Archive for nuotraukos [2]

Kai net mano tėčiui mėsa atsibosta

// Rugpjūtis 14 2010 // 5 komentarai » // blog, nuotraukos [1], nuotraukos [2], receptai

Kad jau mama nusprendė Vilniuje pasilikti dar vienai dienai, sakau, reikia normaliai pamaitinti namuose likusius vyrus. Net jei žinau, kaip kankinančiai karšta tokiu metu stovėti prie viryklės, pasiryžau tam, o tai kitu atveju reikėtų eiti į kiemą grėbti nupjautos žolės. Tatai renkuosi mažesnę blogybę iš dviejų ir kadangi labai tingėjau ieškoti naujų receptų, nusprendžiau pagaminti jau ne kartą gamintą pievagrybių ir kalafiorų troškinį, kuris, beje, yra ir tragiškai skanus.

Produktai:

  • 600g pievagrybių,
  • 1 nedidelis žiedinis kopūstas (kalafioras, taip sakant),
  • 1 morka,
  • 1 česnako skiltelė,
  • pusė svogūno,
  • sviestas/aliejus kepimui,
  • druska,
  • malti juodieji pipirai.

Padažui:

  • 2 šaukštai grietinės,
  • 2 šaukštai pomidorų padažo,
  • 1 šaukštas sojos padažo (kuris man labai ne laiku baigėsi).

Eiga:

1) Pievagrybius kruopščiai nuplauname ir supjaustome griežiniais; žiedinį kopūstą irgi nuplauname, susmulkiname (aš nuskabau kaip kokias šakeles).
2) Kol aliejuje arba išlydytame svieste kaitiname keptuvę, burokine tarka sutarkuojame morką.
3) Pakepiname sutarkuotą morką ir kai ji šiek tiek suminkštėja, dedame pievagrybius su žiediniais kopūstais.
4) Viską troškiname uždengtoje keptuvėje ir kol tai vyksta, susmulkiname česnaką ir svogūną.
5) Neilgai trukus, sudedame į troškinį ir susmulkintą česnaką, ir svogūną.
6) Viskam dar kažkiek tai pasitroškinus, supilame padažą ir DAR truputį troškiname.
7) Galiausiai pagal skonį viską paskaniname druska ir juodaisiais pipirais.
8) Patiekiame su virtomis bulvėmis.

Ir tai yra pasakiškai skanu, rimtai, pabandykit. Tiesa, negaliu pasakyti, kiek tiksliai vyksta gaminimas, nes būtent gaminant šį patiekalą, į laikrodį nežiūriu paprasčiausiai todėl, kad labai gerai matosi, kai viskas jau gerai išsitroškinę (o jeigu matosi net man, matysis ir jums; kitu atveju, visada galima ragauti). O aš dabar einu dar pavalgyt ir tada jau į kiemą tėčiui kažką padėti. (Truputį tingėjau fotografuoti, nes labai jau alkana buvau).

O čia, beje, aš taip atrodau sėdėdama prie kompiuterio. Seseris nufotografavo. :D

P.S. šį receptą kadaise radau čia.

Vis dar laukiu aštuoniolikto

// Rugpjūtis 4 2010 // 2 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Pavargti nuo žmonių nėra labai blogai, norėti nuo jų pailsėti – irgi. Arba aš tik pateisinu tai, ką pati karts nuo karto išgyvenu. Šiaip ar taip, nemanau, kad tai blogai, bet prašau, leiskit man suprasti, kad ne manyje kažkokios problemos. Tiesiog taip imkit ir pasakykit: “klausyk, aš pavargau, susitiksim kitą savaitę/po mėnesio/kai man praeis”. Ir tada aš būsiu dėkinga, nes bent jau iš dalies galėsiu dėl to nekaltinti savęs. Nekenčiu kaltės jausmo.

O kadangi po pirmadienio – antradienio Vilniuje sėdžiu su visišku apskritu nuliu kišenėje, automatiškai kyla vis daugiau idėjų, kurioms pinigų man reikia. Tarkim, noriu nusipirkti juodų ir žalių nėrimo siūlų draugystės apyrankėms (jų darymas net labai atpalaiduoja, pasirodo). Dar pagaliau reikia susirasti ir nusipirkti normalų auskarą – žiedelį, nes dabartinis, tai yra..labai nekoks. Šiandien jį šiaip ne taip išsivėriau ir dar labiau šiaip ne taip įvėriau gydomąjį, nes jis storesnis už žiedelį, tai reiškia, man netgi kažkiek skaudėjo. Bet vis tiek dabar neprieštaraučiau dar vienam auskarui, gal ne čia, ir tikrai ne taip, bet dar vieną skylę ausy tikrai pasidaryčiau..o šituos (žvilgsnis žemyn) užsisakau aštuonioliktam gimtadieniui (kaip ir rook, žinoma).

Beje, mano gatvė įtraukta į apylanką, tai šiaip, niekada nemačiau jos tokios judrios ir prie tokios aš net nepripratus. Ta prasme, dabar reikia labai atidžiai žiūrėti, ar nėra mašinų. Ir nėra labai malonu, kai tik pravažiavus volui, dreba visi namai, o kai dar ir atsibundi nuo to..jausmas įdomus, tik, kad nelabai malonus. Va tas kurva ir dabar kątik pravažiavo, dun dun dun.

P.S. vis pamirštu paminėti, kad mano įrašų galima rasti ir horrorpunk.lt bloge.

#5

// Liepa 1 2010 // Nėra komentarų » // blog, bonus, nuotraukos [2]

Iš tiesų, tai tas Chris Corner (iamx) čia yra visai ne į temą, tiesiog man labai norėjosi įdėti čia jo nuotrauką, nes ši be galo graži. Dar be galo graži yra jo daina You Can Be Happy ir mano aimp ji sukasi tik penkioliktą kartą. Pažiūrėjus jo nuotraukas, ta prasme, beveik visas nuotraukas esančias last.fm’e, susidaro įspūdis, kad jis sceniniam įvaizdžiui skiria per daug dėmesio..bet ne, dėl to jis tik dar žavingesnis.

