pasidarė geriau, pas mokytoją nebuvo taip baisu, kaip kartais pagalvoju jog galėtų būti, tai va. Ir arba aš eisiu miegoti, arba aš eisiu spręsti matematikos, arba aš eisiu piešti autoportreto. Pirmas ir paskutinis variantai traukia labiausiai, bet ar paskui neteks gailėtis. Bet dabar man nusišvilpt į tokius dalykus ir sveikinu Simą vėl grįžus iš aborigenų gyvenimo. Jeigu nereikėtų į mokyklą aš su tokiu dideliu malonumu eičiau į dailę ir sėdėčiau ten iki išnaktų, o bet taip nėra.

„Aš ir esu viršuje, višta“

// Gruodis 13 2008 // 5 komentarai » // blog

Jeigu pati savęs paklausčiau kodėl tiek laiko čia nerašiau, labai lengvai atsakyčiau. Šia savaitę nebuvo nei vienos dienos, kai namo grįžčiau anksčiau nei aštuntą. Ir po galais, tai daro savo, nes ši savaitė dar ir kontrolinių savaitė, taip sakant šūdina savaitė. Nors ir kita šviečiasi ne ką geresnė, gal netgi blogesnė. Kadangi ketvirtadienį nebuvau mokykloje, turiu plius du kontrolinius ir šiaip, būtų smagu atsiskaityti visus iki atostogų, o visi, tai yra septyni, vienas iš jų – lietuvių rašinys, kurį rašysiu netgi šiandien, šeštadienį. O jeigu nekalbant apie mokyklą, galima pakalbėt apie dailę, nes ketvirtadienį man peržiūra, neturiu viso labo tik trijų darbų ir prie to pačio, tapybos eskizo, nes visai netikėtai paaiškėjo, kad viena klasiokė darė tai, ką buvau sugalvojusi aš. Ne tą patį, tik idėja panaši. Ir tai vakar manęs visai nenudžiugino, nes nes nes tos klasiokės darbas visai nėra gražus. Ir mano galvoje sukasi mintys, kaip čia sugalvojus kažką naujo ir stulbinančiai įdomaus. Galbūt pavyks pasisemti idėjų iš depechų, nes šiaip jau jie, šiuo atveju, dažnai padeda. Galbūt Jūs kokių turit: su šukuosena arba su stilizutom gėlėm.
Ant mano desktopo sninga, sninga taip, kaip net lauke nesninga. Ir bent jau dėl to jaučiuosi gerai. Sniegas slegia ir aš laukiu laukiu ateinančios Eglės. Šiandien ant pašildytų makaronų pyliau kečupą ir pastebėjau koks jis skaidriai raudonas, visai ne toks, kaip kraujas.
Dabar aš pagalvojau ko vertas mano šios savaitės gyvenimas kupinas tiek daug monotonijos, kad net šlykštu. Iš viso to aš jaučiu malonumą tik eidama į dailę, nu nes ten atsipalaiduoju ir šiaip, mielas sanbruzdis prieš peržiūras. O visa kita, visa kita panašiau į egzistenciją ir tai įrodo, kad aš net neturiu ko papasakoti.
Atėjo Eglė ir mes einam žiūrėt Vienas Namuose. Mes vienos namuose.

Apie tai, kaip gyvenu.

// Lapkritis 30 2008 // 3 komentarai » // blog, nuotraukos [3]

