Archive for Gruodis, 2008

Tai ne apie lęšius.

// Gruodis 28 2008 // Nėra komentarų » // blog

Sėdim mes su Egle ir sukam euroviziją ’08.

I: palauk, aš noriu turkus surast, man jie patiko.

E: tau tik vyrai ir galvoj, dar vyresni. net nebežinau ką galvot. tu visai neklausai moterų.

I: o tai labai blogai?

E: taip. (?)

I: aš žinau, kad man patinka tik vyrai, tik keista, kad tik dabar supratai. tik nemanau, kad tai yra blogai, geriau mergina merginomis.

E: nu tai turbūt.

I: visai kaip charlotta.

Pastaba:

šis dialogas nėra tikras, turbūt daugiau nei pusę aš jo sukūriau, bet esmė maždaug tokia. ypač pirmi E žodžiai. tai va.

rytoj 8.20 išvažiuoja mano autobusas.

Spirkit ir įrodykit, kad šiandien yra Ta diena!

// Gruodis 25 2008 // 4 komentarai » // blog

Galvojau nerašysiu, bet kad jau gavom naują klaviatūrą iš seno ir storo (o gal ir ne) Kalėdų Senelio, tai pasidžiaugsiu ja ir parašysiu, nes ji man tikrai patinka, tokia maloni, tokia lengva ir deja, su laidu. iš kitos pusės, bent jau neges. O tas dėdė man atnešė čekį lęšiams ir kai pasakiau tėčiui jog noriu juodų, jis gerokai nustebo ir tikrai akivaizdžiai nepritarė, bet mano pusėn stojo mama ir pareiškė, kad įdomiai sugalvojau, kad tokio dalyko nėra mačiusi ir visiškai mane palaiko, sako: „o aš visai norėčiau pavaikščioti su rudom akim“. Tai va, sulaukusi palaikymo jaučiuosi laiminga. Mes gėrėm šampaną ir kartais pagalvoju, kad galima taip ir įprasti jei toliau šitaip vartosim jį kas dieną, bet koks skirtumas, šampanas man visada buvo gražus gėrimas. Ir jei jau apie alkoholį, tai ir apie narkotikus, nes šiandien sužinojom, kad visgi kai buvom Amsterdame Tanė bandė marihuanos. Pasakė šiandien, o praėjo pusantrų metų, bet štai jeigu būtų pasakiusi man dar kelionėje, būčiau paprašiusi, kad duotų ir man, nes kai kas ten dar turėjo. Žodžiu, sėdėjom už stalo pas močiutę ir pavydėjom su mama, todėl be gailesčio kirtom aguonas.
Kai senelė atsistojusi sakė maldą, dar prieš sėdant už stalo, kažkodėl galvojau kaip aš visu tuo dvejoju, kaip net ne pagal prasmę aš sėdžiu už to stalo ir apie Dave, apie tai, kaip toks žmogus sutinka tokias šventes. Tik įdomu, kodėl apie jį. Nors galbūt žinau, galbūt dėl to, kad jis netiki. negalėjau šito neparašyti, nes kažkodėl jaučiu, kad šito nepamiršiu visą gyvenimą.
O kaip mane nervina tos Kalėdinės kalbos apie Kalėdų senelį. Aš suprantu, kad viskas daroma dėl Justo, bet kam kibti prie manęs? „na, Ineta, tai sakyk, ką tau atnešė? ar tai tai, ko norėjai?“ ir taip be perstojo. Man tai gadina Kūčias, Kalėdas ir bla bla. Ir apskritai aš jų nejaučiu ir niekaip negaliu pajausti, nes mūsų eglė kaip nekvepėjo, taip nekvepia. Girdėjau Justą kalbantį per miegus ir taip, jis visu tuo tiki. Aš irgi kažkada tikėjau ir buvo taip gera, taip gera viso to laukti, o dabar – dvigubas šnipštas.

Istorija, kurios niekaip neištrinsi.

// Gruodis 24 2008 // 3 komentarai » // blog

Aš dabar sėdžiu ant kėdės ir vaikštau po visokius visokius puslapius internete. Ir kaip man gaila, kad be jokio apmąstymo ir taip lengvai palieku po savęs pėdsakus. Einu, registruojuosi ir vis kažką darau, darau kol atsibosta, o tada palieku. Ir kurių galų jie neleidžia ištrinti to, net deviantartas neleidžia, jis leidžia tik panaikinti viską iš tavo puslapio, bet patį puslapį tai palieką, ištryniau kiek leido. O štai gudruolyje bahu trink sau į sveikatą, vis tiek neišsitrins. Jaučiu reikės kreiptis į kokią administraciją, kad ištrintų, nes man tikrai nepatinka, kad ten šitaip lieka. O daugiau ir pati neatsimenu, kur dar esu. Ir net nebandau galvoti apie forumus, nes štai jų penkiolika galybių ir kurių galų man reikėjo taip visur registruotis. Man tai nepatinka ir dabar aš truputį įniršusi. Internetas didžiausias šiukšlynas pasaulyje ir pati esu nemažai prišiukšlinus, tik štai net tada kai nori tas šiukšles išpilti, tau neleidžia. Būtų gera turėti tik šį blogą, tik public.fotki, tik postcrossing ir kelis lankomus forumus. Būtų gera visą istoriją pradėti iš pradžių.
Bet dabar einu aš miegoti, labanaktis.

Mėnulis draugauja su žvaigžde.

// Gruodis 23 2008 // 3 komentarai » // blog

Vakar buvo viena puikiausių dienų ir aš būtinai turiu tai papasakoti.

Tai 1) buvau Šiauliuose pas Dei ir buvo baisiai baisiai labai puiku. Pirma vieta, kur ėjom buvo ta ta muzikos parduotuvė, kurioje nei plakatų, nei cd neradom. Bet tai per daug manęs nenuliūdino, taigi, po to ėjom į piceriją, kurioje aš valgiau visai ne picą. užtat Dei ją valgė ir padavėja man atnešė ne žalios arbatos, kurios prašiau, bet vaisinės, o man tai kas, išgėriau ir tą. Tai vaa. Dei pasveikino mane ir aš pasijaučiau kalta, kad nieko jai neturėjau išskyrus save ir mes daug daug kalbėjom, labai daug. Išėjus ir jau leidžiantis eskalatoriumi žemyn pastebėjau, kad neturiu telefono. Išknisau visą kuprinę ir visas kišenes, bet neradau, todėl pagalvojau, kad ko gero būsiu palikusi picerijoje. Grįžom ir taip taip, būtent taip! Padavėja pamačiusi mane – atidavė. Gerai, kad greitai prisiminiau, nes kitaip būtų buvęs šūdas. Dar buvom knygyne, nes Dei atrodo gaus daug čekių ir galvojom, kad reikia eiti apsidairyti kokių gerų knygų, o aš galvojau gal kokių gražių atvirukų rasiu. Knygos neišsirinkom, atvirukų irgi, bet užtat nusipirkau ženkliuką iš nieko rimto. Žinoma, galėčiau aš ir čia nusipirkti, bet žinot, kitur pirktas būna mielesnis ir pagalvojau, kad būtų įdomu iš visų aplankytų vietų parsivežti tokių ženkliukų. Taigi, paskui mes daug vaikščiojom ir dar daugiau kalbėjom. Kalbėjom tiek daug, kad nebuvo laiko tylėti, kas labai puiku! Dar aplankėm presto kavinukę, kuri buvo labai jauki ir Dei sakė, kad nuo šiol dažniau ten lankysis ir pirmą kartą gėriau baltą arbatą, dabar ji visada man primins vakar dieną. Sėdėdamos dar daugiau kalbėjom ir paskui aš išvažiavau namo. Ir važiuodama namo supratau, kad aš visiškai, nei truputėlio nenusivyliau ir buvo gera. Buvo ir jauku, ir šilta, ir gera, ir taip taip lengva. Nes nepastebėjau kaip praėjo diena, o važiuodama namo pajutau tokį nuovargį, kad užsnūdau kartu su depechais. Atsibudusi sugalvojau pakviesti pas save nakčiai Simą ir ir labai netikėtai ją išleido! Taigi, dalykas numeris 2) ir buvo tas, kad pas mane atėjo Sima. Ir buvo tikrai gera sulaukti to, apie ką svajojau jau tiek daug laiko. Mes beveik visą naktį kalbėjomės, gėrėm daug arbatos ir šiaip. Dar ėjom pas Eglę, kur bandėm sutvarkyti jos kompiuterį. Sima bandė pajungti internetą, o aš atidaryti cd – romą, nu nes jis neatsidaro, bet nei man, nei jai nepavyko, taigi, mes susimovėm. Užtat paskui Eglė atėjo pas mane ir mes diskutavom ir aš mačiau kaip Eglė stebisi sutikusi ne mažiau nesveiką žmogų nei aš. O pasirodo aš dėl savo susižavėjimo objektų esu tikrai nesveika, bet koks skirtumas, man taip patinka. Vaa. O šiandien man skauda galvą, nes naktį beveik nemiegojau, o miegojau šiandien dieną. Užtat dabar viskas gerai, geriu šampaną ir man nebeskauda galvos.

03,27

// Gruodis 23 2008 // 7 komentarai » // blog

ką ką ką ką ką mes ką tik pamatėm! kaip mes juokėmės ir kokios buvom šokiruotos. Sima dar dabar neatsigauna. Sakydama, kad ji paspaustu ten nesitikėjau, kad ten bus tai, kas buvo. Einam toliau žvejot. Bet tai taip juokinga.
p.s. viskas bus paaiškinta paspaudus ant pavadinimo.

Orlando magic.

// Gruodis 23 2008 // Nėra komentarų » // blog

Sima guli Justo lovoj. Sima apskritai pirmą kartą pas mane miega, bet koks skirtumas, aš ne apie tai, tiesiog man reikia parašyti apie sekmadienį pas Lingą, nu nes Sima parašė ir man reikia. Tai va. Rašau rašau rašau rašau. Bet man atrodo ką tik sugadinau savo nuostabiąją belaidę klaviatūrą, bet ji pati kalta, nes nerašė, o aš ją tik nekaltai trinktelėjau. Atsinešiau seną ir dabar tam, kad nusiraminčiau įsijungiau depechus. Bet po galais, aš juk ne apie tai.
Sekmadienį (12-21) buvo pošla diena, viena iš pošliausių. Ir Evės tėvai žino kur aš gyvenu, o Sima vėl visus vedžiojo ratais už nosies. Bet radusios namus ir išsigelbėjusios nuo šuns, mes prievartavom Simą, mėtėm ją iš rankų į rankas, tampėm, nes ji juk lengviausia! Niekad nebuvau supratusi, kad supermassive black hole yra tokia daina, per kurią galima ir reikia daug – gausiai pošlauti. Taip gausiai, kad paskui man buvo gėda ir teko susiriesti į tinklinio kamuolį.  Užtat aš turėsiu daug nuotraukų o-nei, nes vyko tragiškos fotosesijos, aišku, nuotraukų į o-ne aš nedėsiu, bet koks skirtumas. Esmė turėti, o jau logotipą užklijuoju vaizduotėje. Mes valgėm virtinukų ir teko klausyti apie tai, kas manęs nedomina ir pasijausti Evės vietoje, kai kalbama apie Robertą ar šiaip. Dar valgėm daug pyrago ir gėrėm daug arbatos, obuolių. Ir vos nepamiršau šio bei to geriausio, tai yra kelių televizijos laidų ir improvizacinių dainų kūrimo, o vėliau buvo ir nebe improvizacija, nes mes tikrai sukūrėm dainą ir aš dainavau (!). Tai joa, mes gana žiaurios, tuo atžvilgiu. Ir ir ir, vienu metu man buvo blogai, bet paskui vėl gerai. Jei būčiau mačiusi iš šalies, būčiau pagalvojusi, kad esu neapsisprendelė ir per greitos nuotaikos kaitos savininkė. Kol man buvo blogai, Sima įteikė laiškus, vėl pasijaučiau kalta, kad savųjų dar nepradėjau. but i’ll do it!
Ir iš tiesų, šis sekmadienis buvo be galo puikus. Viskas dabar puiku, nes puikios atostogos su puikiais žmonėmis, bet apie šį bei tą po reklamos!
Kokia intriga. Einam valgyti Alfonso sultinio likučių. Ir jums skanaus.

Daug daug trupintų įrodymų.

// Gruodis 21 2008 // 2 komentarai » // blog

Kodėl penktadienis buvo geriausia diena mokykloje (ne tik mokykloje) iki atostogų, kokias tik esu turėjusi?

Nes vos atėjus į mokyklą mus pasveikino Evė; nes apsirengiau suknelę, kurią rengiuosi labai baisiai retai; nes visą dieną valgiau didelę pėdą – saldainį, be grybų; nes tuomet kai šokčiojom į mus visai nejaukiau žiūrėjo Edvardo draugas, man nepatiko, kad taip žiūrėjo; nes nedariau kūno kultūros ir neatsiskaičiau dvižingsnio ir šiaip, metimų; nes prieš geografiją apturėjom supermegatron didelių hugų ir aš pasibaisėjau supratusi, kad apčiuopiau Jo kaklą; nes kai grojo all i want for christmas, is youuu laiptais nulipo, į viršų iškėlęs rankas, Chamas, o iš pragaro nužengė Sūris; nes Sima pradėjo pabaigą ir įrodė, kad nėra tokia skysta; nes neatsiskaičiau rusų eilėraščio; nes gavau iš auklėtojos visai neblogų patarimų, kuriuos tikrai ketinu išbandyti, o ką žinai, gal ir man išsipildys, tai kokius vardus rašyti (???); nes po sekundės ėjom iki dailės ir aš parodžiau Simai ir Lingai gondolas; nes po to ėjom pas mane; nes pas mane valgėm lašišą ir gėrėm arbatą iš dovanotų puodelių; nes maniškis yra Edvardas; nes mokykloje dar gavau laišką nuo Lingos ir ir baltą mediatorių; o pas mane jos grojo, daug daug, ir aš klausiau ir galvojau kodėl pati taip nemoku; nes Linga leido man perskaityti jos rašliavas ir ten aš aptikau ne tik Edvardą, bet ir Dave, nors ji apie jį ir negalvojo rašydama; paskutinis mokykloje matytas žmogus buvo Chamas; nes anglų mokytoja šypsojosi ir mus labai gražiai pasveikino ir palinkėjo daugiau nesipykti; nes auklėtoja skaitė vieną labai gražų kūrinį; nes nes nes viskas buvo tikrai labai puiku ir be gali linksma.

Su maža eglute niekur nenuvažiuosi.

// Gruodis 21 2008 // Nėra komentarų » // blog

Labas Rytas!

O dabar tai juk tikrai rytas. Atsibudau septintą! Kas savaime aišku, man visiškai nebūdinga, bet vakar buvo toks tikras šeštadienis. Jis tikras, nes aš nieko neveikiau, visiškai. Nors gal negalima taip sakyti, nes visgi visą dieną nesikelti iš lovos irgi yra veikimas. Dar žiūrėjau antrą Euro Pudingą, bet pirmas man patiko labiau ir dar du kartus žiūrėjau koncertą. Ir ir ir, puošiau eglutę kartu su depechais, judėjau pagal juos! Bet mūsų eglutė maža, nemėgstu mažų eglučių, matosi, kad pirko be manęs. Be to, kad ji maža, ji net ir nekvepia,  o tai yra dar blogiau nei tai, kad ji maža, nes kas per eglutė, kuri nekvepia? Aš bandžiau, tikrai bandžiau užuosti, bet sekėsi labai nekaip, nes net pritraukus prie pat nosies šakelę pajutau tik truputį truputį. Tai yra pats didžiausias šūdas, nes man būtent eglutės kvapas ir įrodo, kad tuoj Kalėdos, taigi man dabar visai jos nesijaučia. Bet pas save kambaryje ant lango pasikabinau lempučių, nu nes iš kažkur jų pas mus per daug arba per daug iš tų laikų, tai eglutei neužtekdavo vienos girliandos. Tai va. Užtat kambary neturiu jokios šakelės, kurią galima būtų papuošti, nu nes pamiršau paprašyti tėčio, tai jaučiu reikės šiandien tai padaryti.

Ir kokia jėga, šiandien važiuojam pas Lingą, niekada pas ją dar nebuvau. O rytoj važiuosiu pas Dei, o po Kalėdų važiuosiu pas Monikutę ir ten bus Paulė ir turbūt Laima. O Naujuosius švęsiu su Jomis ir mes turim jėgiškiausią pasaulyje temą. Ė, visai puikios atostogos šviečiasi!

Kokia aš vakar buvau laiminga!

// Gruodis 19 2008 // Nėra komentarų » // blog

Dariau iki pat pat pradžios, jau girdėjau kaip komisija lipa aukštyn ir tik tada padėjau paskutinį darbą. Reikalas tas, kad nubrėžiau ne tokią liniją ir reikėjo labai taisyti: trinti, vėl dengti grafitu ir tada pripiešti šiek tiek, bet svarbiausia, kad baigiau. Bet kai išėjau su klasiokėmis į čilę jaučiausi taip, lyg kažkas būtų ne taip, lyg būčiau kažką pamiršusi. Ir sėdėti visai nebuvo faina, nes kai kas buvo su supista nuotaika, nes kažkoks draugas ją supiso, kai kas išvis nelabai norėjo kalbėti, o kai kas ir kalbėjo, aš dar su Sima telefonu šnekėjau. Tai bent kiek gerai. Žodžiu, pavalgėm ir grįžom į klasę. Iš karto pastebėjau, kad pasiėmė gondolas ir du tapybos darbus, tai vasaros karštį ir stilizuotą gėlę, kurią dariau paskutinę naktį iki trijų. Ir buvo tikrai baisiai verta nemiegoti ir eiti į mokyklą visai neparuošus namų darbų, nes visgi padariau ir ir ir…iš visų dalykų išvedė 10!! Kai auklėtoja tai pasakė, mes su klasiokėm pradėjom šokinėt, nes nes buvo taip gera! Taip gera matyti kaip yra įvertinamos tokios didelės tavo pastangos, žinoti, kad buvo verta elgtis taip, kaip elgeisi. Ir auklėtoja labai išgyrė klasę, šiaip, sakė visi mokytojai buvo sužavėti, nes tokios klasės šiais metais dar nebuvo, ar kažką tokio. Išeidamos sutikom dailėtyros mokytoją, tai irgi apibarstė maloniais žodžiai. Sakė, net direktorius stebėjosi kaip viskas gali būti šitaip gerai, o tai būna tikrai velniškai retai, visi tai pripažįsta. Taigi taigi taigi, aš tooookia begalybiškai dėl to laiminga. Tokia, kokia jau kuris laikas nebuvau.
Kai gauni gerus įvertinimus tik dar labiau nori ten leisti valandų valandas ir tobulėti.

Dave viską užgožia, faktas.

// Gruodis 17 2008 // 1 komentaras » // blog

Ė, tai 304 įrašas! Net nepasisveikinau savęs su tokiu įvykiu, bet tai koks skirtumas. Aš vėl informatikoj, ką tik parašiusi mokytojai šventinį pasveikinimą, gerokai prisvaigusi ir pamiršusi prikabinti failą. Tai va. Per pertraukas daug daug piešiu, per pamokas irgi. Ir dar džiaugiuosi ausinėmis, kurias reikės atiduoti Simai. Bet o ne, greitai reikės atiduoti! O jos purvinos ir gėda pripažinti, bet acme ir vis tiek man patinka. Geriau net už mano panasonic, kurios visai nepatogios. Bet Sima sakė, kad jos acmės ir yra lievos, šiaip, man tai jos visai nelievos, bet tai koks skirtumas. Dabar klausau lillian ir prisimenu Rūtą, nes nu taip jau gaunasi, bet tai per daug manęs nekankina. Žodžiu, tuoj skambutis. Ir aš galvoju kaip rytoj reikės nusigauti iki mokyklos, ar išvis nusigauti, nes darbo dar turiu didelę begalę. Viso, pūškuokit su taika.

Viena, dvi, trys. Taip taip, tai trys mašinytės!

// Gruodis 17 2008 // Nėra komentarų » // blog

Galvojau jau neberašyti ir eiti toliau piešti, bet kadangi laukiu ateinančios Eglės, tai parašysiu. O per matematiką susimoviau taip, kad net gėda, nes prirašiau tokių baisybių, o juk buvo taip paprasta, taip baisiai paprasta ir jeigu vėl gausiu šešis, tebūnie prakeiktas tas GELTONAS sąsiuvinys, nes jame būtų vien šešetai, taip taip sakant, jis višta. Daugiau niekad nebeimsiu geltonų sąsiuvinių kontroliniams. O iš rašinio gavau aštuonis ir paraštėje radau komentarą: BAISUS SAKINYS, nors kaip supratau, nėra jis labai baisus, na, rašinys tai nėra. Visai nesimokiusi geografijos gavau dešimt. Ir visai, visai fantazuodama per chemiją, gavau septynis, netgi!
Nusprendžiau, o gal tiksliau nusprendėm, kad į Sekundę daugiau nei kojos nekelsim. Nes neturiu jokio noro dar kartą valgyti virtinukus su varške ir grietinės – spirgučių padažu. Tai buvo pats šlykščiausias šią savaitę valgytas daiktas. Sakau šią savaitę, nes daugiau neprisimenu tokių baisybių, bent jau savaitę atgal tai tikrai, o toliau jau nesu garantuota, todėl taip ir sakau. Ir šiaip, juk ten lieva vieta. Nuo šiol eisim į Galeriją XX, va ten tai puiki atmosfera, ten yra minkšti foteliai, kuriuose sėdint nepatogu bendrauti. Ten yra žmogus, kuris kartą paklausė: „kam tas perdėtas mandagumas?“. Iki šiol dažnai galvoje sukasi tie žodžiai, jie nuoširdūs.
Kuo toliau, tuo dailėje linksmiau. Ne dėl to, kad dar turiu du nebaigtus darbus, o todėl, kad juos daryti ten yra be galo gera, mat susirenka ne vien mano klasiokės, su kuriomis pastaruoju metu irgi gera, bet ir begalės kitų, tokių kalbių ir šiaip, dvokiančių žuvimi (o ką jiems daryt, kad mokytojas užsiiminėja kažkokia ten šprotų gamyba, taip supratau klausydama viena ausimi). Ir man labai patiko kaip kai kurie stebėjosi tuo, jog piešiu mašinas, bet taip velniškai stebėjosi. Stebėjosi tie, iš kurių tokios reakcijos kaip „geeeras!“ nesitikėjau, todėl tai buvo dar įdomiau, daug daug įdomiau. Man patinka mano darbas. Tik štai liko gana daug, o laikas nesustodamas tirpsta.
Einu naktinėti su tikslu: piešti!

Ji tokia tamsi tamsi, nors blondinė.

// Gruodis 16 2008 // 4 komentarai » // blog

Taigi, geriu arbatą pašonėje susidėjusi matematikos knygas. Reikia bent jau šablonus didelius pasidaryti, bet štai taip taip taip gera būtų negalvojant apie rytojų pasiduoti nakties grožiui, pasiduoti sveikam protui ir apie nieką, apie visai nieką negalvoti. Nors aš meluoju, galvoti apie tai, kas iš tiesų yra malonu ir tai, apie ką norima galvoti. Bet man vis dar skauda ranką, kurią sugebėjau apsiplikyti arbata. Taip įsibėgėjau su sausainių dėžute rankoje, kad visai pamiršau jog nešu pilną puodelį karštos arbatos, bet net ir apie tai galvoti yra gera. Geriau, nei matematika. Todėl pasijutau jaukiai, nuostabiai rašančio žmogaus bloge, radusi mintis, kaip jis nemėgsta matematikos. Dabar gal netgi geriau rašyčiau rašinį. Bet ei ei ei, rytoj juk nuo devynių, tai reiškia turiu progą miegoti nueiti visa valanda vėliau!
- Ineta, baik šūdmaliauti ir eik daryti matematikos, – pakuždėjo vidinis balsas, kurį aš velniškai mėgstu nuslopinti tokiais atvejais.
Šiandien supratau kaip norėčiau turėti molbertą, aliejinių dažų, didelę paletę, purviną chalatą ir didelį drobės gabalą ant kurio galėčiau tapyti skambant depechams. Tapyti, tai, ką jaučių jų klausydama.

Pi žurnalas rašo, o aš tingiu.

// Gruodis 15 2008 // 1 komentaras » // blog

Dabar aš labai rimtai turėčiau spręsti matematiką, bet tingiu. Labai tingiu. Visgi, jeigu mokytoja nepakiš tokio uždavinio, kokio nesupratau klasėje, viskas bus gerai. Bet aš per daug nesikremtu, nes per daug noriu miego. O vakar parašiau ilgiausią savo gyvenime rašytą rašinį tema „komizmas ir tragizmas K. Borutos romane Baltaragio Malūnas“, kurį sudarė tik ~600 žodžių. Supratau savo problema: nemoku rašyti greitai ir trumpai. Bet net ir supratusi tai, miego noriu ne ką mažiau. Nes nes aš vėl namo parsiradau po aštuonių, bet užtat baigiau piešimo darbą ir dabar liko viso labo du. Aš vėl pilstau iš tuščio į kiaurą, kaip sakė Sima, bet aš taip nenoriu spręsti matematikos ir taip noriu miego, kad tas pilstymas iš kiauro į tuščią atrodo labai patrauklus. Patrauklus kaip penktas midnight sun skyrius, tai reiškia, labai, labai patrauklus. Atneškit man arbatos ir be perstojo kartokit, kad liko tik keturios dienos, nes man reikia tuo patikėti ir tai pajausti. O dabar aš nejaučiu. Bet štai vartau kažkokį Pi atostogų gidą ir šypsausi, reikės ką nors panaudoti. Tarkim, nuo gruodžio 15 iki sausio 2 dienos negalima skaičiuoti kalorijų! Kada einam valgyti pyrago? Įdomu, ar atsirastų tokių, kurie nenusišypsotų gavę tokią žinutę ar atviruką, bet aš elgiuosi kiauliškai, nes atskleidžiu tokias puikias idėjas, kurias žmonės patys gali perskaityti tame gide, nors jei jau pilstau iš tuščio į pilną, tai koks skirtumas. Bet šiandien parašiau anglų žodžius ir man vien nuo to pasidarė geriau, pas mokytoją nebuvo taip baisu, kaip kartais pagalvoju jog galėtų būti, tai va. Ir arba aš eisiu miegoti, arba aš eisiu spręsti matematikos, arba aš eisiu piešti autoportreto. Pirmas ir paskutinis variantai traukia labiausiai, bet ar paskui neteks gailėtis. Bet dabar man nusišvilpt į tokius dalykus ir sveikinu Simą vėl grįžus iš aborigenų gyvenimo. Jeigu nereikėtų į mokyklą aš su tokiu dideliu malonumu eičiau į dailę ir sėdėčiau ten iki išnaktų, o bet taip nėra.

Kaip mes užsisakinėjom picas arba kaip viskas atbulai.

// Gruodis 14 2008 // 5 komentarai » // blog

Arba jis pasakė, kad atsimena kiekvieną veidą minioje, arba aš visai, visai nesuprantu anglų kalbos. Bet tarkim, kad buvo taip, kaip aš manau girdėjusi. Ir kadangi tai atsitiko, ką aš manau girdėjusi, privertė mane nustebti, nes kartais pagalvoju, kad kai jis dainuoja, žiūri ne į kažkokį tai žmogų, bet į minią, kaip į susiliejusią masę. O Eglė sako, kad jis visai į ją nežiūri. Tad, būtų tikrai visai šaunu, jeigu tai kaip supratau, būtų tiesa. Nu nes šiaip.
Supratau, kad komentuoti neleido dėl šablono, tai kol kalbėjau su Sima ieškojau naujo ir radau, ir jis man patinka, ir man patinka, kad jis juodas, ir po velniais, tiesiog patinka. Užtat šiandien buvo taip gera kalbėti su Sima, nes nes nes jai buvo gera nuotaika ir aš negalėjau jai nepaskambinti ir gaila, kad ji jau miega. Ir visai nėra svarbu ar tėvai girdėjo ar ne, užtat aš jai perskaičiau kelis savo blogo įrašus, jai net nereikėjo įsivaizduoti kaip aš tai pasakau, ji viską girdėjo, perskaičiau vieną linksmą ir vieną visai ne, apatišką, tokį, kokį ji labai aiškiai nupasakojo. O kalbėdama su ja pirmą valandą nakties ėjau patikrinti pašto ir ten radau Laimos laišką! Labai labai gražiame voke, ir su gražiais bad dog atvirukais, ir su man patikusiu laiško, kuriame ji rašė ir apie depechus. Aš neišsiplėsiu, nes išsiplėsti noriu laiške – atsakyme, taigi tyliu. Ir nutariau papasakoti kaip su Egle šiandien užsisakėm į namus picą, ko anksčiau dariusi aš nesu. Taigi kalbėti teko man, kaip ne keista, nes šiaip jau visokiais informacijos numeriais skambina Eglė, bet kaip jaus sakiau, šįkart garbė teko man. Aš paskambinau, pasakiau ko norim, pasakiau adresą, pasakiau telefono numerį ir lyg viskas gerai, o kai padėjau ragelį, pagalvojau ar jie žino, kad skambinam iš Panevėžio. Tai, šiaip jau, gana juokinga situacija tiems, kas dažnai užsisakinėja, bet man ne. Ir po galais, pažiūrim, kad Vilniuje irgi yra Bielinio gatvė, tad paskambinom patikslinti (: D), dabar jau griežtai užsibrėžiau, kad kalbės Eglė, nu ir kalbėjo. Tai pasirodo kažkokiu būdu mes ir skambinom į Panevėžį, nors šiaip, maniau, kad visur numeris tas pats, nu žodžiu. Atvežė mums vaikinas picą, gerai, kad jis nebuvo stulbinančio grožio, nes būčiau pasijautusi dar nepatogiau nei pasijutau. Bet jis man negrąžino dvidešimties centų, nors dėl to ant jo visai nepykstu ir viena atvežta pica atrodė labai nekaip. Kumpis ten buvo kažkoks maltas, o ne tarkuotas ir šiaip ji tokia traški. Kadangi Eglė pareiškė jog traškios vietos yra labai nesveika, tai ją valgyti teko man, nes šiaip jau, tos traškios vietos man patinka. O valgėm tai mes žiūrėdamos koncertą. Kažkodėl Ji iš manęs juokėsi, aš juokiausi iš jos ir mes žiūrėjom į Dave; jai nepatiko, kad jis su mikrofono stovu elgiasi kaip su moterimi, kas patinka man; ir apskritai, mes šiandien gerai pašnekėjom. Buvo linksma ir tai nebuvo vien egzistencija. Aš tik labai norėjau išsilieti.

„Aš ir esu viršuje, višta“

// Gruodis 13 2008 // 5 komentarai » // blog

Jeigu pati savęs paklausčiau kodėl tiek laiko čia nerašiau, labai lengvai atsakyčiau. Šia savaitę nebuvo nei vienos dienos, kai namo grįžčiau anksčiau nei aštuntą. Ir po galais, tai daro savo, nes ši savaitė dar ir kontrolinių savaitė, taip sakant šūdina savaitė. Nors ir kita šviečiasi ne ką geresnė, gal netgi blogesnė. Kadangi ketvirtadienį nebuvau mokykloje, turiu plius du kontrolinius ir šiaip, būtų smagu atsiskaityti visus iki atostogų, o visi, tai yra septyni, vienas iš jų – lietuvių rašinys, kurį rašysiu netgi šiandien, šeštadienį. O jeigu nekalbant apie mokyklą, galima pakalbėt apie dailę, nes ketvirtadienį man peržiūra, neturiu viso labo tik trijų darbų ir prie to pačio, tapybos eskizo, nes visai netikėtai paaiškėjo, kad viena klasiokė darė tai, ką buvau sugalvojusi aš. Ne tą patį, tik idėja panaši. Ir tai vakar manęs visai nenudžiugino, nes nes nes tos klasiokės darbas visai nėra gražus. Ir mano galvoje sukasi mintys, kaip čia sugalvojus kažką naujo ir stulbinančiai įdomaus. Galbūt pavyks pasisemti idėjų iš depechų, nes šiaip jau jie, šiuo atveju, dažnai padeda. Galbūt Jūs kokių turit: su šukuosena arba su stilizutom gėlėm.
Ant mano desktopo sninga, sninga taip, kaip net lauke nesninga. Ir bent jau dėl to jaučiuosi gerai. Sniegas slegia ir aš laukiu laukiu ateinančios Eglės. Šiandien ant pašildytų makaronų pyliau kečupą ir pastebėjau koks jis skaidriai raudonas, visai ne toks, kaip kraujas.
Dabar aš pagalvojau ko vertas mano šios savaitės gyvenimas kupinas tiek daug monotonijos, kad net šlykštu. Iš viso to aš jaučiu malonumą tik eidama į dailę, nu nes ten atsipalaiduoju ir šiaip, mielas sanbruzdis prieš peržiūras. O visa kita, visa kita panašiau į egzistenciją ir tai įrodo, kad aš net neturiu ko papasakoti.
Atėjo Eglė ir mes einam žiūrėt Vienas Namuose. Mes vienos namuose.

Žaižaruojanti eglutė skelbia: 19 days till Christmas.

// Gruodis 6 2008 // Nėra komentarų » // blog

Kai atsibudau, buvau suirzusi dėl tėvo. Kai prausiausi po dušu, daug galvojau. Kai skubėjau į filmą, bijojau pavėluoti. Kai žiūrėjau filmą, jaučiausi pakylėta. Kai sėdėjau kavinėj, buvau tyli ir tuščia. Kai laukiau Tanės, pikta. Kai grįžai namo, pajutau kaip greitai dingo filmo paliktas įspūdis. Kai kalbėjau su mama, jaučiausi įžeista. Kai žiūrėjau koncertą, jaučiausi pakylėta  ir laiminga. Kai baigiau žiūrėti koncertą, sugniuždyta. Kai susirašinėjau su Dei, linksma. O kai esu čia, tuščia. Bet pagalvokit, aš maniau, kad visą dieną buvau tuščia, neįdomi ir pikta, o pasirodo – visai ne. Bet bet bet, pastaruoju metu man kaip tik taip atrodo. Ir taip atrodo jau bene visą praėjusį gruodį. Ir aš tikiuosi išgyventi visą supistą kitą savaitę. Kažkaip, kaip nors. Kiek mažai dalykų priverčia mane nusišypsoti ir pasijausti apimtai euforijos. Depechai greitai vieni nesusidoros, nors taip, jie vieni iš nedaugelio likusių. Nagi, raskit man naujų žavėjimosi objektų!

Sima sakė, kad tai pankiškas šablonas.

// Gruodis 5 2008 // Nėra komentarų » // blog

Kaip man atsibodo ieškoti to šablono, kuris būtų mano ir visaip kaip patiktų. Jau buvau susinervinusi, nes pasirodo retas, kuris man įtinką, kol neatradau šito. Ir jis man visaip kaip patinka, na, tik nepatinka, kad ant logo yra tos dvi sagos ir tai, kad visokiems įrankiams duotas tik vienas stulpelis. Bet whatever, aš vis dar pavydžių Ren, kad ji sugeba rasti tokių gražių.
Vakar buvo nekas, laaabai ne kas, todėl išėjau namo po trijų pamokų ir miegojau. Paskui po likusių pamokų atėjo Linga su Sima. Tai buvo taip juokinga! Man patinka cypiančiu balsu kalbėti angliškai, mano mėgstamiausia frazė: „it’s so fucking cold!“. Kada nors reikėtų padaryti viso šito įrašą. Tai vaa, paskui, kai jos išėjau daug daug gulėjau ir skaičiau. Baigiau Palėpės Gėles ir taip taip norėjau iš karto pradėti kitas dalis, tik neturėjau ir niekas už mane nenuėjo į biblioteką, tai lievai. Bet užtat šiandien pradėsiu skaityti Depeche Mode. Nes nes nes, pastaruoju metu man norisi skaityti ir nebėra ką veikti čia, prie kompiuterio. Ir jeigu ne tos šablono paieškos manęs seniai prie jo jau nebūtų. Dabar taip norėčiau žiūrėti Depechų koncertą, niekieno netrukdoma, beet, yra mama ir tuoj iš Saulėlydžio grįš Justas su tet. Jis kažkodėl labai užsimanė pažiūrėti tą filmą, o aš eisiu rytoj. Tiksliau samdau Tanę taksiste, nes kitaip manęs neišleis.
Ir man šąla kojos, todėl nešdinuosi atgal į lovą. Jaučiu kokia tuščia, neturinti ko pasakyti dabar esu.
S: šiandien mes su Linga geras 10 min. juokėmės prisiminusios, kaip Tavo ranka vakar išlindo iš po antklodės, ir ieškojo gumytės
I: ei, man net nejauku pasidarė. : D
S: Tu nesijaudink, viskas gerai. ir Linga labai ant manęs stūmė, sakė, kad aš vakar daugiau nieko neveikiau, tik kretėjau iš juoko pasilenkusi ;D
I: tai, kad ji irgi nieko daugiau nedarė. : D
S: ne. ji dar klykavo, aš kretėjau, o Tu spygavai angliškas frazes. ;D
I: it’s so fucking cold!
S: ir dar nedavei mums duonos
I: taigi daviau! ko jums trūko, sviesto?
S: bet Tu netikėjai, kad mes Jos norim. nieko mum netruko, svarbu iš viso davei
I: netgi batono daviau! o jūs, jūs tokios nedėkingos :’(
S: dėkojam nuoširdžiai, gerai, kad davei, kitaip būtų baigęsi blogai

Stebim.

// Gruodis 3 2008 // Nėra komentarų » // blog

Dar yra bilietų. Man patinka tikrinti yra ar nėra ir matyti, kad yra.

Nes negaliu imti ir nežiūrėti.

// Gruodis 3 2008 // 2 komentarai » // blog

Prisipažinsiu, dabar esu pikta, nes vos trumpam trumpam atsisėdau prie kompiuterio, iš karto atkėblino tėvai ir typo jiems reikia. Galvoju, taip ir gaus, galėjo visą dieną sėdėt ir krapštyt nuo kompo Justą, kuris ir sedėjo visą dieną, o ne mane. Nu bet tai ne mano bėdos dabar. Ir užkniso, kaip gausiai užkniso tos kalbos apie mašinas, nieko namuose daugiau ir negirdžiu, todėl esu linkusi sedėti užsidariusi savo kambaryje. Truputį apsileidau su namų darbais, bet manau, kad gal kartais ir reikia, nes mane jau rimtai, rimtai užknisa mokykla. Kita savaitė bus sunki, todėl šią dar bandau atsidžiaugti truputį laisvesniu laiku. Ir šiandien galiausiai baigiau Jaunatį. Baigiau ir jaučiausi tokia laiminga rankose laikydama jau perskaitytą knygą, tokia laiminga, kad ji baigėsi būtent taip. Dabar teliko laukti kitos dalies, o nujaučiu, kad laukti reikės ilgai. Bet paskui taip staiga užsimaniau įsijungti koncertą. Žinojau, kad galėjau viską labai greitai sugadinti ir sumėžti, bet man reikėjo, tikrai jų reikėjo. Jie kaip speedball, kaip tas kokaino ir heroino mišinys. Užveda ir negali atsitraukti, negali paimti ir taip paprastai jų išjungti. Tad mėgstamiausias dainas vis jungiau, ir jungiau, ir jungiau iš naujo. Nusprendžiau, kad jiems ir skirsiu penktadienio vakarą. Arba šeštadienį, kai nieko nebus namuose, o taip tikiuosi, kad nebus. Jau baigiu įprasti ne tik klausyti, bet ir žiūrėti. Akys laikosi sausai, na, sausiau nei prieš mažiau nei savaitę.
Buvo atėjusi fizikė. Atrodo, pagavau, kas per dalykas yra tos balanso lygtys. Bet turbūt taip atrodo tol, kol nepradėjau spręsti viena.
Išeinu, tėvai niršta lyg vilkolakiai. Kaip jauni vilkolakiai.

// Gruodis 2 2008 // Nėra komentarų » // blog

Labas, o galima ir tave tėkšti į sieną?

Nes mintis reikia iš visų jėgų tėkšti į sieną: arba bus geriau, arba ne, arba nebus nieko.

// Gruodis 2 2008 // 2 komentarai » // blog

O dieve, kaip man nutirpo koja! Negaliu jos pajudinti. Beeet. Pripažinau faktą, kad tol, kol neperskaitysiu Jaunaties, ramiai gyventi negalėsiu. Todėl vietoje namų darbų skaičiau knygą, paskui pasijutau blogai, velniškai skaudėjo ranką ir pagalvojau, kad vemsiu, tad susiriečiau į kamuoliuką ir užsnūdau, pabudau po poros valandų. Pasvarsčiau eit į mokyklą ar neiti, prieš tai pasimatavau temperatūra, trimis dešimtosiomis per žema, kaip visada. Nebestebina tai manęs, bet kodėl, kodėl ji tokia amžinai nenormali. Reikia išsitirti, reikia išsitirti kraują!
Keista diena, viskas atrodo taip tolima, taip kitaip nei paprastai, nei turėtų būti, ne tokia, kokios norėčiau. Mokykloje manęs niekas nebežavi, nebeturiu į ką žiūrėti, viskas taip kasdieniška ir taip neįdomu, taip net per daug. Kai sėdint Sekundėje Evė pasakė kažką apie koncertą ir apie tai, kad Sima nevažiuos viskas riste nusirito atgal. Ji nepasakė nieko ypatingo, bet tai taip taip taip man viską priminė. Visos mintis nuo Jaunaties staiga peršoko atgal, į tai, kas buvo dar prieš tai. Skaudžiai, bet iš tikrųjų, man patinka apie jį galvoti, kaip bus nuostabu ir bla bla, bet tai mane skaudina, tai žlugdo. Užtat eidama namo iš pašto dėžutės ištraukiau du atvirukus: vienas su Presliu, o kitas šiaip, šmaikštus, ir Paulės laišką. Neatsimenu kada skaičiau tokį šiltą, tokį pamaloninantį laišką. Apskritai, seniai buvau gavusi iš Paulės laišką. Ir tai mane sušildė. Ačiū.
Turiu naujas ausines, su kuriomis atrodau kaip kosmonautas. Taip sakė tėtis. Mama sakė, kad atrodau kaip su ausinėmis, tai realiau, bet mažai paguodžia. Galėjau imti ne kosmonauto, bet paprastesnes, beeet kosmonauto skambėjo trigubai geriau, švariau ir maloniau. Tad nusispjoviau į tai, kaip juokingai atrodau ir pasiėmiau geresnes. Galėjo būti ir dar geresnės, bet ką gi, regis, teks pratintis prie šių ir nežiūrėti kaip su jomis atrodau veidrodyje. O jei jau apie veidrodžius, sekmadienį, o gal ir šeštadienį, užsileidau per ausines muse – dead star ir taip purčiau galvą, kiek tik galėjau. Tėškiau į sieną visas mintis ir turbūt reikės tai pakartoti dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar.
Dabar jaučiuosi kaip mirusi, taigi, nejaučiu nieko.