Archive for Gegužė, 2009

Laukiau šešis, tai palauksiu ir dar kelis

// Gegužė 24 2009 // 3 komentarai » // blog

To, kas įvyko, nesapnavau net baisiausiuose savo košmaruose ir atrodo, praėjus tik keturioms dienoms, galiu apie tai kalbėti be ašarų akyse. Nuoširdžiai tikiuosi, kad nesate patyrę savo didžiausių svajonių sudužimo, bet jeigu, deja, esat, tai tuomet puikiai įsivaizduojat kaip jaučiuosi aš.
Galiu garantuoti, kad niekada nepamiršiu to vakaro, kai nubudau po popietinio miego ir perskaičiau tas dvi žinutes. Perskaičiau, o širdis į kulnus nusirito. “Atšaukė!”, – skambėjo tvinksinčioje galvoje. Oficialiai atšaukė Depeche Mode koncertą Vilniuje. Sėdėjau lovoje ir virškinau naujieną, o pirštai mechaniškai spandė telefono mygtukus – norėjau pati įsitikinti. O kažkodėl man to nepakako, nežinau kodėl, bet nulėkiau prie kompiuterio. Justas, pamatęs mano akyse ašaras, jokių pretenzijų dėl atimtojo nereiškė, o tėvai puolė klausinėti, kas vyksta. Pamačiau naujieną dar kartą, o ašaros vis riedėjo ir riedėjo, atrodė, lyg būtų sugedęs ašarų “čiaupas”. Tą akimirką taip norėjau, kad kas nors mane stipriai apkabintų, nagi taip stipriai, norėjau turėti žmogų, kurį apsikabinusi galėčiau verkti ir kūkčioti, kiek tik reikia. Bet Eglė neatrašė, Sima toli, Deivyda dar dar toliau, visi jie toli arba nepasiekiami! Todėl labai apsidžiaugiau Deivydos skambučiu, die, kaip tuo metu buvo gera ją išgirsti, o vėliau su alyvos šakele atėjo Eglė ir kartu išėjom pasivaikščioti. Mirk gyvenk reikėjo prasiblaškyti. Ir tiesą sakant, tai galiausiai visai pavyko, nors kai likau viena, buvo labai tragiškai liūdna. Tą vakarą namų darbų nebedariau, kaip ir nebe klausiau jų pačių, nes nuo verkimo galvą taip skaudėjo, kad jos ir palenkti negalėjau. Atsimenu, kaip užmigau su ašaromis akyse ir tą naktį sapnavau košmarą. Bėgant minutėms, valandoms ir dienos, verkiau vis mažiau, vis mažiau pergyvenau ir vis labiau pradėjau laukti rugsėjo.
Po tos dienos, to vakaro, tik dar kartą įsitikinau kokių puikių, rūpestingų draugų (ir net beveik nepažįstamų žmonių, kas mane visai nustebino) turiu, kaip jie padeda laikytis ant kojų ir visad paskolina petį, kad galėtum atsiremti. Žinot, galbūt kažkam nesuvokiama, kaip galima verkti dėl to, kad kažkokia grupė atšaukė savo koncertą, bet ką galit žinoti, kai JŪSŲ svajonė duš į šipulius. Nors žinoma, negalima sakyti, kad maniškė sudužo, nes koncertą atkėlė į rugsėjo mėnesį, bet aš tuos šešis mėnesius taip laukiau tosios 27 dienos, kad dabar kiekvienas pamatytas skaičius 27 su adatyte baksnoja į širdį ir tu tik dar kartą suvoki, kad ta diena bus visai tokia pati, kaip daugelis kitų, o ne tokia, kokios tu laukei ir tikėjaisi tik daugiau nei pusmetį. Tu neišgirsi Dave, neišgirsi Martino, nepajausi tos didelės masės jėgos, nepajausi žmonių būvimo šalia, nepajausi to džiaugsmo, nieko nepamatysi, neturėsi dėl ko nekantrauti, dėl ko jaudintis, šypsotis.. Dabar telieka tikėtis, kad Dave kuo skubiausiai pasitaisys, nes būtent dėl jo sveikatos man neramu labiausiai, o dėl koncerto atšaukimo aš visai nepykstu, nei ant gydytojų, nei ant pačio Dave (kas būtų absurdiška), nei ant grupės (kas irgi būtų absurdiška), o dabar jau ir visai susitaikiau, kad teks dar truputį palaukti. Jeigu laukiau šešis mėnesius, tai palauksiu ir dar kelis, nes aš tikiu, kad jie never let us down, tikiu, kad jie atvažiuos ir galiausiai, aš juos pamatysiu.
O tą 27 dieną norėčiau praleisti kaip nors ypatingai. Kaip nors, su kuo nors. Kur nors, kur būtų gera, ramu ir šilta. Kur nors klausant to, ką ir turėjai tą dieną išgirsti gyvai. Bet va imk ir svajok, nes niekas pas tave savaitės vidury nevažiuos.