Na tai ką, bičai, rytoj žiema? Ir aš noriu naujo šablono, ne kalėdinio, bet naujo. Rytoj ko gero ieškosiu, nes vis tiek į dailę nueiti nepavyks, nes reikės laukti tėčio, kad galėtume naujų ausinių važiuoti ir dar ateis fizikos mokytoja (!). Bet bet bet, aš baigiau dar vieną darbą dailei, tapybai. Nors buvau padariusi daugiau nei pusę, vakar pradėjau iš naujo, nes taip, kaip buvo anksčiau, man nepatiko. Ir šiandien baigiau, apie septintą kažkur. Ta nuotrauka viršuje ir yra tas darbas, kurio tema „Vasaros karštis“. Tiesiog stiklinės gaivos man asocijuojasi su karšta vasaros diena, kaip taip gausiai kamuoja troškulys. Ir kaip gerai atgaivina visas išdžiuvusias žarnas stiklinė gėrimo. Darbas nėra tapybiškas: su daug daug ryškių potepių, nes šioje situacijoje tokio ir norėjau, norėjau dekoratyvinio. Mama užsiprašė kaip gimtadienio dovanos, tikiuosi po peržiūros mokytoja nenorės jo paimti. Norės – atsiimsiu. ir taip gera darbų sąraše išbraukti dar vieną punktą. Ko gero, nebegaliu gyventi be sąrašų, kas labai nustebino Simą.
Šis savaitgalis, šis be galo twilightiškas savaitgalis praėjo bemaž puikiai. Kadangi pavyko peržiūrėti twilight anksčiau, nei tikėjausi, kad ir cam ripą, truputį prasiblaškiau ir galvoju ne tik apie depechų koncertą. O filmas, jis nėra toks puikus kaip knyga, bet tokiai aukai kaip aš, suėjo lengvai. Ir dar vakar nusipirkau Jaunatį, bet perskaičiau tik šimtą, nes turėjau nemažai kitų darbų. Dėl to rimtai pasijutau stipri, koks skirtumas, kad geriau būti stipriai dėl kitų dalykų.
Ir beje, turiu dar vieną šeimą, kaip nekeista. Įdomu, kada man jų pakaks, bet bet bet. Bet Deivyda pasiūlė gana neblogą variantą. Taigi, mūsų tėvai Dave ir Keira Gahan, krikštatėviai Johnny ir Audrey Toutou. Koks skirtumas, kad jie tarpusavyje visai nedera, jie dera prie mūsų. Tik kadangi esu vyresnysis brolis, vyrai mano pusėje! Taip, tai egoistų šeima. Taip, tai gana, tai pakankamai nesveika, bet užtat linksma. Labai linksma.
Einu aš paskaityti Jaunaties ir susimesti šmutkių į mokyklą.
Labanaktis, bičeliai.

Little 15 arba darbai iki peržiūros.

// Lapkritis 23 2008 // Nėra komentarų » // blog

Kaip staigiai mano last.fm topuose kyla Depechai. Ir kaip jie kiltų dar greičiau, jeigu mano kambary būtų internetas. Bet whatever. Kiek vakar daug padariau, tiek šiandien mažai, bet bent kažką svarbaus. Pavyzdžiui, nuštrichavau gondolas. Kažką jos nuvylė, kažkam jos per trumpos, kažkas joms apskritai ne taip, ir aš tingiu krapštytis, nes aš nesu krapštalas. Išdirbu kitu būdu, ne krapštalo, o kaip pavadinti manąjį – nežinau. Tik aš veju mintis prie to, kad darbas dar nebaigtas ir, kad viskas atrodys kur kas kitaip nei dabar. O už mažiau nei mėnesio peržiūra, tik dar nežinau ar teks panikuoti ir bene miegoti dailėje. Liko tik du nauji darbai tapybai, vieną baigti klasėje ir vieną namuose, kurį baigsiu rytoj. Piešimą baigti klasėje, atrodo nėra taip jau ir skubu. O kompozicijai baigti tą su gondolomis besiiriančiomis debesyse, galbūt ir mėnesienai šviečiant, ir savo portretą žiūrinti į „veiksmą“. O tas veiksmas tai planuojamas kaip lenktynės depechų klipe a pane that i’m used to. Tik aš niekad nebandžiau piešti tokių dalykų, kaip lenktynės. Kaip tikros lenktynės su apdaužytais automobiliais, tokiais pigiais ir naudojamais tik tokioms lenktynėms, per kurias daug daug daužomasi. Ir dar šiandien supratau kaip nemoku piešti portretų, kaip neturiu tame praktikos ir galvojau, kokiu būdu reikėtų jos įgyti. Dar neapsisprendžiau, nes reikia rasti būdą, kuriame nebūtų per daug krapštinėjimosi. Kas yra gana sudėtinga. Bet aš dar nebuvau nei vienam koncerte muzikos pamokai, bet kam tai rūpi? Bus šventės, bus ir koncertai. Įskaičiuočiau ir depechus, tik jie dar negreit ir ne tokių koncertų ten reikalauja. Ir kaip sumautai aš dėl to visai ne nerimauju.