Šiaip, tai mano diena prabėgo labai puikiai. Su seniai matytomis klasiokėmis buvom pas Evę sode, kur juokėmės, gulėjom prieš saulutę, valgėm žirnius (tiesą sakant, valgiau tik aš su Elze), gėrėm alų, smaguriavom šaldytom  trintom braškėm ir dar kažką veikėm. Taip sakant, smagiai praleidom dieną. O net jei ir vakaras nėra toks puikus, su kankinančiom mintim, viskas daugiau ar mažiau yra puiku. Ir aš nebemoku normaliai pradėti sakinių, ir jau prabėgo trečdalis vasaros ir man dėl to truputį liūdna, bet tegul greičiau ateina tas antradienis. Be to, aš taip ir neparašiau apie Do viešnagę, bet iš tiesų, tai aš nežinau, ką reikėtų pasakoti. Apart to, kad puikiai praleidau tas tris dienas. Taip ramiai, jaukiai ir maloniai, taip nerūpestingai ir su adrenalinu žiūrint košmarą guobų gatvėje. Net jei ta dainelė man savaime atgimsta galvoje, kai einu tamsoje į savo kambarį. Ir išvis, jei nuoširdžiai, tai džiaugiuosi, kad Dominyka atvažiavo ir aš pasiilgsiu tų vakarų, kuriuos praleidom ant laiptų. Su arbata, alum, cigaretėm ir Tavim, Do.

It’s a cruel world for small things
But with the lies and luxuries
And the in-between you can be happy

(superdupermegahappy)

// Balandis 13 2010 // 2 komentarai » // blog, bonus, nuotraukos [2]

Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!

Šiandien ryte vos išgirdusi Justo žodžius: “čia kažkas iš pašto” šokau iš lovos. Žinojau, ką turiu gauti (žr. viršuj). Užknisa, kai siuntinys ateina tėčio vardu ir pati negaliu jo atsiimti, bet štai ėmiau ir sugalvojau surizikuoti: išeiti iš namų anksčiau, pasiimti tėčio pasą ir pašte pati atsiimti siuntinį, nes iki kol iš darbo grįš tėtis, būčiau galvą sau nusirovus. Ir pasirodo, suveikė! Šakės, kokios jos visos trys fainos, negaliu atsidžiaugti! Ir visada norėjau perskaityti ką nors anglų kalba, bet taip ir nerasdavau kažko labai patraukiančio, o čia, pažiūrėkit kas, idealiausias variantas :D Atrodo, gavau paskutinę gimtadienio dovaną sau nuo pačios savęs!

Little drop of poison

// Balandis 2 2010 // 2 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Man patinka, kai kiekvienas kvapas ką nors primena ir su kažkuo asocijuojasi. Net jei tai Naglis ir vyšninis tabakas, kuriame vis dar skendi mano kambarys. Vyšniniuose tabako dūmuose, ne Naglyje, kuris mano kambary išties net nebuvo. Nežinau, ar buvau sakiusi, kad su klase važiuosim į Trakiškį, bet štai – važiavom. Važiavom ir kaip reikiant pasilinksminom. Dabar žinau, kad kaljanas mums reikalingas žymiai labiau, nei gėrimai, nes suprantat, su gėrimais studentiškai bučiuotis yra žymiai sunkiau..kai Santa bandė, išspjoviau visą alų, kurio šiaip jau, labai gaila! Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad mes sugebam pasilinksminti ir be tos būsenos, kai nebe tu pradedi graibyti žemę, o žemė tave. Ta proga, namuose atidariau antros gie barą, kuris, tikiuosi, užsiliks iki kito mūsų susitikimo, kuris turėtų būti kadanors greitai (nagi, aš irgi žmogus..skaudu laikyti savo kambaryje alų ir vyną!)

Ir daaar, atšvenčiau savo 17 – ąjį gimtadienį! Gavau daug daug apkabinimų, sveikinimų, dovanų. Sulaukiau net Deivydos svečiuose, nuo kurios ir yra super duper fainas DM plakatas, kuris dar nerado savo vietos kambaryje, bet mamos reakcija buvo maždaug: “o ne, dar vieną vinį į sieną reikės kalt..!”. O taip, reikės! Eglė su Ineta aprūpino arbata, kvapniais smilkalais, puodeliais ir oliziuku-banditu, kurį nelabai moku auginti, bet aš stengiuosi (!). Klasiokės pasirūpino visa mano popiete padovanodamas popietės rinkinuką su naujai išleista Orwello knyga, šiltu pledu ir arbata . O Otilija atsiuntė žiauriai žiauriai mielą laumžirgį su visa naudojimosi instrukcija! Tikiuosi jis gerai atliks savo pareigą :)

Bet šeimos dovana  buvo virš visko! Mol-mol-molbertas!! Bet ne šiaip koks, o tėčio darytas. Šiaip, mes nusprendėm, kad galim kurti molbertų gamybos verslą..ir tokio aš labai, labai norėjau. Tarp kitko, pati sau irgi šį bei tą pasidovanojau už iš senelių gautus pinigus. Tai šitą, šitą ir šitą. Šiandien kaip tik užsisakiau (suderdupermegatronhappy). Ir taip, neslėpsiu, tiek sveikinimus, tiek dovanas aš mėgstu :)

It’s something magical in the air

// Kovas 31 2010 // 4 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Šiąnakt sapnavau Dave’ą ir tai buvo vienas iš tų sapnų, kai miegi ir visiškai nenori atsibusti, nes žinai, kad tai tik sapnas, ir kad tai netikra, ir kad  viskas tuoj baigsis. Kai maža sapnavau tokius sapnus, visada stengdavausi juos pratęsti. Jei pajusdavau, kad jau tuojau atsibusiu – stipriai užsimerkdavau ir stengdavausi galvoti tik apie sapną, įvykius pakreipti norima linkme. Nors niekada grįžti į sapną ir atsijungti nebepavykdavo, visada mėgindavau iš naujo ir iš naujo. O šiąnakt sapnavau būtent tokį Dave’ą (nuotrauka apačioje). Tokį paprastą, tokį šeimynišką, tėvišką ir laimingą ☺

