Archive for Sausis, 2009

Namuose jau kvepia kepamomis bulvėmis.

// Sausis 31 2009 // 3 komentarai » // blog

Iš Iliustruoto Mokslo vieną dalyką tikrai gavau, tai kaip reikia mirkyti džiūvėsėlius, kad jie skaniai mirktų. Tai reikia juos guldyti horizontaliai, o ne merkti vertikaliai. Tad taip šiandien aš ir mirkiau, horizontaliai, mėgavausi džiūvėsiais ir arbata. Nors arbata mėgaujuosi jau visą dieną, be perstojo. Ir šiandien mūsų namuose šventė, nes ne tėtis, ne aš, o būtent Justas skuta bulves, šiaip jau, jis niekada to nedaro, kaip ir aš, bet aš skusdavau anksčiau, o jis niekada. Šiandien yra totaliai nevykusi diena, nes, nu nes aš nieko nenuveikiau, visiškai. Tik valgiau daug blynų su įvairiomis uogienėm, tos įvairios, tai reiškia dviejų rūšių, vyšnių ir juodųjų serbentų. Nei laiško Laimai, nei eskizų aš nenupiešiau, kas mane truputį gąsdina, bet užtat šiandien sapnavau eskizų peržiūrą ir sapnavau dar kažką, tik jau nelabai ką prisimenu, bet tik žinau, kad sapnuoti man patiko ir nebuvo jokio noro keltis. O kėliausi netgi du kartus. Pirmas buvo tuomet, kai pirmą valandą atėjo mama ir pažadino, kad eičiau pavalgyti, o antras buvo kažkur trečią, todėl truputį apmaudu, kad neturėjau laiko pakankamai pasidžiaugti saule, na, o jeigu šiandien naktį gausis taip, kad nenueisiu miegoti iki penkių ar šešių, nemiegosiu visai, nes labai noriu pasidžiaugti rytu ir likusių savaitgaliu ir manau, kad šios nakties devynių valandų miego turėtų užtekti, nes juk ir šiandien nieko labai varginančio nedariau. Beje, vakar naktį labai norėjau pažiūrėti kokį lengvą ir malonų filmą, visgi, po requiem for a dream nenoriu nieko sunkaus, nes ko gero mano fotelis dar kartą smūgių neatlaikytų, nors iš tikrųjų, tai atlaikytų, nes jis nėra koks nors slabnas, bet man vis tiek nesinori kažko sunkaus. Taigi, žiūrėjau dirty dancing: havana nights, o to filmo buvau jau ilgai ilgai nežiūrėjusi ir kai žiūrėjau vakar, buvo labai labai gerai ir tuomet prisiminiau vasarą, stovyklą ir kaip mes gulėjom netoli upelio ant žolės, o aš klausiau to filmo soundtracko ir būdama ten, jo gausiai ilgėjausi. Reikės susirasti sąsiuvinį, kuriame žymėjau kiek kartų mačiau tą filmą ir prirašyti dar kartą. Ir kaip mane nervina, siuntėsi siuntėsi depešų dokumentinis filmas ir sustojo ties 99,3% ir taip jau visą dieną, o kitas atsiuntė dar tik truputį daugiau nei 60%. Nors ką čia, jau keturis peržiūrėjau, na, jei skaičiuosim ir tuos du, kuriuos žiūrėjau seniau, tai peržiūrėjau šešis, bet kai pagalvoju, tai aš ten beveik nieko nesupratau, na, supratau, bet papasakoti ko gero negalėčiau, nes beveik nieko konkretaus neatsimenu, nors žiūrėti tai be galo įdomu. Kadangi netikiu, kad šiandien dar kurį nors atsiųs, tai nebežinau ką reikės žiūrėti, o galbūt ir nieko. Galbūt geriau paskaitysiu kokią knygą, tik bijau, kad Kelias manęs neužkabins, visgi, pabandyti dar reikės. Ką tik grįžo mama, lekiu žiūrėti ar neparvežė ko nors ypatingai gero. Ir koks fyskas man šitas šablonas!

1 7 9 9 9

// Sausis 30 2009 // 1 komentaras » // blog

- na, tai kaip jautiesi?

- neblogai, sakyčiau.

- tai šią savaitę užbaigiam?

- nežinau, nežinau, bet gerai, taip, visai gerai, užbaigiam!

- tai gerai tada, pailsėk, o pirmadienį jau eisi.

Štai taip aš einu pas gydytoją, kuri man leido dar visą penktadienį prašmirinėti namuose, žinoma, į dailę nueiti reikės, nes ir taip jau ilgai nėjau, nemažai praleidau ir visai nenoriu atsilikti, nors tai jau ko gero ir padariau, bet užtat rytoj dailėtyra, kurios praleisti negalima. O ta proga, kad šiandien turiu dar vieną laisvut laisvutėlę naktį, likviduosiu dar vieną laišką. Šįkart jis bus Sandrai, bet žinot, aš pagalvojau, o kodėl visi prašo manęs papasakoti apie Depechus? Čia jums taip keista matyti tokį nukvakusį ir pakvaišusį žmogų, todėl norit sužinoti viską iš jo pusės, ar kaip? Savaime suprantama, aš nesiskundžiu, netgi nepurkštauju, tik man įdomu, nes šiaip jau, keista visai. Nei vienas laiškas, ir kaip pastebėjau, nei vienas įrašas, nebe apsieina be jų, kas man yra baisiai patraukli palaima, tad jeigu jūs norit, kad pasakočiau apie juos ir laiškuose, prašom, prašykit. Ir štai ant mano stalo, tiksliau čia Justo stalas, bet nesvarbu, guli plokštelė, ne bet kokia, o Violator. Tai ne šiaip kokia nevykusi kopija, o tai puikus įrašas, kurį man parūpino Sima ir dėl to esu jai dėkinga tiek, kiek Ramiajame vandenyne yra vandens. Tą plokštelę aš kabinsiu ant sienos, tik dar nenusprendžiau kurioje vietoje, turiu kelis variantus ir turbūt jau baigiu apsispręsti. O tėte tai prajuokino, sako man: “o tu žinai šitą dainą?” ir rodo man į personal jesus, o aš ėmiau ir uždainavau jam nuo pat pradžios, būtų juokinga jeigu nežinočiau tokiso dainos ir nemokėčiau teksto. Be šitokių puikių įvykių dar buvau nuėjusi į mokyklą ir susitvarkiau visus nebaigtus reikaliukus, tokius kaip Paryžiaus Katedros pristatymas ir įrodymas matematikos mokytojai, kad visgi tą savarankišką rašiau, taigi dabar sau ramiausiai sėdžiu ir dėl nieko nesuku galvos. Nors šiaip, rytoj reikia nupiešti eskizą dailei, būtinai būtiniausiai.