„Baik tu, mano seselė galvos neturi“

// Lapkritis 11 2008 // Nėra komentarų » // blog

Neturi ir balso, ir rankos, ir kojos, ir akių. Mano seselė viską turi, šitai iš vakar auklėtojos sektos pasakos. Taip, mes vis dar esame vaikai, kuriuos sudomina pasakos, kaip puiku! Ir aš atsiprašau Simutės, nes jeigu dabar ji žinotų, kad štai tokią valandą aš dar nemiegu ir į savo nuostabiąją užrašų knygą paišau įrašą į blogį, tai ko gero mane nudėtų. Dūksis parkeris, po to smūgio į grindis prastai funkcionuoja. Taigi, šiandien man kilo klausimas kodėl, kai kurie žmonės turi įprotį norėti nukelinėti kontrolinius darbus. Tai kodėl? Nors ir aš dažnai to visai noriu, žinau, kad 81,5 proc., jog nei aš mokysiuosi nei ką. Taigi, kodėl?
Dar šį bei tą mačiau ant suoliuko, bet jeigu per ją rečiau matysiu jį, tai jis, tfu, Ji yra lieva. Bet iš tikrųjų lievas ir Chamas, nes išduoda savo Draugą Pajuodaakį Papilkaveidis. Pastarasis visą dieną vaikščiojo vienas, tad turiu pirštais sukti smilkinius ir mintyse kartoti: „nedaryk skubotų išvadų“, bet štai vieną žinau, ji nėra išskirtinė. Ir supermodelis.
Šiandien buvau gailestinga, nes man buvo gaila žmonių, kurių paprastai negaila visai ir kurie apskritai man nepatinka. Man netgi buvo gaila trečiokų, kai Mokytoja Mylinti Batus ant jų pyko, nors nėra čia ko gailėti, nes suvokiu, kaip toks mokytojos elgesys priverčia pačiam įspirti sau į sėdimąją. Gal ir man to paprašyti? Reikės apsvarstyti šią galimybę. Ir šiandien dar kartą suvokiau kaip nenoriu palikti DM, kaip viskas ten jau tapo sava. Gal ir tingiu aš ten eiti, bet koks skirtumas, kai nueinu pailsiu, nu kartais ir pavargstu, bet ten kvepia įvairove ir ne tik guašu ar aliejiniais dažais, bet apskritai, spalvomis. Man patinka apie ją kalbėti. Norit pakalbėti ir Jūs? Bet pageidautina realiai arba telefonu (ne sms). Ir tiesa, namo parsitempiau kompozicijos darbą, kuris beveik nepadarytas, bet manau, mokytoja nepyksta, žino, kad vis tiek padarysiu.
Tai va. Buvau tiesinti sulankstytų akinių ir dabar vėl galiu žvelgti į savo atvaizdą su akiniais, bet per šias dienas supratau, kaip be jų gera! Prašiau tėvų kontaktinių lęšių, regis, jie susidomėjo, reiks kalbinti savaitgalį važiuoti pirkti. O aš jų tikrai noriu. Dar noriu kerzų, šilto žieminio palto, kepurės ir kalėdinio puodelio.
That’s all, my dear reader,
Gutten Nacht,
Ineta.

Nes aš 4f.

// Spalis 6 2008 // Nėra komentarų » // blog

(Einu susimokėjusi už dailę ir matau pirmokes žiūrinčias į krikštynų plakatą)
J*: aš tai tikrai, tikrai neisiu.
A**: eikit eikit, gi įdomu.
J: am, mes laiko neturim.
A: nu nu.
J: mane balčikony pakrikštyjo (žiūri tokiu, typo kas per aš, žvilgsniu)
A: tai kas, mane irgi krikštyjo.
(nusisuko mergaitės, typo manęs nėra.)
J: jūs pirmokės, kaip supratau…. (ir nebaigusi minties, prunkštelėjusi , nusisukau ir nuėjau. Lievos mergaitės ir jeigu jos ateis, o tikiuosi, kad pavyks priversti, kad ateitų – joms klius dvigubai, nuo manęs. Nes nėra ko lyginti dailės su jbg, jie nepalyginami. Nė pro kur! Ir šiaip, įsidėmėjau jas, ypač vieną ir jos žvilgsnį >:D).
*J – jos.
**A – aš.

