Inetos blog'as

Geriausias būdas atsipalaiduoti

// Liepa 30 2010 // 6 komentarai » // blog, nuotraukos [3]

Kuomet mano namuose karaliauja truputį nekviesti svečiai, reikia rasti kažkokios veiklos, nes a) jie visada nori sėdėti prie kompiuterio, nors Trakiškyje jis irgi yra ir b) jei jau gauni kompiuterį, laikykis, nes pašaliniai garsai kėsinsis tave išvaryti iš proto. Taigi, kraustausi aš į savo kambarį, kur ramu ir tylu, kur gali daryti ką nori ir niekas tau netrukdo. O šiandien, kažkaip momento pagauta, išsitraukiau baisiai retai naudojamą eskizų bloknotą, kuris šiaip yra nepatogus, nes didelis ir storas, ir piešiau. Tai nėra iš mano minties, tai daryta pagal nuotrauką, nes esu įsitikinusi, kad portretams reikia labai daug praktikos, o kopijavimas yra labai geras būdas tą praktiką įgauti. Žinau, kad šis nėra tobulas, todėl laukiu nuomonių ir kritikos.

Ir turiu pripažinti, kad piešimas – vienas iš labiausiai mane atpalaiduojančių užsiėmimų.

Apie Evės sodą numeris trys

// Liepa 28 2010 // 6 komentarai » // blog, nuotraukos [1]

Dabar sukaupiu visus likusius energijos lašelius ir papasakoju apie šiandieną. Kaip minėjau ten kažkuriam praeitam įraše, buvau su klasiokais pas Evę sode, jei neklystu, tai turėtų vadintis “evės sodas nr. 3″. Tik šitas dar turėjo šiokių tokių bonusų, tai Dovilės gimtadienis. Vos pamačiusi seniai matytus snukučius (kurie seniai matyti, kurie ne) iš karto supratau, kad buvau jų pasiilgus ir eina sau, kaip gera vėl su visai susitikti. Bet prieš tai reikėjo su tėčiu nuvažiuoti į parduotuvę ir nusipirkti alaus, nes Ineta žiūrėjo deggrasį, todėl vėlavau, nes pas tėvą buvo atvažiavęs meistras tvarkyti signalizacijos, kuri neveikia dėl bbž ko (to pasekoje dabar reikia saugotis prieš įeinant į mano kambarį: gali atsitrenkti tiesiai į spintą, nes baldai perstumdyti, kad tam dėdei būtų geriau prieiti prie šūdo, kuriuo valdoma signalizacija). So, grįžkime prie..maximoj calsbergui nuolaida!! Todėl pasiėmus sau keturis butelaičius ir tipo pietus – pakelį fingerių ir gaidelių (šiaip vieną calsbergo tėvui atidaviau). Paleido mane tėvas prie sodų, neprašiau jo, kad vežtų toliau, nes pati nebuvau labai tikra dėl kelio, žinojau tik vieną – reikia rasti avietes. O šiaip, tai ten labai lengva nueiti iki reikiamos vienos: nuo pagrindinės gatvės paeini takeliu tada staigus posūkis į dešinę, tada į kairę, tada dar vienas į dešinę, dar vienas į kairę ir dar vienas į dešinę (spėju, pamečiau skaičių). Būtent tada, radusi reikiamą sodą, pamačiau seniai matytus klasiokus. Ir tiesą sakant, kartais mane tie pasisveikinimai baisiai užpisa (nes jų DAUG), bet vis tiek miela su visais apsikabint – visgi, susirinko visi žmonės, su kuriais klasėje sutariu geriausiai. Tuomet pasveikinom Dovilę su gimtadieniu, apkabinom, išbučiavom ir gėrėm alų. Kažkaip liūdna, kad šiandien man alus nelabai gėrėsi ir net ne kartą gailėjausi, kad neėmiau baltos, nes pasirodo, būtų atsiradę, kas norėtų su manim ją gerti, tai sakiau, idėja kitam kartui liks. Lukas su Auge nuvažiavo nupirkti rūkyt ir tai buvo labai jėga, nes prie tėvo pirkt rūkyt..hmm..nu jis nepirktų, net jei meluočiau, kad ne man. Dar žiūrėdama Lingailės į fb sumestas nuotraukas padariau išvadą, kad man reikėtų mažiau rūkyt, nes visos mano nuotraukos yra su cigaretėm, todėl jas gausiu tik rytoj (Katinas šiandien pavargęs ir jų į internetą nebesukels). Bet šiaip, koks skirtumas, nes paskui atvarė ir LABAI seniai matytas Tadas, kurio, pasirodo, irgi buvau pasiilgus. Na, jam vis dar reikia nusikirpti, daugiau lyg ir niekas nepasikeitę. Net noras kandžiotis liko, tik šįkart aš jam kandau ir gaila, kad mėlynės neliko. Sakė, jam niekada nelieka ir dar sakė, kad aš kažkokia nesveika, jei kur tik man įkandi, jos lieka. Nu jo, čia tiesa. Dar klasiokai sakė, kad aš pasikeitus, nors tai nėra visiška tiesa, nors ne, gal ir yra. Nesuku sau dėl to galvos, tai tik optinė iliuzija. Taaarkim. Kažkas dar alias žaidė, bet aš neprisijungiau, nes man buvo giliai čiauškutė, norėjosi su visais pašnekėt ir tiesiog pabendraut. Tad va taip ir prabėgo visa diena. Tortas buvo baisiai saldus, o paskui Augė su greta labai seksualiai plovė indus (gal ir dar kas plovė, neprisimenu). Grįžau baisiai nusikalus, nes ėjau iš sodo pėsčia, atvirai sakant, nemaniau, kad ten TAIP toli, bet nieko, dar ir į norfą sugebėjau užeit atsigert nusipirkt, dar ir su Faustu pakalbėt. Darant tokį mažą reziume, tai diena buvo verta viso kojų skausmo, kurį dabar jaučiu.

Ir iš tiesų, aš retai kada taip atpasakoju visus įvykius. Dabar tik išsišnekėt norėjos. Tai tiek, baigiau.

p.s. sugalvojau žiauriai nenaudingą ir beprasmį darbą laiko prastūmimui iki pirmadienio (jei visgi jo verta laukti, nes seseriai su sveikata yra ratas) – perskaityti ir sutaginti visus blogo įrašus, kurių, kiek žinau, yra virš keturių šimtų penkiasdešimt.

#10

// Liepa 28 2010 // 2 komentarai » // blog

Ir teisingai, pamiršau. Visas rugpjūtis mano mano mano MANO. Į Suomiją nevažiuoju, nes kaip teta sakė, iš pradžių žmonės norėtų auklės mėnesiui, o paskui ir visiems metams. Tai kažkaip šitai man nelabai tinka. Ai, ir man gerai. Visai nenuliūdau. Ir pirmadienį (ar antradienį) su seserim į Vilnių.

Šiek tiek apie istorijos falsifikavimą

// Liepa 28 2010 // 2 komentarai » // blog

Kad jau laukiu kol nudžius nagų lakas sakau, parašysiu. Vis tiek tokioj būsenoj esu neveikli invalidė net puodelį atsargiai kilnojanti. Šiandien nusipirkau naują juodą nagų laką, nes senasis jau atitarnavo savo laiką. Paleidau jį iš vergijos užsitarnauto poilsio šiukšlių dėžėj. Dar laukiu, kol atsikels Ineta ir eisim pirkt alaus ir cigarečių; su klasiokais varysim į Evės sodą. Žiūriu jų vakarykštes nuotraukas iš Berčiūnų ir niekaip nesuprantu, pasiilgau jų ar ne.

