Archive for Liepa, 2007

NeSaldžiausių sapnų.

// Liepa 24 2007 // 1 komentaras » // blog


Tracy Chapman. Happy.

Migdo. Ramina. Gal prieš savaitę atsiųsta Inetos ir tik šįvakar paleista groti ‘Media player’yje.’
Every time we get close
I just run
And the wind on my face
Last rays of the sun
Shine on my skin
My heart slow me down
Is all that I can feel
All that I can feel
All that I can feel
All that I can feel
——————–
“Labanaktis”.
Paskutinis ištartas žodis prieš pasineriant į sapnų karalystę. Nesvarbu ar mane kas girdi ar ne. Be jo nebeužmigu. O aš ir pati maždaug už penkiolikos minučių ten pasinersiu. Kai tik palinkėsiu visiems, o gal ir pati sau saldžių sapnų. Ne, o gal ne saldžių. Ramių, įstabių ir švelnių sapnų.
Labanaktis.

Kalvis.

// Liepa 21 2007 // 11 komentarai » // blog


Visai netyčia (tikriausiai) prisiminiau akimirką.
Stovykloje žaidėme Alias ir aiškinau aš žodį ‘kalvis’. Kokių tik nesąmonių neprisigalvojau. “Ką darai su plaktuku?”; “Panašus žodis juk!”.
Jeigu būčiau išgirdusi iš šalies, būčiau pagalvojusi jog kalba apgailėtinas žmogus. Susivarymas tada buvo. Po to vakaro dažnai pagalvodavau, kaip gi čia reikėjo aiškinti. Paskui pamačiau jog tai tikrai lengvas žodis. Rimtai lengvas.
Ot šaunu, puikūs prisiminimai. Pasirodžiau kaip šiokia tokia pusprotė. Tiesą sakant dar dabar gėda.

Šviesa nutviekstas dangus.

// Liepa 18 2007 // 2 komentarai » // blog

Nepakartojama praeita naktis. Dangus tiesiog degė balta šviesa. Nesugebėjau atsispirti pagundai pasigrožėti tuo. Išėjau į kiemą ir atsisėdau. Pasaka! Ilgai taip neištvėriau. Baisu šiek tiek. Vėliau atsisėdau priešais langą. Atsidariau žaliuzes ir grožėjausi. Gal kokią valandą. Tiesiog taip paprastai. Dievinu tai. Šią naktį, dangus žibėjo. Stebuklingai. Nėra nieko nuostabesnio už lietų ir tokias naktis. Būtent tada kyla nekasdieninės mintys. Norėčiau, kad ir ši naktis būtų tokia.

Toli gražu ne pabaiga.

// Liepa 17 2007 // 4 komentarai » // blog

Atsisėdau ir piešiau. Prieš langą, prieš tamsą. Piešinys maždaug savaitės senumo, o pabaigos vis dar nesimato. Pribręs jis dar pabaigai. Labai norėčiau. Patinka jis man.

Manau jog bus supratusių kas čia užšifruota. Tiksliau kitaip nupiešta, nei paprastai.

Beje, padidinus pamatysite didelę piešinį. Bet tiems kas nenori pastebėti dar neužglaistytų klaidų, patariu jo neatidarynėti.

Myliu ir mylėsiu lietų.

Egle! Egluže!

// Liepa 15 2007 // 4 komentarai » // blog

Išaušo dar viena graži vasaros diena, kuri mano vienam iš mylimiausių šio pasaulio Žmonių yra dar ir svarbi.
Gimtadienis.
Ne bet koks, o penkioliktasis. Tokius vadinu pusjubiliejais.
Eglė žino, kad aš Jai linkiu visko ko geriausio, laimės, sekmės, gerų mokslų, gerų metų, meilės ir apskritai visko ko nuostabiausio Jai. Tą Ji žino. Žino Ji ir tai, kokia yra man svarbi. Neįsivaizduoju gyvenimo be Jos. Tiesiog tai, man tapo protu nebesuvokiama. Žinau, Ji daug kartų tai girdėjo, bet juk brangiems žmonėms tokių žodžių negaila, tiesa? Ir man negaila, nes Eglė ir yra Tas brangus žmogus. Nesvarbu ar Mes baramės, ar ginčyjamės. Vistiek Juo liks.
(Dieve kaip aš mylių šį Padarėlį!!!)
Visko jau tiek esu išlinkėjusi per tuos metus, kad net nebežinau. Dabar net kalbėti nebereikia, užtenka vien apsikabinimo ir juo perduodu savo jau šimtus kartų kartotus žodžius. Tos dovanos tik simbolika, kuri kartu ir pradžiugina. Vien mums jas ruošiant buvo gera. Nėra jau kalbėti apie įteikimą. Nustebimą pamačius nuotraukas. Šakes. Ausytes. Kailinius. Laikroduką.
Ši diena, ši diena buvo iš tų daugelio praleisto su Ja. Iš tų daugelio nuostabių, bet ji ir buvo ypatinga. Vien dėl to, kad buvome drauge, Ji vis kartojo ‘šaindien mano gimtadienis!’. Šiandien mes buvome penkiese ir mums buvo gera.
Su gimtadieniu, Spildulėlį!

Su pro kraštus trykštančia meile,
Ineta.

Kamuojama ilgesio ir džiaugsmo. Rytas.

// Liepa 15 2007 // 3 komentarai » // blog


Labas rytas, mažoji, bet gerbiamoji skaitovų publika.
Su visais jumis sveikinasi žmogus, kuris pasiilgo to pasisveikinimo ir viso šio ‘pasaulio’. Regis prabėjo tiek laiko, o kaip katik pamačiau, tik savaitė nuo mano paskutiniojo pasižymėjimo čia. Ir leiskite paklausti, kokią nesąmonę aš čia malu, nors atėjau pasakyti visai ne tą ką dabar rašau? Žodžiu. Nusprendžiau vos tik atėjusi prie kompiuterio rašyti čia tai, ką noriu ar buvau suplanavusi, nes visi tie forumai siaubingai sumaišo visas kortas. Tikrai. Regis būna tų minčių, o paskui šliūkšt ir viskas.


O atėjau aš čia pasidžiaugti. Galbūt pagaliau suderinsiu dienos režimą. Dabar tik 10h. ryto, o aš kupina jėgų ir pasiruošusi, kad ir kalnus nuversti. O dar tik rytas!
Kaip gera namuose. Tvarkinga. Pagaliau pajutau tą jausmą kai namai švarūs. Dvi dienas ir vieną naktį plušėjau išsijuosusi. O gal labiau aptingusi. Nesvarbu, svarbu tai, kad sutvarkiau. Svarbu tai, kad padariau ko prašė mama. Dabar galiu ramia sąžine kur nors eiti.
Tas rytas mane žavi. Kai pagalvoju, manau jog jis mane žavi vien dėl to, kad dažniausiai būdavo man nepasiekiamas. Aš jį be jokio vargo pramiegodavau ir net negalvodavau apie jį. Ta dabartinė rytinė arbata. Pusryčiai, pusryčiu laiku. Kvapas. Paprasta, bet sunkiai nupasakojama.

Kviečiu.

// Liepa 8 2007 // 5 komentarai » // blog

Nauji atradinai internete. Tiksliau kokie čia atradimai. Pas Pau svetainėje radau adresą ir apsilankiau. Užkibau. Pasilikau.
Kviečiu ir jus. Visai įdomu pažiūrinėti kitų nuotraukas. Yra ir iš ko pasijuokti. Galima paskaityti dienoraščius. Pastarieji daugiausiai tokie ‘emojiški’, bet pasitaiko ir įdomesnių įrašų.
Tad, jeigu registruositės prašau paslaukos. Pirmąjame langelyje įvesti mano slapyvardį. -In-
O jeigu kam nors įdomi mano anketa. Prašau žiūrėkit.

Nekęsti.

// Liepa 8 2007 // 2 komentarai » // blog

Pradedu nekęsti mažų vaikų. Mano namai ne vaikų darželis, o jie dabar ir į beprotnamį panašūs. Muštynės. Klyksmai. Šūksniai. Veda iš proto. Nežinau ką daryčiau jeigu su tokiais visą laiką gyventi reikėtų. Dieną. Dvi. Ne daugiau.

Gražu pažiūrėti iš šalies. Kartais malonu su jais pabūti. Bet tik trumpą laiką.
Aš pikta kaip širšė. Šaunu.Ir dar pradedu jaustis kaip tikra šlykštynė.

Žodžiai.

// Liepa 5 2007 // 2 komentarai » // blog

Tai taip paprasta, bet ir taip svarbu. Paprasti žodžiai iš kito lūpų tiek daug reiškia. Nesvarbu, kad ir ne iš lūpų, gal raštu, gal dar kažkaip. Nesvarbu ar jie malonūs ar ne, mažiau ar daugiau išlieka. Bent trumpam.
Gražūs žodžiai taip švelniai paglosto širdį, pakelia nuotaiką. Paprasčiausiai įžiebia veide didelę šypseną. Jie gali daug ką pakeisti. Šitą aš rašau nebereikalo. Labai sušildė vienos merginos žodžiai man. Jų, patikėkit, tikrai nesitikėjau. Ir tada supratau, štai kokie turi būti draugai. (:
Svarbiausia tai, kad man dabar nežmoniškai gera dėl to.
Jeigu jau apie gražiuosius žodžius prakalbau, negaliu numesti ir priešingų. Būna žmonių, kurie labai mėgsta kitus užgaulioti. Nesakau, galbūt pati tokia būnų, bet bent jau tik su tais žmonėmis, kurie man yra nepriimtini. Tad, kad ir kaip bebūtų, žodžiai išgirsti, kad ir iš nepažįstamo žmogaus, jau nekalbant apie draugą įžeidžia. Jie įsikala į galvą ir vis maišosi kaip musės. Neduoda ramybės. Reikia daug laiko, kad atsikratytum jų. Tai įmanoma, bet velniškai sunku.
Atsiranda ir tokių, kurie sako, kad jiems nesvarbu ką sako kiti, bet kuo toliau tuo labiau pradedu tuo abejoti. Žmogus nėra toks šaltakraujis. O galbūt čia kalbu vien apie save. Tikriausiai.

Kelionės. Kelionės.

// Liepa 4 2007 // 2 komentarai » // blog

Vis dar negaliu patikėti. Vis dar.

Jau dviejus metus mano tėtis ir dėdė žada mums kelionę į Laplandiją, bet pastaroji nuplaukė. Visgi, tikrai brangu, o ir vaikščioti daug kur reikia pėstute, o tai mažiems vaikams sudėtinga. Nevažiuosime ten ir todėl, kad atsisako teta. Mat, jos vaikai mažamečiai.
Ir man tos kelionės visai negaila. Ogi žinote kodėl? Todėl, kad kartu su savo šeima važiuosime į visa kitur.
Prancūziją.
Šakės, niekada nemaniau, kad ten nuvyksiu. Tikrai tikrai. Aš dėl to taip džiaugiuosi, kad būtent dėl to dar negaliu tuo patikėti. Kaip aš supratau mes bent jau pravažiuosime Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją na ir žinoma Prancūziją.
Disneilendas, Luvras, Eifelio bokštas… Tiesiog sukasi galva.
Siaubingai laukiu tos svaiginančios kelionės. Rugpjūčio 6 dienos.

Stovykla.

// Liepa 3 2007 // 3 komentarai » // blog

Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje ta stovykla, kurioje aš buvau vadinama viena šūdiniausiu vien dėl to, kad visą tai galėčiau paneigti.
Taip, pirmą dieną man ji nepatiko ir tikriausiai būtų nepatikę jeigu senelis nebūtų atvežęs “alias”. Taip, ten gyvenimo sąlygos ne pačios geriausios, bet užtat žmonės atvažiavo šaunūs. Ne visi, buvo ir ne pačių maloniausių, bet pastarieji nublanksta prieš visą būrį kitų.
Ta savaitė, kurią praleidau ten buvo viena nuostabiausių. Susipažinau su tiek daug naujų žmonių. Liko tiek daug puikių prisiminimų. Susibendravau su žmonėmis, kuriuos mokykloje matydavau kiekvieną dieną, bet taip ir nebuvome pažįstami. Turėjau nuostabias kambariokes, su kuriomis tikiuosi bendravimo nenutraukti. Tiksliau su dviejomis, nes su Egle ir Ineta matausi kas dieną.
O aš atsimenu aplinkinių reakciją kai išgirsdavo Inetų vardus. Dvi Inetos. Abi su akiniais. Abi draugės. Vienas berniukas mus ir seserimis pavadino.
Dar ilgam prisiminsiu kaip žaidėme žaidimą”alias”. Kaip juokėmės iki ašarų, iki pilvo įskaudimo. Kaip merginos landžiodavo į kambarį pavėpsoti į tuos, kurie susirinkdavo į kambarį. Kaip kažkurios žadėjo daryti skylę sienoje. Kaip vaikai apstodavo mus ir žiūrėdavo kaip žaidžiam.
Nepamiršiu kaip taškydavomes.
Sunku visą tai atpasakoti tiksliai. Visa tai buvo per daug nuostabu, kad galėčiau taip paprastai viską čia parašyti ir nieko nepraleisti.

Liepa!

// Liepa 3 2007 // Nėra komentarų » // blog


Sveikinuosi iš nuajo.
Negaliu patikėti, kad jau liepa. Pradėgo vienas vasaros mėnuo, o aš net nepastebėjau. Atsitiko tiek nuostabių dalykų, o aš jų čia nepapasakojau. Žinau, nusiritau labai giliai, bet bandysim pakilti aukštyn. Kaip visada, tikiuosi geriausio.
Keista, bet kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad ši vasara bus įsimintyniausia. Vien dėl stovyklos. Kelionės. Naujų pažįstamų. Apie visą tai rašysiu atskirus pranešimus. Vistiek, skirtingos nuotaikos ir panašiai. (;
Tarp kitko, skaitynėjau blog’ą ir nesusivaldžiau kai ko neištrynusi. Mat atsirado tokių žinučių, kurios dabar atrodo čia nepakenčiamos ir visiškai nereikalingos. Teršia mano ‘Dangų’.
Tikriausiai tiems, kurie skaito mano įrašus buvo keista tai, jog aš tiek laiko čia nebuvau. Iš tikrųjų tai nebuvo noro rašyti. Nebuvo laiko ir visgi, buvau išlėkusi. Net ir grįžusi nepuoliau rašyti. Manau tiesiog reikėjo pertraukos, o ir padarius ją niekas nenukentėjo. Dabar noras aprašyti savo mintis vėl čia, kabo ore. Tad nieko nelaukdama kimbu į klaviatūros mygtukus ir lieju mintis.