Inetos blog'as

Linkėjimai iš Helsinkio

// Sausis 31 2010 // 2 komentarai » // blog

Kilstelėjusi akis nuo kompiuterio ekrano, pro langą matau gražų gražų viešbutį, kuris labiau primena pilį miesto centre, nei viešbutį miesto centre. Čia viskas taip gražu, viskas taip man patinka. Žinot ką, linkėjimai iš Helsinkio (šauktukas).

Kelionė praėjo labai smagiai, juolab, kad gavau leidimą mašinoje pasileisti dm. Kelias visur labai geras, nuvalytas, palyginus saugus, tad į Taliną nuvažiavom gerokai anskčiau. Prasitrynėm ten, pavalgėm. Man patinka, kai estai nė velnio neskuba dirbti savo darbo: pusvalandį vėlavo įlaipinimą į keltą. Kelte tai smagu, atsisėdom dance bare, kur visi daug daug gėrė ir šoko, tik gaila, kad nebuvo karšto vyno ir teko pasitenkinti paprastu. O šiaip, plaukti per ledą yra rimtai labai labai smagu, kai jį laužo laivas – dar smagiau, bet visų smagiausia, tai išeiti į kiemą, kur visai nešalta, ir visa tai stebėti. Nors ne, smagiausia buvo užstrigti ir laukti ledlaužio (šauktukas). Dėl to ir keltas vėlavo.
O šiandien buvom čiaužyti nuo kalniuko. Nors ir gaila, kad baisiai nušalau užpakalį, kuris dar dabar neatgavo normalios temperatūros, tikrai nesigailiu, kad ėjom. Gera jausti tą greitį, tą jaudulį, tą purų sniegą, kuris skrieja tiesiai į veidą..žodžiu, čia nenuobodu, o grįžus turėčiau įkelti ir nuotraukų, kaip atrodėm po kiekvieno nusileidimo – balti balti.
Šiandien dar nusimato pasivaikčiojimas po naktinį Helsinkį. Gera suvokti, kad kiti sėdi, daro kokią matieką, o aš čia ilsiuosi ir mėgaujuosi kiekviena akimirka.

xoxo ir iki (šauktukas)

Trys valandos

// Sausis 30 2010 // Nėra komentarų » // blog

Lyg tyčia šiandien per visus kanalus (a.k.a. vh1 ir mtv) leidžia daug daug depeche mode muzikos. Lyg žiūrint į televizorių jie man sakyti “jau greitai, jau greitai”. Ką čia greitai, išvažiuoju jau už penkių valandų, o daiktai dar net nepradėti krauti! Kažkaip dar nesuvokiu, kad išvažiuojam, kažkaip tai atrodo nerealu, o kraudamasi daiktus tikrai turėčiau tai suvokti, bet negalėjau neateiti čia ir nepasižymėti (kaip koks šuo). Tarp kitko, man labai patinka gauti žinutes su maždaug tokiu turiniu kaip: “per vh1 rodo depeche mode top 10! lėk žiūrėt” ir tada jeigu tik aš galiu, lekiu. Gera suvokti, kad kažkas pamatęs jų klipą pagalvoja apie mane, nuoširdžiai sakau. Taigi. jeigu kada pamatysit dm per kurį nors kanalą, greitai man rašykit! L a u k s i u!  O dabar aš einu pabandyti numigti.

Labanaktis
Kitą kartą naujienos iš Helsinkio

Seven lies

// Sausis 25 2010 // 3 komentarai » // Be temos

Vakar, prieš eidama miegoti, suvokiau, kad norėčiau išmesti iš savo spintos visus juodus drabužius ir užpildyti ją ryškiais ir džiuginančiais atspalviais. Rimtai, noriu ko nors linksmo, kad ir kaip mėgčiau juodą. Ak, mielas Helsinki, lauk manęs per išpardavimus!
Tikrai nesu iš tų, kurie pasitaikius progai neiti į mokyklą, visgi į ją eina, bet šiandien teko. Jeigu nebūčiau pasiekusi to, dėl ko ten ir ėjau – matematikos, anglų, rusų skolų likvidavimo – turbūt būčiau save keikusi visą ten praleistą laiką. Tokios kvailos dienos mokykloje turbūt dar neturėjau: ką paleidžia, ko ne, o kas ir patys išeina, visiškas absurdo malimas ir nieko neveikimas per pamokas, tuščia mokykla. Žymiai daugiau naudos būtų buvę iš miegojimo ar skaitymo. O rytoj dar ir apie lytinį švietimą (ir jokio šeimos planavimo, kaip ketvirtokėms) teks pasiklausyti miego kaina. Praeitais metais tas pats buvo apie sveiką mitybą, tai iš jos atsimenu vieną dalyką: buvo kalbėta apie svogūnus.