***

Man visada buvo įdomu, kaip kitose šalyse vyksta istorijos pamokos. Pavyzdžiui, ką pasakoja vokiečiams apie Antrą Pasaulinį Karą ir holokaustą, ką pasakoja rusams apie SSRS ir jos santykius, kad ir su tom pačiom Baltijos šalim. Kažkaip neišeina tikėti, kad viskas visur dėstoma taip pat. Vis tiek kiekviena tauta savo šalies istoriją pateikia kitaip, kažkiek iškreiptai. Ir išvis, šiandien važiuodami su seneliais į miestą (kelias dienas praleidau Trakišky) klausėm radijo. Visko aš negirdėjau, nes žinių radijo vedėjų balsai mane migdo, o jei ne migto, tai erzina, bet esmė tame, kad močiutė pradėjo piktintis: “nesąmonė, visada tik apie lietuvius ir lenkus kalba, o apie kitus, pavyzdžiui, baltarusius nieko nepasako” (well, kalba ėjo apie Žalgirio mūšį) ir tada pasijutau kaip Orwello romane (“1984″), kur vyrukas sėdi ir koreguoja istoriją. Juk išties vadovėliai bei žiniasklaida gali pateikti viską taip, kaip nori ir visas tikras suvokimas lieka tik žmonių atmintyje. Ir nieko čia nepakeisi.

Apie tai, kad daugiau vėlai naktį niekur nevaikščiosiu

// Liepa 20 2010 // Nėra komentarų » // blog

Išėjom mes su Ineta pusę dviejų nakties parūkyt, nu nes veikt neturėjom ką. Visur baisiai tamsu, tai sustojom prie tokios tamsios gatvelės netoli jos namų, atsisėdom ant šaligatvio ir rūkėm. Staiga išgirdom sprogimą ir pamatėm liepsnas, paskui nubėgantį kažkokį vyrą (o gal labiau vaikiną) su benzino kanistru. Iš pradžių pagalvojau, kad dega valgykla, nes jos languose atsispindėjo liepsnos, bet paaiškėjo, kad dega kažkas prie degalinės, gal mašina, nežinau, bet esmė, kad padegė. Rytoj eisim pažiūrėt. Išsigandom, širdutės daužėsi. Prie degalinės, tai juk ne koks šuns papas, o jei sprogs kas nors? Tad arčiau ir nėjom. Pravažiuojanti mašina iškvietė gaisrinę, atvažiavo ir policija..kažkaip ką žinau, čia vadinasi išeik parūkyt naktį. Abi nutarėm, kad daugiau to nebandysim, o jei ir eisim, tai maždaug iki kokios pirmos ir TIK savoj gatvėj, nors ir joje nėra labai saugu.

Vadinasi, Ineta pasiskundė, kad niekas nevyksta..Va jums, kaip niekas nevyksta.

“patikimas skydas nuo karščio: lėčiau, vėliau ir be panikos”

// Liepa 18 2010 // 4 komentarai » // blog, bonus

Parodė man mama straipsnį iš Lietuvos Ryto. Perskaičiau ir pagalvojau, kad tikrai neblogas, todėl dalinuosi su jumis. Visai galėčiau taip gyventi, jau dabar paklūstu vienai išgyvenimo taisyklei: dieną miegoti, naktį – gyventi. Atradau savo silpnąją pusę: per daug galvoju apie vėsą, lietų ir tai, kaip sušiktai kartša. Todėl man čia ir važiuoja stogas!

[edit] numeracijos nebėra

// Liepa 18 2010 // 5 komentarai » // blog

Toks naktinis gyvenimas turi vieną didelį minusą: naktį nėra su kuo pakalbėti, nes tie, su kuriais pakalbėti norėčiau, miega. Apskritai, bene visi miega penktą valandą ryto, juk taip ir turėtų būti. O aš sėdžiu čia, keičiu blogo spalvas (jau kurį laiką galvojau tai padaryti) ir varvinu akis. Visai norėčiau tokios raudonos atspalvio kaip mano nagų lakas, bet tada akys nebe varvėtų, o išsprogtų žiūrint į ekraną.

Liūdna, kad nei laiškų rašymas, nei knyga dabar netraukia. Net filmo bene visą naktį įsijungti nesugebu, nors jau senokai atsisiuntė jis. Mary and Max. Įsivaizduojat, žiūrėsiu animacinį filmą. Animacinį. Aš juk tokių net nemėgstu..nors ne, Corpse Bride buvo labai geras. Daugiau labai patikusių neatsimenu.

Matyt jau reikėtų eiti miegoti (žiūrėti filmo), nes kątik į adresų juostą vietoje sena.lt įvedžiau pigu.lt..galva nebedirba. Šiandien su Sima ir Linga vartėm mano mėgstamiausias vaikystės knygas “miško pasakos” ir ten toje serijoje yra gal septynios, o gal ir šešios knygelės. Neturiu aš dviejų: apie fėjas ir apie drakonus. Kažkaip nepagailėčiau kelių litų, kad jas nusipirkčiau, pagaliau turėčiau visą kolekciją, tik kad neradau. Beje, šiandien (tfu, jau vakar) kepti blynai sulaukė didelio pasisekimo ir neliko nė vieno. Gaila, nes pačiai teko valgyti tik kepant. Visada taip būna. Ką gaminsiu šiandien, dar nežinau.

Gali būti, kad į Suomiją aš visgi važiuosiu. Truputį liūdna, nors ir suprantu, kad atsisakyti tokios galimybės būtų kvaila.

Apie tai, kad stebuklų vis dėlto būna

// Liepa 17 2010 // Nėra komentarų » // blog, receptai

O taip, stebuklų būna. Tatai Ineta jau antrą dieną šeimai pietus daro (nors šiandien tai panašiau į vakarienę). Gavosi tiesiog taip, kad vakar tėtis liko toks patenkintas paruoštu maistu, kad pats šiandien atėjo pas mane ir klausė, ar dar kažką gaminsiu. Galvoju, kad jeigu neturiu ką veikti ir jeigu jau tėtis prašo..reikia ką nors sugalvoti. Šiuo klausimu Ineta padėjo, atradusi pas savo mamą troškintos vištienos su vynuogėmis receptą, dalinuosi juo ir su jumis.

Produktai:

• 1-1,5 kg vištienos filė,
• šaukštelis karri prieskonių,
• 3 š. sviesto,
• šaukštas aliejaus,
• 1/2 stiklinės sultinio,
• 3/4 stiklinės grietinėlės (liesos, ta prasme, ne 35%),
• 2 stiklinių žaliųjų vynuogių,
• žiupsnelis druskos.

Eiga:

1) Vištieną supjaustykite nedidelėmis porcijomis, nuplaukite, nusausinkite ir įtrinkite kariu. Palikite 15 min.
2) Puode (nors labiau rekomenduoju apkepti keptuvėje, nes bent jau man, su puodu buvo gana nemažai vargo. paprasčiausiai netilpo) įkaitinkite riebalus, sudėkite vištieną ir apkepkite iš abiejų pusių ant didelės ugnies.
3) Supilkite sultinį ir grietinėlę, užvirinkite, įberkite druskos (man viena bėda buvo – sutraukė truputį grietinėlę, bet kaip padaryti, kad nesutrauktų, aš nežinau).
4) Troškinkite apie 40 min.
5) Mėsą išgriebkite ir padėkite šiltai.
6) Į puodą suberkite vynuogių puseles (be sėklų), išmaišykite su padažu ir virkite apie 2-3 min.
7) Vištieną apipilkite padažu su vynuogėmis ir tuoj pat patiekite (tinka su bulvėmis arba ryžiais).