šsdbaiakkinsjivdp.

// Birželis 3 2008 // Nėra komentarų » // blog

Šiandien sunki diena – biologija, anglų, istorija. Aplankė kūrybinės kančios ir nepasitikėjimas savimi. Jaučiuosi išsunkta.
O per anglų klausėm Bilaną, du kartus. Bet užtat matematikos m. gražiai šiandien kalbėjo.
Pasižadėjau vasarą daug piešti, reikia tobulėti, noriu.

Ineta.

17,5lt.

// Gegužė 28 2008 // Nėra komentarų » // blog

Vita retai būna online, gaila, nes visai norėčiau savo darbų nuotraukų. Ai taip, 05-27 vyko peržiūra. Nu šiaip labai faina, dvi dienas nėjau į mokyklą dėl to.
Taigi papasakosiu, tądien į dailę nuėjau apie pusę trijų, pas auklėtoją pataisiau darbą, papildžiau. Pasidariau pagrindą namui. Išsidėliojau darbus ir tuomet su Vita ir Kotryna patraukėme į Čiliaką. Paskui prisijungė ir Dovilė, o dar vėliau ir Simona su Donatu. Kas valgė, o kas ne, bet aš Vitai likau skolinga 17,5lt. (06-02 grąžinsiu). Paskui ėjom į pieno barą, kur Simona pirko braškinį miau. Grįžom į dailę ir laukėm pažymių. Tadam.
Piešimas 9.
Tapyba 10.
Skulptūra 10.
Kompozicija 10.
Dailėtyra turbūt irgi 10.
Auklėtoja dar pasakė metinius pažymius, viską apie vasaros praktiką. Be to, sakė, kad yra galimybių jog neatgausiu savo paskutinio kompozicijos darbo, nes jis parodoms, bet man vis tiek jo labai gaila ir tikiuosi jį kadanors vėl turėti. Gerai, kad Vita nufotografavo. :)
Nu va, tada visi išsiskyrėm, bet man tai nefaina, nes turiu viena eiti iki namų. Bet niekis, tai tik papkė ir du maišai.
Kai turėsiu nuotraukas, būtinai visas sukelsiu. ;)

Jaunuoliai drąsuoliai.

// Balandis 18 2008 // 4 komentarai » // blog

Šiandien nebuvo auklėtojos, o kadangi per laisvą pamoką niekas ten taip normaliai ir nesitarė dėl Europietiškiausios Klasės pasirodymo aš piešiau, piešiau tokį eskizą kompozicijai, namus. Paskui vienos klasiokės pašvilpusios jog jeigu kitiems px, joms irgi px išėjo laukti kitos pamokos prie kabineto. Kitos išėjo dėl to, kad nebematė prasmės sėdėti prie apdergto stalo, o aš likau sedėti viena, valgykloje. Ir vis dar piešiau. Be to, pasilikau ir todėl, kad nebuvau baigusi gerti arbatos.
Į valgytuvę būriais suėjo visi pradinukai, mat pertrauka po trijų pamokų skirta būtent jiems (na ir dar septintokams, mažesniems). O aš tik staiga kilsteliu galvą ir pamatau, kad aplink mane apstojusios mažos mergaitės, spėju pirmokės. Jos klausė ar aš dailininkė, kadangi be jokios dvejonės tai paneigiau, jos klausė kam aš tai piešiu. Žinoma, atsakiau, kad dėl dailės mokyklos. Bet joms mano namai į namus panašūs nebuvo, nes jie tikrai nėra į juos panašūs todėl jie klausė kas ten. Sakė, kad gražu. Ir tai privertė mane pasijausti taip gerai, taip ištiesų privertė šypsotis ir labiau vertinti tai, ką darau. Ir velniava, maži vaikai tokie drąsūs! Manau jog aš neprieičiau taip prie nepažįstamo ir daug vyresnio žmogaus, o gal. Turbūt turėčiau būti kaip reikalas apžavėta.