O dabar lekiu pas anglų mokytoją, ikiukas.

Seks bomb, seks bomb

// Sausis 23 2010 // 2 komentarai » // blog

Šiandien buvau mokykloje ir buvo labai gera susilaukti tų apkabinimų ir smagiųjų Luko “o! Ineta!!”. Visa kita pernelyg daug džiaugsmo neteikė, gal nebent anglų, bet gerai, kad nuėjau, mažiau kitai savaitei liks atsiskaityti, t.y. tik matematika, informatika, rusų pasakojimas, plius minus rusų daina, kas ten dar, kas ten dar..ai, anglų žodžiai ir muzika (?). Faktas numeris vienas – sirgti likus porai savaičių iki pusmečio pabaigos tikrai nėra smagu, bet kad jau pasiryžau nepasilikti jokių skolų, neketinu nuvilti savęs pačios, o ketinu ramia sąžine važiuoti į koncertą. Taigi, faktas numeris du – po savaitės lagaminai jau turėtų būti sukrauti. Turėtų, bet tai nereiškia, kad taip ir bus, daug šansų, kad štai tokiu metu  po visą mano kambarį bus išmėtyti daiktai: štai šių krauti dar negalima, šiuos jau galima, šitų visgi išvis nereikia ir taip taip taip toliau. Kadangi pastaruoju metu gana retai kur keliauju su nakvyne, retai teko taikyti taisyklę “neprisikrauk nereikalingų daiktų”, a vdug pamiršau. Ypač, kad tai bus tik penkios puikios dienos, o tam man visai nereikia dviejų knygų, trejų džinsų, penkių megztinių, užrašų knygos, taip? Nors gal lapus laiškams teks pasiimti su adresų knygute, gal pavyzdžiui užeis noras kokią naktį parašyti kam nors laišką, ką gali žinoti. Bet šiaip, tas “ką gali žinoti” yra didžiausias “neprisikrauk nereikalingų daiktų” priešas, todėl teks dar tai apsvarstyti, paskirsiu tam maždaug tris minutes savo gyvenimo.

Kol sirgau, laiką leidau žiūrėdama Europos dailiojo čiuožimo čempionatą Estijoje, nes šiaip, tai aš visada mėgau stebėti dailųjį čiuožimą, nors gyvai jo taip ir neteko pamatyti. Prisiminiau tuos laikus, kai mūsų šalį atstovavo Margarita Drobiazko bei Povilas Vanagas, prisiminiau, kaip velniškai man jie patikdavo, kaip jie krito ir per visą kūna banga persirito ir štai jau daugiau nei valandą youtubinu jų pasirodymus. Siaubas, kokie jie beprotiškai įspūdingi.. Aista, greitis, technika, veido išraiškos, nepakartojama choreografija – viskas tobula! Ir bent jau palyginti su tais, kuriuos mačiau dar šiandien, jiems nei vieni neprilygsta, nei vieni nesugebėjo taip prikaustyti dėmesio kaip jie. O ką Evgeni Plushenko? Plushenko dar nuo vaikystės giliai įsikalęs į atmintį su tuo pasirodymu :D tad labai smagu jį dar kartą pamatyti.

tai ką, nori tapti rašytoju? (Ch. B.)