Realiai, tai turėtų užtekti kažkur penkiems žmonėms, bet čia nuo valgymo ypatumų priklauso. Aš valgiau su tėčiu, dar mama paknibinėjo (mat taip vėlai ji nevalgo) ir dar daug liko. Šiaip apibendrinant, tikrai skanu ir paprasta, nedaug ko reikia, o tėtis valgydamas priėjo tokią stadiją, kad maždaug paklausi, ar skanu, o jis neatsako, nes tik valgo..:D

Rytojui nusimato: trijų miltų blynai.

Apie tai, kad ir ineta moka gaminti

// Liepa 16 2010 // 2 komentarai » // blog, receptai

Apie maistą netrukus. Kątik skambino teta iš Suomijos ir taip maždaug iš oro pasiūlė darbą rugpjūčiui. Sąlygos maždaug tokios: ketverių metų berniukas (turi tris seseris, vyriausioji šešiolikos) + kažkokie namų ruošos darbai, kalbėti angliškai, mėnesiui, pilnas apgyvendinimas, netoli Helsinkio..am..daugiau neprisimenu. BET. Kad dabar aš niekur važiuoti nenoriu, nors kai pagalvoji apie pinigus..tai va taip aš esu neapsisprendusi. Žinau, kad tai – neįkainojama patirtis, kad išmoksiu laisvai angliškai kalbėti, bet žinau ir tai, kad auklės darbas tikrai nėra man. Aš nemėgstu vaikų ir neturiu su jais kantrybės, stebiuosi, kaip aš dar pusseserės nepasiunčiau, o taip dažnai to norėčiau. Bet pagalvojus apie kokius du tūkstančius..seilės tįsta ir nesinori to taip greitai atmesti. Mama irgi sakė dar gerai pagalvoti, bet..rugpjūčiui, prieš mokslo metus, aš be patirties su vaikais (aš net savo brolio nesaugodavau!)..atrodo, manęs laukia arši pliusų ir minusų kova.
***
O tatai dabar apie tai, apie ką ir turėjo būti. Kartais taip jau atsitinka, kad ir aš užklystu į virtuvę ir paimu maisto gaminimą į savo rankas. Tiesą sakant, man patinka ką nors pagaminti visai šeimai ir tada stebėti jų veidų išraiškas, kai ragauja. Man patinka pjaustyti, smulkinti, kepti ir virti, žodžiu, gaminimas nėra man svetimas. O kuomet šiandien išgirdau iš tėčio maždaug: “baigiau šiandien tavo šedevrą, baisiai jau skanus, net ir šaltas. Kada dar ką gaminsi?” (o išgirsti tai iš tėčio lūpų yra vau) pagalvojau, kad išties reikėtų dažniau tuo užsiimti. Ypač dabar, kai gana dažnai tinginiauju.

Pasidalinsiu su jumis vakar gaminto patiekalo (kiaulienos troškinio su bananais) receptu:

Produktai (keturioms porcijoms):

• 500g.  sprandinės,
• ropiniai svogūnai (man labiausiai patinka, kad šitam recepte “laaaabai” aiškiai nurodyta, kiek ko dėti. pati sudėjau du svogūnus ir laimei, pataikiau),
• 2 valg. šaukštai aliejaus,
• 1 arbat. šaukštelis Karri prieskonių (my favourites!!)
• 100g. pomidorų padažo,
• bananai (dėjau tris, bet kadangi mano porcija buvo kiek didesnė (kažkaip tėtis nupirko ~700g. sprandinės), tai užtektų ir dviejų),
• druska (dar vienas legendinis posakis – pagal skonį).

Eiga:

1) Mėsą nuplauname ir supjaustome 3 cm dydžio gabalėliais (nesąmonė..pjaustot kaip norit :D).
2) Svogūnus nulupame ir supjaustome kubeliais.
3) Keptuvėje įkaitiname aliejų ir pakepiname mėsą, kol apskrunda.
4) tada sudedame svogūnus ir uždengę patroškiname  dar 5 min., kol apkepa.
5) Apibarstome druska, Karri ir sudedame pomidorų padažą.
6) Troškiname ant silpnos ugnies 1,5h.
7) Jeigu mažai skysčio, galima įpilti vandens.
8) Bananus nulupame ir supjaustome 3 cm storio griežinėliais (ok ok, apseisit ir be liniuotės).
9) Suberiame bananus į troškinį ir dar troškiname 15min.
10) Paskaniname prieskoniais (man asmeniškai, daugiau nieko netrūko, tai nieko ir nedėjau).
11) Patiekiame su ryžiais ir salotomis (man labai užteko ryžių).

Skanaus!!

(gaila, kad pamiršau nufotkyt..)

Apie tai, kaip priešinsimės nieko neveikimui

// Liepa 13 2010 // 6 komentarai » // blog, sąrašai

Kol dar nepakračiau kojų iš karščio ir nieko neveikimo, reikia gelbėtis. Ir tai yra paskutinis kartas (įrašas, ta prasme), kai aš skundžiuosi tokiu oru, nes nagi, žiūrim į viską pozityviau: žiemą tokio karščio trokštu (tai yra visiškas melas). Iš tikrųjų, be perstojo trunkantis skundimasis užknisa net mane pačią, todėl ir sakau, kad tai paskutinis kartas. Visgi, dėl to paties oro kaltės, laiką leidžiu namuose, nes pernelyg gerai save pažįstu ir žinau, kad tokiu metu būti kieme – savižudybė. Tik štai sugalvojau, kad tas laiko leidimas turi būti nebūtinai vien nebesugebančio galvoti leisgyvio padaro sėdėjimas prie kompiuterio, kurio didžiausias atliekamas veikslas yra refresh mygtuko paspaudimas, o tolimiausiai nueitas atstumas – pašto dėžutė. Pateikiu sąrašą veiklos, kuria užsiimsiu per šias kelias kaitros kamuojamas dienas.

a) skaitysiu! kaip tik turiu net neįpusėtas irvingo “sidro namų taisykles”, ir dar kažką turiu, bet esmė, kad turiu ir tai yra gerai.
b)* paspartinsiu dovanos gamybą, nes liko nei daug, nei mažai –  dvi dienos. DONE
c) šitas nelabai traukia, bet jeigu jau prisirinkau vibėj mergaičių adresų, tai reikia ir laiškus joms parašyti. be to, turiu kelis ir atrašyti. iš viso – šeši laiškai. (pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas)
d) rytoj reikia nueiti ir išsiųsti dvi knygas, kurias visai netikėtai nupirko (aleliuja, +30lt, kurių dabar man taip trūksta!) DONE
e) užsiregistruosiu kokiam dideliam forume, kur nauji žmonės užsipuolami ir bent jau turėsiu kaip pasilinksminti. DONE
f) jeigu užsidegimas ką nors veikti niekur nedings, galbūt net ką nors padarysiu, pavyzdžiui, seniai norėjau pasisiūti raktų pakabuką – pabaisiuką.
g) o šūdas, ką atsiminiau..turiu gi išsiųsti du atvirukus postcrossingui (jooo. nuo gegužės mėnesio). DONE
h) sutvarkysiu spintą ir atrinksiu drabužius, kurių tikrai nebenešioju. tada sugalvosiu, kur juos sukišti ir ta proga nusipirksiu kokį vieną skudurą internetu (paskutinis punktas dėl kaštų trūkumo labai abejotinas). DONE
i) perskaitysiu penkis įdomius ir naudingus straipsnius (mažiausiai penkis). DONE
j) pažiūrėsiu filmą, kurį jau seniai turiu, bet taip niekada ir nepažiūrėjau (pavyzdžiui, skrydis virš gegutės lizdo). DONE
k) peržiūrėsiu pirmą top gear sezoną.
m) pagaminsiu ką nors, ko dar niekada negaminau arba pagaminsiu tą jautienos (?) troškinį su bananais, kurį kadaise jau dariau. DONE
n) (vieta visam kam, kas dar šaus į galvą)

Bent kiek mane pažįstantis žmogus, o ir aš pati, žino, kad jeigu mano galvoje ir šiame bloge atsirado šis sąrašas, dar nereiškia, kad jis bus įvykdytas. Bet čia jau lyrinis nukrypimas.
*o raudoni reiškia tai, kad noriu tai padaryti šiandien, ŠIANDIEN.