Gal kas nors norėtų man paaiškinti kas nutinka vyrui, kuriam 47 -eri? Ir kokio pobūdžio krizė jį užpuola sulaukus tokio amžiaus, ar čia šiaip, mano vienos tėčio išmįslas? Nes šiaip mane užknisa, kad kambaryje neradęs manęs, visada išjungia kompiuterį. Nejaugi jam gaila, kad jis vienas ten sau paveiks keletą valandų, bet nee, reikia išjungti, būtinai reikia! Ir šiaip, nebeeina su juo pašnekėt normaliai, nes jis visada pavargęs ir blogos nuotaikos. Išeina tik pasiginčyti, pavyzdžiui, apie tai, kad Paryžius yra žavus miestas. Žinoma, žavus jis tik man, nes tėtis ten “stumia” kiek ten “negrų” ir bla bla, kaip ten baisu. Svarbiausia, aš žinau kodėl jis taip sako, jis nori mane atkalbėti, kad baigusi mokyklą niekur neišvažiuočiau, nes jam baisiai nepatinka tai, ko aš noriu: “tu siaubingai nevertini to ką turi ir kur gyveni”, bet tai koks jam skirtumas. Aš žinau, kad Paryžiuje daug juodaodžių, bet tai man neturi reikšmės, nes priešingai nei jis, nesu rasistė ir jų netgi “negrais” nevadinu, todėl taip ir išvadinu jį rasistu. Ir tai tik vienas mažas mažas pavyzdys, kuris įvyko maždaug prieš porą savaičių. Šiandien jis rėkė, kad prausdamasi išleidžiu visą vandenį; neplaunu indų; kimbu prie Justo ir bla bla bla. Kartais atrodo, kad jam užkliūna net tai, kad aš pasisuku į vieną ar į kitą pusę, bet štai prieš porą mėnesių buvo viršūnė, kiekvienas žingsnelis užkliūdavo, visada ateidavo į kambarį paburbėt dėl ko nors. Vidutinio amžiaus krizė? Tegul gydosi, o gal yra kokių vaistų ir galbūt jūs juos žinot? Nes neturiu jokio noro pradėti žiūrėti visokias sveikatos abėcėles ar baltuosius katinus, jei juos dar rodo.

O mano mamos pusbrolis sakė, kad kai depešai buvo Vilniuje, jie gerokai pasišiko, nors nežinau iš kur jis tai traukė, nes pats tai nebuvo ir dar sakė, kad su depešistais mušdavosi, tai palauk, dėde, eisim mes muštis! Bet ne, šiaip jis labai linksmas, tik jis nemėgsta depešų, jis mėgsta metallicą.

dvi dešimtosios procento.

// Sausis 28 2009 // Nėra komentarų » // blog

Norėjau čia ateiti išsilieti vietoje to, kad liečiausi ant Simos, bet štai ir taip nurimau, bet pagalvojau, kad vis tiek reikėtų ateiti ir išsilieti, nes seniai tai dariau, o kad tai dariau seniai, labai jaučiasi. Kartais mintys dėstosi tokia forma, lyg rašyčiau blogą, taigi darau išvadą, kad esu priklausoma. Ir mane nupurto drebulys, pagalvojus, kad rytoj reikės eiti į mokyklą, kad ir dvejoms pamokoms, net nesiruošiu ten ilgiau sėdėti, bet tuo pačiu, bijau, kad lieps atsiskaityti eilėraštį, kurio aš nei velnio nemoku, todėl ketinu naktį mokytis, kad galėčiau atsiskaityti penktadienį, net vis tiek žinau, kad naktį nemiegosiu taip, kaip turėčiau. Nemiegu taip visą savaitę ir taaaip neapsakomai gerai jaučiuosi. Pavyzdžiui, vakar tvarkiau savo užrašų knygą ir netgi baigiau, nes pagrinde buvo likęs tik viršelis, prie kurio dirbau iki penkių. Ta knyga tokia graži, tokia iš karto matosi, kad mano, o ne šiaip pirkta. Ji pirkta, žinoma, bet su daug mano pataisų, kada nors padarysiu foto reportažą, nors tada turbūt paaiškės, kad ne tiek daug aš ten ir dariau, tik ilgai knisausi prie kelių dalykų. Štai mano kompiuteris naktį irgi nemiegos, nemiegos gal netgi savaitę, kol atsiųs visus depešų dokumentinius filmus. Nors nemanau, kad jie ten visi, bet nemaža dalis tikrai yra ir kas svarbiausia, yra tas, per kurį kalbą apie laikus arti grupės iširimo, o tas laikotarpis man atrodo labai gausiai įdomus, nors iš esmės, tai įdomūs visi, todėl juos ir siunčiuosi. Ir labai greitai jie pralenks Muse, netikėjau, kad taip greitai kažkam pavyks tai padaryti, bet bet bet, pasirodo klydau, o tai, kad 78,1% mano klausomos muzikos yra britų, skamba gana smagiai. Šiandienai liko vienas laiškas, geriausiu atveju – du ir būtų labai puiku atrašyti į juos abu, bet per juos nereikėtų pamiršti tų suknistų “metų”. Nors einu dar patyrinėti visų savo last.fm čartų, tai įdomu.

nes tai man gausiai įdomu; galbūt ir jums.

// Sausis 27 2009 // 2 komentarai » // blog, bonus

Paimta iš: http://www.depeche.lt/ Ir ačiū macro

Neišsenkantis įkvėpimo šaltinis…Iki niūraus Bezildono miestelio nuo Londono pusvalandis kelio. Vietos vaikinų mėgstamiausia pasilinksminimo vieta buvo šuoliai į fontaną prie miesto vartų. Kartą prie David’o priėjo priėjo labai keistas berniukas. Jo akys buvo liūdnos, nosis stambi ir negraži, o lūpos didelės ir beformės. Berniukas vilkėjo mėlyną griežto kirpimo švarką, kelnes su kantu ir ryšėjo kaklaraištį. Jis buvo ką tik grižęs iš Vokietijos, kur važiavo kaip vienas geriausių koledžo mokinių. Martin’as išsiskyrė iš visų, kuriuos Dave kada nors buvo sutikęs. Smol boy – taip ironiškai M. Gore vadino draugai – gyveno savo įsivaizduojamame pasaulyje su neūžaugomis, princu Zigfridu buivolo odos batais ir verkiančiais angelais. Jo tėvai dirbo Ford gamykloje ir sūnaus fantazijas laikė nesąmonėmis.
Kartą, kai David’ą suėmė ir pristatė į skyrių, kameroje pasirodė Martin’as. Su neslepiamu žavesiu jis žiūrėjo į draugą, o kai Dave papasakojo, už ką jį suėmė, storos Martin’o lūpos nusišypsojo. Jis draugą laikė didvyriu. Netrukus Dave pajuto neįprastą jausmą – bet kokį išsišokimą mintyse jis skirdavo Martin’ui, lyg šėldamas už abu…
Dirbdamas silpnų alkoholinių gėrimų gamykloje „Solzburi“, Dave automobiliu taranavo sieną su gatavos produkcijos dėžėmis, o parfumerijos fabrike šliūkštelėjo iš butelio kiemsargiui ir pateko už grotų. Kai teisme buvo nagrinėjama jo byla, kaltinamajam atstovavo David’o motina ir Martin’as. Motina kaip įprasta, liejo ašaras, o Martin’as šypsojosi, nes Dave buvo jo didvyris, laisvės įsikūnijimas, toks, koks visada svajojo būti jis pats!
Martin’ui buvo penkeri, kai jis pirmą kartą gyvenime susipešė su savo seserimi. Tėvas aptiko susikibusius mažylius tuomet, kai sūnus norėjo trenkti Karen plyta. Užsirūstinęs jis taip primušė perštuką, jog šiam visam laikui dingo noras būti nepaklusniam. Dabar sutikęs David’ą, jis lyg ir atrado savąjį „aš“, žmogų, galinti viską daryti atvirai ir be baimės.
Norą „būti David’u“ Martin’as įkūnydavo nemokšiškai ir juokingai – dėvėdavo sijonus scenoje, lakavo juodai nagus, grimavosi kaip klounas ir vaipydavosi taip, jog sukeldavo homerišką aplinkinių juoką. Vyrai jam suko pirštu prie smilkinio, o merginos jį laikė baidykle. O į žurnalistų klausymą „Ką kuria Martin Gore ?“ Dave atsakydavo : „Tai, ką dariau aš, kai buvau mokinys“.