Gerasis pasiuntinių paštas

// Gegužė 16 2009 // 15 komentarai » // blog

Labas rytas!!

Koks puikus puikutėlis ankstyvas rytas. Ir puikus jis ne tik dėl to, kad yra ankstyvas, o todėl, kad vos aštuntą rytą suskambėjus durų skambučiui, šokau iš ramios miego būsenos, nes kažkodėl, labai labai kažkodėl, taip ir supratau, kad čia bus tai, ko aš šitaip noriu. O dar po to, kai išgirdau vyriškio balsą kviečiantį mano tėtį – viskas tapo aišku – pas mane galiausiai atkeliavo SET BOX‘as!!! Nors tas dėdė visai nebuvo malonus, mat kai pasirodžiau išsišiepusi tarpduryje ir įsispoksojau į dėžę, pastatytą ant laiptų, jis visai nemaloniai paklausė ar čia aš mamos vyras, bet koks skirtumas, vis tiek esu fu*king jam dėkinga, kad atvežė tai, kas suteikia man tokią gausą džiaugsmo. Ir dabar pas mane sukasi CD su Demos, bet nebe suprantu, ten visur Martinas dainuoja ar tik taip atrodo (?). Vos tik mama davė į rankas dėžę, pradėjau šokinėti ir nulėkusi į kambarį – išpakuoti. O pakuojant, tai pasiekiau euforijos viršūnę (bent jau taip dabar atrodo). Ta dėžė dėžutė visai nėra maža (tėtis net nusistebėjo, kad tokie didelė), ten yra nei daug nei mažai – dvi knygos. Pirmoji su dainų tekstais ir nuotraukomis, o antroji su nuotraukomis kaip jie kūrė SOTU. Yra lankstinukas su vaizdais iš studijų, kuriame pavaizduota ir trylika gitarų; taip pat yra lankstinukas su pavardėmis, kas visai tai kūrė. Yra du nuostabūs ženkliukai (žiauriai žiauriai), penki fuc*king amazing atvirukai (kurių niekada niekam nesiųsiu), plakatas toks su SOTU simboliką, kuriam jau beveik radau vietos kambaryje. Galiausiai, yra trys CD: jau minėtasis su Demos, Sounds of the universe, Bonus tack‘ais ir remixes. Plius dar vienas DVD su video ir šiaip, šūstrais filmais. O be viso to, ta dėžė labai, labai graži. Tokia didelė, tokia stilinga, tokia maloni, kad jau rado sau vietą kambaryje ant lentynos. Tokią vietą, kad jeigu labai labai smalsūs praeiviai žiūrės į mano kambarį, ją pamatys, bet žinot kas smagiausia, o gi tai, kad iš to, kiek turiu visa ko su dm, jau galėčiau ir foto reportažą daryti (+video). Hohohoh.