Apie teises ir ar jaunam žmogui jų reikia

// Liepa 12 2010 // 15 komentarai » // blog

Tereikia vieno skambučio ir pasijunti geriau. Daug geriau.
***
Kai aplinkui tavo draugai/pažįstami sulaukia aštuoniolikos ir pats artėji prie tos amžiaus ribos, nori ar nenori, pastebi vieną bendrą jų psichozę – teisės, kurios, jeigu atvirai, aš visai nesuprantu. Tos pastovios kalbos apie kursus, kaip pradėti juos kuo anksčiau lankyti, kaip neapsakomai laukia, kol išsilaikys teises, galės važiuoti kur panorėję ir panašiai. O aš niekaip nesuprantu, kam jaunam žmogui mašina. Labai paprastai pateisinu tuos, kurie gyvena tokioje nepatogioje vietoje, kur iki autobuso stotelės valanda kelio, bet tarkim tie, kurie gyvena centre? Juolab, mažame mieste, kur viską gali pasiekti eidamas pėsčiomis ar dviračiu?  Pavyzdžiui, mano sesuo pradėjusi vairuoti taip aptingo, kad mašina važiuoja net iki bibliotekos, iki kurios gali nueiti per 8min. Lygiai taip pat daro likę vairuojantys mano šeimos nariai važiuodami apsipirkti. Žodžiu, taip mažėja ir taip mažas fizinis aktyvumas. Kodėl man dar atrodo gana beprasmiška laikytis teises, kai vos baigi mokyklą? Ogi todėl, kad atrodo štai išsilaikė žmogus teises ir pasijaučia tokiu ereliu, kad net visos taisyklės išgaruoja (jei jos galvoje buvo). Noriu pasakyti, kad jaunas žmogus už vairo – didelė grėsmė. Bent jau aš, tikrai prisibijau jų. Ypač vaikinų. Pastebėjau tokią tendenciją, kad kątik vairuoti pradėjusios merginos būna žymiai atsargesnės už vaikinus, tačiau laikui bėgant, jos tą atsargumą išmėto.

Aš asmeniškai, jeigu galėčiau, teisių tikrai nesilaikyčiau. BET. Jaučiu šiokią tokią tėvų prievartą tas teises visgi įsigyti. Ir jie tai sieja su dviem dalykais: stažo augimu (tuo pačiu ir draudimo kainų mažėjimu) bei tuo “kad teisės niekada netrukdys”. Nu taaaaip, bet man tikrai nuoširdžiai nesinori.. ir turbūt jau vien dėl to, kad nesinori būti ta masės dalimi..bet man net mašinos nereikia, tiksliau, nenorėčiau, kad man ją kažkas nupirktų, norėčiau tai padaryti nebent pati. Be to, neįsivaizduoju savęs už vairo. Lygiai taip pat neįsivaizduoju ir daugelio savo pažįstamų. Tiesiog neatrodo, kad mes jau tam suaugę..

#9

// Liepa 11 2010 // 2 komentarai » // blog

Kadangi Faustas dabar yra kažkur prie ežero, turbūt vėl geria ir dar nesuteikė man rašymo teisės horrorpunko bloge, ateinu čia. Nors net ir pradėjusi rašyti ten, tikrai ateisiu ir  čia. Nepanikuojam. Vakar, truputį anksčiau nei pati planavau, grįžau iš Vilniaus. Nors man pasisekė ir grįžau sveikomis kojomis, rankoms taip neišdegė. Išvis, dabar turiu tris vasariškas maikės, su kuriomis galiu vaikščioti taip, kad nesimatytų sužalotų rankų. :D Taip sakant, tai yra labai smagu. Smagu vien pamatyti draugių reakcijas, kai pamato tas mėlynes. Whahaha. O realiai, tai jas prilietus vis dar skauda.

Ir kątik sumąsčiau, kad reikia nubėgti į parduotuvę nusipirkti sausainių ir kondensuoto pieno. Jeigu negrįšiu, žinokit, kad kelionė nenusisekė arba kas nors atsitiko. Visgi, temsta. Grįšiu ir baigsiu įrašą. iki.

O dabar kraujas verda ir noriu parūkyt. Man tipo eiti į parduotuvę jau vėlu ir nesąmonių aš čia prisigalvoju, tinginį daryti per vėlu. Nu tai jei nenori, kad pati eičiau, tegul nuveža, bet ne blet, negali. TINGI. Vakar eidama namo dar galvojau, kaip norėčiau namuose nerasti nė gyvos dvasios, kurį laiką gyventi viena ir niekieno netrukdoma. Taaaaip. Norėtum, Ineta. Grįžau namo ir neskaitant tėvų, radau juose tris vaikus..tris vaikus ir namus, kuriuose nėra kuo kvėpuoti. Viskas būtų gana gerai, jei vaikai prie manęs nelįstų, o kai pusseserė stengiasi lemendama ką nors paaiškinti, tai mane visai varo iš proto. Neturiu kantrybės, žinau. Ir taip, antra diena, o aš pikta ir laukiu rytojaus, kada namuose trinsis bent kažkiek mažiau žmonių. Karščiui irgi būtų galima pripaišyti dalį sušiktos nuojautos.

Kiek atsimenu, prieš eidama norėdama eiti į parduotuvę, galvojau aprašyti kaip Vilniuje sekėsi, bet sekėsi tai gerai ir aš tingiu tai kartoti. Būčiau sutikusi parsivežti dar kelias tokias pačias mėlynes, jei nebūtų reikėję grįžti jau vakar. Patinka man ten, patinka būti su Faustu, patinka būti su jo draugais, patinka sutikti daug nepažįstamu žmonių. Tik gal reikėtų mažiau gerti, bet jei atvirai, tai man net ir tai patinka..

Dabar teliko visą vakarą nervinti namiškius su savo muzika.

Beje, pirmą kartą teko išgirsti, kad mano tartis suvalkietiška. Žinau, kad ne panevėžietiška, bet suvalkietiška..geeeeras. Juolab žinant, kad šitoj Panevėžio skylėj aš visą gyvenimą gyvenu. :D

#8

// Liepa 5 2010 // Nėra komentarų » // blog

Jau neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau taip labai sulyta. Bet mes su Lingaile šokom lietuje ir mėgavomės šiltais (o paskui ir šaltais) lietaus lašais. Leidom nevaržomai smagintis ir sau ir pravažiuojančiose mašinose sėdintiems žmonėms, kurie mus stebėjo. Kažkokie vaikai sustojo ir siūlė pavežt, bet nedvejodamos atsisakėm. Nepatiko man jie, o ir šiaip juk nesėstume. Grįžau namo visa varvanti, absoliučiai VISA varvanti ir sušalusi.

