88% svajonių.

// Vasaris 1, 2009 // blog

Vasario mėnesį maitintis trintomis braškėmis su cukrumi ar netgi grybais – gana nekoks sumanymas. Dėl to, kad tai velniškai primena vasarą ir vasario mėnuo dar nėra tas, per kurį reikėtų viską prisiminti ir pradėti laukti. Ir keista, rašyti šiandien bandau tris kartus. Galvojau reikia kažką normalaus parašyti, o ne šiaip šūdmaliauti. Ir bandydama rašyti vis galvojau, kodėl aš čia rašau? Ar turiu ką pasakyti ar tik šiaip, ateinu išsilieti ir numesti viską nuo savo pečių, kad bent kiek būtų geriau? Taip nieko ir neparašiau, niekas, kas mane patenkintų.
Bet štai vakar buvo daug kalbų apie ateitį ir pripažinsiu, nesuprantu žmonių, kurie nežino ko nori ir stoja ten, kur jiems primeta pašaliniai. Dar nesuprantu kaip galima nebandyti stoti ten, kur iš tiesų nori ir leistis nuo to atkalbinėjamam, ale dėl saugesnės ateities. Jeigu jums reikėtų apsispręsti, ką rinktumėtės: savo svajonių išsipildymą ir riziką, kad viskas nuplauks katei nuo uodegos ar eiti ten, kur jums siūlo kiti dėl neva saugesnės ateities ir geresnės perspektyvos? Dar kilo klausimas: ar baigę mokyklą išlaikysite save patys ar priimsite, galbūt netgi reikalausite, tėvų pagalbos. Ir iškilo netgi dar vienas klausimas: ar sulaukę aštuoniolikos galvotrūkčiai lėksit laikytis teisių? Šįkart nebandysiu aiškintis kodėl čia rašau, o tiesiog pasvajosiu apie savo ateitį, nors tai galbūt yra net labai nerealu, bet kaip aš viską įsivaizduoju. Taigi, sulaukusi aštuoniolikos, o tai bus dar vienuoliktoje klasėje, teisių nesilaikysiu, nes tai nepigiai kainuoja, o ir mašinos man nereikia, tiksliau, nenoriu, kad ją man kas nors pirktų, ypač senelis, o jei ir turėčiau mašiną, ji labai nuostolinga, todėl turbūt netgi retai naudočiau. Nors mašinos man nereikia dar ir dėl to, kad planuoju baigusi mokyklą išvažiuoti į užsienį ir studijuoti ten, nes pasilikti čia aš visiškai, visiškai nenoriu, taigi tenai (Prancūzijoje ar bet kur kitur) gyvensiu universiteto bendrabutyje ir laisvu laiku dirbsiu, kur, nežinau. Bet dirbsiu. Ir norėčiau ar nenorėčiau tos mašinos, vargiai išgyvenčiau su studentiška alga, ką jau kalbėti apie automobilio išlaikymą, bet ir šiaip, man patinka viešasis transportas, nes ten matai gausybę žmonių, matai veiksmą, o ką matai vairuodamas? Kamščius? Galiausiai savaime suprantama, stosiu ten, kur pati iš tiesų norėsiu, nes net neįsivaizduoju savęs besikankinančios su tuo, kas man nepatinka, o jeigu dėl kažko dvejosiu, metus paatostogausiu ir paliksiu sau laiko apsisprendimui, o per tuos metus kur nors padirbėčiau, taip pati turėdama progą susitaupyti naujam gyvenimui. O toliau gilesnių smulkmenų nebežinau ir taip viskas atrodo gana nerealiai, nors ne, realiai, nes sugebu gana lengvai tai įsivaizduoti, bet puikiai žinau, kad ne viskas gaunasi taip, kaip svajoji. Jeigu dabar atsisėsčiau priešais langą ir žiūrėčiau į tą toli esantį daugiaaukštį, galėčiau įsivaizduoti dar daugiau. Gaila, kad pro mano kambario langą nesimato mėnulio, o ir jau girdžiu mamos balsą varantį miegoti arba kitaip, varantį į savo kambarį, nes nemanau, kad aš štai imsiu ir iš karto užmigsiu. Net nebandysiu, bet pasišalinti tai reikia, vardan ramybės.

3 komentarai apie “88% svajonių.”

  1. Sandra rašo:
    Vasaris 2, 2009 4:35 vakare

    Aš tai ruošiuosi teises laikytis vien dėl to, kad toj mokykloj į kurią pereisiu yra tokia galimybė nemokamai ar kažkas panašiai. Bet viešasis transportas (tik ne Alytuje) yra labai faina, nes ten tokia savotiška atmosfera.

  2. Exciter rašo:
    Vasaris 2, 2009 5:17 vakare

    Stoji kur nori. Darai ką nori. Esi nepriklausomas, deja, tik nuo tokių lengvų sprendimų. O paskui, beveik visi likusį gyvenimą vergauja dėl pinigų. Bet juk ne juose laimė. Kažkaip gaila…
    Sutinku, kam panai automobilis, jeigu ją gali pavėžinti bachūras…

  3. Otilija rašo:
    Vasaris 2, 2009 8:24 vakare

    Aš rinkčiaus riziką, negalvodama.
    O teisių tai turbūt nesilaikyčiau, be to, aštuoniolika man sueis tik baigus dvyliktą :D ir tikrai nenorėčiau, kad mane išlaikytų tėvai. nemėgstu jaustis priklausoma.

Rašyti komentarą