// Sausis 22 2010 // Nėra komentarų » // blog

jei nesiveržia iš tavęs
nepaisant nieko,
nedaryk to.
kol neišsilies neprašytai iš tavo
širdies ir tavo proto, tavo burnos,
tavo vidurių,
nedaryk to.
jei prasėdi valandų valandas
spoksodamas į kompiuterio ekraną
ar susikūprinęs virš
mašinėlės
ieškodamas žodžių,
nedaryk to.
jei rašai dėl pinigų ar
garbės,
nedaryk to.
jei nori įsitempti į lovą moterų,
nedaryk to.
jei tau reikia sėdėti ir
perrašynėti, perrašynėti,
nedaryk to.
jei vien galvoji apie tai – sunkus darbas,
nerašyk.
jei bandai rašyti
kaip kiti
pamiršk tai.

jei nori sulaukti staugsmo, besiveržiančio
iš tavęs,
lauk kantriai.
jei taip ir nesulauksi,
užsiimk kitkuo.
jei iš pradžių nori perskaityti tai savo žmonai,
draugui ar draugei,
tėvams ar dar kam nors,
nesi dar pasiruošęs.

nebūk kaip dauguma rašytojų,
nebūk kaip tūkstančiai žmonių,
vadinančių save rašytojais,
nebūk nykus ir nuobodus, ir
pretenzingas, nebūk graužiamas
savimeilės.
pasaulio bibliotekos
numirė iš
nuobodulio
nuo tokių kaip tu.
neprisidėk.
nedaryk to.
kol tai neišsiverš
iš tavo sielos raketa,
kol tylėjimas neims
varyti iš proto ar į
savižudybę, ar žmogžudystę,
nedaryk to.
kol saulė tavo viduje
neims svilinti žarnų,
nedaryk to.

o kai tikrai ateis laikas,
jei esi išrinktasis,
tai atsitiks
savaime ir tęsis tol,
kol mirsi ar tai mirs
tavyje.

kito kelio nėra.

niekada nebuvo.

(iš Charles Bukowskio eilėraščių rinkinio „pragaras skirtas vienišiems“)

It’ll make you insane

// Sausis 17 2010 // 6 komentarai » // blog

say, it’ll make you insane
and I’m bending the truth
you’re to blame
for all the life that you’re losing
you watch this space
and I’m going all the way
and be my slave to the grave
I’m a priest god never paid

Regis, tik dabar pastebėjau, kaip mane veža “the small print”. Apskritai, mane šiandien be proto veža Muse. Štai ir dabar groja “say, it’ll make you insane..”, o aš nebyliomis lūpomis dainuoju, dainuočiau turbūt ir iš visų plaučių, bet brolis miega už manęs. Miega ir tėvai. Šiandien pamačiau vienos pažįstamos nuotrauką iš dailės mokyklos. Ir staiga toks baisus, širdį draskantis ilgesys užplūdo. Toks, koks dar niekad nebuvo. Pripažįstu, kad gera turėti daugiau laisvo laiko, geriau išsimiegoti, ką net auklėtoja pastebėjo, per pamokas nebevargti su limpančiomis akimis, bet be dailės jaučiu tuštumą. Jaučiuosi tokia nenaudinga, nieko nesiekianti, netobulėjanti. Žinau, kad galėčiau bent dalį to turėti piešdama namuose, bet aš nesugebu. Tiek laiko nepiešiau, kad dabar bijau pradėti, paimti pieštuką į rankas. Bijau, kad nieko nebemoku, kad ranka atšipo, kad nesugebėsiu įgyvendinti idėjų, kad net ir tos idėjos yra bevertės. Bijau, kad mano visos svajonės įstoti į ką nors, susijusio su daile, suduš į smulkius šipulius, kurie susmigs man į širdį. O ką aš tada veiksiu? Nieko. Daugiau nežinau, ką galėčiau veikti. Nenoriu veikti ką nors kitą.
Mano baimės neša mane tik į pražūtį. Dėl to jaučiuosi apgailėtinai.

Laiškas

// Sausis 17 2010 // Nėra komentarų » // Be temos

Paprastai nededu čia savo namų darbų, bet tebunie tai išimtis. Ir taip, pripažįstu, tai todėl, kad auklėtojos pasakyti žodžiai apie jį, paglostė man savimeilę ir dar todėl, kad tingiu veikti ką nors kitą ar eiti miegoti. Tuo pačiu, rekomenduoju ir knygą.