My room – my kingdom

// Vasaris 16 2010 // 7 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Pagarba lenkų fanams, nes jie moka šėlti taip, kaip reikia šėlti DM koncerte. Iš tiesų, paklausius jų koncertų įrašų pradedi galvoti, kad lenkai šaunuoliai. Niekada nemėgau lenkų dėl prastų Lenkijos kelių ir nemielos ausiai kalbos, bet štai kaip būna – savi tautos pliusai, savi minusai.
Bet ateina šiandien mama pas mane į kambarį 10h ryto ir pasako: “turbūt važiuojam į Šiaulius”, ateina po dešimt minučių ir sako: “važiuojam į Šiaulius”, štai kaip pas mus planuojamos kelionės, o aš kaip įmanydama greičiau puolu rašyti Deivydai ir klausti ar ji užsiėmus, bet štai ji užsiėmus ir aš netgi sugalvoju planus visai dienai: nueiti nusipirkti drobės tėčio portretui/gimtadienio dovanai, nusipiešti jį, išlyginti rūbus, toliau nieko neveikti. Bet štai Deivyda praneša, kad ji laisva ir aš bėgu praustis, nes visi manęs laukia, o jie laukti nemėgsta. Va taip va aš ruošiuosi kelionėms. Mašinoje – Exciter. Paleidžia mane prie Saulės Miesto ir einu laukti ateinančios Deivydos, susitinkam, apsikabinam, džiaugiamės! Nemanau, kad verta pasakoti kaip buvo smagu, nes tai jau savaime suprantama. Aplankėm tris kavines, išleidom litų, lietiniais pripildėm skrandį, arbata – šlapimo pūslę (rašau ir bijau, kad Birutė suvartys dėl bet kokių medicininių netikslumų, ne, šiaip šaunuolė Tu, kad taip domiesi) . Man pasakoti apie koncertą – tolygu aukščiausios klasės narkotikui. Paulius – mano asmeninis narkotikų tiekėjas, visada parūpina geriausios rūšies, dar neragautų. Gerai, kad šiandien pavyko ištrūkti iš namų, paįvairinti savaitgalį. Och tu K, kaip širdį veria klausant lenkų skanduočių, šūksnių. Bet prasitarė tėtis, kad buvo Muzikos Bomboj ir matė daug nuolaidų Depešams. Grįžom, radom ir nupirko jis man The Singles 81-85 – apsidžiaugiau baisiai. Važiuojant namo mašinoje – naujas CD, bet mamai labiau patiko Exciteris su Dream on. Ei, čia geras, ką tik radau muzikos bomboj dvi Depešų biografines knygas, anksčiau jų ten nebuvo..šiandien buvo mano ir Deivydos septintas susitikimas; mano ir Birutės – trečias. Gera diena, produktyvi.
Vėliau pridėsiu bonusą nr.1 ir bonusą nr.2, bet rytoj 10h ryte pas anglų mokytoją, aš nieko dar nepadariau, net nežinau, ką tiksliai padaryti turiu, o dabar tik 00,42. cha cha cha. Bet štai užgrojo tas kietas remiksas, per kurį grindyse tuoj išmušiu skylę, ir iškart atsipeikėjau.

It was in my arms!

// Vasaris 4 2010 // 6 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Po keturių šimtų keturiasdešimt vienos dienos (arba kitaip metų, dviejų mėnesių ir penkiolikos dienų; 63 savaičių, 10584 valandų) koncerto laukimo pagaliau jo sulaukiau! Die, net nežinau, kaip viską turėčiau apibūdinti, nes atrodo tai tiesiog neapibūdinama!!

