// Liepa 18 2010 // 4 komentarai » // blog, bonus
Parodė man mama straipsnį iš Lietuvos Ryto. Perskaičiau ir pagalvojau, kad tikrai neblogas, todėl dalinuosi su jumis. Visai galėčiau taip gyventi, jau dabar paklūstu vienai išgyvenimo taisyklei: dieną miegoti, naktį – gyventi. Atradau savo silpnąją pusę: per daug galvoju apie vėsą, lietų ir tai, kaip sušiktai kartša. Todėl man čia ir važiuoja stogas!
// Liepa 1 2010 // Nėra komentarų » // blog, bonus, nuotraukos [2]
Iš tiesų, tai tas Chris Corner (iamx) čia yra visai ne į temą, tiesiog man labai norėjosi įdėti čia jo nuotrauką, nes ši be galo graži. Dar be galo graži yra jo daina You Can Be Happy ir mano aimp ji sukasi tik penkioliktą kartą. Pažiūrėjus jo nuotraukas, ta prasme, beveik visas nuotraukas esančias last.fm’e, susidaro įspūdis, kad jis sceniniam įvaizdžiui skiria per daug dėmesio..bet ne, dėl to jis tik dar žavingesnis.
Šiaip, tai mano diena prabėgo labai puikiai. Su seniai matytomis klasiokėmis buvom pas Evę sode, kur juokėmės, gulėjom prieš saulutę, valgėm žirnius (tiesą sakant, valgiau tik aš su Elze), gėrėm alų, smaguriavom šaldytom trintom braškėm ir dar kažką veikėm. Taip sakant, smagiai praleidom dieną. O net jei ir vakaras nėra toks puikus, su kankinančiom mintim, viskas daugiau ar mažiau yra puiku. Ir aš nebemoku normaliai pradėti sakinių, ir jau prabėgo trečdalis vasaros ir man dėl to truputį liūdna, bet tegul greičiau ateina tas antradienis. Be to, aš taip ir neparašiau apie Do viešnagę, bet iš tiesų, tai aš nežinau, ką reikėtų pasakoti. Apart to, kad puikiai praleidau tas tris dienas. Taip ramiai, jaukiai ir maloniai, taip nerūpestingai ir su adrenalinu žiūrint košmarą guobų gatvėje. Net jei ta dainelė man savaime atgimsta galvoje, kai einu tamsoje į savo kambarį. Ir išvis, jei nuoširdžiai, tai džiaugiuosi, kad Dominyka atvažiavo ir aš pasiilgsiu tų vakarų, kuriuos praleidom ant laiptų. Su arbata, alum, cigaretėm ir Tavim, Do.
It’s a cruel world for small things
But with the lies and luxuries
And the in-between you can be happy
// Birželis 14 2010 // 2 komentarai » // blog, bonus
(Labai rekomenduoju įrašą skaityti pačiame bloge (ne readeriuose), nes jis kelis kartus koreguotas ir nesu tikra, kad visus papildymus jums rodys. Įdomu, ar rodys ir šį).
Čia tik todėl, kad rimtai retai rašau. Kad jau visada apie nieką, galima tai daryti ir dažniau. Ar ne? Aišku, kad taip. Turiu naują užrašų knygutę, tokią žiauriai mielą ir fainą. Jos puslapiai švelnūs, šiaip, tokių aš nemėgstu, bet kad tie..
O tada atėjo Eglė ir ėjom vedžioti šuns. Kadangi buvau su savo rožinėm pižaminėm kelnėm ir xujova juoda maike, tai taip ir ėjau. Negi persirenginėsi dėl tokių dalykų, kaip kad pasivaikščiojimas iki parko ir kitos gatvės, kurioje gyvena Ineta. Ne ne, ką čia. Eglė sugalvojo prikolą, iš kurio žvengė tik maždaug dvidešimt minučių: “rūra kaip fūra”. Užtat Eglės pirmoji vairavimo pamoka baigėsi net neprasidėjus, kuomet išsikrovė akumuliatorius. Apturėdama tokią savo vairavimo pradžią turbūt net bijočiau, kas gali būti paskui. Žinot, čia kaip kokie pranašiški ženklai. Būūū. Žodžiu, grįžau aš kątik, ta prasme, po vidurnakčio ir galėjau bėgti tiesiai į lovytę su savo rožinėm kelnėm, bet kažkodėl dar atėjau čia. Ir dar papildžiau Eglei sąskaitą (už šitai tai ji visą gyvenimą liks skolinga, nors jau ir taip seniai skolinga). O dabar aš tik laukiu, kol atsiųs Katinas man dar Morphine.
Aš nepykstu, kad Eglė sužlugdė mano įkvėpimą parašyti šitą įrašą, nes šiaip ar taip, nieko prasmingo čia turbūt ir net nebūtų buvę. O čia tam, kad paklausytumėt gražios muzikos. Prieš miegą arba prieš prasidedant dienai.
Tiesą sakant, toj youtubėj net nėra Let’s Take A Trip Together, o būtent ją ir norėjau parodyt, nes ta daina yra labai graži. Va taip va.
// Balandis 13 2010 // 2 komentarai » // bonus
Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!
