Aš būčiau Depešiška prekė.

// Sausis 3, 2009 // blog, nuotraukos [1]

Jau baisiai senai svajoju kada nors turėti mažą tatuiruotę ant kaklo, tokį barkodą su kokiu nors smulkiu užrašu po juo. Niekada nežinojau kokio užrašo noriu, bet dabar žinau. Norėčiau “depeche mode”** ir tai nekvaila, kaip kai kam gali pasirodyti, o kad pasirodys, tai tikrai, bet aš to tikrai noriu. Noriu, nes niekada dar nebuvo tokių man brangių muzikos kūrėjų, tokių žmonių, kuriais begalybiškai žavėčiausi. Ir tuo pačiu Dave, kuris toks žavingas, toks, kuris moka nuostabiai judėti, net mama yra pasakiusi: „viskas ką jis daro scenoje atrodo gražu“. Bet aš šįkart nesiplėsiu, nes ko gero pagrinde kartosiuosi, o tai man nepatiktų. Bus proga tai daryti po koncerto, iki kurio liko 143 dienos. Bet aš laiminga dėl to, kad man brangūs žmonės atranda Juos taip, kaip atradau aš, kad nebegali nebegalvoti, nebegali neklausyti. O žinot, kuo daugiau jų klausai, tuo labiau jie patinka. Paprastai būna priešingai, bet pas juos neee, pas juos būtent taip. Ir tai ne tik mano pastebėjimas, tai yra pasakęs ir vienas užkietėjęs fanas. Kada nors aš su visais jais susitiksiu, kada nors tikrai ir įsivaizduoju kaip tai būtų puiku, nes kai esi tarp bendraminčių, viskas švyti. Dabar jaučiu, kokie gausūs sentimentai iš manęs plūsta, bet bet bet. Būtent su depechais aš noriu išgyventi geriausias akimirkas, tiek Naujuosius, tiek Kalėdas, tiek visus kitas man reikšmingus momentus. O aš sėdžiu, šypsausi ir jaučiuosi be galo laiminga. Ir vakar, padedama Simos, aš pasidariau jų kalendorių, tokį nuostabų, kad galima būtų ir pardavinėti (: D), bet jeigu kam reikia, galiu atsiųsti kompiuterinį variantą, rašykit į skypę.
Tai vaa. O šiandien aš esu labai priekabi ir tai yra dar vienas dalykas, kuris palaiko man gerą nuotaiką, nes kaip tėvai sako, jaučiu malonumą kabinėdamasi prie žmonių. Man patinka stebėti reakcijas (ne rekcijas ar erekcijas) kai jie gauna ne tokių komentarų, kokių norėtų ir tada susinervina, pasipila “blog’o” įrašai siunčiantys vienur ar kitur. Tai taip linksma! Sima sakė, kad irgi taip norėtų, nu tai aš ją ir išmokysiu, nejau gaila. Jai nesvarbu, kad yra ir didelis pašalinis poveikis. Nu jai džin, nu. Ir beje beje, tėtis už iš bendradarbių gautą čekį nupirko man E. M. Remarko „Trys Draugai“, o Justui tuos tuos „Tunelius“. Tad mes abu patenkinti. Norėjau knygos, kurią mėgo ir tėtis, o ši buvo jo mėgstamiausia ir tokios, kuriai negailėčiau vietos savo knygų lentynoje. Nors iš tiesų, aš jos nei vienai knygai negailiu, nors gal ir gailiu, nežinau. Šiandien dar noriu parašyti laišką ir ir ir tada eisiu žiūrėti ’01 koncerto. O rytoj laukia viešnagė pas Simą.
* O nuotraukoje mano pasididžiavimas – diržas, kuris Lingai primena Dave ir mūsų Naujųjų butelis.
** Ten yra labai jėga, kažkur ties ketvirta minute. Tai įvyko, kai man buvo vos keli mėnesiai, viena diena mažiau iki trijų sukakties. Ir aš taip nuoširdžiai džiaugiuosi už tą žmogų, juk tokius dalykus ir anūkams pasakoti verta. Bet tai nereiškia, kad ir aš taip nenorėčiau, nes aš tikrai norėčiau!

2 komentarai apie “Aš būčiau Depešiška prekė.”

  1. Atala rašo:
    Sausis 3, 2009 5:56 vakare

    Vis skaitau ir stebiuosi tokiu begalietišku susižavėjimu.

  2. Ineta. rašo:
    Sausis 3, 2009 7:41 vakare

    turbūt aš irgi stebėčiausi.

Rašyti komentarą