(fainiausia yra tai, kad pradėjau šį įrašą dar ryte, vėliau buvau išvežta į kaimą ir tik pažiūrėjusi euroviziją prisėdau tam, kad jį baigčiau)

DM ir ne visai depeche mode

// Gegužė 11 2009 // 3 komentarai » // blog

Iš tiesų, tai kai rašiau praeitą įrašą, norėjau papasakoti apie tai, kaip dabar reikalai su daile einasi. Jau galutinai žinau, kad darbų peržiūra bus gegužės 19d., o baigiamojo gynimas 28d. (nors kokius tris kartus sakė, kad 29).
Šiuo metu, kai iki peržiūros liko savaitė, neturiu dviejų su puse darbo, bet žinot, visai dėl to padų neniežti, nes palyginus su praeitais metais, tai viskas labai normoje, juk trys darbai savaitei, tai ne kokie šeši. O neturiu: 1) veido dalių, na ten tik pasipraktikavimui davė kelis lapus nukopijuoti (galima laisvai padaryti per 1 darbo dieną – 1/2 savaitgalio dienos); 2) tapybos pagal Klimtą, bet iš esmės, tai trečiadienį dar per pamoką turėčiau baigti, nes jau maždaug pusę padariau; 3) tapybos portreto, su kuriuo gali kilti šiokių tokių nesklandumų, nes niekada gyvenime nebandžiau tapyti žmonių, o be to, dar eskizo neturiu, bet štai užsibrėžiau, kad per šią savaitę pasidarau jį, o tuomet šeštadienį viską nutapau, pirmadienį nunešu parodyti mokytojai ir ką nors pataisyti, jei reikės. Štai tik tiek ir žinoma, plius baigiamasis, kurio liko visai nedaug, o laiko, tai visai nemažai, todėl dėl jo bene visai nesijaudinu, nu nes šiandien buvau ir piešiau tris valandas, taip dar rytoj nueisiu, ketvirtadienį ir bus viskas, o jeigu kas, tai dar kita savaitė. Taip sakant, galite pradėti laiškus siųsti dailės mokyklos adresų, nes aš kraustausi gyventi ten!
Bet štai ramybės man neduoda vienas vienintelis dalykas. Kaip galima buvo netyčia pastebėti, gynimas vyks 28d., o dar, ko gero, jau ne vienas ne kartą čia yra skaitęs (o net ir be šio blogo yra nemažai reklamos), DM koncertas – 27d. Tad dabar galvosūkis: KAIP, PO GALAIS, KITĄ DIENĄ, PO KONCERTO, AŠ PRAKALBĖSIU PRIEŠ AUDITORIJĄ IR KOMISIJĄ??? Ta prasme, juk aš būsiu visiškai prarėkusi balsą, o kitą dieną reikės apsiginti dailės mokyklos baigiamąjį ir dabar labai, labai laukiu pasiūlymų, kaip galima būtų tai lengvai ištaisyti, na žinot, gal kokių priemonių balsui atgaivinti, nes net neketinu per koncertą jo tausoti, mat per ilgai laukiau tos akimirkos, kai galėsiu jį prarėkti (pradainuoti). Būčiau visai dėkinga, jei padėtumėt išspręsti šį galvosūkį :D

Ir visai netyčia išplaukė

// Gegužė 7 2009 // 4 komentarai » // blog

Dabar, kai perskaičiau Edgaro blogą, mane turbūt užpuls bene paranojiškos mintys, kad tik nebūčiau iš tų, kurie rašo niekam neįdomias pievas, nes pripažinkim, kiekvienas rašantysis (bent jau internete, tai tikrai) nori turėti skaitytojų kaip ir kiekvienas žmogus nori būti kažkam įdomus, tad šiuo klausimu išimtimi savęs tikrai nelaikau, nes jeigu turiu skaitytojų (ką puikiausiai gali parodyti prenumeratorių skaičius) žinau, kad visgi, kažkam tai įdomu. Nors kaip supratau, kolega (tai tokią įtaką daro kai kurie blogeriai, xoxo) Edgaras reader‘yje kaupia ir ne tik jam įdomius blogus, tad tuomet nieko nelaukdama ir pasmalsausiu, kokius laikot jūs? Jeigu kalbant apie mane (tiksliau, mano readerį), tai jame yra prisiglaudę 37 blogai, kurių į vieną kategoriją niekaip neįtrauktum. Ir to nepadarytum vien dėl to, kad vieni yra tiesiog asmeniniai (skirti, kad ir dviems žmonėms), kiti yra apie informacines technologijas, gyvenimą, muziką ar meną. Prisipažinsiu, ne visada viską perskaitau, bet dažniausiai akimis tai tikrai peržvelgiu ir net jei turėčiau saldžiai tuomet miegoti, perskaitau žodį po žodžio, mat stengiuosi prie skaitomų laikyti tik tuos, kurie iš tiesų mane domina aktualiomis temomis, priverčia nusišypsoti ar yra kažkuo savotiški, taip sakant, savu stiliumi (ko gero, kriterijai nėra labai išradingi), todėl skaityti juos – vienas malonumas. Ai, ir būk žmogus, jeigu jau rašai blogą ir turi ką papasakoti (juk Tu rašai blogą, tai vadinasi, turi!) tai ir rašyk tai, o ne laikyk jį pūvantį šešis mėnesius, kaip priežastį nurodęs, kad nėra apie ką rašyti arba kiekvieną dieną sausai nepasakok savo tikslios dienotvarkės su visų pusryčių/pietų/vakarienės meniu (nors nesiginčysiu, galbūt ir tai kam nors įdomu), nes jeigu jau taip, tai nekoks iš tavęs blogeris ir galbūt verta pagalvoti apie to dalyko raukimą (juk kam kaupti internete dar didesnius šiukšlių lobynus, taip?). Žodžiu, atėjau čia su mintimis visai ne apie tai, o žiū, kas gavosi (ale vos ne agitacijos, bet ir tos, tik iš mano pusės), bet šiaip, tai labai laukiu jūsų nuomonių šia tema.
O apie tai, ką norėjau papasakoti, turbūt kitą dieną. to be continue…

Programme for International Student Assessment

// Gegužė 3 2009 // 5 komentarai » // blog

Jau kuris laikas ketinu papasakoti plačiau apie tuos tyrimus, kuriuose dalyvavau šių metų balandžio trisdešimtą dieną. Taigi, tai šiandien ir padarysiu, kol dar visi prisiminimai neišgaravo.
Tarptautinius PISA (Programme for International Student Assessment) tyrimus organizuoja OECD (Organisation for Economic and Social Cooperation and Development) – ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija. Testuojami 15 – 16 metų moksleiviai (kurių gimimo data – 1993) iš 67 pasaulio šalių (Lietuvoje 210 mokyklų) ir jų skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai bei jiems įtaką darantys veiksniai. Šiaip jau, tai kiekvienais metais atspirties tašku tampa vis kitas pagrindinis dalykas, šiais metais kaip tik papuolė skaitymas. Taigi, buvo tiriamas mokinių sugebėjimas įsigilinti į tekstą (ne tik prozą, bet ir mokslinį), taip pat į tokius šaltinius, kaip grafikai, lentelės, diagramos ir kt.
Viskas prasidėjo nuo to, kad dar tyrimų išvakarėse gavome klausimyną tėvams, kurį ir turėjo jie užpildyti. Klausimai nebuvo labai sudėtingi, nors tėvai truputį ir prasikeikė (pavyzdžiui, su tokiu, kur klausiama, ką aš veikdavau pirmoje klasėje), o aplamai, tai klausimų buvo visokių (nuo metinių pajamų iki tokių, ar turime namuose kompiuterį ir ar prenumeruojame žurnalus (tėtis žymėjo, kad prenumeruojam, nes anot jo, skaitosi ir iliustruotas mokslas, kurį kiekvieną mėnesį jis parveža iš darbo)). Žodžiu, kitą dieną, dar 8,10h. mus visus (tai apie 30 mokinių) susodino į kabinetą, paaiškino kas kaip vyks ir įdavė pagrindinį klausimyną, kuriame, jei neklystu, buvo apie 60-70 klausimų, o visa tai sudarė 65 puslapiai. Man asmeniškai, tai tiek klausimai patiko ir buvo tikrai įdomu, tik gaila, kad visai neatsiminiau apie skysčių tankį ir jo įtaką plūduriuojančiam (ar ne) objektui, nu žodžiu. Bet pavyzdžiui, buvo įdėtas vienas labai naudingas tekstas apie vasaros darbo paiešką, dar buvo ir ištrauka iš alchemiko. Apskritai kalbant, tai klausimų buvo labai įvairių ir tikrai, tikrai įdomių, o be to, nebuvo ir labai sunku, tik reikėjo vietomis kelis kartus perskaityti tekstą ir viskas. Tą visą testą pildėme lygiai dvi valandas, nors kai kurie, ir spėjo greičiau, be to, dar turėjom penkių minučių pertrauką, per kurią su Linga į tualetą lėkėm. O to po testo, gavom dar vieną klausimyną, tik jau nebe tėvams, o mums su klausimais apie mūsų polinkį skaityti, dar apie šeimą (pavyzdžiui, vienas labai be ryšio klausimas “ką jūsų tėvai veikia darbe”, nu tai ir rašiau, kad direktoriauja), bet legendinis klausimas buvo pats prieš paskutinis “ar esate naudojasi kompiuteriu” ir tada krizenom beveik visi. Kai tik baigėm visą procesą, o tai buvo apie 11h., buvom paleisti į pamokas.
Ir kokius pastebėjimus galiu iš viso to padaryti? O gi tokius, kad tiems klausimynams labai popieriaus nepagailėta, nes šriftas tai visai toks nemažas, lapai – pustuščiai, o klausimynai tai trys (iš viso, maždaug 100 puslapių kiekvienam asmeniui). Užskaitau ir klausimus, nes įdomus (ai, vienas ir apie apsvaigintus vorus buvo); užskaitau ir organizuotumą, nes viskas vyko tikrai sklandžiai ir laikas buvo gana tiksliai paskaičiuotas. O jeigu dar rimčiau, tai džiaugiuosi sudalyvavusi tam tyrime, nes jaučiuosi kažkiek prisidėjusi prie tų tyrimų rezultatų tarptautiniu mastu, juk, kaip sakė, būtent pagal juos susidaro nuomonė, kaip mąsto tokio amžiaus žmonės.
Tai va, papasakojau maždaug viską, kas tik dabar šovė į galvą, o galbūt ir jūs, kurie skaitote, esat juose dalyvavę? Kokie jūsų atsiliepimai?

Ir entuziazmas pro kraštus liejasi

// Gegužė 2 2009 // Nėra komentarų » // blog

Turėjau ir turiu ką papasakoti, bet, ko gero, per tą balandį perdegiau ir praradau bet kokį norą. Dar be to, nesinorėjo kažko rašyti, kol nebūsiu sutvarkiusi blogo šablono (ką padaryti ketinau jau kuris laikas), o kaip net pats nepastabiausias žmogus turėtų pastebėti, jis gerokai pasikeitęs. Nors vakar ir reikėjo įdėti maždaug dviejų valandų darbo į žaidimą su kodais, sutvarkiau viską, ką ir kaip norėjau. Tik dėl šrifto dydžio apgailestauju, bet didesnis atrodo visai nebe kaip. Nors šiaip, jeigu aš tikrai mokėčiau normaliai dirbti su html, viską sutvarkiusi būčiau nepalyginamai greičiau. Tad vis neatsisakau minties vasarą kažkiek tuo užsiimti, tik dar neapsvarsčiau kaip ir iš ko mokytis, bet žinoma, yra toks būdas, kaip paprasčiausiai mėginti. Tačiau pastarasis būdas pasiteisina tik tuomet, jei noriu pakoreguoti šabloną, bet tarkim, jeigu norėčiau susikurti visiškai naują, nemanau, kad jis pasitvirtintų. O kad jau prabilau, ką norėčiau išmokti vasarą, tai ir pratęsiu. Gavusi nuo Ivetos nuostabiausius auskarus su Dave ir sužinojusi, kaip jie padaryti, pagalvojau, kad galėčiau sukurti Dave Gahano (o prie to pačio, ir dm) auskarų armiją, nes tikrai tai nepasirodė labai sudėtinga, jau greičiau, velniškai įdomu. Žinau, kad dabar daug kas patys darosi tokius auskarus, bet manau, apsiribočiau vien Gahanu ir tuomet tai būtų dar įdomiau. Įsivaizduojat, Ineta – Gahano auskarų kolekcijos įkūrėja ir savininkė. O dar įsivaizduojat, auskarai su Gahanu kiekvienai progai!! Die, tokius net pardavinėti galima, net dovanoti galima.
L-a-u-k-i-t-e t-ę-s-i-n-i-o apie kitus planus vasarai.