Mielas Timai,

visai neseniai perskaičiau Jūsų autobiografinę knygą „stipriau už neapykantą“. Turiu pripažinti, kad Jūsų gyvenimo istorija palietė tiek mano širdį, tiek protą, o dažnai išspausdavo ir ašarą.
Kuomet skaičiau knygą apie Jus, mano galvoje pulsavo mintis: „O Dieve, juk tai tikra, tai neišgalvota!“. Mano vaizduotė nesuvokė visko, ką jums teko patirti vaikystėje. Pradėjau svarstyti, ką aš būčiau dariusi jūsų vietoje, kaip būčiau gyvenusi su mintimis apie mane palikusią motiną ar smurtaujantį tėtį… Nemanau, kad to nepatyrusiam įmanoma tai įsivaizduoti.
Nepaisant to, ką Jums teko išgyventi, Jūs sugebėjote tvirtai atsistoti ant kojų, sukurti šeimą ir savo vaikams duoti tai, ko Jums labiausiai trūko – meilės. Šitai verčia tik dar labiau Jumis žavėtis. Jūsų gyvenimo istorija griauna tvirtai nusistovėjusius steriotipus, kad nemylinčio tėvo sūnus bus lygiai toks pat. Pati irgi nevengiau šios minties, visada prisibijodavau skustagalvių vaikinų, laiką leidžiančių gatvėje, bet Jūsų dėka manyje įsižiebė tikėjimas, kad net žemai puolęs žmogus gali atsitiesti. Tokio tikėjimo mūsų visuomenėje labai trūksta.
Esu tikra, kad niekada nepamiršiu šios knygos ir Jūsų pasakojimo. Niekada nepamiršiu tos dienos, kai visai atsitiktinai užėjusi į mokyklos biblioteką pastebėjau Jūsų knygą ir nesugebėjau susilaikyti jos nepasiėmusi. Buvo tikrai verta, tikrai. Ačiū jums už tai.

Nuoširdžiai Jūsų,
Ineta

HPA – hiena padarė asilą (T.L)

// Sausis 10 2010 // 8 komentarai » // blog

Kišenėje radau tris chemija smirdančius saldainius, kurie norom nenorom asocijuojasi su iki sekančių atostogų likusiais mėnesiais. Visai neprieštaraučiau, jei jie praeitų kuo greičiau ir net ne dėl atostogų – tai vis tas šaltukas kaltas. Tai per jį visą savaitgalį nekišu laukan savo nosytės, ne dėl to, kad bijau, jau greičiau dėl to, kad nemėgstu į veidą, o ypač ausis smingančių tūkstančių adatyčių. Neprieštaraučiau, jei galėčiau nusimesti nevisai šiltą paltą, iššokti iš sugedusių kerzų ir taip laisvai kėblinti į mokyklą. Niekada nepagalvojau, kad kerzams gali skilti padai. Pasirodo, išties gali. Niekada negalvojau, kad rašysiu rašinį apie meilę, bet štai rašiau ir maliau tokį šūdą, kad net baisu kam jį rodyti, o kažkas turėjo tai skaityti.

Turbūt dabar būtų net nebemalonu sveikinti blogą su Naujais lygiai taip pat, kaip nemalonu po dviejų mėnesių pasveikinti žmogų su gimtadieniu, leisdamas jam aiškiai suprasti, kad buvai jį visai pamiršęs, tik štai visai netyčia kokioj nors skypėj pastebėjai, kad jis buvo. Gėda, juk jis tavojo nepamiršo ir net skambino. Kitais metais tikrai laiku pasveikinsiu blogą ir visus jo skaitytojus tiek su Naujais, tiek Tą žmogų su gimtadieniu, net jei tam reikėtų nusistatyti garsų priminimą telefone. Šie metai kažkokie įdomūs..aš net kalendoriaus neturiu pasikabinusi, nes apskritai jo neturiu! Neturiu ir darbo knygos, todėl net nenutuokiu kiek kitą savaitę kontrolinių laukia, tingiu ieškoti kur tokius užsirašyti, nes štai ir mano Vyriškasis bloknotėlis baigėsi.„Nejau atėjo galas užsirašynėjimams?“  Būtų oho ohoho. Užtat suvestines padariau: 102 parašyti įrašai, 34 perskaitytos knygos.

Galiausiai, man visada įdomu, ar žmonės, su kuriais aš bene nebendrauju taip ima ir pagalvoja apie mane taip kaip aš apie juos .