Tą dieną, kai vyko koncertas jau nuo pat ryto vaikščiojau išsišiepusi iki ausų, ypač, kai pažiūrėdavau į laikrodį ir suprasdavau, kad liko penkios..keturios..trys valandos. Visi mane pamatę irgi pradėdavo šypsotis, ką jau kalbėti apie šypseną veide einant į pačią hartwall areną. Tiesa, kad nusigautume ten reikėjo važiuoti traukiniu, nors hartwall arena stovi net ne miesto pakrašty (šiaip jau, tai buvo vienintelis kartas, kai išlindau iš miesto centro). Traukinių stotis, vėliau krūva neklaidinančių tuneliukų ir štai prieš mano akis – arena. Matau, kaip plaukia žmonės, kaip kai kurie stovi ir vis dar bando nusipirkti, o gal ir parduoti, bilietus. Nuėję iki įėjimo atsisveikinom su Olga ir Charlotta, kurios mus atlydėjo, kad nepasiklystume, tada teta ir nufotografavo mane (nuotraukų dar neturiu). Gaila, kad nepasiėmiau fotoaparato, tiesiog nežinojau, kokia Suomijoje tvarka, kaip į visą tai ten žiūri, nes šiaip jau, fotografuoti lyg ir neleidžia, bet vėliau paaiškėjo, kad suomiai į tai žiūri labai pro pirštus ir buvo labai daug tiek filmuojančių, tiek fotografuojančių. Taigi, įėję į areną pasikabinom paltus (beje, ten juos kabina ir ant vienos pakabos, ne taip kaip siemens arenoje, bet vis tiek už kiekvieną moki po pustrečio euro), maloniai persimetėm keliais žodžiais su ten dirbančia mergina, kuri sakė, kad jos anglų kalbos žinios nekokios, tiesą sakant, ji dėl to buvo visiškai teisi, nors palinkėti gero vakaro jai tai nesutrukdė. Apėjom visą areną, apžiūrėjau, kokių suvenyrų jie turi ir iš karto nusprendžiau ko noriu: maikutės su violator rože, didelio didelio plakato kambariui, kuris dabar dar ieško savo vietos, tokio žiauriai mielo pakabuko raktams, nes kaip tik buvau visus kažkur praganiusi ir žinoma, to nuostabaus nemokamo maišelio, kurio net neketinu naudoti. Jeigu būčiau galėjusi, būčiau nusipirkusi ir dar daug daugiau visokios dm atributikos, bet pasibaigę keturiasdešimt penki eurai kišenėje viską pristabdė, nors dėl to labai ir nenusiminiau (tarp kitko, tai labai keista, kad neprekiavo jokiais cd, dvd ar vinylais, žodžius, įrašais). Po šito menko apsipirkimo nuėjom į Justo ir tėčio vietas, kurios kaip jau galbūt žinoma, buvo atskirai nuo manosios. Prasėdėjom ten, kol pradėjo rinktis žmonės ir nukėblinau į savo vieną, kuri, kaip paaiškėjo, buvo tik dvejomis vietomis arčiau scenos nei judviejų. Siūlė tėtis pasiūlyti žmonėms, skiriantiems mus tomis vietomis apsikeisti, bet tuomet pamaniau, kad dvi vietos arčiau scenos – vis šis tas, todėl ir pasilikau ten, kur ir turėjau būti. Kol DM šildė kažkokie Nitzer Ebb (o jie buvo netgi visai nieko) vis galvojau, kad jau tuoj, juk jau tikrai tuoj ir niekaip negalėjau tuo patikėti. Galiausiai, pradėjo ruošti sceną pagrindiniams vakaro veikėjams, tikrinti aparatūrą ir širdutė pradėjo sparčiau plakti kuomet ekrane užsidegė DM raidės. Gal po kokių dešimties minučių pasigirdo ausims pažįstami In Chains akordai ir trykšdama iš laimės pašokau iš savo vietos, deja, tai padarė labai nedaug žmonių (tik tada suvokiau, kad esu salėje pilnoje suomių) ir pamačiusi į sceną ateinantį, grakščiai nusilenkiantį patį Dave, pajutau, kad akis užpildė besikaupiančios ašaros, kurios labai greitai pradėjo riedėti ir skruostais. OMFG, juk ta tiktai jie, visiškai tikri Depeche Mode! Turbūt tik tada supratau, kad sulaukiau taip laukto dalyko, kad tai tiesa, kad svajonės ima ir išsipildo. Per In Chains neišdainavau daugiau kaip dviejų eilučių, nes ašaros vis dar riedėjo, o drebantys keliai neleido stovėti, todėl teko atsisėsti. Sėdėjau, grožėjausi, klausiau ir mėgavausi visiškoje euforijos būsenoje. Tada užgrojo Wrong (tėtis sakė, kad būtent per ją jį užliejo euforijos banga), bet akys vis dar buvo pilnos ašarų, o ir pajudėti kažkodėl nelabai galėjau. Bene taip, tik jau kartu dainuodama visus žodžius, praklausiau ir Hole To Feed, kurie anksčiau niekada neatrodė tokia graži, kokia pasirodo yra. Bet kuomet išgirdau pirmuosius Walking In My Shoes garsus automatiškai pašokau iš savo vietos, plojau, šaukiau, spiegiau, kaip kad net nemaniau mokanti ir dainavau kartu su jais, dainavau, kartu, SU JAIS! O koks tai nenusakomas jausmas, koks euforijos antplūdis! Per WIMS atsistojo ir daugiau žmonių, beje, mergina, stovėjusi už manęs, moka labai gražiai švilpti ir vos tik pradėdavau šaukti, ji visad prisijungdavo. O tas vaikinas, stovėjęs už manęs kai tik netingėdavo, visada prisijungdavo dainuodamas, nors šiaip, šėlstančių buvo ir gerokai daugiau, ne tiek, kiek norėčiau, bet čia jau nuo manęs nepriklausė, teta perspėjo apie šiokį tokį suomių šaltumą koncerto metu, su kurio ir pačiai teko susidurti Madonos koncerte. Taigi grįžtant prie pačio koncerto, po Wrong užgrojo It’s No Good ir tuomet atsiminiau visas tas kartu su Sima ir Linga akimirkas žiūrint tą klipą ir klausant tos dainos, atsiminiau, kaip sakiau, kad paprastai per koncertus tos dainos jie nedainuoja, bet štai aš stovėjau ten ir pati girdėjau, kaip dainavo, pati su jais dainavau “don’t say you want me, don’t say you need me, don’t say you love me, it’s understood”. Vėliau A Question Of Time ir Dave besisukantis su mikrofonu, o aš tiek laiko laukiau, kol galėsiu pamatyti būtent tą judesį! O dar tie plojimai dainos pabaigoje, kuomet su didžiausiu malonumu prie jų prisijungiau..ahh..vėliau sekė ir Precious, ir World In My Eyes, kurios norėjau ypatingai, nes tai viena mano mėgstamiausių dainų ir kurios nesitikėjau sulaukti, kai dar laukiau koncerto Vilniuje, nes šiaip jau, tą dainą jie atliko ir per TTA turą. Be jokios abejonės, Dave nepamiršo ir visų atitinkamų judesių per “Nothing more than you can touch now”. Dėl to buvau tik dar labiau laiminga. Dainavau, šokau, spiegiau..ak, kiek galima tą patį kartoti, jei bene į visas dainas reakcija buvo daugmaž panaši ir tuo pačiu visai skirtinga. Taip prabėgo ir Insight, kurią Martinas sudainavo labai puikiai, nors labiau mėgstu, kai ją aplieka Dave. Po jos sekė ir Home, kurios šiaip jau, nelabai mėgstu, bet žinoma, kai matai viską gyvai, tai sueina be jokių kliūčių, tad taip ir buvo. Galiausiai į sceną grįžo Dave, kurį pasitiko gausūs grupės mylėtojų šūksniai ir uždainavo jis bene vieną iš mano mėgstamiausių SOTU dainų Miles Away/The Truth Is. Tiesa, labai jaučiasi, kai atlieka naujas dainas ir kai senas – žiūrovų reakcija visiškai skirtinga. Vėliau eilė atėjo ir Policy Of Truth, kurią aš labai labai mėgstu. Dar vėliau ir In You Room, kuri susiklauso irgi laaabai gerai, o tada ir I Feel You, per kurią taaaip puikiai išsitaškiau, kad po jos nejaučiau ir rankų ir kojų. Per ją ir Dave labai gražiai išsitaškė, grynai taip, kaip aš ir tikėjausi. O tada, o tada Enjoy The Silence, per kurią suvokiau, kad koncertas eina į pabaigą, nors atrodė, kad praėjo dar tik dvidešimt minučių. Puoliau skambinti Eglei, kaip buvau žadėjusi, bet kažkodėl tai nesujungė, na ką gi, greit įsikišau telefoną į kišenę ir prisijungiau prie kitų dainuojančių ir plojančių. Net tas vaikinas buvęs prieš mane ir visą laiką sėdėjęs atsistojo ir pradėjo ploti! Čia tau buvo vau, kaip ir pati daina..ir suvokiau, kad eilutės “all I ever wanted, all I ever needed is here IN MY ARMS” atspindi tuometinę mano būseną. O tada Never Let Me Down Again ir ilgai lauktas, tiek laiko išsvajotas mosavimas! Eina sau, kaip įspūdingai atrodė visa salė! Net tas vaikinas prieš mane dairėsi visur ir žiūrėjo, kas čia vyksta (rimtai atrodė kažkoks išbridęs) ir stebėjosi, ir grožėjosi. Va tau, ble, žiūrėk, kaip reikia daryti! Kai po NLMDA visi išėjo nuo scenos, salėje pasigirdo tokia plojimų, švilpimų gausa, kad buvo gera klausyti. Galiausiai, visi pradėjo trypti, lyg reikalautų, kad DM grįžtų į sceną, o aš su malonumu prie jų prisijungiau. Pasirodęs Martinas uždainavo Dressed In Black, per kurią, nagi tas garbanotas vyrukas prie sintezatoriaus, truputį nebeišdainavo “aaa” ir kartu su Martinu pradėjo juoktis! Jiems patiems buvo smagu! O grįžęs Dave dar ir pajuokavo “i said to be careful with this! well, it does’t matter” ir dar kažką panašaus ir uždainavo Stripped, OMFG kaip per ją traukėm su vaikinu už manęs “let me see you stripped down to the bone…”. Tada atėjo eilė ir Behind The Wheel, per kurią prisiminiau dar kažkada bloge publikuotą klipą iš koncerto, kuris pačioje pradžioje mane ypatingai ir užvežė, tuomet sakiau “niekada nebuvau mačiusi kažko panašaus..per youtubę”, o dabar pamačiau net ir gyvai! Ir galiausiai, galiausiai paskutinioji Personal Jesus, per kurią didžioji salės dalis šėlo, o mano rankos nuo plojimo kaip reikalas drebėjo, nors ploti toliau tai tikrai netrukdė. Bet ta dainos pradžia tokia..ah, net nežinau kaip paaiškinti..baigėsi daina, Dave pasakė “see you next time”, visi nusilenkė ir išėjo, bet, kad koncertas baigėsi suvokiau tik tada, kai arenoje užsidegė šviesos ir visi žmonės pradėjo skirstytis, nepraėjus nė dešimčiai sekundžių pabiro ašaros, nenorėjau, kad tai baigtųsi, nenorėjau, kad tai išvis kada nors baigtųsi!
Prieš išeinant iš salės pastebėjom, kaip greitai pradeda išardyti sceną, net nevisi žmonės išėjo, o ten jau šmirinėjau apie dvidešimt-trisdešimt žmonių. Šiaip, nesitikėjau, kad koncertui pasibaigus bus taip liūdna, tikrai. Nesitikėjau, kad plaukdama su minia iki traukinio galvosiu tik apie tai, ko laukti dabar. Galvojau apie tai iki sekančios dienos, bet apie tai tebūnie kada vėliau..apie koncerto kokybę, Dave, Martino balsą, visas vizualizacijas ir pam param, aš net nekalbėsiu, nes tam užtenka vieno vienintelio žodžio – nerealu, na, gal dviejų – nerealiai nuostabu! Jūs turbūt net neįsivaizduojat, o gal ir įsivaizduojat, kokią laimingą mane padarė šis įvykis, kiek nuostabių prisiminimų iš jo parsinešiau, kiek naujų troškimų pamatyti tai dar, dar ir dar kartą, tik galbūt išgirsti nebe “good evening, Helsinki!”, o “good evening, VILNIUS!”. O po išgirstų “see you next time”, tai yra visiškai nesudėtinga.

