#8

// Liepa 5, 2010 // blog

Jau neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau taip labai sulyta. Bet mes su Lingaile šokom lietuje ir mėgavomės šiltais (o paskui ir šaltais) lietaus lašais. Leidom nevaržomai smagintis ir sau ir pravažiuojančiose mašinose sėdintiems žmonėms, kurie mus stebėjo. Kažkokie vaikai sustojo ir siūlė pavežt, bet nedvejodamos atsisakėm. Nepatiko man jie, o ir šiaip juk nesėstume. Grįžau namo visa varvanti, absoliučiai VISA varvanti ir sušalusi.

Mano namai – beprotnamis. Tam, kad galėčiau bent jau pakankamai pakenčiamai sėdėti prie kompo, turiu garsiai garsiai pasileisti muziką per ausines, nes kitaip neįmanoma. Prašau, išvežkit tuos vaikus iš čia..prašauuuuuu. Vargina, kai namuose skamba skardūs vaikų balsai keturiomis kalbomis, kai jie šiaip visą laiką žviegia ir sekioja iš paskos, ne visi, bet yra, kas sekioja. Vienas, tai dar vienas, bet kai jie trys..

Ta proga einu, užsidarysiu savo kambary, pasileisiu muziką ir viskas. Dar gal reikės apsvarstyti, ar būti paprastu žmogumi – gerai. Ir aaaaaaaaa. Rytoj pagaliau į Vilnių. Savaitei.

edit po 5min.: whahahahahaha, pasirodo, visi vaikai išvažiuoja. Rojus mano namuos! Galiu kimarinkt prie kompo likusią dieną!

Rašyti komentarą