In.
(eskizas tada, kai bus baigtas).

Geltona – elektrinė guašo terapija.

// Kovas 24 2008 // 4 komentarai » // blog, nuotraukos [3]

Įspėju, šiame pranešime bus nenusakomai daug spalvinių priešiškumo ir karo susidūrimų. Bet ne, iš tikrųjų meluoju, nes tai nebuvo karas. Nebuvo nei pirmą, nei antrą kartą. Tai, kaip moksliškai sakant, pratimai lavinantys bendravimą. Tik pratimo dalyvės, kuriomis netyčiukais tapau aš ir Eglė, per daug įsismagino ir pradėjo kalbėti bei, kas mūsiškiausia, fotografuoti. Bet buvo tikrai smagu. Ypač tada, kai dalyvė Nr. 1 susivertė ant rankos tundą elektrinės spalvos guašo ir šleptelėjo ant lapo, o kas bent kiek pažįsta mus abi, žino kuri tai padarė. Eglė nenorėjo teptis rankų.
Kai visą šį procesą aprašynėjau praeitą kartą nepateikiau vaizdinių rezultatų, tad teikiu jums prieš akis dabar. 8-)
O dabar ir aš, ir Eglė laukiamia jūsų nuomonės apie šiuos du darbus. Kuris jums darningesnis, gražesnis ar koks nors kitoks.
Be to, kaip manote, kuri spalva kurios (mano ar Eglės)?
Nai nai, o aš jau bėgu. Svarbiausia, kas šiandien – aprašiau. O dabar Ineta baigia kankinti klaviatūrą pirštukai, kurių panagės spalvotos.
Viso gero ir geros jums likusios nakties,
In.

Metai.

// Vasaris 18 2008 // Nėra komentarų » // blog

Per metines nerašiau, tai juk bet kokiu atveju taptų valentinišku įrašų, kurio aš matyt nenorėjau. Nors, bet kokiu atveju ta diena buvo gera. Ypač dėl dailės, turiu pripažinti mūsų auklėtoja puiki. Arbata, mūsų uždirbtasis šakotis ir šnekos suteikia galimybę dar labiau pažinti klasiokus, o tai yra tikrai gerai. Su kai kuriais norėčiau bendrauti ir po dailės baigimo.
O štai, jau daugiau nei prieš metus įsigijau šį nuostabiausiąjį internetinį dienoraštį. Nežinau, skaitydama senesnius pranešimus ir naujesnius nepastebėjau didelio skirtumo. Visada maniau, kad keičiuosi, bet štai aš to nebematau. Bent jau dar po metų tikiuosi tai pastebėsiu, o kad rašysiu, esu tikra.

Mėlynas mėlynas.

// Sausis 22 2008 // 2 komentarai » // blog

Šis mėnuo sunkus. Manau dėl pusmečio pabaigos. Paskutinieji kontroliniai, vidurkių vedinėjimas ir panašiai ir panašiai. Šiandien, prieš išeidama į dailę sumaniau savo naująjį kalendorių gražinti keliomis spalvomis:
a. mėlyna. tai kontroliniai.
b. žalia tai kiti atsiskaitymai.
Ir kaip manote atrodo sausio lapas? O gi visas nusėtas spalvomis. Dabar tiksliai nežinau, bet 10 atsiskaitymų tikrai yra. Argi ne puiku? Kai pagalvoju, galėtų išleisti įstatymą, draudžiantį į mėnesį tarkim 5 kontrolinius. Nes dabar tai užknisa. Juk visai nėra noro sėdėti prie kontrolinių kiekvieną vakarą. Tai užknisa! Bent jau aš asmeniškai labai sunkiai prisiverčiu tai daryti, todėl kenčia pažymiai. Ir dar galėtų po pusmečio pabaigos būti keletos dienų pertrauka, puikumėlis būtų.
Dailės mokytoja, na, iš vidurinės paprašė nupiešti viršelį mokinių kūrybos knygai. Visai smagu kai tavo darbas puikuojasi priekyje, tai bus jau antras ir man asmeniškai, daug gražesnis.
Ir ką tik kai ką pastebėjau. Greitai metai mano ‘pasauliui’. Pakeitimų nedarysiu, tą tai tikrai žinau. Bet vis tiek miela žinoti, kad praėjo jau metai. O aš vis dar rašau, rečiau ar dažniau, bet rašau. Tai padeda nusiraminti.
Šiandienėlei tiek, reikia eiti mokytis lietuvių, netikiu, kad man pavyks, bet.