Šlapias kelnes nusimauti tikrai sunku

// Liepa 16 2009 // Nėra komentarų » // blog, nuotraukos [2]

Viskas..kartu su Sima užsiregistravom į LMS vasaros forumą – stovyklą „Visuotinis švietimas“. Nors truputį ir nerimauju, kad galim ten kaip reikalas susimėžti, žinau, kad nesigailėsiu, nes ten tikrai bus įdomu ir sužinosim daug įdomių dalykų, sutiksim ne ką mažiau įdomių žmonių. Tik reikia nesibaiminti..reikia, nes nėra ko. Dar žinau, kad kitu atveju, jeigu pasitaikius progai, jos atsisakyčiau paskui siaubingai gailėčiausi ir graužčiau save už tokį pasyvumą, tad belieka važiuoti, dalyvauti ir gerai praleisti laiką.

Kuomet šiandien ėjom iki babilono susitikti su Dovile ir pasiimti knygos, mus sulijo taip, kad paskutinio tokio sulijimo aš nė neprisimenu. Jautėm, kad nuo šlapių rūbų sveriam gerokai daugiau, tad ir eiti nebuvo labai jau malonu, ypač dėl to, kad buvo dar ir šalta, nors taškytis po balas buvo visai smagu. Taip smagu, kad įbridusi į balą, kuri siekė iki kulkšnies, pradėjau spiegti, nesitikėjau. Visos šlapios ir varvančios pasiekėm Santos namus, pasiėmiau nuotraukas iš Kroatijos, o paskui babilone pasitrynėm, pavalgėm, arbatos išgėrėm, su gerbiamu mokyklos direktoriumi pasisveikinom. Keista, bet visi žmonės buvo sausi, tai čia kaip suprasti? Kad visi ratuoti ar kad visi viešuoju transportu naudojasi, kuomet mes vienos pėdinam pėščiom ir dar be skėčių?
Džiovinom Simos rūbus, nors vis tiek namo ji išėjo vien su manaisiais (neskaitant apatinių). :D


Kaip aš…

// Liepa 9 2009 // 4 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Justo stalčius ir spinteles tvarkau

While you’re having your fun, As the damage is done

// Balandis 8 2009 // 10 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Ta proga, kad Paulė yra žiauriai z-j-b-s, specialiai, kaip ji prašė, nufotografavau savo seno Tedžio sąsiuvinio lapą, kuriame yra baubas, pieštas su pačios Paulės markeriu ir tušinuku (dėl jo, šiaip jau, tikra nesu), per jos fizikos pamoką. Aš atsimenu tą mokytoją, kurio anūkė mokosi tavo klasėje, atsimenu kaip jis prieidavo prie jos ir klausinėdavo ar viską suprantanti. O tada jūs mokėtės kažką apie astrologiją, jei neapgauna mano devintą invalidumo laipsnį turinti atmintis. Ai, o nežinantiems sakau, ji yra z-j-b-s todėl, kad pateko į Tūkstantmečio Vaikus, su kuo ją siaubingai ir širdingai sveikinu!! Jau beveik visi namai apskelbti, kad mano Draugė ten dalyvaus, tai tiek mama, tiek Justas liko sužavėti, pastarasis net akis išpūtė ir sakė, kad būtinai būtinai žiūrėsim, o mama džiaugėsi, kad turiu tokią protingą draugę. Nu šiaip, tai aš irgi džiaugiuosi ir būtinai sėdėsiu prilipus prie ekrano ir stebėsiu, kaip tau sekasi!
O šiaip, norėjau dar papasakoti apie du dalykus iš kurių vienas yra labai akivaizdus, o kitas visai ne. Pirmas yra ta apklausėlė dešinėje, todėl nepatingėkit ir prabalsuokit, nes tikiuosi, kad šitaip nusimesiu naštą nuo pečių ir nebeturėsiu laužyti galvos kurią knygą skaityti po tos, kurią skaitau dabar, o beje, dabar skaitau “numylėtieji kaulai”, bet čia tik tarp kitko. O antras dalykas toks truputį suktas, kad kaip žiūriu, jis liko nepastebėtas. Jūs juk žinot, kad balandžio mėnesį visi mano įrašai vainikuojami pavadinimais – eilutėmis iš dm dainų, o suktas reikaliukas yra tame, kad paspaudę ant pranešimo jūs galėsit atsisiųsti tą dainą, kurios eilute užvadintas įrašas. Tai vaa, sakau, gal kam pravers.

