Inetos blog'as

Einu aš miegoti (untitled)

// Spalis 15, 2009 // blog

Oficialiai skelbiu, kad p-a-v-a-r-g-a-u. Pirmadienio vakarai nusėti namų darbais, o antradienio dienos atrodo maždaug

8-15/16 mokykla
15-18 mokomės anglų
18-19,30 sėdim pas anglų mokytoją

nuo 20 pradedi daryti nd, bet daryti sunku, nes esi jau supistai pavargęs, todėl kiek išmanydamas stumi tai tolyn ir galvoji apie savaitgalį arba bent jau kitą dieną, naiviai tikėdamasis, kad ji bus lengvesnė. Neva mokydamasis rusų žodžius, kas trunka jau “savaitę”, netikėtai užmiegi  kitoje lovos pusėje, nei turėtum miegoti, kambaryje neišjungęs nei vienos šviesos. O kai atsibundi 3h nakties pastebi, kad nesi padaręs jokių namų darbų, neišmokti net ir tie patys rusų žodžiai. Kovodamas su savo kūnu, kuris maldaute maldauja pasilikti toje šiltoje ir sujauktoje lovoje, keliesi ir imi į rankas knygas, sąsiuvinius taip prievartaudamas save, nors realiai, iš to daug naudos nėra. Ir net neįpusėjus miegas tave nugali – krenti į sapnus, kurie pastaruoju metu yra vienintelė atgaiva. Atsibundi ir skubi, nenori pavėluoti, eini ten su mintimi, kad reikia, kad kažkada tai baigsis, kad “iškenčiu šiandieną ir jaučiuosi bent truputį laimingesnė”, bandai save įtikinti, kad kažkokiu būdu parašysi matematikos savarankišką iš sinusų/kosinusų teoremų įrodymų, spėsi parašyti padorų rašinį, turėsi jam minčių ir kaip nors nukelsi rusų žodžius kitai dienai. Bet vos tik nuskamba paskutinis skambutis jautiesi toks stiprus, kad sugebėjai nenueiti lengviausiu būdu – “susirgti”, kad turi visišką teisę savimi didžiuotis ir iš tiesų jautiesi bent šiek tiek laimingesnis.

Taip aš gyvenu pastarąją savaitę, nors keista, kad dar nei vienos nakties neteko praleisti užmigus ant stalo, kuomet anksčiau, lankant dailę, tai būdavo visai neretas reiškinys. Kartais norėčiau būti ant viso šito padėjusi, bet negaliu, kitaip man nesigauna. O neskaitant visų šių “smulkmenų” (ir dar kelių) esu beveik laiminga, beprotiškai laukianti atostogų ir svajojanti apie tuomet niekieno netrukdomą miegą. Gyventi laukimu nėra jau taip blogai, seniai tuo įsitikinau. Pavyzdžiui, dabar aš laukiu savaitgalio, kuomet vėl važiuosiu pas Deivydą (ir jos draugus, žinoma) į Šiaulius, nors praeitą savaitgalį apie tai galvoti net nedrįsau: atrodė pernelyg nerealu, bet štai kaip nutinka