Laukiau šešis, tai palauksiu ir dar kelis

// Gegužė 24, 2009 // blog

To, kas įvyko, nesapnavau net baisiausiuose savo košmaruose ir atrodo, praėjus tik keturioms dienoms, galiu apie tai kalbėti be ašarų akyse. Nuoširdžiai tikiuosi, kad nesate patyrę savo didžiausių svajonių sudužimo, bet jeigu, deja, esat, tai tuomet puikiai įsivaizduojat kaip jaučiuosi aš.
Galiu garantuoti, kad niekada nepamiršiu to vakaro, kai nubudau po popietinio miego ir perskaičiau tas dvi žinutes. Perskaičiau, o širdis į kulnus nusirito. “Atšaukė!”, – skambėjo tvinksinčioje galvoje. Oficialiai atšaukė Depeche Mode koncertą Vilniuje. Sėdėjau lovoje ir virškinau naujieną, o pirštai mechaniškai spandė telefono mygtukus – norėjau pati įsitikinti. O kažkodėl man to nepakako, nežinau kodėl, bet nulėkiau prie kompiuterio. Justas, pamatęs mano akyse ašaras, jokių pretenzijų dėl atimtojo nereiškė, o tėvai puolė klausinėti, kas vyksta. Pamačiau naujieną dar kartą, o ašaros vis riedėjo ir riedėjo, atrodė, lyg būtų sugedęs ašarų “čiaupas”. Tą akimirką taip norėjau, kad kas nors mane stipriai apkabintų, nagi taip stipriai, norėjau turėti žmogų, kurį apsikabinusi galėčiau verkti ir kūkčioti, kiek tik reikia. Bet Eglė neatrašė, Sima toli, Deivyda dar dar toliau, visi jie toli arba nepasiekiami! Todėl labai apsidžiaugiau Deivydos skambučiu, die, kaip tuo metu buvo gera ją išgirsti, o vėliau su alyvos šakele atėjo Eglė ir kartu išėjom pasivaikščioti. Mirk gyvenk reikėjo prasiblaškyti. Ir tiesą sakant, tai galiausiai visai pavyko, nors kai likau viena, buvo labai tragiškai liūdna. Tą vakarą namų darbų nebedariau, kaip ir nebe klausiau jų pačių, nes nuo verkimo galvą taip skaudėjo, kad jos ir palenkti negalėjau. Atsimenu, kaip užmigau su ašaromis akyse ir tą naktį sapnavau košmarą. Bėgant minutėms, valandoms ir dienos, verkiau vis mažiau, vis mažiau pergyvenau ir vis labiau pradėjau laukti rugsėjo.
Po tos dienos, to vakaro, tik dar kartą įsitikinau kokių puikių, rūpestingų draugų (ir net beveik nepažįstamų žmonių, kas mane visai nustebino) turiu, kaip jie padeda laikytis ant kojų ir visad paskolina petį, kad galėtum atsiremti. Žinot, galbūt kažkam nesuvokiama, kaip galima verkti dėl to, kad kažkokia grupė atšaukė savo koncertą, bet ką galit žinoti, kai JŪSŲ svajonė duš į šipulius. Nors žinoma, negalima sakyti, kad maniškė sudužo, nes koncertą atkėlė į rugsėjo mėnesį, bet aš tuos šešis mėnesius taip laukiau tosios 27 dienos, kad dabar kiekvienas pamatytas skaičius 27 su adatyte baksnoja į širdį ir tu tik dar kartą suvoki, kad ta diena bus visai tokia pati, kaip daugelis kitų, o ne tokia, kokios tu laukei ir tikėjaisi tik daugiau nei pusmetį. Tu neišgirsi Dave, neišgirsi Martino, nepajausi tos didelės masės jėgos, nepajausi žmonių būvimo šalia, nepajausi to džiaugsmo, nieko nepamatysi, neturėsi dėl ko nekantrauti, dėl ko jaudintis, šypsotis.. Dabar telieka tikėtis, kad Dave kuo skubiausiai pasitaisys, nes būtent dėl jo sveikatos man neramu labiausiai, o dėl koncerto atšaukimo aš visai nepykstu, nei ant gydytojų, nei ant pačio Dave (kas būtų absurdiška), nei ant grupės (kas irgi būtų absurdiška), o dabar jau ir visai susitaikiau, kad teks dar truputį palaukti. Jeigu laukiau šešis mėnesius, tai palauksiu ir dar kelis, nes aš tikiu, kad jie never let us down, tikiu, kad jie atvažiuos ir galiausiai, aš juos pamatysiu.
O tą 27 dieną norėčiau praleisti kaip nors ypatingai. Kaip nors, su kuo nors. Kur nors, kur būtų gera, ramu ir šilta. Kur nors klausant to, ką ir turėjai tą dieną išgirsti gyvai. Bet va imk ir svajok, nes niekas pas tave savaitės vidury nevažiuos.

3 komentarai apie “Laukiau šešis, tai palauksiu ir dar kelis”

  1. Aš. rašo:
    Gegužė 24, 2009 10:09 ryte

    Aš džiaugiuosi, kad per porą dienų viskas susitvarkė ir tu nebeliūdi taip, kaip pirmą dieną.

  2. Ineta. rašo:
    Gegužė 24, 2009 10:57 ryte

    aš džiaugiuosi, kad bent kažkam tai išėjo į naudą. dabar, jeigu tas koncertas tikrai įvyks, važiuosi ir tu

  3. Paulius rašo:
    Gegužė 24, 2009 5:33 vakare

    Čia buvo smūgis žemiau visko, aš irgi dvi dienas negalėjau atsigaut po to, kai sužinojau (nors jau seniau buvo aišku, kad mūsų jie turbūt nepasieks). Dabar belieka tikėtis, kad Rugsėjį pamatysim juos :)

Rašyti komentarą