„Sesuo pagal intelektą“

Kas vyksta su Martin’u, Dave suprato daug vėliau. Bandydamas jį kopijuoti, jis tapdavo pajuokos objektu. Nemokėdamas regzti intrigų ir užmegzti romanų, Martin’as vedė pirmą pasitaikiusią merginą. Siuzan Buaver pagimdė jam dvi dukras ir pasirodė esanti ideali žmona.
Pirmasis konfliktas tarp jų kilo tuomet, kai Dave susidomėjo amerikiete Tereza Konroj – dažyta, putlia krūtine furija, garsėjusia prostitutės reputacija, ir paliko savo pirmąją žmoną Joane Fox ir sūnų Jack’ą. Nagus Tereza dažė juodai, užtat veidą – visomis vaivorykštės spalvomis. Be to, Tereza nuolat gėrė, viliodavo vyrus, svaiginosi heroinu ir kokainu. David’as svaigo nuo šios moters, vadino ją „seserimi pagal intelektą“, savo dvyne. Po poros savaičių pažinties jis paliko Londoną ir1992 metais persikėlė į Los Andželą, kur Konroj gyveno viename name su dviem bjauriomis draugėmis.
Kiekvieną vakarą ji rengdavo vakarėlius, į kuriuos sukviesdavo madingus pamokslininkus, kino žvaigždes ir prostitutes. Dave akimirksniu pritapo prie šios draugijos : tatuiravo visą kūną, prisidarė skylių savo „žaisliukuose“, atsiaugino plaukus ir švirkšdavosi narkotikus.
Neseniai savo rašomajame stale Dave aptiko tų metų nuotrauką – joje įamžintas skeleto pavidalo pankas su ožio barzda, plona talija ir rankomis-lazdelėmis, su išpurtusiomis venomis ir juoda voratinklių tatuiruote. Kai Londone Dave pasirodė Depeche Mode repeticijoje, jo naujasis įvaizdis buvo sutiktas stebėtina tyla. Gore ir Fletcher’is jo tiesiog neatpažino!
Kaip vėliau prisiminė Andy, prieš juos pasirodė absoliučiai svetimas, pamėlusia oda žmogus, klausdamas: Ko žiūrite, tai aš, vaikinai! Per repeticija Dave negalėjo išdainuoti nė vienos natos, jo balsas priminė šuns kaukimą, jis painiojo žodžius ir visą laiką kosėjo. Po pusvalandžio Martin’as sviedė gitarą ir sušuko: „Aš ją nužudysiu! Perduok jai mano žodžius“.

Atsisveikinimas

Atšaukti pasaulinį turą buvo neįmanoma, nes Depeche Mode rizikavo būti patraukta teisminėj atsakomybėj. Tačiau kaip vyks į gastroles su ligoniu solistu? Martin’as kaip auklė pradėjo globoti Dave, iš visų jėgų bandydamas nuslėpti jo apgailėtiną būseną : jis vogdavo iš David’o švirkštus, užrakindavo jį viešbučio kambaryje, išmesdavo iš kambario heroino tiekėją. Tačiau David’as vis tiek sugebėdavo išvengti jo kontrolės. Kartą iš viešbučio kambario jis pabėgo pro langą, išsinuomojo automobilį, pateko į avariją ir tik per stebuklą liko gyvas. Jis galėjo pasišalinti iš scenos dainos viduryje, dėdamasis, kad turi reikalų, tačiau iš tikrųjų bėgo ieškoti heroino dozės.
Tai, ką jie taip ilgai kūrė, sugriuvo kaip smėlio pilis, o muzika skambėjo kaip gedulo maršas. Dabar Martin’as nekentė Gahan’o taip stipriai, jog bendravo su juo tik per tarpininkus. Jis pradėjo galvoti apie DM paleidimą. Šiaip ne taip baigę gastroles, Martin’as ir Andy nė neatsisveikinę su Dave išskrido į Angliją pas savo šeimas ilgų atostogų. DG iš jų gavo trumpą laiškelį : „Nežinome, kas toliau su mumis bus. Jeigu gali gyventi be mūsų, gyvenk. Manyk, jog tai atsisveikinimas“.

Normalus gyvenimas

D.Gahan išskrido namo pas Tereza į Los Andželą, tačiau žmona jau buvo pakeitusi užraktus, o visi jo daiktai, sukimšti į polietileno maišus, gulėjo po atviru dangumi.
Taip Dave atsidūrė Santa Monikos viešbutyje, kur po trijų dienų persipjovė venas, ir jeigu ne Martin’as…
Iš „Sidars-Sinai“ ligoninės jį devyniems mėnesiams išsiuntė priverstiam gydimui į detoksikacijos centrą „Eksedes“. Martin’as jį aplankė tik kartą ir padovanojo jam nukryžiuotojo talismaną ir nešiojamąjį kompiuterį. „Nusprendžiau tave pagloboti, – paaiškino jis. Dabar pradėsim kasdien rašyti vienas kitam, taip man bus ramiau“.
Dave pasakodavo M. Gore, kaip vaikšto po parką ir stebi, kaip sodininkai sodina švelnias petunijas. Vėjo arba lietaus gūsiai nuplėšdavo gėlių žiedus, ir jos sudžiūdavo. Tačiau sodininkai atkakliai vėl jas atsodindavo. „Taip ir aš, – rašė jis draugui, – kelis kartus žiūrėjau mirčiai į akis, bet vis sugrįždavau. Dėl kokios priežasties ? Beprotystė vos nenužudė manęs. Galbūt tik būdamas arti mirties, atgavau savisaugos instinktą“.
David’as prisipažino Martin’ui, jog ankstesnis jo gyvenimas buvo išties bjaurus. Laisvė, kuria jis mėgavosi, privedė prie aklavietės, tapo kelionė į niekur. Tada, vaikystėje, pasiduodamas prievartai, Gahan’as gynėsi, priešinosi patėviui, mokytojams, Bezildonui. O juk visada paslapčia pavydėjo Martin’ui išminties, ramybės ir nesutepto gyvenimo.
„Eksedes“ centre Dave sutiko mielą merginą Jenifer ir ją vedė. Ji išsivežė jį į Niujorką, pagimdė dukrą Stel’ą. David’as pradėjo gyventi normalų gyvenimą. Kiekvieną rytą jis dukrą vedė į darželį, ruošdavo žmonai pusryčius ir lydėdavo ją į darbą. Jis tapo paprastu žmogumi, o Gore ir toliau kontroliavo draugą elektroniniais laiškais arba žinutėmis, juo stebėjosi. Be to Dave staiga pradėjo kurti eiles dainomis, nors anksčiau tai buvo Martin’o privilegija.

„Aš – tai tu, o tu – tai aš…“

Kartą po ilgo išsiskyrimo jie susitiko. Dave su reikalais užsuko į Los Andželą, kur tuo metu gyveno Martin’as. Jie susitiko užkandinėje „Pas Edą“, netoli nuo M. Gore namų.
David’as atėjo anksčiau, prisėdo prie staliuko ir užsisakė mineralinio vandens. Pagaliau jie susitiks. Pagaliau draugas pamatys, Jog Dave išliko savimi.
Martin’as vėlavo, nors aksčiau jis to nedarydavo. Gal jaudinasi prieš susitikimą ? O gal nepatikėjo David’u ir nesiryžo ateiti ?..
Po pusvalandžio plačiai atsivėrė stiklinės durys ir tarpduryje pasirodė nemalonus tipas, įtartinai panašus į Martin’ą. Nuskusti smilkiniai, žvangantys auskarai ie girta šypsena – nejaugi tai Gore ? Nepažįstamasis linktelėjo David’ui ir patraukė prie jo šokančia eisena. Užsisakęs tekilos, atsisėdo priešais Dave. Nuo jo trenkė alkoholiu. Gahan’as pasijuto nejaukiai. Kur dingo tylenis Martin’as, poetas, genijus, gerasis „mažylis“, kuris jį ištraukdavo iš keblių situacijų ? Kur jo drovus žvilgsnis, jo pasakos apie princą Zigfridą ? Kažin ar jis dar bent ką prisimena ?
Tik marihuana. Kartais ekstazis, nieko sunkaus,- ištarė Martin’as, pastebėjęs Dave žvilgsnį. – Asmeninis gydytojas perspėjo, jog mano širdis silpna. Jeigu vartosiu stipresnius, iš karto mirsiu.
Kur dingo Siuzana ir dukros ? Žmona ? Jis seniai ją paliko. Dabar jo gyvenime daug prašmatnių moterų, kurių visada troško turėti. Pavyzdžiui, dabar jis gyvena su mulate Dona, ji nešioja dredus iki kelių ir žiedus ant kojų pirštų. Gal Dave norėtų su ją permiegoti ?
Štai kas atsitiko – jie su Gore apsikeitė vietomis. Dabar atėjo eilė David’ui kontroliuoti Martin’ą. Dvejus metus Dave rašė ir skambino Martin’ui, trumpam jį aplankydavo. Paskutinis laiškas, kurį gavo iš jo, buvo parašytas 2004 metais rugpjūčio 12…

Vėl kaip duetas

Taksi sustojo Alamida-street, ir Dave susimokėjęs išlipo. Už žemo pastato su spalvotu reklaminiu skydu „Gerkite Van Huteno kakavą!“ slėpėsi M. Gore namas. Dave priėjo prie tvoros ir apsižvalgė. Atviroje verandoje pintoje supamojoje kėdėje gulėjo krūvelė laiškų ir laikraščių. Prie namų slenksčio stovėjo trys buteliai pieno, matyt, rytinis išnešiotojas tik trečią dieną suprato, jog mažos vilos keturiasdešimt trečiojo numerio gyventojas čia nebegyvena.
D.Gahan’as prisiminė, kaip vaikystėje vogčiomis jis nepastebėtas įsmuko į gimtąjį namą, kur aptiko būrį policininkų ir patėvio lavoną. Jis priėjo prie durų, atskaičiavo penkis žingsnius į kairę ir įkišęs ranką į rėmus, ištraukė raktą. Atrakinęs duris pajuto nemalonų kvapą…
David’as rado Martin’ą antrame aukšte. Draugas miegojo ant grindų visai nuogas ir sunkiai kvėpavo.
Aplink voliojasi tušti buteliai ir sugedusio maisto likučiai. Martin’as buvo gyvas ir atrodo, ilgalaikio
gėrimo būsenoje. Ant jo dešiniojo dubens puikavosi tatuiruotė su paukščio plunksna, tiksliai tokia pat, kokią Gahan’as
buvo išsitatuiravęs prieš dvidešimt metų. Vonioje Dave aptiko miegančią mulatę su dredais iki kelių – tikriausiai tą pačią Don’ą.
Martin’ą paguldė į privačią kliniką išgalvotu vardu. Dave pats jį ten atvežė ir sumokėjo už gydymą.
Daktaras Heler’is patikino, jog naujasis pacientas, praėjęs visą kursą, po trijų mėnesių išeis „švarus“.
Tik vidurnaktį Dave’as pasiekė viešbutį Rytoj, kai Martin’as atgaus sąmonę, jis aplankys jį. Ir lankys kasdien. O vėliau, kai draugas pasveiks, jie įrašys naują albumą, kuriame bus jų sukurtos dainos. Ir David’o Gahan’o solo scenoje vėl skambės kaip duetas…

Mano Opera dabar graži.

// Sausis 26 2009 // Nėra komentarų » // blog

Taškausi pagal In your room. Gerai, to taškymusi nepavadinsi, nes iš tiesų nei aš purtausi, nei iš tiesų taškausi, bet užtat ta daina labai puiki ir kuo toliau, tuo dažniau ją klausau. Kaip nesąžininga visą savaitgalį pragulėti lovoje su sušikta temperatūra! Manęs nejaudina tai, kad niekur nebuvau išėjusi, nes šiaip jau, nedažnai tai darau savaitgaliais, užtat mane jaudina tai, kad negalėjau porai valandų panirti į vonią, į karštą vonią ir tada tyliai grojant depešams skaityti visai nemielą knygą. Bet nors ne vonioje, aš vis tiek skaičiau Ketveri Metai Pragare ir supratau, kad nieko šlykštesnio nesu skaičiusi. Visos tas satanistų apeigos, visos taisyklės, apskritai, visai jų veikla atrodo tokia išpusta ir tokia baisiai dirbtina, tokia lipšni, kad tikrai šlykštu, bet štai mano galvoje sukasi mintis: “jų yra visur”, todėl nenustebčiau jeigu eilinį praeivį įsivaiduočiau būtent kaip tos knygos veikėją. Bet skaitydama ją apima toks slegiantis jausmas, atrodo, kad kažkas iš visų pusių spaudžia galvą ir kartu, toks tikrumas. “šūdas čia, ne planas”, – į kairę ausį šnibžda televizorius ir atitraukia mintis nuo knygos, kurią šiandien baigsiu, turiu ją baigti. O tada žiūrėsiu Namo Istorija (life as a house), jau trečią kartą, nes tas filmas tikrai puikus, nes jis tikrai trinktelį per galvą, nes Jis, jo vaidmuo pritraukia prie ekrano ir tam, kad galėčiau jį dar kartą pažiūrėti, einu iš čia; ryte laukia vizitas pas gydytoją. Antrą kartą per dvi savaites.
Neparašiau nei pusės to, ką norėjau.

mes subtiliai "tvirkiname" pasaulį.

// Sausis 21 2009 // 4 komentarai » // blog

Dabar galėčiau sau ramiausiai (nors gal ir nelabai) spręsti matematiką, bet nežinau ar verta, nes mama jau miega, tai jeigu man iškils kokių didelių sunkumų aš gausiai susinervinsiu ir tada jausiuosi visai nekaip, ko aš visai, visai nenoriu, nors turbūt reikės eiti, bent jau minimaliai peržvelgti. Bet iš kontrolinio man reikia gauti ne mažiau 5-7. Manau, penkių turėtų užtekti, nes jau ir taip išeina lygiai septyni, tad pasikelti bet kokiu atveju nepavyktų, svarbu per daug nenumušti žemyn, žodžiu, juokingas man tas faktas, kad pažymys krito trimis balais. Nors dabar tai jau man totaliai dzin, nes sugebėjau taip praplauti sau protą su mintimis, jog nauja mokykla ir bla bla, kad man jau nebe svarbu tie pažymiai. Ir štai, nepadariau biologijos, nes nerandu vadovėlyje vietos, iš kur jie mokėsi, nes mokėsi tai visai ne iš šitų vadovėlių. Nu tai man kas lieka, o gi nedaryti! Kas čia dar, kas čia dar papasakotino. O, atsiskaičiau rusų eilėraštį! Štai tai kur pasiekimas, o taip ilgai, taip gausiai ilgai stūmiau šį reikalą, kol visai reikalas pribrendo, o penktadienį atsiskaitysiu anglų pasakojimą ir tada bus visiškai viskas. Na, tiesa, dar pirmadienį muzika, bet ši kažkodėl nesiskaito. Jei jau apie muziką, tai rytoj atsiskaitom Bobo Dylano dainą “knocking on the heaven door” ir tik klausydama ją daug kartų supratau, kaip ji man nepatinka. Ne, kad ten greitai galima būtų išmokti žodžius, bet ten kol jų sulauki per tuos muzikinius intarpus, tai eina pasisėdėt ant dviejų raidžių. Ir šūdas, man iš informatikos išves 9! Žinoma, aš norėjau dešimt, bet bet bet, niekam tiek neišeis, nors šūdiniausias dalykas yra tas, kad vienodi devynetai išeina tiems, kas gaudosi gerai ir tiems, kas visiškai nesigaudo. Man negaila jiems tų pažymių, tikrai ne, bet man gaila, kad pas mane tik tiek. Pati bjauriuosi tuo, ką rašau, nes šūdmalioju tik apie mokyklą, fū. užtat galiu pasakyti, kad 2009 yra ne tapybos metai, nesvarbu, kad tai sakiau ir prasidėjus praeitiems. Esmė ta, kad man reikia įsivažiuoti, ko aš dar visai nepadariau ir man reikia eskizų rytojui, kurių aš nė velnio neturiu, neturiu net idėjų, tai o prašau, tegul man kas nors susisapnuoja, kas nors gero ir tokio, kas tiktų baigiamąjame ar bent jau pradiniam eskizui. Ir šiandien daviau klasiokei idėja su kopėčiomis “ekonominės krizės” tapybos darbui, nežinau kodėl, bet man ta krizė asocijuojasi su kopėčiomis. O jai pagrindo turėjo užtekti, toliau tegul pati vystos. Ir žodžiu, man patinka vibe.lt, ten galima daug daug visko prisiskaityt ir šiaip, patogus daiktas, bet būtų jėga jeigu komentarus gaučiau į telefoną, o ne tik prisėdusi prie pacuko. Ir Eglė rado o-nėj merginą parduodančią bilietą į depešus, paklausiau už kiek. Ir po galais, baigiu aš rašyt, nes nu nes, nežinau pati, gal jau ir link lovos reikėtų slinkti, net ir tuo atveju, jei mano biolaikrodis krečia pokštus ir nenori eiti miegoti anksčiau dviejų-trijų, o keltis ne anksčiau 7,33.

Euforija pradvokęs pirmadienis

// Sausis 19 2009 // 5 komentarai » // blog

“Taip gera, kad net graudu” – pasakė auklėtoja per literatūros pamoką ir tada, žinoma, aš pagalvojau apie Depešus, nes būtent taip su jais man ir būna, ypač žiūrint koncertus. Kiekvieną kartą tenka laikyti užspaustas ašaras, kartais laikyti tingiu, tai ir nelaikau, bet iš tiesų man būna taip gera, taip gera, kad net sunku apibūdinti kaip gera. O kai skaitau apie juos, per kūną laksto elektros srovelė (panaši, kaip šiandien rodė fizikė), kai klausau, irgi laksto ir aš nežinau kaip tai apibūdinti, bet galbūt jei turėčiau kokį elektros energijos šaltinį, prie kurio galėčiau prikišti liežuvį, per jį pereitų gana stipri srovė ir tada galėčiau įrodyti, kad ta srovelė iš tiesų laksto, tik deja, prie televizoriaus ar kokio nors straipsnio, prikišti savo burnos organo nepavyks. Aš nebūčiau pradėjusi apie juos, jeigu nebūčiau šiandien išgirdusi tų žodžių, jeigu nebūčiau skaičiusi apie juos, žodžiu aš nesiseilėju, tai kažkas kito. Bet kai šiandien prieš dailę peržiūrėjom It’s no good klipą, man kažkas labai puikaus pasidarė, nes likusią dienos dalį neužsičiaupiau ir visą laiką dainavau tą dainą, dar kalbėjau gana šveplai ir šiaip tai, buvo linksma.
Be to šiandien puiki diena, neskaitant to, kad Sima buvo gyvas lavonas ir, kad visą dieną buvo šalta. Užtat aš parašiau anglų, paspėliojau dailę, nusišnekėjau per pilietinį ir parašiau biologiją, gal netgi visai neblogai, bet man patiko, kad vienas užduočių lapas buvo iš 2006 metų valstybinio brandos egzamino, tai sudarė šiokį tokį papildomą aromatą. Jeigu jau prakalbau apie aromatus, tai labai gaila, kad vakar maudantis vonioje sušlapinti lapai šiandien nekvepėjo rožėmis, užtat mūsų namai pradvokę sėmkomis. Aišku, iš esmės, tai jos nesmirda, jos viliojančiai kvepia, bet ne, aš jų nevalgysiu, ir taip daug laiko sugebėjau prieš jas atsispirti. Baigsiu tuo, kad tapybos mokytoja turbūt manęs neatpažino ir tos antrokės šlykščiai spygavo, ypač viena, kuri džiaugėsi jog šeštą valandą ateis kažkoks berniukas su dviejais ducheliais draugais.

Pavadinimą galvoju jau geras 20 minučių

// Sausis 19 2009 // 3 komentarai » // blog

L-a-b-a-s per pusę padidino kainą planui laisvai, tad o ne, dabar nebegalėsiu taip gausiai kalbėti (ir žinoma, tylėti) su Sima, nes minutė kainuos netgi 0,09lt! Ir kažkodėl pas mane namuose niekas dar nemiega, nors jau valanda po vidurnakčio ir dar tėvai retkarčiais mėgsta sakyti “reguliuok režimą”, tai, kad visi čia tokie pas mus, bler. Justas vaiposi prieš veidrodį, man rodos žiūrėjo kaip atrodytų su atlėpusiomis ausimis ir iškištu liežuviu. O keista, aš laukiu pirmadienio. Bet ne šiaip sau laukiu, o tiesiog laukiu, kad jis greičiau praeitų ir tada galėčiausi džiaugtis, kad atsiskaičiau biologiją, anglų testą ir dailę. Tad po rytojaus bus likęs tik anglų pasakojimas ir rusų eilėraštis, štai taip aš anuliuoju skolas. Užtat kai baigsis pusmetis, pagaliau eisiu į kirpyklą, pas kosmetologę ir dar kur nors, nes po galais, per tuos mokslus niekur nespėju, o ir noro baisiai didelio nėra. Aišku, tas noras yra, bet dar didesnis noras yra pailsėti, o nueiti pas kirpėją labai pavargusiai neverta, nes visai nesmagu ten krūpčioti iš snaudulio, ką kartą jau teko patirti. Ar man tik atrodo, ar aš vėl čia šūdmalioju vietoje to, kad eičiau pasikartoti? Bet ne, aš čia rimtu reikalu atėjau pranešti, kad visgi, paaiškėjo kas apšildys Depešus, aš tikiuosi, kad tai nebuvo pramanas, bet žmogus sakė, kad rodė per mtv ar kokį ten smegenų plovimo aparatą, bet dabar laikas fanfaroms ir aplodismentams, nes nuostabiausius Depešus apšildys happyendless!! Šiaip jau, tai man jokio skirtumo, nes lyg ir neturėjau tų, kurių norėčiau, bet gerai, kad ne Mamontovas, nes jis ten man visai, visai nelimpa. Dar buvo labai norėjusių Lemon Joy, bet ir jų aš neklausau, todėl net negaliu pasakyti ar pagal mane jie liptų, bet daug kas sakė, kad liptų, todėl tarkim, kad iš tiesų liptų. Bet koks skirtumas, kai jau išrinkti happyendless, kurie viename video lyg ir bandė kopijuoti Dave vokalą. Gerai jau gerai, turbūt, gal tik turbūt, pati būčiau to nepastebėjusi, jei žmogus, davęs adresą į tą video, nebūtų to pasakęs, bet iš esmės, tai jie man atrodo tokie visai smagūs, ypač to video pradžioje ir dabar reikia iškapstyti kas ten per pirma daina. Atsimenu, vieną dieną, kai aš nieko neveikiau ir varčiausi lovoje prieš televizorių  ir netgi mtv (!!), mačiau juos, ten tuose typo apdovanojimuose, nors visai ne typo, bet žinau, kad ten kažkoks painus dalykas su jais buvo, bet kadangi manęs tai nelabai domina, nesigilinsiu. Užtat kitą kartą, apsilankydama bibliotekoje, pasidairysiu ko nors apie programavimą ir wordpress, jau seniai norėjau išmokti ką nors tokio. Nors turbūt pagrindinė to priežastis, kad naktį ropinėdama po blogosferą prisižiūrėjau baisiai šaunių dalykėlių, bet kaip supratau, jie galimi tik per wordpress, taigi, kas man, vaikui, ištroškusiam naujovių, telieka. Labanaktis, nes aš einu kartotis anglų ir biologijos, nors turbūt jūs jau miegas ir net į ketvirtą sapną įpusėjot.

šluota = mikrofonas + metalinis stovas

// Sausis 18 2009 // 3 komentarai » // blog, bonus

Geriausi dalykai yra jausti kaip jie kyla ir jausti, kad baigėsi savaitė, kuri šiaip jau galima sakyti, buvo verta šūdo. Bet koks skirtumas, nepergyvenu dėl to papildomai ar bent jau bandau to nedaryti, nes svarbu, kad bent jau išgyvenau, o pamiegoti, parašyti į blogą dar spėsiu, kaip spėsiu ir kitą panašią savaitę išgyventi. . Bet koks siaubas, kai puodelyje baigiasi arbata, o tu negali nueiti į virtuvę papildyti atsargų, nes nežinai, kaip praeiti nepažadinant mamos, bet užtat žinai, kad kai ją pažadinsi, ji lieps eiti miegoti, ji prašys eiti miegoti, dėl manęs pačios, nes ji supranta, kaip man reikia miego, bet reikalas tame, kad ir aš suprantu, bet man vis tiek gaila savaitgalio miegui, gal labiau, miego naktį, nes dieną noriu ar nenoriu jo neriboju. Ką tik supratau savo atėjimo čia ir dabar priežastį, kadangi visi ko gero jau miega, net ir mano kažką švenčiantys kaimynai, neturiu su kuo pasikalbėti, todėl lieka kalbėtis su savimi ir atrodo, visai neblogu blogu. Jis nėra blogas ne šiaip sau, jis toks nėra, nes sugeba su manimi kalbėtis (nesvarbu, kad dažniausiai, bene visada, kalbu tik aš) bet kokiu paros metu, nesvarbu, ar tada 23 ar 03. Dar jaučiu pareigą paminėti, kad su kaimynais aš nešneku (gerai jau gerai, atmetant “laba diena; sekasi gerai”), jie buvo paminėti tik todėl, kad per juos, na, ir per miegančią mamą bei Justą, negaliu garsiai užsileisti depešų ir tada dainuoti į šluotą. O štai šluotą, kaip mikrofoną, atradau visai netikėtai, tiesiog nešiau su tikslu išplauti grindis savo kambary ir sustojau taip, lyg laikyčiau ją kaip mikrofoną su stovu, taip ir atradau, taip ir galvoju, kaip tai nešovė į galvą kur kas anksčiau, juk ne pirmas kartas kai plaunu grindis su ta šluota. Nors iš esmės, tai ten ne šluota, bet ten toks daiktas specialiai grindims plauti, tik o bėda, nežinau kaip jis vadinasi. Bet ir šluota puikiausiai tinka, tik deja, mūsų šluota su mediniu kotu, o tas daiktas grindims plauti – su metaliniu, kas yra gausus skirtumas. O kol Martinas dainuoja per butelį, man sueis ir daiktas, kurio pavadinimo aš nežinau ir tingiu galvoti, todėl taip ir vadinu “daiktas, kurio pavadinimo aš nežinau, bet kuris tinka vietoje mikrofono su stovu”. “Sori“, kad nesugalvojau trumpesnio ir geresnio, juk sakiau, tingiu. Arbatos visai neliko, o žinant, kad dantis naudoju kaip koštuvą žolėms, tai jau gana tragiška padėtis, todėl turbūt baigus rašyti, teks rizikuoti. Ir turbūt reikės tuojau baigti, bet ne tik todėl, kad nebeturiu net ir šaltos arbatos, bet todėl, kad nakties apšviestoje galvoje kirba mintis ar kas nors vistiek šitai skaitys, bet po galais, ar pati tiek skaityčiau, kai iš pirmų kelių eilučių suprasčiau, kad tai visiškas, beveik bevertis tekstas, kurį parašė žmogus, tingintis eiti tiek darytis arbatos, tiek miegoti, tiek dar ko nors paveikti. Bet visgi, aš einu nugalėti tingulį ir pasidaryti arbatos, o jaučiu, kad šiąnakt aš dar ne kartą čia parašysiu, bet jeigu kas, tai “soris“, kad neparašiau.

It’s no good.

// Sausis 12 2009 // 8 komentarai » // blog, bonus

Kai pirmą kartą pamačiau jį su Sima – akivaizdžiai kvatojom; kai parodžiau Eglei, ji irgi kvatojo; o kai pati noriu dar pasijuokti ir šiaip, pasėdėti prieš ekraną su plačia, su labai plačia šypsena, visad įsijungiu šį klipą. Jame yra viena neapsakoma vieta, kai Jie atvyksta į viešbutį Ultrą, koncertuoja niekam ir ties Dave žodžiais „don’t say you want me, don’t say you need me, don’t say you love me, it’s understood“ jis taip išsišiepia, taip puikiai suvaidina tą tokį gausiai, labai labai gausiai, perdėtą pasitikėjimą savimi, kad net nepajauti kaip išsišiepi ir nusikvatoji. nors iš tiesų, šypsena nuo mano veido nepasitraukia per visą klipą. O kadangi aš čia jau bene valandą knisuosi su šito puikaus daikto įkėlimu, vietoje to, kad mokyčiausi su***tą fiziką, siūlau pažiūrėti, aišku, siūlyčiau net ir tada, jei būčiau įdėjusi per tris minutes, bet vistiek. Jis to vertas ir tai pirmas man taip patikęs klipas.

Visai nėra gerai bijoti eiti į virtuvę pasidaryti arbatos ir vis dar gausiai kosėti.

// Sausis 11 2009 // 3 komentarai » // blog

Jeigu nori nemiegoti puse nakties, pasinervinti, pažaisti su html kodais, tai pati puikiausia pramoga – naujo šablono ieškojimas. O šiandien jo ieškojau baisiai ilgai, baisiai užsiknisdama ir galiausiai, netgi srykčiodama iš nervų, nes niekaip, niekaip neradau to, kurio noriu, o kai radau, pasirodė, kad jis nėra pritaikytas šitokiems blogams ir tada galvojau, nu ir eina n*, paliksiu seną. o palikti seną, visai ne mano įprotis, todėl ieškojau toliau, kol radau šį. Aš nemanau, kad laikysiu jį ilgai, bet jis toks toks toks tuščias ir toks tuščias vargšelis, kad negalėjau neužsidėti. Gerai jau gerai, šiaip jis man gražus, todėl ir užsidėjau. Taip jau gavosi, kad planavau tamsų, o pasirinkau iš vis vos ne tuščią, kas yra dar smagiau. Bet užtat man labai žavingai atrodo tos mažytės raidės ir šriftų spalvos, tik yra vienas nenuginčijamas minusas – pavyzdžiui, per operą visa dešinioji juosta iškraipyta, bet štai per explorerį – ne, todėl “sori” tų, kurie naudoja operą, o su kitom naršyklėm netikrinau, jeigu kas, “sori” ir tų.
Įdomu, penkiolikmečiai nevaikšto į degalines ar paprasčiausiai kažkam aš atrodžiau juokingai. Dar yra variantas, kad ten dirba nemalonūs žmonės, kurie linkę nužiūrinėti, taip, turbūt paskutinis variantas tinka labiausiai.
a: laba diena, jūs pildot l-a-b-a-s sąskaitą?
p: taip, bet mažiausiai 10lt suma.
a: tai gerai, duokit.
p: 10lt l-a-b-a-s papildymą?
a: taip taip.
(krapšto man papildymą iš aparato)
p: prieikit štai prie šitos kasos.
a: gerai.
p: daugiau nieko?
a: taip, viskas, daugiau nieko.
(paduodu pinigus ir laukiu grąžos, sulaukiu grąžos ir…)
p: gero vakaro!
a: jums taip pat.
Bet iš tiesų, juokingiausia yra tai, kodėl aš ten ėjau ir šiaip, pati situacija buvo juokinga, nes aš jaučiau kaip spokso baisi juodaplaukė, o p. vos sulaiko juoką, šiaip, aš irgi.
Pats laikas eiti žiūrėti kažkokį filmą apie depešus ir ir ir filmą su Banderasu. Jis toks žavuolis. O Azazelio tatuiruotė ant kaklo velniškai graži, todėl jis dar didesnis žavuolis.

Dabar visi eina anksti miegoti ir kaip tai neįdomu.

// Sausis 7 2009 // Nėra komentarų » // blog

Kaip man atsibodo kosėti! Ir visai ne laiku susirgau, šiaip jau, mėgstu be veiklos paslampinėti namuose, bet prieš pusmečio pabaigą, tai nėra labai gera idėja, ypač man, kai dar turiu visai ne vieną ir ne du neatsiskaitytus kontrolinius. Bet aš žinau, kad kaip nors spėsiu, kaip nors turiu spėti ir tikiuosi iš kūno kultūros negauti kokių dviejų dėl to, kad sergu ir negaliu atsiskaityti. Stengiuosi savęs negraužti ir galvoti apie kažką geresnio, tas kažkas yra tai, kad rytoj ateis Sima su Linga ir, tarkim, kad kitą mėnesį viskas prasidės iš naujo, gal dar tai, jog randu vis daugiau žmonių, su kuriais būtų galima pakalbėti apie Depešus. Ir tų, su kuriais visiškai neturiu apie ką šnekėti ar net nesusišneku. Aš nežinau, ar keičiuosi aš, ar keičiasi jie, bet pastebėjau, kad jie darosi panašūs į tuos, kurie mane erzina, tad automatiškai erzinti pradeda ir jie. Bet net ir tai kartais būna visai smagu.
Neapgaudinėsiu pati savęs – vis dar kremtuosi ir man tikrai, tikrai neramu. Bet kaip bus gera, kai viskas pasibaigs!

Džonas apreiškėjas.

// Sausis 5 2009 // Nėra komentarų » // blog

Jeigu aš susipykčiau su Sima, būtų visai ne bėda, nes tada aš galėčiau eiti pas Elzę ir prie to pačio gadinti Simai gyvenimą. Štai jeigu pradėčiau dabar, labai lengvai išmokyčiau tą ketverių metų mergaitę klausyti depechų. O vakar aš ją mokiau šokti kaip Dave, mokiau taip, kad šiandien parduotuvėje išgirdusi enjoy the silence, ji tikrai pradėjo šokti! Matot, kaip su tais vaikais paprasta. Ai, o jei dar apie Dave, tai jai jis toks neblogas, neblogas “biški”, o jai dar tik ketveri. Tai palaukim kol užaugs, štai tuomet ir bus dar viena depešistė. Šaunu, ar ne? O ir šiaip, turim labai gerą bendrą temą – pasakas, dar mėgstam spalvinti. Vakar tai ir dariau, tik gavosi taip, kad varlės kūnas įaugo į namo stogą, nu aš netyčia juk. Turbūt jau aišku ką reikia veikti nuėjus šeštadienio popietę pas draugę – reikia susidraugauti su jos jauniasniąja seserimi, štai kaip. O kam, tai nežinau, kad tikrai netyčia susipykus su Sima, turėčiau pas ką nueiti. (: D)
Mane krečia šleikštulys pagalvojus apie rytojų, bet neramu man tik dėl vieno: ką daryti žmogui, per dvi savaites taip įpratusiam girdėti tokius ausiai malonius garsus, kaip vėl ramiai nusėdėti ir išmokti atidžiai klausytis?
Nusprendžiau ir su kitais pasidalinti:

Aš būčiau Depešiška prekė.

// Sausis 3 2009 // 2 komentarai » // blog, nuotraukos [1]

Jau baisiai senai svajoju kada nors turėti mažą tatuiruotę ant kaklo, tokį barkodą su kokiu nors smulkiu užrašu po juo. Niekada nežinojau kokio užrašo noriu, bet dabar žinau. Norėčiau “depeche mode”** ir tai nekvaila, kaip kai kam gali pasirodyti, o kad pasirodys, tai tikrai, bet aš to tikrai noriu. Noriu, nes niekada dar nebuvo tokių man brangių muzikos kūrėjų, tokių žmonių, kuriais begalybiškai žavėčiausi. Ir tuo pačiu Dave, kuris toks žavingas, toks, kuris moka nuostabiai judėti, net mama yra pasakiusi: „viskas ką jis daro scenoje atrodo gražu“. Bet aš šįkart nesiplėsiu, nes ko gero pagrinde kartosiuosi, o tai man nepatiktų. Bus proga tai daryti po koncerto, iki kurio liko 143 dienos. Bet aš laiminga dėl to, kad man brangūs žmonės atranda Juos taip, kaip atradau aš, kad nebegali nebegalvoti, nebegali neklausyti. O žinot, kuo daugiau jų klausai, tuo labiau jie patinka. Paprastai būna priešingai, bet pas juos neee, pas juos būtent taip. Ir tai ne tik mano pastebėjimas, tai yra pasakęs ir vienas užkietėjęs fanas. Kada nors aš su visais jais susitiksiu, kada nors tikrai ir įsivaizduoju kaip tai būtų puiku, nes kai esi tarp bendraminčių, viskas švyti. Dabar jaučiu, kokie gausūs sentimentai iš manęs plūsta, bet bet bet. Būtent su depechais aš noriu išgyventi geriausias akimirkas, tiek Naujuosius, tiek Kalėdas, tiek visus kitas man reikšmingus momentus. O aš sėdžiu, šypsausi ir jaučiuosi be galo laiminga. Ir vakar, padedama Simos, aš pasidariau jų kalendorių, tokį nuostabų, kad galima būtų ir pardavinėti (: D), bet jeigu kam reikia, galiu atsiųsti kompiuterinį variantą, rašykit į skypę.
Tai vaa. O šiandien aš esu labai priekabi ir tai yra dar vienas dalykas, kuris palaiko man gerą nuotaiką, nes kaip tėvai sako, jaučiu malonumą kabinėdamasi prie žmonių. Man patinka stebėti reakcijas (ne rekcijas ar erekcijas) kai jie gauna ne tokių komentarų, kokių norėtų ir tada susinervina, pasipila “blog’o” įrašai siunčiantys vienur ar kitur. Tai taip linksma! Sima sakė, kad irgi taip norėtų, nu tai aš ją ir išmokysiu, nejau gaila. Jai nesvarbu, kad yra ir didelis pašalinis poveikis. Nu jai džin, nu. Ir beje beje, tėtis už iš bendradarbių gautą čekį nupirko man E. M. Remarko „Trys Draugai“, o Justui tuos tuos „Tunelius“. Tad mes abu patenkinti. Norėjau knygos, kurią mėgo ir tėtis, o ši buvo jo mėgstamiausia ir tokios, kuriai negailėčiau vietos savo knygų lentynoje. Nors iš tiesų, aš jos nei vienai knygai negailiu, nors gal ir gailiu, nežinau. Šiandien dar noriu parašyti laišką ir ir ir tada eisiu žiūrėti ’01 koncerto. O rytoj laukia viešnagė pas Simą.
* O nuotraukoje mano pasididžiavimas – diržas, kuris Lingai primena Dave ir mūsų Naujųjų butelis.
** Ten yra labai jėga, kažkur ties ketvirta minute. Tai įvyko, kai man buvo vos keli mėnesiai, viena diena mažiau iki trijų sukakties. Ir aš taip nuoširdžiai džiaugiuosi už tą žmogų, juk tokius dalykus ir anūkams pasakoti verta. Bet tai nereiškia, kad ir aš taip nenorėčiau, nes aš tikrai norėčiau!

graudi meilės istorija*.

// Sausis 1 2009 // 2 komentarai » // blog

nu jis buvo mano šviesa. nu jis buvo visas mano pasaulis. nu pamilau aš jį vos tik pamačiusi, pamilau taip, kad myliu iki šiol. nu nes jis išklausydavo ir vergiškai saugodavo visas purvinas mano paslaptis. nu jis jų niekam neišdavė, jis buvo ištikimas ir velniškai tylus draugas, kuris kartais švelniai palytėdavo, norėdamas išreikšti kaip stipriai ir nenumaldomai mane myli. nu nes mes kartu stebėdavom saulėlydžius, o naktimis jaunatis, nu dar kartais užtemimus ir mėnulius. nu jis buvo mano vidurnakčio saulė. nu jis ir blogas būdavo kartais. nu mes kartais pykdavomės, jis ne kartą vartojo jėgą prieš mane, o aš prieš jį koją nu ar net laikraštį. nu bet nors jis ir myždavo kartais kur ne vieta, aš jį vis tiek zhewrjaj mylėjau. nu ir nors jis buvo kvailas nu nes neišmoko myžti vietoje, aš vistiek mylėjau zhewrjaj. nu mano tėvai nenorėjo jo priimti į mūsų šeimą, nu bet kadangi aš jį pamilau iš pirmo žvilgsnio ir prisiekiau tėvams ir dievui plauti indus, grindis ir skudurus iki gyvenimo pabaigos, nu tai tėvai ir leido pasilikti jį. nu tėvai ir leido. pirma mūsų naktis buvo labai įspūdinga ir tokia, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. nu nors ji nebuvo aistringa, bet būtent tada pažinome vienas kitą. nu aš visada visą savo ir jo gyvenimą atsiminsiu kaip jis pirmą kartą išleido tą keistą ir gyvulišką garsą iš raidės m. nu tai va dar atsimenu jo juodas akis ir žalius plaukus, nu oi ne, atvirkščiai. nu juodus plaukus ir žalias akis, nu ten labiau šeriai ir veizolės. nu dar kartais rasdavau glindų ir utėlių, jis nemėgo higienos, jis tarsi liudvikas XIV. nu jis ir buvo man toks, nu nes pirmą kartą prausėsi sulaukęs mėnesio. kai pirmą kartą išnaikinau glindas ir utėles, man pavyko, nu bet paskui jos vėl atsirado nu ir aš nusprendžiau jį išmaudyti. nu ir, o didžiausias varge, kokia tai buvo klaida. nu tai buvo didžiausia klaida mano gyvenime, nu aš dar dabar jaučiu, kad tai zhewrjaj didelė klaida mano gyvenime. aš nuskandinau savo mylimąjį! nu aš aišku netyčia, nu bet mums nepavyko susišnekėti, nu nes jis nenorėjo skirtis su utėlėm ir glindom, jos jam buvo svarbesnės už mane. nu tai ir nuskandinau netyčia. nu aš paėmiau jo suglebusį ir jau apirusį kūnelį ir įdėjau į geriausių mamos batų dėžę. nu užkasiau jį po gatvės žibintu, trečiu nuo mano namo į kairę. nu po tuo kur mes susitikom. nu ir kai einu pro tą vietą, dar dabar atsimenu tą kvapą ir jo katinišką snukelį. nu aš nuskandinau savo geriausią ir vienintelį buvusį katinėlį Rainakėlį – Saulių.
*niekada gyvenime neturėjau katino. ir nepamirškit panevėžietiškų kirčių. ai, nu ir su Naujais.