Šiandien ryte vos išgirdusi Justo žodžius: “čia kažkas iš pašto” šokau iš lovos. Žinojau, ką turiu gauti (žr. viršuj). Užknisa, kai siuntinys ateina tėčio vardu ir pati negaliu jo atsiimti, bet štai ėmiau ir sugalvojau surizikuoti: išeiti iš namų anksčiau, pasiimti tėčio pasą ir pašte pati atsiimti siuntinį, nes iki kol iš darbo grįš tėtis, būčiau galvą sau nusirovus. Ir pasirodo, suveikė! Šakės, kokios jos visos trys fainos, negaliu atsidžiaugti! Ir visada norėjau perskaityti ką nors anglų kalba, bet taip ir nerasdavau kažko labai patraukiančio, o čia, pažiūrėkit kas, idealiausias variantas :D Atrodo, gavau paskutinę gimtadienio dovaną sau nuo pačios savęs!
// Balandis 2 2010 // 2 komentarai » // blog, bonus
Man patinka, kai kiekvienas kvapas ką nors primena ir su kažkuo asocijuojasi. Net jei tai Naglis ir vyšninis tabakas, kuriame vis dar skendi mano kambarys. Vyšniniuose tabako dūmuose, ne Naglyje, kuris mano kambary išties net nebuvo. Nežinau, ar buvau sakiusi, kad su klase važiuosim į Trakiškį, bet štai – važiavom. Važiavom ir kaip reikiant pasilinksminom. Dabar žinau, kad kaljanas mums reikalingas žymiai labiau, nei gėrimai, nes suprantat, su gėrimais studentiškai bučiuotis yra žymiai sunkiau..kai Santa bandė, išspjoviau visą alų, kurio šiaip jau, labai gaila! Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad mes sugebam pasilinksminti ir be tos būsenos, kai nebe tu pradedi graibyti žemę, o žemė tave. Ta proga, namuose atidariau antros gie barą, kuris, tikiuosi, užsiliks iki kito mūsų susitikimo, kuris turėtų būti kadanors greitai (nagi, aš irgi žmogus..skaudu laikyti savo kambaryje alų ir vyną!)
Ir daaar, atšvenčiau savo 17 – ąjį gimtadienį! Gavau daug daug apkabinimų, sveikinimų, dovanų. Sulaukiau net Deivydos svečiuose, nuo kurios ir yra super duper fainas DM plakatas, kuris dar nerado savo vietos kambaryje, bet mamos reakcija buvo maždaug: “o ne, dar vieną vinį į sieną reikės kalt..!”. O taip, reikės! Eglė su Ineta aprūpino arbata, kvapniais smilkalais, puodeliais ir oliziuku-banditu, kurį nelabai moku auginti, bet aš stengiuosi (!). Klasiokės pasirūpino visa mano popiete padovanodamas popietės rinkinuką su naujai išleista Orwello knyga, šiltu pledu ir arbata . O Otilija atsiuntė žiauriai žiauriai mielą laumžirgį su visa naudojimosi instrukcija! Tikiuosi jis gerai atliks savo pareigą :)
Bet šeimos dovana buvo virš visko! Mol-mol-molbertas!! Bet ne šiaip koks, o tėčio darytas. Šiaip, mes nusprendėm, kad galim kurti molbertų gamybos verslą..ir tokio aš labai, labai norėjau. Tarp kitko, pati sau irgi šį bei tą pasidovanojau už iš senelių gautus pinigus. Tai šitą, šitą ir šitą. Šiandien kaip tik užsisakiau (suderdupermegatronhappy). Ir taip, neslėpsiu, tiek sveikinimus, tiek dovanas aš mėgstu :)
// Vasaris 26 2010 // 7 komentarai » // blog, bonus
Iš tikrųjų, tai ne visi remiksai yra blogi, kaip kadaise maniau. Pavyzdžiui, šis (ˆ) man labai patinka. Patinka ir dar keli, bet šis ypatingai. Nors visą dieną jaučiausi kažkaip, švelniai tariant, sumautai, dabar jaučiuosi puikiai. Dar būtų visai nieko, jei taip galvos nespaustų ir nereikėtų dar mokytis geografijos, bet tarkim, tai tik smulkmenos. Galbūt savijauta pasitaisė po kelių valandų pietų miego, o gal dėl atrasto ir man labai, labai patikusio blogo, o gal ir dėl to atrasto remikso, nežinau. Bet man patinka grįžus iš mokyklos numigti kelias valandas, net tai kur kas geriau, nei slampinėti po namus bene miego būsenoje, o paskui darant namų darbus užmigti ant stalo. Atsimenu praeitus metus, kuomet miegas ant stalo buvo tragiškai dažnas reiškinys, nors ir dabar kartais pasitaiko taip. Šlykštus jausmas – sėdi sėdi ir užmiegi, o atsibudęs nesuvoki, kad miegojai. Vienintelis pliusas tas, kad išties jautiesi bent truputį pailsėjęs.
O ar Jūs turite vieną geriausią draugą? Sakau vieną, nes nemanau, kad galima turėti kelis geriausius draugus. Dar nemanau, kad apskritai galima turėti daug tikrų draugų. Dar nemanau, kad geriausias draugas keičiasi kas dvi savaites ar kelis mėnesius.. Jeigu neturite geriausio draugo, tai užjaučiu Jus. O aš turiu Eglę ir galiu visiškai drąsiai tai pasakyti. (įkvėpta Arvydo).