Mano namai – beprotnamis. Tam, kad galėčiau bent jau pakankamai pakenčiamai sėdėti prie kompo, turiu garsiai garsiai pasileisti muziką per ausines, nes kitaip neįmanoma. Prašau, išvežkit tuos vaikus iš čia..prašauuuuuu. Vargina, kai namuose skamba skardūs vaikų balsai keturiomis kalbomis, kai jie šiaip visą laiką žviegia ir sekioja iš paskos, ne visi, bet yra, kas sekioja. Vienas, tai dar vienas, bet kai jie trys..

Ta proga einu, užsidarysiu savo kambary, pasileisiu muziką ir viskas. Dar gal reikės apsvarstyti, ar būti paprastu žmogumi – gerai. Ir aaaaaaaaa. Rytoj pagaliau į Vilnių. Savaitei.

edit po 5min.: whahahahahaha, pasirodo, visi vaikai išvažiuoja. Rojus mano namuos! Galiu kimarinkt prie kompo likusią dieną!

#7

// Liepa 4 2010 // 5 komentarai » // blog

Rašau aš tik todėl, kad neturiu ką veikti ir man patinka Trakiškyje esančio kompo klaviatūra. Taip, aš dabar Trakiškyje ir taip, ten dabar yra internetas. Net jei aš nelabai suvokiu kam mano seneliams jis. Ypač žinant, kaip Tanė mokė senelį parašyti sms. Garantuoju, čia bus tas pats, t.y. nieko čia nebus. Stovės viskas, kol vienas iš mūsų atvažiuos.

O aš geriu alų ir sėdžiu čia tokia leisgyvė. Pastarosiomis dienomis tik taip ir jaučiuosi, leisgyvė. Pavargau. Ir dar klausau daug iamx, bet ką padarysi, kad jie taip..taip gerai klausosi. Šiandien su trim vaikais ir tėčiu ėjau į užtemimą ir turbūt nėra ko stebėtis, kad tėtis buvo vyriausias salėje. Ir išvis, ten stebėtinai daug bučiavosi, seilėjosi ir šiaip santykius aiškinosi. Iš esmės, tai visai normaliai susižiūrėjo. Taip, ką padarysi, kad man įdomu. Aš galiu nebūti išprotėjusi dėl to, bet vis tiek su malonumu pasižiūriu. Daryti tai, kas man malonu, patinka. Todėl ir darau ir eina visi nx, kuriems nepatinka tie filmai ir knygos ir kurie man aiškina, kad yra lieva juos žiūrėti ar skaityti. Dar aš baisiai noriu parūkyt. Baisiai labai. Ir dabar dėl to pykstu ant savo sąžinės, nes prižadėjau mamai nerūkyt. Sąžinė yra gerai, bet ne tada, kai pradeda tave kontroliuot. Taigi aš atsiprašau už tokį nieko nepasakymą, bet aš juk kaip visad, savam stiliuj.

Nemėgstu šito kambario, kuriam dabar sėdžiu. Ne dėl to, kad jis būtų lievas ar šiaip, tik jame vakarais xujovai karšta. Karšta ir dabar ir man į dešinę veido pusę šviečia saulė. Nepatinka šitaip. Tad laukiu, kol iš kažkur grįš seseris ir važiuosim namo. O ką namuose, tai jau neaišku. MAN REIKIA SUSIRASTI PAŠALINĖS VEIKLOS arba aš rimtai išprotėsiu.

Whahaha, grįžo seseris. Iki.

Ineta.

#6

// Liepa 2 2010 // 4 komentarai » // blog, nuotraukos [3]

Kadaise, labai kadaise, išgirdau kažkokiu būdu apie projektą “one million giraffes” ir jau tada maniau, kad mielai prisidėčiau. Tik kažkodėl kažkodėl vis nepasiruošdavau, o šiandien ėmiau į rankas vieną paprastą pieštuką, paprastą spausdintuvo lapą ir nupiešiau. Ir džiaugiuosi. Ir dar kviečiu visus prisijungti, nes idėja, tai be galo miela.

#5

// Liepa 1 2010 // Nėra komentarų » // blog, bonus, nuotraukos [2]

Iš tiesų, tai tas Chris Corner (iamx) čia yra visai ne į temą, tiesiog man labai norėjosi įdėti čia jo nuotrauką, nes ši be galo graži. Dar be galo graži yra jo daina You Can Be Happy ir mano aimp ji sukasi tik penkioliktą kartą. Pažiūrėjus jo nuotraukas, ta prasme, beveik visas nuotraukas esančias last.fm’e, susidaro įspūdis, kad jis sceniniam įvaizdžiui skiria per daug dėmesio..bet ne, dėl to jis tik dar žavingesnis.

Šiaip, tai mano diena prabėgo labai puikiai. Su seniai matytomis klasiokėmis buvom pas Evę sode, kur juokėmės, gulėjom prieš saulutę, valgėm žirnius (tiesą sakant, valgiau tik aš su Elze), gėrėm alų, smaguriavom šaldytom  trintom braškėm ir dar kažką veikėm. Taip sakant, smagiai praleidom dieną. O net jei ir vakaras nėra toks puikus, su kankinančiom mintim, viskas daugiau ar mažiau yra puiku. Ir aš nebemoku normaliai pradėti sakinių, ir jau prabėgo trečdalis vasaros ir man dėl to truputį liūdna, bet tegul greičiau ateina tas antradienis. Be to, aš taip ir neparašiau apie Do viešnagę, bet iš tiesų, tai aš nežinau, ką reikėtų pasakoti. Apart to, kad puikiai praleidau tas tris dienas. Taip ramiai, jaukiai ir maloniai, taip nerūpestingai ir su adrenalinu žiūrint košmarą guobų gatvėje. Net jei ta dainelė man savaime atgimsta galvoje, kai einu tamsoje į savo kambarį. Ir išvis, jei nuoširdžiai, tai džiaugiuosi, kad Dominyka atvažiavo ir aš pasiilgsiu tų vakarų, kuriuos praleidom ant laiptų. Su arbata, alum, cigaretėm ir Tavim, Do.

It’s a cruel world for small things
But with the lies and luxuries
And the in-between you can be happy

#4

// Birželis 28 2010 // Nėra komentarų » // blog

Vakar grįžę tėvai neleidžia man kvėpuoti. Gal taip atrodo tik todėl, kad per tas dešimt dienų atpratau nuo jų. Taip, tai turbūt vienintelė priežastis, bet tos jų kalbos, tie pasakojimai apie kelionę mane taip vargina. Jaučiuosi tam apatiška ir visai nenoriu to girdėti, bet REIKIA su jais nesipykti. Tad tramdau save dar labiau ir bent jau tyliai išklausau jų kalbas. Stengiuosi net nesiraukyti, o tai jau tikrai daug.

Išties, aš truputį nuobodžiauju jeigu pradedu užsiiminėti tokiomis smagiomis nesąmonėmis kaip ši. Bet juk tai nėra blogai. Jau sugalvojau, kad kuomet parašysiu visus laiškus, susegsiu juos į vieną vietą ir kur nors pasidėsiu, kad po kiek laiko atsitiktinai surasčiau (svarbiausia, kad rasčiau). Rašysiu ne čia, o ant popieriaus lapo (kad jau tušinukais apsirūpinau..), kad nereikėtų sukti sau galvos mintimis, ar adresatas tai perskaitys ar ne. Nes niekas to neskaitys, jeigu aš išties nepanorėsiu. Tatai jokio savęs suvaržymo.

