// Kovas 14 2010 // 1 komentaras » // blog
Kartą Iliustruotame Moksle perskaičiau, kaip reikia mirkyti džiūvėsius, kad jie neištežtų. Atsimenu tai ir dabar, bet vis tiek mirkau savaip. Džiūvėsiai, kurie vos palietę mano liežuvį subliūkšta, man patinka. Patinka man ir auskarai, kurių pora pirmadienį (o gal ir vėliau) prisijungs prie kitų šešių ausyse. Nelaikau tai nei mados, nei bet kokiu kitokiu panašiu reikalu (kaip ir kerzų, beje), bet man tiesiog patinka, man tiesiog gražu.
Mama nekalba su manimi jau, hmm..apie tris dienas. Ak ne, ji kalba! Šiandien važiuojant iš Trakiškio, jei neklystu, ji pasakė vieną “ne”, kai paklausiau, ar ji yra skaičiusi Vėtrų Kalną. O tačiau dėl to didelės nuoskaudos nejaučiu, ar tai blogai – nežinau, bet ir tai nelabai jaudina. Apskritai, tai mane jaudina nebent tai, kad tėvai mane laiko “savo nuosavybe” bei neleidžia įsiverti auskaro į antakį, kurio noriu jau maždaug nuo trylikos, o gal ir keturiolikos metų, todėl to trumpa užgaida, kuri paprastai greitai praeina, nepavadinčiau. Pagrindinis jų argumentas buvo tas, kad jiems negražu. Taip taip, tai todėl, kad jiems NE GRA ŽU! Na, dar tas, kad jie “negali man visko leisti”. Keista, bet po to pasipylė iš kažkur atsiradę teiginiai, kad “mano draugams tėvai net naudojimasį kompiuteriu riboja”. Gal ir riboja, nesiginčysiu, nes niekada su jais apie tai nekalbėjau (ir tiesą sakant, atvirai nemanau, kad yra priežasčių apie tai kalbėti), bet gal yra šioks toks skirtumas? Kompiuteris daro tiesioginę žalą: tiek akims, tiek laikysenai, tiek bendravimui ir galiausiai – namų darbams, o štai dabar įdomu, kokią žalą man darytų metalas antakyje? Anei jis man trukdys mokytis, anei kenks mano sveikatai. Nepaisant to, yra dar dalykas, kuris mane veda iš proto labiau, nei neįtikinami jų argumentai. O tai yra: “tu darysi taip, kaip norim mes, kol gyvensi mūsų namuose ir būsi mūsų išlaikoma”..varge, aš taip nuoširdžiai nekenčiu šių žodžių, kad galėčiau juos palyginti su Hilklifo neapykanta Edvardui! O šlykščiausia yra tai, kad tai tik principo reikalas ir kai mama man sako šiuos žodžius, rodos, ji širsta ir tetrokšta, kad paklusčiau..kaip tai kvaila. Juk naudos iš to nebus, nes vaikai anksčiau ar vėliau (tebunie, daug vėliau) atitrūksta nuo savo tėvų ir jie net tokiais bjauriais žodžiais negali jų sulaikyti. Tik dabar mano galvoje kyla vaizdai, kaip aš “pagražinsiu” savo veidą ir parodysiu jiems, kad jie nieko nepasiekė, tik susilaukė mano pykčio. Ok, žinau, kad su savo veidu nedaryčiau nieko, ko nenorėčiau vardan kažkokio kvailo keršto, bet nagi, leiskit bent trumpam įsivaizduoti savo triumfo akimirką..
O jeigu dar trumpai apie mano santykius su mama. Ji pati nori su manimi pyktis, nors be perstojo sako, kad su tokiais klausimais, kaip, pavyzdžiui, ar galiu įsiverti auskarą į antakį septyniolikto gimtadienio proga, aš ateinu tik tam, kad su ja susiriečiau. Apskritai, pagal ją, aš labai mėgstu pyktis ir ėsti kitiems nervus (ak, kaip gera iš jos girdėti tokius žodžisu! eina sau..). Bet ar mane akys ausys apgauna, ar tai ji su manim nekalba? Juk ir tėtis dalyvavo visam tam pokalby, jis lygiai taip pat prisidėjęs, sakiau aš jam lygiai tą patį, ką ir jai, bet su juo kažkaip tokių bėdų nekyla, su juo normaliausiai kalbėjau jau maždaug po valandos. O kadangi nieko aš atsiprašyti neketinu..tebunie lieka taip, kaip yra. Man neskauda.