Viso labo,
In.

Mažas didvyris!

// Gruodis 19 2007 // 2 komentarai » // blog, nuotraukos [3]

Nebežinau kaip reikės gyventi. Jau įpratau vos tik grįžusi iš mokyklos lėkti į dailę ir ten sedėti iki 20h., iki tol kol išvaro sargas. Ir štai viskas, peržiūra jau praeityje. Kaip sakiau Ev., dabar jaučiuosi kaip mažas didvyriukas. O gi jūs bent numanote kodėl? O todėl, kad visgi baigiau visus darbus. Pastarąjį matote ir įrašo viršuje. „Natiurmortas kitaip“. O šis man mielas, toks labai per rekordiška laiką greitai padarytas. Pradėjau aš jį štrichuoti tik antradienio rytą, o baigiau šiandien likus 20min. iki peržiūros.
Per tą savaitę aš taip pamėgau dailę, kad net ir nepiešdama viską įsivaizduoju ant popieriaus lapo. Einu, žiūriu į tvorą ir matau kaip ją nupieščiau su visomis perspektyvomis, matau kaip štrichuočiau. Taip labai nesveikai. ;D
Noriu aš vėl į dailę, tik ne į sumautą tapybą ir skulptūra. Ten taip fekeke! Man labiau patinka piešimas ir piešimo kompozicija. Anksčiau svarsčiau ką aš veikiu piešėjų klasėje, bet dabar tikrai nesigailiu, kad pasirinkau būtent piešimą. Jau rytoj su malonumu eičiau ir pieščiau. Nors manau, kad kai ateis laikas vėl eiti į dailę aš nenorėsiu, bet vistiek pasižadėjom su Sandra nepraleisti nei vienos pamokos, bent jau be rimtos priežasties.
Beje, keitėmės dovanėlėmis. Aš dovanojau Vitai tokį mielą pakabutį ir šokoladinį Kalėdų senį, o pati gavau labai mielą veidrodėlį, bet prieš jį atidarant buvo užrašas: „Nori pamatyti gražiausią šypseną?! Išpakuok ir pamatysi! :]“. Šie žodžiai padarė dovaną priverčiančią nusišypsoti, o tokias aš mėgstu. {;
Manau derėtų paskelbti čia savo pažymius, taigi:
* Piešimas 9.
* Tapyba 9.
* Skulptūra 8.
* Peišimo kompozicija 10.
* Dailėtyra 10.
Ir visgi, trečioje klasėje vertinimas sugriežtėjęs. (:
Tiek šiandien,
Ištikimai Jūsų,
In.

Antradienis?

// Gruodis 11 2007 // 6 komentarai » // blog

Nebespėju aš keistis pagal tuos metų laikus, nors žinoma ir tai jog dabartinė žiema nėra labai žiemiškai įprasta. Matyt tai nesvarbu. O kaip pastebima, mes nupilkėjome. Ir man visai patinka.
Šiandien mokykloje pristačiau knygą ir jai darytą plakatą, per kurį nuėjau miegoti lygiai 2h. Šiandien mokykloje prisiliečiau prie šilumos. Ir man buvo gera. Tik nedaugelis dalyku šiuo metu priverčia taip sušilti. Ir aš svaigstu, ir tikiu, kad įkyrėsiu dėl to Paulytei. Bet ji stipri, iškęs mane. Kad ir kiek tereikėtų. Bet man negalima to patirti. Kartu norisi, bet kartu pykstu dėl to ant savęs.
Tiesą sakant pastarosiomis dienomis esu sutrikusi. Ir tai man nepatinka, nes sutrikusiai būti nemalonu. Savaime suprantama.
Šiandien į dailę ėjome iškart po mokyklos ir praleidome ten bemaž 4h. Dėl to pavargau. Bet miela buvo pašnekėti su nepirmokiškai atrodančiu pirmoku. Man patiko piešti koridoriuje man nepatinkančią kėdę, kuri buvo ypatingai nevykusi, bet šiandien man patiko kalbėti. Ir Paulytis sakė, kad svarbiausia netylėti. Ypač tada kai tau yra siūloma liniuotė. Net du kartus.
Bet į dailę eisiu aš kai tik galėsiu. Kitą trečiadienį peržiūrą, o darbai tai nebaigti!! Tiesą sakant velniškai bijau.
Tikiuosi ponas depresijus negręsia.