Ir taip, aš dar nepapasakojau apie Do. viešnagę. O sakiau. Beeeet. Ramiai, viskas mano rankose.

#3

// Birželis 27 2010 // Nėra komentarų » // blog

Prieš dvi valandas išlydėjau Dominyką ir taip baigiasi mano laisvės ir vienatvės dienos, kai nėra tėvų. Nors anokios ten vienatvės, kai šeštadienį – sekmadienį buvau Vilniuje, sekmadienį – trečiadienį namie su Faustu ir penktadienį – sekmadienį namie su Dominyka. Ir man taip tragiškai patiko, kad net nepasiilgau tėvų. Keista, nes sesuo tai pasiilgo. Bet tai ko man čia pasiilgti, kai tėvai pranešdami, kada grįžta prirašo pastabą nuo Justo, kad kai grįš, kompas bus jo. Žodžiu, jie grįžta, o aš įsivažiuoju į savo vasarišką, nieko neveikimo, kasdienybę. Tik štai penktadienį traukiu į Vilnių, nes mane tas ilgesys žudo. Bet mes galim taip gyventi, aš tikiu.

Tarp kitko, neatsimenu, ar aš čia buvau minėjusi ar ne, kad noriu auskaro (rook) ir kad pasirodo, Panevėžy tokių net neveria. Tai važiuodama į Vilnių nuoširdžiai vyliausi, kad įsiversiu jį ten. O gavosi taip, kad nė velnio aš jo neįsivėriau (be to, kankinau Katiną su Bri) ir dar dabar man dėl to gaila. Neįsivėriau dėl to, kad neturiu aštuoniolikos, kad neturiu tėvų sutikimo ir kad mano tėvai užsieny, todėl negaliu jiems paskambint. Nors su mama tai aš kalbėjau, pasakiau apie auskarą, o ji tik “netrukdyk man, ate”. Nu ir pašol, buvau susiradus aš kitą tėvą, bet vėrykla nebedirbo. Tai čia buvo toks epic fail. Gerai tik tiek, kad likusį laiką Vilniuje praleidau puikiai ir note to myself: dažniau klausyti Fausto, kai sako nebegerti.

Ir jaučiuosi taip puikiai, kad man atrodo, eisiu iki maximos nusipirkti tušinuko. Taip, dėl tušinuko eisiu iki maximos (alaus, vistik, šaldytuve dar turiu). Ir aš netingiu. Ir iki penktadienio nebeperku naujo cigarečių pakelio. Nes Ineta, užtenka gal, ką?

Ir pažadu, kad grįžusi papasakosiu apie Do. viešnagę. O tai šitas prie mano randomų (no.1) prirašytas.

P.S. davai darom akciją, kad vasaros įrašams pavadinimų nereikia? Nes kartais vien jau jie atbaido nuo rašymo.

Kaip atėję draugai gali sužlugdyti įrašą

// Birželis 14 2010 // 2 komentarai » // blog, bonus

(Labai rekomenduoju įrašą skaityti pačiame bloge (ne readeriuose), nes jis kelis kartus koreguotas ir nesu tikra, kad visus papildymus jums rodys. Įdomu, ar rodys ir šį).

Čia tik todėl, kad rimtai retai rašau. Kad jau visada apie nieką, galima tai daryti ir dažniau. Ar ne? Aišku, kad taip. Turiu naują užrašų knygutę, tokią žiauriai mielą ir fainą. Jos puslapiai švelnūs, šiaip, tokių aš nemėgstu, bet kad tie..

O tada atėjo Eglė ir ėjom vedžioti šuns. Kadangi buvau su savo rožinėm pižaminėm kelnėm ir xujova juoda maike, tai taip ir ėjau. Negi persirenginėsi dėl tokių dalykų, kaip kad pasivaikščiojimas iki parko ir kitos gatvės, kurioje gyvena Ineta. Ne ne, ką čia. Eglė sugalvojo prikolą, iš kurio žvengė tik maždaug dvidešimt minučių: “rūra kaip fūra”. Užtat Eglės pirmoji vairavimo pamoka baigėsi net neprasidėjus, kuomet išsikrovė akumuliatorius. Apturėdama tokią savo vairavimo pradžią turbūt net bijočiau, kas gali būti paskui. Žinot, čia kaip kokie pranašiški ženklai. Būūū. Žodžiu, grįžau aš kątik, ta prasme, po vidurnakčio ir galėjau bėgti tiesiai į lovytę su savo rožinėm kelnėm, bet kažkodėl dar atėjau čia. Ir dar papildžiau Eglei sąskaitą (už šitai tai ji visą gyvenimą liks skolinga, nors jau ir taip seniai skolinga). O dabar aš tik laukiu, kol atsiųs Katinas man dar Morphine.

Aš nepykstu, kad Eglė sužlugdė mano įkvėpimą parašyti šitą įrašą, nes šiaip ar taip, nieko prasmingo čia turbūt ir net nebūtų buvę. O čia tam, kad paklausytumėt gražios muzikos. Prieš miegą arba prieš prasidedant dienai.

Tiesą sakant, toj youtubėj net nėra Let’s Take A Trip Together, o būtent ją ir norėjau parodyt, nes ta daina yra labai graži. Va taip va.

Du kartus vos neišsisukau kojos*

// Birželis 11 2010 // 3 komentarai » // blog

Vienuoliktą vasaros dieną skelbiu, kad karštis užkniso ir noriu bent truputies lietaus. Per radiją girdėjau, kad kažkur ten Lietuvoj siautė audra, o nafik pas mus jos nebuvo? Galėjo būt. Tai va. Jeigu visa šita vasara bus tokia, švelniai tariant, xujova, mano bene kiekvienos dienos dienotvarkė turėtų susidaryti iš: 12-17h sėdžiu namie, nes karšta, n-12 ir 17-n h. kažką veikiu. Ne, nu šiaip, aš tik labai nepernešu karščio, man greitai pasidaro silpna ir kažkaip magiškai pradeda traukti kiekviena lova, suoliukas ar pievelė. Žodžiu, bet kas, kur galima atsigulti arba prisėsti.

19d. važiuoju į Vilnių, kur vyks “tebūnie naktis”. O kas ten vyks tiksliau, aš nežinau, bet svarbiausia man net ne ta “tebūnie naktis”, todėl ir nesirūpinu. Dar tėvai išvažiuoja 19d., tad mano pasaulėlyje prasideda švenčių maratonas. Dar kažkada Dominyka atvažiuos. Gal dar ką sugalvosiu.  Žodžiu, betikslio sėdėjimo namuose nenusimato, o vien jau tai yra gerai.

Šiandien pribaigiau pradėtus reikaliukus su Bukowskio “skaitalu” ir einu pradėti su Irwingo “kol tave rasiu”. PA-GA-LIAU, taip sakant. Ir kątik prasidėjęs futbolo čempionatas jau pradeda mane užknisti (tiek vibėj, tiek namuose jo piiiiiilna). Turbūt jis užknis tol, kol pati nepradėsiu žiūrėti, nors to lyg ir net neplanuoju.

*taigi laiptus prie namų tvarko ir iškasė kažkokį griovelį, prie kurio vis negaliu priprasti. Tai maždaug eini ir verčiau laikykis už tvoros, nes rimtai ką nors išsisuksi ar susilaužysi.

