Laiškas

// Sausis 17, 2010 // Be temos

Paprastai nededu čia savo namų darbų, bet tebunie tai išimtis. Ir taip, pripažįstu, tai todėl, kad auklėtojos pasakyti žodžiai apie jį, paglostė man savimeilę ir dar todėl, kad tingiu veikti ką nors kitą ar eiti miegoti. Tuo pačiu, rekomenduoju ir knygą.

Mielas Timai,

visai neseniai perskaičiau Jūsų autobiografinę knygą „stipriau už neapykantą“. Turiu pripažinti, kad Jūsų gyvenimo istorija palietė tiek mano širdį, tiek protą, o dažnai išspausdavo ir ašarą.
Kuomet skaičiau knygą apie Jus, mano galvoje pulsavo mintis: „O Dieve, juk tai tikra, tai neišgalvota!“. Mano vaizduotė nesuvokė visko, ką jums teko patirti vaikystėje. Pradėjau svarstyti, ką aš būčiau dariusi jūsų vietoje, kaip būčiau gyvenusi su mintimis apie mane palikusią motiną ar smurtaujantį tėtį… Nemanau, kad to nepatyrusiam įmanoma tai įsivaizduoti.
Nepaisant to, ką Jums teko išgyventi, Jūs sugebėjote tvirtai atsistoti ant kojų, sukurti šeimą ir savo vaikams duoti tai, ko Jums labiausiai trūko – meilės. Šitai verčia tik dar labiau Jumis žavėtis. Jūsų gyvenimo istorija griauna tvirtai nusistovėjusius steriotipus, kad nemylinčio tėvo sūnus bus lygiai toks pat. Pati irgi nevengiau šios minties, visada prisibijodavau skustagalvių vaikinų, laiką leidžiančių gatvėje, bet Jūsų dėka manyje įsižiebė tikėjimas, kad net žemai puolęs žmogus gali atsitiesti. Tokio tikėjimo mūsų visuomenėje labai trūksta.
Esu tikra, kad niekada nepamiršiu šios knygos ir Jūsų pasakojimo. Niekada nepamiršiu tos dienos, kai visai atsitiktinai užėjusi į mokyklos biblioteką pastebėjau Jūsų knygą ir nesugebėjau susilaikyti jos nepasiėmusi. Buvo tikrai verta, tikrai. Ačiū jums už tai.

Nuoširdžiai Jūsų,
Ineta

Rašyti komentarą