// Rugpjūtis 18 2009 // 3 komentarai » // blog, bonus
Tas video rodymas tapo bene pomėgiu
O iš penktadienio į šeštadienį nakvojau pas Lingailę, kartu su Sima ir Eve (kaip visad) bei Švabe ir dviem jos draugėm
Smulkmenų vengsim
Bet neskaitant to, kas matosi ir ko nesimato video – prasidėjo DONCĖS era
Pusryčiai 6h ryto, kieme, yra tolygu fantastikai
Bet man taip sekėsi, kad kažką išpilti sugebėjau keturis kartus
Vieną – nuversti butelį
O kartą ir taurę sudaužyti
Todėl tą vakarą niekas nebeleido man prie stiklo prisiliesti
“Dabar Doncės valanda, kaip ir visos kitos”
Nors šiaip, tai niekam čia neįdomu, ką mes veikėm.
// Rugpjūtis 13 2009 // 3 komentarai » // blog, bonus, sąrašai
Kad jau Sima paklausė ar Mes turime tokius topus, kokį sudarė ji, nusprendžiau pabandyti ir pati, tik štai vieną skirsim dm, o kitą ir kitiems atlikėjams, nu nes visai neliktų įvairovės (išbandyta)
1. dm – freestate
2. dm – enjoy the silence
3. dm – insight
4. dm – waiting for the night
5. dm – here is the house
6. dm – never let me down again
7. dm – higher love
8. dm – junior painkiller
9. dm – stripped
10. dm – i want it all
1. iamx – this will make you love again
2. scorpions – wind of change
3. squirrel nut zippers – my evergreen
4. ewan mcgregor jose feliciano j – el tango de roxanne
5. gary jules – mad world
6. the rasmus – funeral song
7. yann tiersen – la parade
8. apocalyptica – hope vol 2
9. dave gahan – saw something
10. scorpions – send me an angel
Galbūt kada nors pasistengsiu ir sutrumpinti, nes man pačiai nelabai patinka, kai taip nesugebu atsirinkti, nors iš dalies..kaip yra, taip yra. Ir tiesą sakant, galvodama apie dainas, kurios kažkada mane nenoromis nuliūdindavo, o tuomet palaikydavo, prisiminiau tiek dainų ir tiek su jomis susijusių įvykių, kad net šilčiau širdutėj pasidarė, o ypač po to, kai suvokiau jog kai kurių žodžius atsimenu, nors nesu jų klausiusi jau metus ar daugiau.
// Rugpjūtis 7 2009 // 4 komentarai » // blog, bonus
Šiandien skaitinėdama ir tag’indama senus pranešimus prisiminiau Salad Fingerį. Nežinau kaip kam, bet man tai yra pats baisiausias ir pats šizofreniškiausias filmukas iš visų, kokius tik esu mačiusi.
// Balandis 11 2009 // 4 komentarai » // blog, bonus
Pastabos šv. Velykų šventei dažant kiaušinius kitiems
metams:
Iš patirties rašo: Ineta L. 12m
Šitoks raštelis jau ketvirti metai, kaip guli sulankstytas prie dažų kiaušiniams. Trečio patarimo niekada nesilaikau, todėl ir dabar sėdžiu su spalvotom rankom ir dar spalvotesnėmis panagėmis, bet net neįsivaizduoju, koks dažymas gali būti su pirštinėm, todėl nesiskundžiu. O ketvirtos pastabos jau ketvirti metai, kaip nesuprantu, todėl ir negaliu pasinaudoti, o šiais metais, dar ir antrajai paklūsti nelabai pavyko. Aš tik norėjau, kad visi kiaušiniai nebūtų mėlyni, kaip būna paprastai, nes mėlyna spalva pas mus yra stipriausia ir paprastai viską užgožia, pavyzdžiui, praeitais metais dar ir į puodą šliūkštelėjau, kad tipo “ai, jei būtų mažai, kad būtų ryšku”. Nu va tada ir buvo ryšku, o dabar kažkokios pastelinės gavosi ir aplamai, tai dažai kuo toliau, tuo labiau darosi kaip koks sysalas, todėl stengiuosi naudoti tokius senus, kad net baisu pagalvoti. Pilk nepylęs, vis tiek tas pats. Šiųmetinis dažymas kažkoks nevykęs dar ir dėl to, kad sudaužiau keturis kiaušinius: į vieną pirštą suvariau, o kiti trys buvo suskilę, šūdas ten, ne maxima arba tai galima pavadinti “pirk kiaušinius paskutinę dieną”. Grįžus namo, mama pastebėjo, kad visai nėra svogūnų lukštu, nuėjo ir nupirko, o grįžus pastebėjom, kad nėra ir ryžių, bet pirkti jau nebeėjo ir teko naudotis kažkokiom ten kruopom. Bet iš tikrųjų, tai gavosi gana pakenčiamai, nors jai ir būtų tie kiaušiniai tragiški, niekas man to nepasakytų, nes visi labai malonūs ir tyliai džiaugiasi, kad patiems rankų nereikėjo teptis. Nu gerai, gal ir nesidžiaugtų, bet vistiek niekas nedrįstų sakyti, kad jie negražūs, nes galbūt jie rimtai visai gražūs. Ir tai buvo kiaušiškiausias mano įrašas per per per visą istoriją. Ir dar nepamirškit pasinaudoti mano patarimais, o jei išsiaiškinsit ketvirtą, tai ir man praneškit, bus ačiū.