Summer time

// Birželis 4 2010 // Nėra komentarų » // blog, sąrašai

Ir birželio trečią aš nuoširdžiai pajutau atėjusią vasarą. Aš atsibundu ryte, niekur nereikia skubėti, kiek noriu stoviu po dušu (leidžiu vandenį veltui), apsirengiu mėgstamiausią maikę, mėgstamiausius languotus šortus, apsimaunu mylimiausius konversus ir einu iki mokyklos (šitą faktą ignoruokim). Eidama leipstu iš karščio, nes tokio karščio aš nemėgstu ir baisu pagalvoti, jeigu vėliau bus dar karščiau. Mokykloje prasitrinu nei daug nei mažai, dvidešimt minučių, padedu atrakinti vargšėm būsimom pirmokėm spintelę, susirenku iš klasiokų pinigus Trakiškiui ir išeinu. Ai jo, dar nueinu į biblioteką ir prisirenku knygų, kad galėčiau atidaryti vasaros skaitymo sezoną. Radau Bukowskio „skaitalą“. Ėmiau net nedvejodama. O lauke karšta kaip pragaro skylėj ir tas karštis toks vasariškas. Ir sėdėjimas prie kompiuterio toks vasariškas. Ir tas noras ką nors veikti toks vasariškas. Ir tie svečiai namuose tokie vasariški.
Tai ar visiems dabar aišku, kad pas mane tikrai VASARA?!

Ai jo, vakar dar peržiūrėjau visokius savo čekius, o jų, kaip žinia, pas mane labai daug. Norėjau atsirinkti kelionių bilietus ir juos suklijuoti pagal datas (taip, beje, ir padariau). Dar iš to smalsumo atrinkau galerijos xx ir lietuvos pašto čekius. Ir pasirodo..

• galerijoje xx esu išleidusi vos 337,2 Lt. (Evė neklydo sakydama, kad jau visai gerą dviratį už tą kainą nusipiktų, nes juk dar nepamirškim tų čekių, kuriuos praganiau, šiaip palikau ar kas nors kitas pasiėmė)
• lietuvos pašte esu išleidusi vos 236,93 Lt. (bet tai irgi nėra tikslu, nes neradau savo mylimiausių čekių, pasak kuriuos vienu kartu ten palikau ~30lt)
  ir galiausiai..
• kelionių bilietams esu išleidusi vos 533,58 LT. (vėlgi, ne visus juos turiu, ne visus radau)

Va taip va. Ir man visai nebaisu pagalvojus, kad tai nėra maži pinigai, nes nesigailiu nei vieno ten palikto lito. Pinigai yra tam, kad juos leistum.

It’s always the same

// Gegužė 26 2010 // 5 komentarai » // blog

Kokia aš aktyvi blogerė pasidariau, ar jūs matot?
AR JŪS MATOT?
I’ve been a martyr for love..
Tai yra padrikas mėnesis, tfu, tekstas
Mėnuo visai neblogas
O palaukit, dabar gegužė?
Dabar GE-GU-ŽĖ?!
Ai jo, rimtai
Ši savaitė paskutinė
PASKUTINĖ?!
Ir kažkaip durnai atrodo, kai taip rašau
Bet kam rūpi
Visą mėnesį nerašiau
Lygiai mėnesį
Manęs klausė, kodėl nerašau
O aš nežinau
Buvau jau kelis kartus bepradedanti
Tuo tai ir baigdavosi
Ne dėl to, kad neturėjau ką pasakyti
Tikrai ne
Kai jautiesi pakankamai laimingas – nerašai
O aš visai laiminga
Galbūt
BEFORE and AFTER
O galbūt ir ne
Nežinau
Aš daug ko nežinau
Rožinė mentos dežutė primena Luko snūfą
Neturėjo jis jo šiandien
Kai ėjom į kapines
Jaučiuosi lyg skaityčiau Bukowskio eilėraščius
Blaivo Bukowskio
O tai jau ne Bukowskis
Mokykloje šūdo malimas
Rytoj nuo vienuolikos
Trys pamokos
Penktadienį į Vilnių
Tikiuosi
LABAI tikiuosi
Pinigų neturiu
O reikia
Ir ei, Ineta, gal jau baik?
Nu ok
Baigsiu
Ir nedrįskit pagalvot apie tai
Ką aš pati kątik pagalvojau
Ir taip aš vėl pradedu bloginti
Nieko neprižadu
Tik šiaip noras grįžo

I can fly

// Balandis 26 2010 // 4 komentarai » // blog

Turėčiau dabar ruoštis istorijos pristatymui apie jav, dar geriau, jei jau būčiau tai padariusi. Bet iš akių po vieną, greitai, rieda sūrios ašaros. Ar tai yra tai, ką mes vadiname pavasariu, o gal vienatve? tuštuma? Žinau, kad man negalima skaityti tokių knygų, žiūrėti tokių filmų. Jie žlugdo, bet neskaityti, nežiūrėti irgi negaliu. Šiandien mano širdutė spurda kaip patrakusi, o akys šokinėja nuo vieno, prie kito ir aš žinau, kad dėl to kalta tik ta be miego praleista naktis. Nesigailiu, šiandien jaučiausi laiminga, šiandien aš jaučiu vien apie tai galvodama, o nuo tokios laimės iki ašarų tik vienas, tik mažas žingsnis, stepas..ir aš tikiu meile, netgi tikiu gražia pabaiga, laiminga pabaiga, svajonėmis. Tebūnie tai naivu, tebūnie tai kvaila, bet aš tikiu.

Ir kaip, būdama tokios būsenos, galiu galvoti apie jav? Ogi  n e g a l i u.
Mano galvoje skamba tik dainos eilutė: i can fly..

There’s no one around

// Balandis 25 2010 // 2 komentarai » // blog

Yra vienas žmogus, į kurio skambučius niekada neatsiliepiu. Paprastas smalsumas nenugali senų prisiminimų ir nuoskaudų. Nors ne, nuoskaudų, pykčio, neigiamų emocijų aš nejaučiu, tiesiog negaliu, negaliu pakelti ragelio ir pasakyti tą sušiktą “labas”. O po bene trijų metų jis vis dar paskambina ir nesuprantu, kodėl. Skambina ir dabar, bet tai tiek. Iš tikrųjų, tai visai smagu, net jei ir neatsiliepiu. Norėčiau kada nors jį atsitiktinai sutikti, nes žinau, kad sąmoningai to padaryti nesugebėsiu

O mano savaitgalis plaukia ir dėja, visas šiknon. Negaliu pakęsti savęs tokios tingios ir nieko neveikiančios, o tik galvojančios: “na taaaip, reikėtų susitvarkyti dulkėse skęstantį kambarį..”. Laimei, kad prieš porą valandų baigta skaityti Orwello knyga traukia mane iš šito savidestrukcinio liūno. Taip jau atsitinka, kad kai skaitau Orwellą visada galvoju apie Rusiją, SSRS tiksliau, ir nemanau, kad be reikalo, nes ką ką, bet tiek “gyvulių ūkį”, tiek “1984-uosius” galima laisvai su ja sieti. Mirtis prokrūšybai! Gaila, kad ji egzistuoja ir dabar.

Šiandien supratau, kad neturiu su kuo pasikalbėti.

All I wanna do is see you again

// Balandis 18 2010 // 2 komentarai » // blog

My weekend is full of Depeche Mode and I love it! 

(superdupermegahappy)

// Balandis 13 2010 // 2 komentarai » // bonus

Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!