Gyvenu daile.

// Lapkritis 21 2007 // 6 komentarai » // blog, sąrašai

Taip, tikrai. Ir ne dėl malonumo, o dėl nerimo. Na šiaip viskas lyg ir gerai, bet trūksta kelių darbų, tik didelis tingulys apėmęs. Vis prisitingi nueiti į dailę. Na nebūna taip, kad neinu savaitę, bet tarkim neinu į kokią pamoką kartą per savaitę. Ir mane graužia tas žalias sąžinės graužulys.
Bet aš prisižadu sau (ir Pau.), kad iki šio pusmečio galo be priežasties nepraleisiu daugiau pamokų. Ir aš visai tikiu. (:
Ir kartais man atrodo, kad visiškai nemoku piešti.


O dabar trumpa apžvalga.
*Tapyba.
Turime vieną pilnai baigtą darbą. Vieną reikia padaryti namuose. Iki pirmadienio nusipiešti trečio darbo eskizą.
*Skulptūra.
Iš viso reikia turėti du darbus. Baigiu pirmąjį, liko tik nudažyti. Antradieniui antrojo eskizas.
*Piešimas.
Vienas pilnai baigtas darbas. Vieną reikia baigti. Kitą įpusėti ir tada baigti. Eisiu penktadienį ir dirbsiu.
*Dailėtyra.
Vienintelis 10. Lyg ir laukia dar vienas kontrolinis, pasiklausinėsiu.
*Piešimo kompozicija.
Vienas pilnai baigtas darbas parodoje. Kito turimas eskizas. Rytoj pradedam piešti ant didelio lapo.
———
Ir labai malonu girdėti, kad yra pastovių skaitytojų. Tai tikrai labai miela ir užveda rašyti. Tai tiek. (:
Nuoširdžiai Jūsų,
Ineta.

Pirmadienis.

// Lapkritis 12 2007 // 2 komentarai » // blog

Tik keturios dienos. Na iki savaitgalio. Vėl. (:
Šiandien atsikėliau kaip niekad anksti. 7h. Taip nesikėliau jau matyt kelias savaites. Būdama labai žvali išėjau į mokyklą. Sužinojau, kad iš rašinio gavau 8. Tik taisysiu aš dar jį, bet užtat mano, kaip ir kelių mokinių, klasei skaitė. O tai labai žavu. Kai skaito garsiai iš karto išryškėja stiliaus klaidos. Vėliau sužinojau, kad turiu penkias nepateisintas pamokas. Ir visai ne dėl to, kad bėgčiau iš pamokų, o už tai, kad mokytoja pamiršo pateisinti man dieną kai buvau į Vilnių išvažiavusi. Na dėl vertėjų konkurso. Iš tikrųjų tai truputį sunervino, nes buvau jau mokytojai sakiusi, kad reikia pateisinti, o ji pamiršo. Todėl dabar tų pamokų teisinti nebegalima. Tik pabandysiu dar kartą. Ir šiaip mano mokykloje lankomumas labai griežtas. Manau per daug.
Šiandien žaidėm krepšinį. Jaučiu žaisim jį ir visą žiemą, bet man pradėjo patikti. Žinoma kelios klasiokės galėtų nagus nusikarpyti, nes tarkim mano rankos visos subraskytos liko. Manau liks mažytis randelis. Na nieko. Užtat linksma per pamokas. ;D Ir rašiau aš biologijos kontrolinį. Manau pavyko visai gerai. Nors šiaip jie lengvi būna, bet mokytis vistiek reikia. Įpusėjus kontrolinio rašymą pradėjo snigti. Bet taip galingai. Ir dabar kieme labai balta ir gražu. Daug daug sniego. (:
Šiandien vėl nebuvau dailėje. Tapyba žudo. Ir šiaip, kokio bieso ten eiti jeigu aš darbo nepradėjau, o kiti jau baigia. Ir tą darbą aš padarysiu šį savaitgalį. Tikrai tikrai. Turiu labai griežtą prižiūrėtoją Pau. Ji tai tikrai man primins tą darbą.
Užtat vietoje dailės padariau kelis darbus. Tai numigau, pradėjau neįdomią knygą, kurios toliau net neskaitysiu, buvau su Egle pavedžioti Rikio, nors tai darau kiekvieną vakarą, ir pradėjau dėlioti puzlę. 1500. Pirmą kartą tokią dėliosiu, bet nemanau, kad bus labai sunku. Kažkaip traukia mane tokie dalykai ir šiaip puzles aš mėgstu nuo mažens. Todėl kai tik sudėliosiu tą, pirksiu 2000.
Visa šiandiena. Baigiu arbatą, pasimokau anglų ir einu miegoti.
Iki kito karto čia.
Niekur nedingsiu.

Jūsų, In.

Negaištam laiko.

// Lapkritis 6 2007 // 2 komentarai » // blog

Man patiko Pau. žodžiai „Teisingai, atsikratome žalingo įpročio – miego“. Na idėja buvo mano, bet užtat ji labia gražiai apipavidalino ją. ;D
Ir šiaip vakar naktį labai mažai miegojau. Kažkur 5-6h. Šiandien bus tas pats. Užtat ryte labai labai sunkiai kėliausi ir nėra čia ko stebėtis. ;D Toj galvoj kirbėjo mintis „dar miego – dar miego“. Na bet kadangi esu šaunuolė jaunuolė į mokyklą net nepavėlavau ir dariau duksį kuncį. Šiaip ten mes juokingai krepšinį pažaidėm, bet tai nieko. Ineta, kaip totali jo žinovė labai skaniai juokėsi ir vaipėsi. Bet užtat mokytoja man sakė, kad aš šaunuolė. Bent jau manau, kad sakė man po to kai aš kažką ten blokavau ar bandžiau tai daryti. ;DD Bet mieliausia buvo kaltinti krepšį, kad į jį kamuolys neįkrenta. ;DD Bet juk jis nekaltas. Tik truputį.
Ką aš ten dar mokykloj veikiau.. Ai. Sedėjau žmogaus saugoj ir mokiausi apie vairuotojų eismo taisykles. Na ten apie visokiausias šviesas, signalus ir panašius bumcikus. Bet vistiek lieku prie minties, kad visą tai išmoksiu kai teises laikysiu, todėl mane miegas pamokoje ima.
Tas pats ir rusų, bet ten dar dauuug namų darbų uždavė. Galvosim kaip išsisuksim. Kažkaip nesinori man jos mokytis, kiek reikia – susikalbu ir taip. Bet šiaip rusų irgi migdo.
O viso kito neprisimenu, tai reiškia, kad tai nėra labai reikšminga. ;D
Užtat aš šiandien nebuvau dailėj. Paskui truputį sąžinė graužė, bet Pau. sakė nesigraužti. ;D Bus dar tų tapybų. O ir darbą padarysiu kadanors namie, ten toks neįdomus labai. Ir šiaip nebemėgstu tapybos. Vietoj dailės turėjau nuveikti kelis darbus ir daug geresnius nei 1,5h. ten, nes vistiek manęs įkvėpimas ten negaudo. ;D
Dar katik baigiau darbelį su PS’u. Pažadėjau Pau., kad kas dieną padarysiu jai po darbelį, bet po tokį super aukišką. ;D Laikausi žodžio ir darau. Ir man patinka.
Ir Ineta klauso Apocalypticos. Jų dainos toookios gražios. Na jie yra daug Metallicos pergroję, bet užtat tai taip gražu, nes pastarosios aš irgi klausau. Taigi turim du naujus kompaktus klausymams. (:
***
Einu aš miegoti. Visgi, jau beveik pirma, o rytoj anksti keltis.
Sekmės man ir jums.
Jūsų,
In.
« Senesni įrašai