On another world by another star, At another place in time

// Balandis 7 2009 // 5 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Tam, kad jausčiausi rami, noriu užfiksuoti vakar dieną, kai pas mane buvo ne kas kitas, o Deivyda! O buvo belenkaip linksma ir gera, bet o bėda, ji viską labai smulkiai aprašė savo bloge, tai aš nebežinau ką ir pasakoti. Nors va ten toje nuotraukoje yra mūsų meno kūrinys “Titanikas“, o Titanikas jis todėl, kad turi tris stiebus ir skęsta sūryje, žinoma, kaip galima matyti, jis turi ir baltą vėliavėlę, tai nėra titaniška, bet ji tam, kad mūsų pasidavimą greičiau užfiksuotų padavėja, kuri kažkodėl ilgai mūsų nepastebėjo, tai dabar žinom, kad į kampus lįsti nereikia, bet vis tiek, galerijoj xx (su dviem x, ne trim :D) visada būna labai smagu. O kai lankėmės bibliotekoje, leidau Deivydai išrinkti man kokią nors knygą, ji išrinko, tik štai neatsimenu pavadinimo, o knygos šalia neturiu, bet užtat gimtadienio proga gavau “suvalgykite mane” – knygą, kurią Deivyda skaitė kaip tik tuo metu, kai aš buvau atvažiavusi pas ją ir tai taip fyskai juk! Ir aš labai džiaugiuosi, kad Deivyda išleido pas mane ir, kad kartu galėjom žiūrėti devotional ir galėjau klausinėti “na, žinai kokia čia daina??”, kad šiaip, kartu pasibuvom ir dar Sima prisijungė ir su visai nebuvo nejauku, netgi priešingai, o ir man tokią didelė garbė, kad pirmą kartą ją kažkur išleido, o tas pirmas kartas buvo į Panevėžį ir dar pas mane! Dėl tokio dalyko galima ir pradėti nosį riesti, aišku, aš nepradėsiu, bet būtų galima, nes pirmą savo kelionę visada atsiminsi, aš atsimenu savo. Atsimenu kaip pirmą kartą buvau pas Paulę Kretingoj, aš viiiiską atsimenu iš tos kelionės! O ar jūs atsimenat savo tokias pirmąsias išvykas?
Gėda, kad te sugebėjau šitiek parašyti :D

I’m not a mountain, no You move me

// Balandis 3 2009 // Nėra komentarų » // blog, nuotraukos [2]

Atsimenat, žadėjau padaryti šiokią tokią apžvalgą ką mačiau šiandienos ekskursijoje su daile, bet turbūt, apie viską iš eilės. Šįryt taip norėjau miego, kad Donatas davė kubiką rubiką, na žinot, kad turėčiau ką paveikti, bet sukinėti kubiką rubiką man nesisekė ir nesudėjau nei vienos sienos, bet ko norėti, kai jį paskutinį kartą rankose laikiau gal prieš dešimt metų, bet užtat miegus puikiai išvaikė. Vėliau, kitas Donatas, ant kurio akinių rėmo užrašyta “think pink” pasakė kelis galvosūkius, kurių kol kas išnarplioti dar nepavyko, bet pažadėjau, kad pasigausiu jį dailėje ir tikrai išsiaiškinsiu, kodėl numirė tas vyrukas ir dar suprasiu, kaip jis ten dramblius skaičiavo. Atrodo, lyg ir perpranti kame šaknys sulindusios, bet paskui tą sistemą pameti ir tai siaubingai varo iš proto, turbūt todėl Donatas ir buvo toks patenkintas. Privertė dvi mergaites pasijusti kvailomis, nu bet aš niekad nemėgau tokių galvosūkių. Žodžiu, skaudi tema, o kai nuvažiavom į Vilnių, gavom laisvo laiko iki dvyliktos, nes tik tada atsidaro visos galerijos. Per tą laisvą laiką ėjom į čilę ir nieko neužsisakėm, nes pavėlavom dvidešimt minučių, kad gautume pusryčių meniu, todėl pasėdėjom kaip idiotės ir išėjom. Užtat Erika su Ieva pasinaudojo tualetu, o aš pasimėgavau dm klipu dream on, kurį visai netikėtai parodė mtv. Pirmoji aplankyta galerija – akademijos, kurioje buvo eksponuojami DA magistratūros studentės Rūtos Spelskytės grafikos darbai ir mechanizmas. Ir jos darbai man patiko, ypač grafikos. Jie tokie kartu ir dailūs, kartu lyg ir ne, bet tokie gyvi. Ir kaip žiūriu, nelabai randu žodžių tam apibūdinti, bet jie tikrai žavūs. Susimoviau. Bet su tapybos mokytoja pasakojo, kad tas mechanizmas, darytas iš popieriau, tikrai veikia, tik mes nelabai įsivaizdavom kaip. Tad metu aš kelių, man labiausiai patikusių darbų nuotraukas. Beje, tos pačios galerijos antrame aukšte buvo Vilniaus Užupio Gimnazijos mokinių darbai, kurių tema susijusi su gamtos saugojimų, bet ten mačiau tik keletą man patikusių darbų: vieną su briedžiu, o kitą su liūdna skardine (:D).

Paskui buvome Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Vilniaus paveikslų galerijoje, kur eksponuojami trisdešimt penki garsiojo gruzino Pirosmani darbai. Darbai primityvūs ir man nepatiko, nu nebent keli, kuriuose vaizduojami gyvūnai, užtat pripažįstu, kad buvo įdomu pamatyti kažką labai kitokio, be to, kaip auklėtoja sakė, reikia būti labai išskirtiniu primityvistu, kad tavo darbus šitaip labai vertintų, mat vertinamų primityvistų daug tikrai nėra. Bet visgi, džiaugiuosi, kad įvyko kažkokia klaida ir netekome galimybės išgirsti visos edukacinės programos, o paskui ir galimybės pastelėmis pakopijuoti jo darbus. O beje, antrojoje nuotraukoje yra jo mylimoji, kuri sužinojusi, kad Pirosmani neturtingas, jį atstūmė, o tas mulkis pardavė visą savo verslą, kad padovanotų jai krūvas rožių.


O dar aplankėme taikomosios dailės muziejų, kur buvo daug daug peizažų, t.y. Tarptautinė paroda „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“. Buvo tikrai gražių, pavyzdžiui, man labai patiko Kuidži kūrinys “jūra. pilka diena”, bet nuotraukos internete neradau, tai negaliu parodyti. Be to, labai įsidėmėjo vienas peizažas, kuriame vaizdavo jūrą, akmenis ir kelis burlaivius. Štai kaip aš pasiilgusi jūros! Ir dar pagalvojau, kad parodoje būtų labai tikęs dar mano prosenelio paliktas paveikslas, kuris dabar kabo mūsų didžiajame kambaryje.