// Kovas 21 2009 // 15 komentarai » // blog, bonus
Atsimenat, kažkada žadėjau video iš mūsų pasisėdėjimų, nors tai ir nelabai panašu į sėdėjimus, nu bet šiaip, tai žadėjau. Iš pradžių galvojau dėti visai kitą, bet buvau apsigalvojusi ir nusprendusi visai nedėti, bet šiandien iš Lingos atgavau flashiuką su visa medžiaga, tai dar kartelį apsigalvojau, nes kai žiūrėjau visus video, tai taip taip taip kvatojau, kad net gausiai gera pasidarė. O šiame video galima išvysti Evę, kuri yra nuskriaustoji nr. 1, Simą, kuri yra nuskriaustoji nr. 2+ ir mane, t.y. Inetą – skriaudėją, o už kadro lieka Linga. Linkėjimai, Linga! Galima nepamiršti fakto, kad visa tai vyko 2009 kovo 11 dieną, Lingos namuose (beje, sofa, pagalvės irgi jos), o filmavimo metu fone girdisi world in my eyes. Nu tai ta proga dedikuoju šitai visoms ten buvusioms, nes jos net nežino, kad dedu čia kažkokį video ir dar rašau apie jas (>:D), nu bet rašau, nes neįsivaizduoju, koks mano gyvenimas būtų be tų trijų būtybių ir tiesą sakant, nematau reikalo įsivaizduoti. Kodėl? Todėl, kad atėjusi į šitą mokyklą ir sutikusi tris pakankamai skirtingas asmenybes, pajaučiau, ką reiškia klasėje turėti draugus, nesakau, kad anksčiau buvo blogai, nes klasiokai ir likdavo tik klasiokais ir iki šiol nesupratau, kaip kitaip viskas gali būti, bet kai supratau, visai nebesinorėtų vėl grįžti į tokią klasę, kokia buvo anksčiau, nu bet ne apie tai. O tai, kad mes gana skirtingos ir yra smagiausia, nors galbūt kartais dėl to ir kyla kažkokių nesklandumų, nors man atrodo, kad tai yra siaubingai natūralu (kad ir kaip užknistų), nes laiko kartu praleidžiam tikrai daug, o nuo to dažnai pavargstama, nu bent jau aš, pavargstu. Ir žinot ką, jeigu ne jūs, dabar būčiau dvigubai turtingesnė, nes nevaikščiočiau taip gausiai į visokias kavines ir nevalgyčiau traškaus vištienos kepsnio (nors dėl jo, tikrai nepykstu), , dar neturėčiau kakadu kliento kortelės, kuri skirta mums visoms, dar neičiau į galeriją xx ir ten smagiai nesėdėčiau, dar nebūčiau išbandžiusi Sekundės, dar neslampinėčiau bibliotekoje, siūlydama kažkam knygas apie narkomanus ar su pavadinimu “69″, dar netgi apskritai, nebūčiau tokia pošla (nors nei viena iš mūsų negali lygintis su belgėm), dar virtinukai neturėtų man jokios prasmės, dar kornai nesisietų su jokiu žmogumi, dar neturėčiau su kuo sugalvoti kitiems pravardžių, dar maitinčiausi mokyklos valgykloje, dar neturėčiau Violator, dar nenešiočiau vyriško žiedo ir nežinočiau, kur Panevėžy yra kerzų, dar neprašnekėčiau telefonu po kelias valandas, dar neturėčiau draugės, kurios mama dirba bibliotekoje, dar aplamai neturėčiau tiek daug tėvų, kuriems galėčiau perduoti linkėjimus, dar nebūčiau paragavus saldainio – pėdos, dar sūris man ir būtų tik sūris ir dar visko be galo daug, be galo ir be krašto. Galima būtų tęsti tiek, koks atstumas yra iki karalystės už jūrų ir marių, arba kitaip, Černobylio ir Lenkijos. Nu ir žodžiu, esat labai brangios ir nežinau kas galėtų pasiūlyti tiek, kad sutikčiau jus iškeisti. Dar galiu laisvai pasiteisinti, kad nemoku tinkamai reikšti jausmų ir būti švelni, nu nes aš i en tė jot, bet tai netrukdytų dabar su jumis gurkšnoti vyną ar alų ir žaisti su savo diržu, kuris kažkam primena kažką labai puikaus.
