Inetos blog'as

1 7 9 9 9

// Sausis 30, 2009 // blog

- na, tai kaip jautiesi?

- neblogai, sakyčiau.

- tai šią savaitę užbaigiam?

- nežinau, nežinau, bet gerai, taip, visai gerai, užbaigiam!

- tai gerai tada, pailsėk, o pirmadienį jau eisi.

Štai taip aš einu pas gydytoją, kuri man leido dar visą penktadienį prašmirinėti namuose, žinoma, į dailę nueiti reikės, nes ir taip jau ilgai nėjau, nemažai praleidau ir visai nenoriu atsilikti, nors tai jau ko gero ir padariau, bet užtat rytoj dailėtyra, kurios praleisti negalima. O ta proga, kad šiandien turiu dar vieną laisvut laisvutėlę naktį, likviduosiu dar vieną laišką. Šįkart jis bus Sandrai, bet žinot, aš pagalvojau, o kodėl visi prašo manęs papasakoti apie Depechus? Čia jums taip keista matyti tokį nukvakusį ir pakvaišusį žmogų, todėl norit sužinoti viską iš jo pusės, ar kaip? Savaime suprantama, aš nesiskundžiu, netgi nepurkštauju, tik man įdomu, nes šiaip jau, keista visai. Nei vienas laiškas, ir kaip pastebėjau, nei vienas įrašas, nebe apsieina be jų, kas man yra baisiai patraukli palaima, tad jeigu jūs norit, kad pasakočiau apie juos ir laiškuose, prašom, prašykit. Ir štai ant mano stalo, tiksliau čia Justo stalas, bet nesvarbu, guli plokštelė, ne bet kokia, o Violator. Tai ne šiaip kokia nevykusi kopija, o tai puikus įrašas, kurį man parūpino Sima ir dėl to esu jai dėkinga tiek, kiek Ramiajame vandenyne yra vandens. Tą plokštelę aš kabinsiu ant sienos, tik dar nenusprendžiau kurioje vietoje, turiu kelis variantus ir turbūt jau baigiu apsispręsti. O tėte tai prajuokino, sako man: “o tu žinai šitą dainą?” ir rodo man į personal jesus, o aš ėmiau ir uždainavau jam nuo pat pradžios, būtų juokinga jeigu nežinočiau tokiso dainos ir nemokėčiau teksto. Be šitokių puikių įvykių dar buvau nuėjusi į mokyklą ir susitvarkiau visus nebaigtus reikaliukus, tokius kaip Paryžiaus Katedros pristatymas ir įrodymas matematikos mokytojai, kad visgi tą savarankišką rašiau, taigi dabar sau ramiausiai sėdžiu ir dėl nieko nesuku galvos. Nors šiaip, rytoj reikia nupiešti eskizą dailei, būtinai būtiniausiai.

Gal kas nors norėtų man paaiškinti kas nutinka vyrui, kuriam 47 -eri? Ir kokio pobūdžio krizė jį užpuola sulaukus tokio amžiaus, ar čia šiaip, mano vienos tėčio išmįslas? Nes šiaip mane užknisa, kad kambaryje neradęs manęs, visada išjungia kompiuterį. Nejaugi jam gaila, kad jis vienas ten sau paveiks keletą valandų, bet nee, reikia išjungti, būtinai reikia! Ir šiaip, nebeeina su juo pašnekėt normaliai, nes jis visada pavargęs ir blogos nuotaikos. Išeina tik pasiginčyti, pavyzdžiui, apie tai, kad Paryžius yra žavus miestas. Žinoma, žavus jis tik man, nes tėtis ten “stumia” kiek ten “negrų” ir bla bla, kaip ten baisu. Svarbiausia, aš žinau kodėl jis taip sako, jis nori mane atkalbėti, kad baigusi mokyklą niekur neišvažiuočiau, nes jam baisiai nepatinka tai, ko aš noriu: “tu siaubingai nevertini to ką turi ir kur gyveni”, bet tai koks jam skirtumas. Aš žinau, kad Paryžiuje daug juodaodžių, bet tai man neturi reikšmės, nes priešingai nei jis, nesu rasistė ir jų netgi “negrais” nevadinu, todėl taip ir išvadinu jį rasistu. Ir tai tik vienas mažas mažas pavyzdys, kuris įvyko maždaug prieš porą savaičių. Šiandien jis rėkė, kad prausdamasi išleidžiu visą vandenį; neplaunu indų; kimbu prie Justo ir bla bla bla. Kartais atrodo, kad jam užkliūna net tai, kad aš pasisuku į vieną ar į kitą pusę, bet štai prieš porą mėnesių buvo viršūnė, kiekvienas žingsnelis užkliūdavo, visada ateidavo į kambarį paburbėt dėl ko nors. Vidutinio amžiaus krizė? Tegul gydosi, o gal yra kokių vaistų ir galbūt jūs juos žinot? Nes neturiu jokio noro pradėti žiūrėti visokias sveikatos abėcėles ar baltuosius katinus, jei juos dar rodo.

O mano mamos pusbrolis sakė, kad kai depešai buvo Vilniuje, jie gerokai pasišiko, nors nežinau iš kur jis tai traukė, nes pats tai nebuvo ir dar sakė, kad su depešistais mušdavosi, tai palauk, dėde, eisim mes muštis! Bet ne, šiaip jis labai linksmas, tik jis nemėgsta depešų, jis mėgsta metallicą.