Tai tiek mes aplankėm, tiek apžiūrėjom, o po to, kai visus paleido, nuėjau į dailės reikmenų parduotuvę ir nusipirkau kelis gražius lapus ir naują eskizų bloknotą, tokį didelį, kad kyla abejonių ar jis bus patogus. O paskui gal valandą, laukdama Tanės, sėdėjau katedros aikštėje ant laiptų, šildžiausi prieš saulutę ir skaičiau “pornomūzą“. Su ja papietavome submarino picerijoje, kurioje kažkodėl labai daug The Beatles nuotraukų, nuvažiavom pas ją, aš paskaičiau, pamiegojau, ji susitvarkė ir tada vykom į akropolį, o ten, o ten Tanė nupirko man gimtadienio dovaną, prie kurios pati pridėjau aštuoniasdešimt litų ir dėl kurių visai, visai nesigailiu. Grįžtant į Panevėžį Tanė pradėjo gailėtis, kad palieką Vilnių ir surūkė vieną Kento mėtinę.
Viskas iš mano gyvenimo, iš mano balandžio trečiosios.

Jis turi pinčerį

// Vasaris 28 2009 // 5 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Šiandien pas mane wrong diena, žinoma, ji nėra wrong, nes šeštadienis, bet ji priklauso wrong dainai, nes ji be galo puiki, o ir klipą jau galiu žiūrėti su dideliu susidomėjimu, nes iš pradžių buvo “kas per”, bet reikalas tame, kad reikia įsižiūrėti ir patartina, ne vieną kartą. O Amerikoje jį uždraudė. Be to, kadangi Paulius pranešė, kad nuo pirmadienio jį rodys mtv, gal netgi kartais reikės įsijungti, nes retai kada pamatysi per mtv dm, bent jau aš, niekada nemačiau, nors gal ir mačiau, lyg dabar imčiau ir atsiminčiau. Iš tikrųjų, tai vakar Sandrai žadėjau parašyti į blogą ir vakar mes visai daug kalbėjom. O vakar nusipirkau, šiaip jau neperkamą, žurnalą Žmonės, nes ten yra Dave ir jo mažojo pinčerio nuotrauka, tai pasijaučiau lyg kokia išprotėjusi antrokė, kuri perka žurnalus dėl vienos nuotraukos ar trumpiausio straipsnelio, bet juk tas žurnalas pravers netgi visai savaitei, raminu pati save, bet užtat dabar išsikirpsiu tą iškarpą ir pasikabinsiu ant “skelbimų” lentos kambaryje, nes praeitą savaitę tėtis ją pritvirtino, kaip ir dvi dm plokšteles, netgi sienos nuotrauką įdedu (^), o tėtis dabar labai knisasi internete ir ieško adatos patefonui, nes prašiau, kad atvežtų, o trūksta tik adatos ir tada galėsiu klausyti vinylines plokšteles, o dar būtų visai neblogai sau gimtadienio proga pasidovanoti šitai už gimtadienio proga gautus pinigus, o tikiuosi, kad jų gausiu pakankamai, nors abejoju, ar kas nors man leis pirkti, tai, ko aš noriu, nes palaikys mane visiškai išprotėjusia, už tai, kad noriu dm išleisti 500lt plius ~80lt pristatymas, nors užtektų man ir šito už 300lt + 80lt. Tai štai kokios mano svajonės, iš šalies pagalvočiau, kad kvailos, ko gero, nes tai pinigai fucking krizės metu, bet koks skirtumas.
O dar nepasakojau apie planus vasarai, kurie jau yra beveik užfiksuoti. Mokykloje geografijos mokytoja pasiūlė po mokslo metų važiuoti į Pietų Kroatiją ir Bosniją ir Hercogoviną, tai taip gavosi, kad tėvai irgi nori važiuoti į Kroatiją, tik šiais metais poilsinę, o ne turistinę, tai aš pagalvojau: o koks skirtumas, ar aš važiuosiu su tėvais ar su mokykla, vistiek pinigine verte gausiai tas pats. Pašnekėjau su tėvais ir jie sutiko! O žinot, koks kitoks jausmas važiuoti su savo bendraamžiais ir draugais, nei su tėvais? Jau seniai apie tai svajojau ir taip taip jėga dabar. Tik svarbu, kad leistų Evę, Simą ir dar ką nors iš klasės, taip būtų dar šauniau, nes vienai su beveik nepažįstamais mokiniais nebūtų labai įdomu, bent jau iš pradžių, bet atrodo tai negresia, nes Evę tai lyg ir išleidžia. Tad dabar bus ko laukti ne tik iki gegužės 27, bet ir iki birgelio 20! Nežinau kas vakar buvo, bet anglų mokytoja liepė nusišypsoti, du kartus.
Ir pastebėjot, kad šiandien paskutinė žiemos diena? Spėju, kad pastebėjot, nes nežinau nei vieno, kuris nelauktų kada ji baigsis.

I’ll make your heart smile!

// Lapkritis 16 2008 // 3 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

Rimtas vyrukas tas Dave Gahan, bent jau toks atrodo, nors nenustebčiau jei ir yra. Ir šiąnakt, iš to eilinio neturėjimo ką veikti be Simos, žiūrėjau youtube. Tiesa, iš pradžių ieškojau to Muse pasirodymo ’06, nes norėjau ir jums parodyti, o paskui atsiminiau, kad Sima yra sakiusi kaip jai patinka Dave‘o elgesys scenoje, Depesh Mode koncertai. Tad sumąsčiau ir pati akis paganyti į tai, ką galėjau pamatyti jeigu ne mamos sudaužyta mašina ir tas kažkoks jos koncertas. Aš juk sakiau tėčiui, kad šimtą kartų geriau yra Depeshai. Tik aišku, kad nupirkti bilietai jam ir mamai į rusų atlikėjos koncertą, sužinojau tik po jų nupirkimo, tad niekaip negalėjai pasipriešinti: nei rėkdama, nei bandydama įtikinti kaip jis klysta ir kaip, iš tiesų, jis pats nori juos pamatyti. Neesmė. O esmė tame, kad visgi aš pažiūrėjau kaip jie pasirodo, kad ir youtubėj, bet vis tiek. Ir dabar pats laikas prisipažinti kokia sužavėta likau. Kai žiūri į Dave judesius, rankas, į veido išraiškas ir apskritai į jį visą atrodo, kad jis kažkur toli toli ir taip atsiduoda tam, ką jis dainuoja, o kai pasižiūri. Kai pasižiūri atrodo, kad jo žvilgsnis kažkoks gundantis, bet toks blogas, toks šaltas, toks hipnotizuojantis ir vis tiek gundantis. Nors ir judesiai tokie. Gal ir kvailai skamba, bet jeigu jis taip pažiūrėtų, tai ir nusektum paskui, nežinia kur, norit lažintis, kad taip ir būtų? Bet jis ne visada taip žiūrėjo, pavyzdžiui 80′s jo žvilgsni ne toks skvarbus, o kur įrašai naujesni, ten tai ir yra tai, apie ką kalbu. Ir gražios jo tatuiruotės, ypač ant kairiosios rankos.
Bet man viskas gerai, gal net Gahan sapnuosis, jei jau ne Pattinson. Gal per miegus sudainuosiu Strangelove, kad jau tiek kartų klausau, bet ak, kaip negaliu atsiklausyti to balso!