// Vasaris 22 2009 // 3 komentarai » // blog, bonus
Vaa, prašau, kam įdomu. Nes aš šito laukiau kelias valandas, bet prieš tai dar pasinervinau, kol įjungiau tą transliaciją, nes pas mane kažko akivaizdžiai trūksta ir turbūt jei ne šlykštukas firefox ir windows media player, nebūčiau pamačius to pasirodymo, o štai žiūrėk, jis jau youtubėj po valandos yra. Nors ne, nesakau, kad gailiuosi tiek laukusi ir graužusi sau kelį, aš džiaugiuosi, kad dabar galiu pamatyti dar ir dar kartą. Ir ta daina labai graži, ir tėtei patiko, ir kai Dave ją dainavo atrodė piktas, ir jis dar žavingesnis, taip sakant, jėga. O šiandien visą dieną trūniju prie kompo ir daug juokiuosi, o kažkodėl sėdėdama ir kam nors rašydama, netgi čia, nutaikau atitinkamas veido išraiškas. Savaip įdomu, nes jaučiuosi lyg kalbėčiau, bet tai turbūt parodo, kad aš tikrai seniai kalbėjau ir gaila, kad neatsirado skaitančių ir nepažįstamų šmikių iš Panevėžio, bet jei jūs atsirasit, pasiūlymas dar galioja, o galbūt kažkurį kovo savaitgalį bus vibe.lt meet, kalba eina net apie pirmą kovo savaitgalį, tai manau, norėčiau sudalyvaut. Turbūt nauji žmonės akiratyje nepakenktų, o dar visai norėčiau aplankyti Kauną, nes kai būnu jame, nelabai iškeliu kojas iš stoties. Taigi, gal būtų puiku ir su kuo nors dar susitikt, nežinau. Mama turėtų išleisti, kaip jau aišku, yra žmonių, kurie jai gausiai nepritaria, bet nesuksiu sau galvos ir pasidžiaugsiu, kad turiu keliavimo laisvę ir, kad už savaitės prasidės pavasaris, tai visą kovą bus galima švęsti tą pavasarį. Ir dar ten kažkas atvažiuos pas mane per kelias laisvas dienas, tai bus iš viso jėga, nes koks retas įvykis, kažkas pas mane atvažiuos! Tas kažkas, tai turėtų būti Paulė. Paule, kaip reikalai dėl to? O šiaip, kviečiu ir kitus. Ne, aš rimtai, jei ką nors išleidžia, galit atvažiuot, liko tik savaitė, kada aš gyvensiu beveik be cento kišenėje, tai kol kas nors sumąstys atvažiuot, ta savaitė ir bus kaipmat prabėgusi. Pagavau save norinčią miego, tai gal netgi reikės eiti miegoti. Bet jaučiuosi vis dar nesava, nors žinot, man patinka taip jaustis, vis kažkas naujo.
// Sausis 27 2009 // 2 komentarai » // blog, bonus
Paimta iš: http://www.depeche.lt/ Ir ačiū macro
Neišsenkantis įkvėpimo šaltinis…Iki niūraus Bezildono miestelio nuo Londono pusvalandis kelio. Vietos vaikinų mėgstamiausia pasilinksminimo vieta buvo šuoliai į fontaną prie miesto vartų. Kartą prie David’o priėjo priėjo labai keistas berniukas. Jo akys buvo liūdnos, nosis stambi ir negraži, o lūpos didelės ir beformės. Berniukas vilkėjo mėlyną griežto kirpimo švarką, kelnes su kantu ir ryšėjo kaklaraištį. Jis buvo ką tik grižęs iš Vokietijos, kur važiavo kaip vienas geriausių koledžo mokinių. Martin’as išsiskyrė iš visų, kuriuos Dave kada nors buvo sutikęs. Smol boy – taip ironiškai M. Gore vadino draugai – gyveno savo įsivaizduojamame pasaulyje su neūžaugomis, princu Zigfridu buivolo odos batais ir verkiančiais angelais. Jo tėvai dirbo Ford gamykloje ir sūnaus fantazijas laikė nesąmonėmis.
Kartą, kai David’ą suėmė ir pristatė į skyrių, kameroje pasirodė Martin’as. Su neslepiamu žavesiu jis žiūrėjo į draugą, o kai Dave papasakojo, už ką jį suėmė, storos Martin’o lūpos nusišypsojo. Jis draugą laikė didvyriu. Netrukus Dave pajuto neįprastą jausmą – bet kokį išsišokimą mintyse jis skirdavo Martin’ui, lyg šėldamas už abu…
Dirbdamas silpnų alkoholinių gėrimų gamykloje „Solzburi“, Dave automobiliu taranavo sieną su gatavos produkcijos dėžėmis, o parfumerijos fabrike šliūkštelėjo iš butelio kiemsargiui ir pateko už grotų. Kai teisme buvo nagrinėjama jo byla, kaltinamajam atstovavo David’o motina ir Martin’as. Motina kaip įprasta, liejo ašaras, o Martin’as šypsojosi, nes Dave buvo jo didvyris, laisvės įsikūnijimas, toks, koks visada svajojo būti jis pats!
Martin’ui buvo penkeri, kai jis pirmą kartą gyvenime susipešė su savo seserimi. Tėvas aptiko susikibusius mažylius tuomet, kai sūnus norėjo trenkti Karen plyta. Užsirūstinęs jis taip primušė perštuką, jog šiam visam laikui dingo noras būti nepaklusniam. Dabar sutikęs David’ą, jis lyg ir atrado savąjį „aš“, žmogų, galinti viską daryti atvirai ir be baimės.
Norą „būti David’u“ Martin’as įkūnydavo nemokšiškai ir juokingai – dėvėdavo sijonus scenoje, lakavo juodai nagus, grimavosi kaip klounas ir vaipydavosi taip, jog sukeldavo homerišką aplinkinių juoką. Vyrai jam suko pirštu prie smilkinio, o merginos jį laikė baidykle. O į žurnalistų klausymą „Ką kuria Martin Gore ?“ Dave atsakydavo : „Tai, ką dariau aš, kai buvau mokinys“.
„Sesuo pagal intelektą“
Kas vyksta su Martin’u, Dave suprato daug vėliau. Bandydamas jį kopijuoti, jis tapdavo pajuokos objektu. Nemokėdamas regzti intrigų ir užmegzti romanų, Martin’as vedė pirmą pasitaikiusią merginą. Siuzan Buaver pagimdė jam dvi dukras ir pasirodė esanti ideali žmona.
Pirmasis konfliktas tarp jų kilo tuomet, kai Dave susidomėjo amerikiete Tereza Konroj – dažyta, putlia krūtine furija, garsėjusia prostitutės reputacija, ir paliko savo pirmąją žmoną Joane Fox ir sūnų Jack’ą. Nagus Tereza dažė juodai, užtat veidą – visomis vaivorykštės spalvomis. Be to, Tereza nuolat gėrė, viliodavo vyrus, svaiginosi heroinu ir kokainu. David’as svaigo nuo šios moters, vadino ją „seserimi pagal intelektą“, savo dvyne. Po poros savaičių pažinties jis paliko Londoną ir1992 metais persikėlė į Los Andželą, kur Konroj gyveno viename name su dviem bjauriomis draugėmis.
Kiekvieną vakarą ji rengdavo vakarėlius, į kuriuos sukviesdavo madingus pamokslininkus, kino žvaigždes ir prostitutes. Dave akimirksniu pritapo prie šios draugijos : tatuiravo visą kūną, prisidarė skylių savo „žaisliukuose“, atsiaugino plaukus ir švirkšdavosi narkotikus.
Neseniai savo rašomajame stale Dave aptiko tų metų nuotrauką – joje įamžintas skeleto pavidalo pankas su ožio barzda, plona talija ir rankomis-lazdelėmis, su išpurtusiomis venomis ir juoda voratinklių tatuiruote. Kai Londone Dave pasirodė Depeche Mode repeticijoje, jo naujasis įvaizdis buvo sutiktas stebėtina tyla. Gore ir Fletcher’is jo tiesiog neatpažino!
Kaip vėliau prisiminė Andy, prieš juos pasirodė absoliučiai svetimas, pamėlusia oda žmogus, klausdamas: Ko žiūrite, tai aš, vaikinai! Per repeticija Dave negalėjo išdainuoti nė vienos natos, jo balsas priminė šuns kaukimą, jis painiojo žodžius ir visą laiką kosėjo. Po pusvalandžio Martin’as sviedė gitarą ir sušuko: „Aš ją nužudysiu! Perduok jai mano žodžius“.
Atsisveikinimas
Atšaukti pasaulinį turą buvo neįmanoma, nes Depeche Mode rizikavo būti patraukta teisminėj atsakomybėj. Tačiau kaip vyks į gastroles su ligoniu solistu? Martin’as kaip auklė pradėjo globoti Dave, iš visų jėgų bandydamas nuslėpti jo apgailėtiną būseną : jis vogdavo iš David’o švirkštus, užrakindavo jį viešbučio kambaryje, išmesdavo iš kambario heroino tiekėją. Tačiau David’as vis tiek sugebėdavo išvengti jo kontrolės. Kartą iš viešbučio kambario jis pabėgo pro langą, išsinuomojo automobilį, pateko į avariją ir tik per stebuklą liko gyvas. Jis galėjo pasišalinti iš scenos dainos viduryje, dėdamasis, kad turi reikalų, tačiau iš tikrųjų bėgo ieškoti heroino dozės.
Tai, ką jie taip ilgai kūrė, sugriuvo kaip smėlio pilis, o muzika skambėjo kaip gedulo maršas. Dabar Martin’as nekentė Gahan’o taip stipriai, jog bendravo su juo tik per tarpininkus. Jis pradėjo galvoti apie DM paleidimą. Šiaip ne taip baigę gastroles, Martin’as ir Andy nė neatsisveikinę su Dave išskrido į Angliją pas savo šeimas ilgų atostogų. DG iš jų gavo trumpą laiškelį : „Nežinome, kas toliau su mumis bus. Jeigu gali gyventi be mūsų, gyvenk. Manyk, jog tai atsisveikinimas“.
Normalus gyvenimas
D.Gahan išskrido namo pas Tereza į Los Andželą, tačiau žmona jau buvo pakeitusi užraktus, o visi jo daiktai, sukimšti į polietileno maišus, gulėjo po atviru dangumi.
Taip Dave atsidūrė Santa Monikos viešbutyje, kur po trijų dienų persipjovė venas, ir jeigu ne Martin’as…
Iš „Sidars-Sinai“ ligoninės jį devyniems mėnesiams išsiuntė priverstiam gydimui į detoksikacijos centrą „Eksedes“. Martin’as jį aplankė tik kartą ir padovanojo jam nukryžiuotojo talismaną ir nešiojamąjį kompiuterį. „Nusprendžiau tave pagloboti, – paaiškino jis. Dabar pradėsim kasdien rašyti vienas kitam, taip man bus ramiau“.