Šiandien ryte vos išgirdusi Justo žodžius: “čia kažkas iš pašto” šokau iš lovos. Žinojau, ką turiu gauti (žr. viršuj). Užknisa, kai siuntinys ateina tėčio vardu ir pati negaliu jo atsiimti, bet štai ėmiau ir sugalvojau surizikuoti: išeiti iš namų anksčiau, pasiimti tėčio pasą ir pašte pati atsiimti siuntinį, nes iki kol iš darbo grįš tėtis, būčiau galvą sau nusirovus. Ir pasirodo, suveikė! Šakės, kokios jos visos trys fainos, negaliu atsidžiaugti! Ir visada norėjau perskaityti ką nors anglų kalba, bet taip ir nerasdavau kažko labai patraukiančio, o čia, pažiūrėkit kas, idealiausias variantas :D Atrodo, gavau paskutinę gimtadienio dovaną sau nuo pačios savęs!

# 2

// Balandis 11 2010 // Nėra komentarų » // blog

O ar pastebėjot, kad žmonės linkę save skaudinti prisimindami, tai, kas juos kadaise nuliūdino, užgavo, sužeidė, įskaudino? Niekaip nesuprantu, kodėl, nors pati tai gana dažnai darau. Kaip pavyzdį galima imti net ir tą patį koncertą: kai jį atšaukė, koncertų žiūrėjimas sukeldavo vien skausmą, bet aš vis tiek žiūrėdavau. Čia kas toks, sado mazo, kuris padeda suprasti, kad jausti tu dar gali?

Ir dar:

1)  negaliu, tiesiog negaliu pakęsti, kai kažkas sako: “tik aš taip galiu/sugebu”, nes nei velnio jis nežino, ar ir aš taip negaliu, nei velnio nežino, ar bet kurtis taip negali. Ta frazė draskosi ir rėkia, kokiu išskirtiniu žmogus nori pasirodyti, net jei tai daro nesavavališkai. Nemėgstu, kai žmonės dirbtinai pabrėžia savo išskirtinumą. Apskritai, nemėgstu dirbtinumo. Dirbtinių šypsenų, dirbtinio mandagumo, dirbtinio pokalbio palaikymo ir taip taip taip toliau
2) ir iš tikrųjų, aš visai pamiršau nr. 2, pamiršau, ką norėjau pasakyti, todėl gal verčiau eisiu nespalvotų sapnų sapnuoti, labanaktis

We have each other, you’re my brother sister

// Balandis 11 2010 // Nėra komentarų » // blog

Nors ne, lėktuvėlius palieku. Tai tiek.

Prieš dešimtį – penketą metų niekaip nesuprasdavau, kaip kažkas gali pavydėti vyresnės sesers, na, jei tik žino, ką tai reiškia. O dabar aš tuo džiaugiuosi. Ne tuo, kad kažkas pavydi, o tuo, kad ją turiu. Ir tai visai ne dėl to, kad yra kas noriai nuperka alkoholio ar kartkartėmis cigarečių, ne dėl to, kad jos studijavimo metais turėdavau, kur prisiglausti sostinėje, tai net ne dėl to, kad ji atiduoda daug fainų daiktų. Tai dėl tokių dienų, kaip šiandien. Tokių, kai gali kam nors padėti bibliotekoje, kai nuvažiuoji į kažkokią nelabai aiškią vietą, nusiperki tragiškai kaloringų bulvyčių su pikantišku padažu ir suvalgai prie ekrano marių, kai gali kažkam padėti ištempti iš bagažinės žiemines padangas, kai gali kartu pasijuokti iš kažkokios kvailos dainos teksto, kai gali kartu prasitampyti po mano piniginės nemylimomis parduotuvėmis, kai visada, visada gali sulaukti pagalbos..atrodo, kas gi čia tokio, tą patį gali daryti ir su drauge, bet tos draugės niekada, niekada nepavadinsi tikra seserimi. Mes visada būsim seserys nepaisant to, kokios skirtingos esam: tiek charakteriu, tiek išvaizda, tiek bet kuo kitu.

O iš tikrųjų, tai galvoje sukasi tiek menkų, (ne)reikšmingų minčių, kad kai pradedi jas dėstyti, jos susisuka į uraganą ir niekaip neleidžia susikaupti. Šį savaitgalį nepadariau nieko, ką turėjau padaryti, o sekmadienių aš mažų mažiausiai nekenčiu.

# 1

// Balandis 5 2010 // 3 komentarai » // blog

Kažkaip pamoina paskutinę atostogų dieną atsikelti apie antrą dienos, bet ką jau padarysi. Ką padarysi, kad rytoj į mokyklą, todėl bandau save įtikinti, kad labai pasiilgau klasiokų ir noriu juos pamatyti, todėl bent iš dalies gerai, kad rytoj į mokyklą. Sekasi taip nekaip, bet ką padarysi. Ne tas fizikos kontrolinis trečiadienį, sektųsi geriau. Bet ką padarysi. Ok, nustoju tai kartoti.

Atidarysiu kambario langą ir įsileisiu pas save pavasarį. Ir kur sukišti tuos sušiktus kaktusus..

Little drop of poison

// Balandis 2 2010 // 2 komentarai » // blog, bonus

Man patinka, kai kiekvienas kvapas ką nors primena ir su kažkuo asocijuojasi. Net jei tai Naglis ir vyšninis tabakas, kuriame vis dar skendi mano kambarys. Vyšniniuose tabako dūmuose, ne Naglyje, kuris mano kambary išties net nebuvo. Nežinau, ar buvau sakiusi, kad su klase važiuosim į Trakiškį, bet štai – važiavom. Važiavom ir kaip reikiant pasilinksminom. Dabar žinau, kad kaljanas mums reikalingas žymiai labiau, nei gėrimai, nes suprantat, su gėrimais studentiškai bučiuotis yra žymiai sunkiau..kai Santa bandė, išspjoviau visą alų, kurio šiaip jau, labai gaila! Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad mes sugebam pasilinksminti ir be tos būsenos, kai nebe tu pradedi graibyti žemę, o žemė tave. Ta proga, namuose atidariau antros gie barą, kuris, tikiuosi, užsiliks iki kito mūsų susitikimo, kuris turėtų būti kadanors greitai (nagi, aš irgi žmogus..skaudu laikyti savo kambaryje alų ir vyną!)

Ir daaar, atšvenčiau savo 17 – ąjį gimtadienį! Gavau daug daug apkabinimų, sveikinimų, dovanų. Sulaukiau net Deivydos svečiuose, nuo kurios ir yra super duper fainas DM plakatas, kuris dar nerado savo vietos kambaryje, bet mamos reakcija buvo maždaug: “o ne, dar vieną vinį į sieną reikės kalt..!”. O taip, reikės! Eglė su Ineta aprūpino arbata, kvapniais smilkalais, puodeliais ir oliziuku-banditu, kurį nelabai moku auginti, bet aš stengiuosi (!). Klasiokės pasirūpino visa mano popiete padovanodamas popietės rinkinuką su naujai išleista Orwello knyga, šiltu pledu ir arbata . O Otilija atsiuntė žiauriai žiauriai mielą laumžirgį su visa naudojimosi instrukcija! Tikiuosi jis gerai atliks savo pareigą :)

Bet šeimos dovana  buvo virš visko! Mol-mol-molbertas!! Bet ne šiaip koks, o tėčio darytas. Šiaip, mes nusprendėm, kad galim kurti molbertų gamybos verslą..ir tokio aš labai, labai norėjau. Tarp kitko, pati sau irgi šį bei tą pasidovanojau už iš senelių gautus pinigus. Tai šitą, šitą ir šitą. Šiandien kaip tik užsisakiau (suderdupermegatronhappy). Ir taip, neslėpsiu, tiek sveikinimus, tiek dovanas aš mėgstu :)