Paulytis!

// Kovas 1 2008 // 1 komentaras » // blog, nuotraukos [2]

Pirmąjį savo pavasarišką įrašą norėčiau skirti šioje nuotraukoje esančiai žmogystai – Paulytei.
Bet ji turėtų suprasti, kad tai darau ne todėl kad ji liepė, o todėl, kad pati to noriu. Mat vakar susiradau jos
įrašą apie mane ir pagalvojau, o su kuo aš taip bendraudavau kai jos dar nepažinojau? Tada pasijutau taip keistai, nes aš sunkiai beprisimenu save be jos. Ir visgi, kokių žmonių galima sutikti interneto vandenynuose. O gi nuostabių, tokių, be kurių nebeįsivaizduosi savo gyvenimo. Na, savojo be Pau tikrai nebeįsivaizduoju. Greičiau priešingai, įsivaizduoju kaip mes su savo šeimomis darysime susitikimus ir visą gyvenimą draugausime. (:
Ji tokia begalybiškai puiki, visada suprantanti mane, šilta, protinga, nuoširdi, šmaikšti, išradinga ir visokia kokia begalybiškai nuostabi.
Nei diena be jos ir mūsų nuolatinių svaigalų, o jei taip ir nutinka, lieku kamuojama ilgesio, kurio stengiuosi kuo greičiau atsikratyti esameske jai. (:
Be to, po dviejų savaičių sulauksių štai tokių gerų, labai gerų svečių. 8-)

Su šypsena,
In.

Čiau, pirmasis!

// Vasaris 5 2008 // Nėra komentarų » // blog, nuotraukos [2], sąrašai


(mėlyna – kontroliniai; žalia – kiti atsiskaitymai).

Tas sumautas pusmetis yra toks svarbus, kad mane jau buvo pradėję vimdyti. Visgi, nuo jo priklauso mano ateitis. Tiksliau, vieta kurioje mokysiuosi likusius metus. Ir tie paskutinieji kontroliniai žudyte žudė. Manau būsiu maloni ir suteiksiu jums galimybę pamatyti sausio mėnesio kalendorinio lapo nuotrauką. Jis toks mėlynas. Nors apie jį jau rašiau. Geriau pasidžiaukime tuo, kad viskas jau baigta. Bent jau pirmasis semestras tai tikrai.O dabar trumpai apie viską. (:
-Lietuvių- 9. Žinau jog daugiau verta nesu, todėl nebesitaisiau 6-eto iš morfologinio nagrinėjimo. Nusprendžiau savęs nebetampyti, o ir bet kokiu atveju tai nebūtų kažką pakeitę.
-Anglų k.- 10. Jo, pagal savo žinias, nesu verta, bet džiaugiuosi, kad tokį turiu. (9,4 + 0,1 už kažkada būsiantį konkursą).
-Rusų k.- 10. Kaip mokytoja sakė, bet kokiu atveju man tiek vestų. Neprieštarauju, netgi džiaugiuosi.
-Matematika- 10. Iš tikrųjų, tai 9, bet skatinimo sistema daro stebuklus!
-Istorija- 8. Žinau jog galiu geriau, bet mokytis istoriją užknisa. Ir neperlabiausiai aš ją mėgstu.
-Biologija- 9. Nuobodu, nors kartais ne. Užtat mokytis daug.
-Fizika- 9. Taip sakant aš kiets bičs, nes šiaip aš jos nesuprantu.
-Chemija- 8. Nustebau, nes turėjo būti mažiau, bet stengiuosi į tai nesigilinti, o geriau pasidžiaugti.
-Geografija- 9. Norėčiau daugiau, žinoma. (:
-Kūno kultūra- 8. Kaip sporto antifanatikei – puiku!
-Muzika- 10. Sing. baby, sing!
-Technologijos- 10. Tik kažkodėl iki pavasario turiu ištobulinti skrybėlę.
Viskas? Man rodos taip. Ir tai paskutinis kartas, kai šį mėnesį aš tiek kalbu apie mokyklą. Tebunie vasaris mėnuo be įrašų apie mokyklą! Cha, tokių dar neturėjau. Ir sakykit jeigu netyčia užsivesiu.

Iki kito susimatymo!
In.

Vėlynės.

// Lapkritis 2 2007 // 1 komentaras » // blog, nuotraukos [2]

(Maža dalis to, ką mačiau).

Kai kelią apšviečia tik žvakutės. Kai aplink nematai nieko tik tolumoje ar visai arti žibsinčias švieseles.
Mėgstu aš Vėlines. Mėgstu važiuoti į kapinės, ypač kai būna tamsu. Ten taip ramu. Taip šviesu ir tyra.
Važiavom mes ir šiandien su tėvais, ir šiandien man patiko. Aplankėm kapus, uždegėm žvakeles ir padėjom gėlių.
Gražiausios yra Pašilaičių kapinės. Tas vaizdas atsiveriantis nuo kalvos nuostabus. Ir jos tokios didelės, bet vistiek ramios ir savotiškai žavios.

Keičiamės. Ir vėl. Bet ir toliau dangiškai.

// Gegužė 8 2007 // 8 komentarai » // blog, nuotraukos [2]

[Karolinos garbei, tikiuosi nesupyks, kad panaudojau jos meną. Tavo darbai tiesiog nuostabūs, nesusilaikiau nenugvelbusi vieno. ]
___________
Kaip visi jau mato, naujas vaizdas, naujos nuotaikos manajame blog’e. O ką? Pasikeitimus aš mėgstu. Kol kas dar neatsisakau dangiškos minties, o ši dar gilesnė. Teko pasiknaisioti po HTML kodus, bet viską sutvarkyti pavyko, turiu omenyje visus tuos nereikalingus sąrašus ir pan. Išskyrus retkarčius kai lietuviškos raidės virsta kūkū raidėmis. Visgi, tai būna ne visada, todėl nereikia pergyventi.
Laukiu įvertinimų, komentarų ir kritikos.

Ačiū už dėmesį,
Jūsų, Ineta. (: