Inetos blog'as

Nothing more than you can feel now

// Rugpjūtis 6, 2009 // blog

Šiandieninė mano nuotaika keičiasi taip pat, kaip ir klausomos muzikos diapazonas: nuo kornų iki santanos, nuo santanos iki gravel, nuo gravel iki dm ir nuo tų iki anų, kurių aš iš vis neklausau, o žinot, taip retai būna.

Diena prasidėjo nuo to, kad išgirdau koridoriuje vaikštančią Tanę su mašinos raktais rankose – tas jų tarškėjimas visada padeda ją identifikuoti. Tuomet paaiškėjo, kad ji ketina važiuoti vertis į ausį trečio auskaro, kad galėtų nešioti turko padovanotą auskarą – baltą gėlę (wtf? – kai pirmą kartą išgirdau), o kad jau aš seniai noriu dar auskarų į savo ir taip jais nusėtas ausis, suskubau prisijungti, Ir dabar aš turiu dar vieną gražuolį kairiosios ausies kremzlėje, o iš viso šešis gražuolius, nors nesuprantu, kodėl šiandien aš tik vieną vėriau, juk galėjau du..galėjau ir tris, ir keturis..gal bent penkis įsivėrus tėtis būtų pastebėjęs, nes dabar tai nepastebėjo, nors nesusilaikiau neparodžiusi ir jam nepatiko, bet koks skirtumas, lyg man labai rūpėtų. Jų nebuvo namuose, nu tai nejau pradėsiu skambinėti dėl vieno, dėl dar vieno mažo auskaro ir klausinėti, ką jie apie tai mano? Žinoma, kad ne. :D Reikalas tame, kad nė velnio nereikia ilgai planuoti tokių dalykų (ne taip, kaip mudvi su Sima – pusę metų), o atsibusti vieną rytą ir išsiruošti, ir padaryti, ir tada džiaugtis. Bent jau dabar džiaugiuosi, kol dar neteko su juo miegoti, bet jeigu dabar kas nors pasiūlytų dar įsiverti, nemanau, kad sudvejočiau ir nesutikčiau. Sutikčiau, tik kitame salone, nes Vaneloje mergina visai nesiteikė man pati paaiškinti kaip prižiūrėti naują skylę, kiek laiko nekeisti auskaro ir kas kiek laiko ją valyti, tad sakykit ką norit, bet net ir tuo atveju, jei jau turiu penkis auskarus, ji vis tiek turi dar kartą tai paaiškinti, nes nei velnio aš neatsimenu tos priežiūros, kai paskutinį kartą vėriau prieš metus (Tane tai prieš kokius 7-9). Tai va

Vakare aplankė mane Sima su Eve, kartu su virtinukais ir sausainiukais, ir labai smagiai pasijuokėm bei paklausėm mano senų cd, o tai yra labai gerai, nes baisiai neturėjau ką veikti ir be to, velniškai pasiilgau Evės, velniškai pasiilgau visų: Evės, Lingailės, Simos, Santos, Dovilės, Tado, žodžiu, bene visos likusios klasės! Ir kaip aš prie to nepratusi, nes niekada nepasiilgdavau klasės, bet dabar..dabar taip norėčiau juos apkabinti! Tad, kad galėčiau tai padaryti, kad galėtume pabūti drauge, kai tik grįš Lingailė, būtinai, būtinai susitiksim kur nors (oh Eve, gal priimsi į sodą?), pasibūsim, išgersim alaus, pažaisim alias, “pasibučiuosim” šiltnamiuose (o die, tada pomidorų juk bus!), pasimaitinsim varlytėmis ir išsikepsim kokių skanumynų (tik gal nepamirštam šį kartą malkų?). Kaip laukiu, kaip laukiu, kaip nekantrauju!

Beje, šiandien Paulius parodė šitai, ir dar atsiuntė mano mėgstamiausią world in my eyes versiją iš devotional turo, kurios jau baisiai seniai norėjau. Tad paganykit akis ir jūs, kas dar neganėt!

O vakaras įsipaišo į “be ryšio” vakarų sąrašą, kurį galbūt kada nors pradėsiu vesti, o šiaip, tai tikrai ne, bet retai kada pasitaiko toks masiškas nuotaikos kreivės svyrimas žemyn. Bet  kadangi tas naktinis drugys-gaidys vis neatstoja nuo manęs, geriau jau eisiu ir apie savo nuotaikas toliau nebetęsiu (ahh, nusivilimo šūksniai), nes mano akys jau lipte limpa.