Dave pasakodavo M. Gore, kaip vaikšto po parką ir stebi, kaip sodininkai sodina švelnias petunijas. Vėjo arba lietaus gūsiai nuplėšdavo gėlių žiedus, ir jos sudžiūdavo. Tačiau sodininkai atkakliai vėl jas atsodindavo. „Taip ir aš, – rašė jis draugui, – kelis kartus žiūrėjau mirčiai į akis, bet vis sugrįždavau. Dėl kokios priežasties ? Beprotystė vos nenužudė manęs. Galbūt tik būdamas arti mirties, atgavau savisaugos instinktą“.
David’as prisipažino Martin’ui, jog ankstesnis jo gyvenimas buvo išties bjaurus. Laisvė, kuria jis mėgavosi, privedė prie aklavietės, tapo kelionė į niekur. Tada, vaikystėje, pasiduodamas prievartai, Gahan’as gynėsi, priešinosi patėviui, mokytojams, Bezildonui. O juk visada paslapčia pavydėjo Martin’ui išminties, ramybės ir nesutepto gyvenimo.
„Eksedes“ centre Dave sutiko mielą merginą Jenifer ir ją vedė. Ji išsivežė jį į Niujorką, pagimdė dukrą Stel’ą. David’as pradėjo gyventi normalų gyvenimą. Kiekvieną rytą jis dukrą vedė į darželį, ruošdavo žmonai pusryčius ir lydėdavo ją į darbą. Jis tapo paprastu žmogumi, o Gore ir toliau kontroliavo draugą elektroniniais laiškais arba žinutėmis, juo stebėjosi. Be to Dave staiga pradėjo kurti eiles dainomis, nors anksčiau tai buvo Martin’o privilegija.
„Aš – tai tu, o tu – tai aš…“
Kartą po ilgo išsiskyrimo jie susitiko. Dave su reikalais užsuko į Los Andželą, kur tuo metu gyveno Martin’as. Jie susitiko užkandinėje „Pas Edą“, netoli nuo M. Gore namų.
David’as atėjo anksčiau, prisėdo prie staliuko ir užsisakė mineralinio vandens. Pagaliau jie susitiks. Pagaliau draugas pamatys, Jog Dave išliko savimi.
Martin’as vėlavo, nors aksčiau jis to nedarydavo. Gal jaudinasi prieš susitikimą ? O gal nepatikėjo David’u ir nesiryžo ateiti ?..
Po pusvalandžio plačiai atsivėrė stiklinės durys ir tarpduryje pasirodė nemalonus tipas, įtartinai panašus į Martin’ą. Nuskusti smilkiniai, žvangantys auskarai ie girta šypsena – nejaugi tai Gore ? Nepažįstamasis linktelėjo David’ui ir patraukė prie jo šokančia eisena. Užsisakęs tekilos, atsisėdo priešais Dave. Nuo jo trenkė alkoholiu. Gahan’as pasijuto nejaukiai. Kur dingo tylenis Martin’as, poetas, genijus, gerasis „mažylis“, kuris jį ištraukdavo iš keblių situacijų ? Kur jo drovus žvilgsnis, jo pasakos apie princą Zigfridą ? Kažin ar jis dar bent ką prisimena ?
Tik marihuana. Kartais ekstazis, nieko sunkaus,- ištarė Martin’as, pastebėjęs Dave žvilgsnį. – Asmeninis gydytojas perspėjo, jog mano širdis silpna. Jeigu vartosiu stipresnius, iš karto mirsiu.
Kur dingo Siuzana ir dukros ? Žmona ? Jis seniai ją paliko. Dabar jo gyvenime daug prašmatnių moterų, kurių visada troško turėti. Pavyzdžiui, dabar jis gyvena su mulate Dona, ji nešioja dredus iki kelių ir žiedus ant kojų pirštų. Gal Dave norėtų su ją permiegoti ?
Štai kas atsitiko – jie su Gore apsikeitė vietomis. Dabar atėjo eilė David’ui kontroliuoti Martin’ą. Dvejus metus Dave rašė ir skambino Martin’ui, trumpam jį aplankydavo. Paskutinis laiškas, kurį gavo iš jo, buvo parašytas 2004 metais rugpjūčio 12…
Vėl kaip duetas
Taksi sustojo Alamida-street, ir Dave susimokėjęs išlipo. Už žemo pastato su spalvotu reklaminiu skydu „Gerkite Van Huteno kakavą!“ slėpėsi M. Gore namas. Dave priėjo prie tvoros ir apsižvalgė. Atviroje verandoje pintoje supamojoje kėdėje gulėjo krūvelė laiškų ir laikraščių. Prie namų slenksčio stovėjo trys buteliai pieno, matyt, rytinis išnešiotojas tik trečią dieną suprato, jog mažos vilos keturiasdešimt trečiojo numerio gyventojas čia nebegyvena.
D.Gahan’as prisiminė, kaip vaikystėje vogčiomis jis nepastebėtas įsmuko į gimtąjį namą, kur aptiko būrį policininkų ir patėvio lavoną. Jis priėjo prie durų, atskaičiavo penkis žingsnius į kairę ir įkišęs ranką į rėmus, ištraukė raktą. Atrakinęs duris pajuto nemalonų kvapą…
David’as rado Martin’ą antrame aukšte. Draugas miegojo ant grindų visai nuogas ir sunkiai kvėpavo.
Aplink voliojasi tušti buteliai ir sugedusio maisto likučiai. Martin’as buvo gyvas ir atrodo, ilgalaikio
gėrimo būsenoje. Ant jo dešiniojo dubens puikavosi tatuiruotė su paukščio plunksna, tiksliai tokia pat, kokią Gahan’as
buvo išsitatuiravęs prieš dvidešimt metų. Vonioje Dave aptiko miegančią mulatę su dredais iki kelių – tikriausiai tą pačią Don’ą.
Martin’ą paguldė į privačią kliniką išgalvotu vardu. Dave pats jį ten atvežė ir sumokėjo už gydymą.
Daktaras Heler’is patikino, jog naujasis pacientas, praėjęs visą kursą, po trijų mėnesių išeis „švarus“.
Tik vidurnaktį Dave’as pasiekė viešbutį Rytoj, kai Martin’as atgaus sąmonę, jis aplankys jį. Ir lankys kasdien. O vėliau, kai draugas pasveiks, jie įrašys naują albumą, kuriame bus jų sukurtos dainos. Ir David’o Gahan’o solo scenoje vėl skambės kaip duetas…
// Sausis 18 2009 // 3 komentarai » // blog, bonus
// Sausis 12 2009 // 8 komentarai » // blog, bonus
Kai pirmą kartą pamačiau jį su Sima – akivaizdžiai kvatojom; kai parodžiau Eglei, ji irgi kvatojo; o kai pati noriu dar pasijuokti ir šiaip, pasėdėti prieš ekraną su plačia, su labai plačia šypsena, visad įsijungiu šį klipą. Jame yra viena neapsakoma vieta, kai Jie atvyksta į viešbutį Ultrą, koncertuoja niekam ir ties Dave žodžiais „don’t say you want me, don’t say you need me, don’t say you love me, it’s understood“ jis taip išsišiepia, taip puikiai suvaidina tą tokį gausiai, labai labai gausiai, perdėtą pasitikėjimą savimi, kad net nepajauti kaip išsišiepi ir nusikvatoji. nors iš tiesų, šypsena nuo mano veido nepasitraukia per visą klipą. O kadangi aš čia jau bene valandą knisuosi su šito puikaus daikto įkėlimu, vietoje to, kad mokyčiausi su***tą fiziką, siūlau pažiūrėti, aišku, siūlyčiau net ir tada, jei būčiau įdėjusi per tris minutes, bet vistiek. Jis to vertas ir tai pirmas man taip patikęs klipas.
// Lapkritis 20 2008 // Nėra komentarų » // blog, bonus
Iš tiesų, tai šitas mėgstamiausias ir šiandien pasikalbėjusi su Simą apie jį, nesusilaikiau neįdėjusi jo čia. Bet galbūt netyčia kas nors dar nesate jo matę, tai vaa. Pirmas video, kuriame matau tokį Dave, na, esmė ta, kad daugiau nesu jo tokio mačiusi. Taigi, žinau, kad sesuo Dei. Taip pat yra kažkiek, kiek – nežinau, jų apsėsta, čia gi tas, kur jis ypatingai judina klubus! Man smalsu, kaip visa tai skamba iš šalies.
// Lapkritis 16 2008 // Nėra komentarų » // blog, bonus
// Liepa 31 2008 // 3 komentarai » // blog, bonus
// Birželis 17 2008 // 4 komentarai » // blog, bonus
// Lapkritis 29 2007 // 2 komentarai » // blog, bonus
// Lapkritis 25 2007 // 2 komentarai » // bonus
Nuoširdžiai Jūsų,
Ineta.
// Lapkritis 6 2007 // Nėra komentarų » // blog, bonus
We break our enemies with fear, and// Gegužė 23 2007 // Nėra komentarų » // blog, bonus
Jeigu kam nors įdomus mano darbas apie Ekvadorą. Taip, taip, tas pats, prie kurio sugaišau bene keturias valandas vienam dešimtukui gauti.Prašom, galite žiūrėti. Pakomentuoti, nes mano klasiokams iškilo tik mintys apie čiabuvius ir dramblius. Darbui įpusėjant man pradėjo patikti. Ne tik darbas, bet ir pats Ekvadoras. Ne tiek, kad trokščiau nuvažiuoti, bet tiek, kad galėčiau į darbą įdėti šio bei to nukabinto iš savęs.// Gegužė 19 2007 // Nėra komentarų » // blog, bonus
When the daylight is falling down into the night// Gegužė 9 2007 // 7 komentarai » // blog, bonus
I follow the Moskva// Balandis 25 2007 // 2 komentarai » // bonus
// Balandis 20 2007 // Nėra komentarų » // bonus
Aš krentu, nes neturiu sparnų.// Vasaris 16 2007 // Nėra komentarų » // blog, bonus
(ne)miegas (ne)tinginystė absurdas alus anglų atostogos blogas dailė depeche mode draugai galerija xx idėjos internetas istorija karštis kelionės kinas knygos koncertas laikas lietus maistas mintys mokykla muzika netikėtumai notices nuovargis paštas prisiminimai propaganda psichozė renginiai rutina saviraiška smagu sodas suomija svečiai teisės trakiškis trumpai vilnius šventė žiniasklaida
WP Cumulus Flash tag cloud by Roy Tanck requires Flash Player 9 or better.
© 2010 Inetos blog'as.Be autorės sutikimo, kopijuoti draudžiama.
